Zarazza Records

VILNIUS JAZZ
Spalio mėnesį Profsajungų rūmuose ant Tauro kalno kasmet vyko
tradicinis Vilniaus jazz festas... Publika nuo dabartinės skyrėsi kaip diena
nuo nakties... Matyt, net patys organizatoriai nelabai suprato, kaip čia
gaunasi, kad bilietų išperkama mažai, o salė beveik pilna.
Jei dabar į šį festivalį renkasi visokios vienišos senmergės liūdnais
veidais, o papuolęs  į koridorius ir fojė jautiesi, kad galimai pasiklydai ir į
spektaklio premjerą  per klaidą atsivilkai, nes atmosfera visiškai kaip teatre,
(situaciją gelbėja tik kartais sutinkami seni alkašai džiazo mėgėjai ir
melomanai), tai 1991 metais vaizdelis buvo visiškai kitoks. Ir įdomiausia
vieta dažniausiai buvo ne salėj, kur kažkas mėgino avangardiniais
navarotais pripūst saksofoną ar sulaužyt būgnus, o rūmų bufete ar kavinėje,
net nežinau, kaip tiksliai ši vieta buvo vadinama... Patekt į ją, jokių bilietų
nereikėjo ir toli gražu ne kiekvienas ten bekvasinantis iki salės, kur ir
skambėjo džiazas, tą vakarą nueidavo...
Trumpai apie sistemą, kurią nudodami studentai ir visokio plauko
chaliavos mėgėjai tais laikais užpildydavo salę: kasoje bilietų visad būdavo,
ir pvz. atėję keturiese nusipirkdavo 1 arba 2 bilietukus. Bobutės prie durų
įleisdavo bilietų savininkus, o po kažkiek laiko vienas iš tos kompanijos
surinkdavo naudotus, o jei trūko dar pasiskolindavo kokį nuplėštą bilietuką
iš kaimynų ir juos išnešdavo fojė bedžiūstantiems zuikiams, kurie po to per
kitas duris varydavo į salę kaip grįžę iš tualeto ir parodydavo apsnūdusiom
kontrolierėm naudotus bilietukus... Sistema paprasta, bet veikė gerai...
Mačiau kaip nustebęs organizatorius klausinėjo kasininkės ir
stebėjosi, o gal net nesuprato, kodėl tik tiek bilietų parduota, o salė beveik
pilna...
Rūmų kavinėje alaus tais laikais, deja, nebuvo, todėl inteligentiška
publika lakė brendį ir trauktinę... Kad nemokėtų antkainių, supratingesni
atsinešdavo savo buteliukus ir po stalu be vargo dapilinėjo į kabako taures...
Atmosfera buvo pakankamai anarchistiška ir įkalęs jausdavaisi beveik kaip
kokiam pankų koncerte – tai buvo didžiulis tų laikų festivalio pliusas...
Atsivilkau su savo brangiausia ir palengva kvasinam – pažįstamų feisų
nemažai, rodos, kad net pusė baracholkės (Antakalnio melomanų turgelio)
susirinko... Džyza įkalęs, kaip visad, kalba be pertraukos, Baras mėgina
įpiršt naują I.V.T.K.Y.G.Y.G. kompaktą. Nors jis ir gerai prisilupęs, bet
nusiderėt iš jo praktiškai neįmanoma, šiknius laiko kainą ir gana...
Gailiuosi, kad atėjau su moterim, nes aplink pilna gražių
nuobodžiaujančių mergų. (Vaikščiot į tūsus su savo boba tai tas pat, kaip ir
važiuot į Tulą su savo samovaru [Tula – miestas Rusijoj – samovarų tėvynė
ir pagrindinė gamintoja, beje, kiek žinau, tai tame pačiame mieste dar
gamina teroristų dėl savo paprastumo ir patikimumo labiausiai vertinamus
Kalašnikovo automatus].)
Saška prisprogęs ėmė visiem aplinkui aiškint, kad džiazas yra toks pat
menas kaip ir bezdėjimas – tai yra malonumą teikia tik tiem, kas  tai daro...
Jo laimei, aplinkui pasitaikė tikrai inteligentiški ir tolerantiški žmonės –
negavo jis už tai į galvą...
Taip nejučia jau ir nežinia kuri pertrauka prasidėjo, kavinė prisipildė
visokių ištroškusių veikėjų...  Visi tvarkingai išsirikiavo į ilgą eilutę, laukia
savo kavos ir kitų skanėstų, nors tie, kurie dar šiknos nepakėlė ir net nėkart
iki salės nedaėjo, visiškai neskuba užleist vietų muzikos dozę jau gavusiam
kontingentui...
Kadangi sėdėjau visiškam užkampy, tai nusprendžiau neužleist
niekam tokios strategiškai patrauklios vietos, kurioj labai patogu savo
butelius į  kavinės čierkas saugiai perpilt ir vakaro išlaidas sumažint...