"Darbo Lietuva"
Trispalvė...

 Prieš kelias dienas su aštuonmečiu sūnumi važiavome apsipirkti.
Stovėjimo aikštelėje išgirdome, o po to tik pamatėme mašiną, iš  kurios sklido “bumbsikų muzikos” trinksėjimas.
Tada mūsų dėmesį patraukė prie jos pritvirtinta  nemaža trispalvė. Nesenai Lietuvos krepšinio rinktinė iškovojo Europoje bronzą, matyt todėl vaikinai dar nenukabino vėliavos. Vaikinų “garsūs nelietuviški” keiksmai šalia trispalvės dar labiau trikdė. Stiprokas vėjas kedeno išlindusius vėliavos siūlų kutelius.
 Sūnus pasipiktinęs tarė: “Tete, kaip šitie dėdės elgiasi? Mūsų vėliava apiplyšusi…
Taip negalima, reikia pranešt policijai!” Taip, sūnau, taip negalima… Atsakiau, bet tuomet daugiau nieko paaiškinti negalėjau. Atsiminiau 1989 metų rugpjūčio 23 dieną, kai mačiau Lietuvos vėliavą.
Tada riedėjo džiaugsmo ašaros, kad svajonė apie laisvę tuoj taps realybe. O dabar čia taip pat trispalvė, apiplyšusi ir pakabinta virš “BMW”. apgirtusių “kietuolių”. Toks kontrastas…Ta pati trispalvė, bet jausmai ne tie… Kodėl? Gal laikas ne tas? O gal žmonės kitokie? Paieškoję atsakymo nuoširdžiai, suprasime, kad niekas nepasikeitė.
Jausmai ateina ir praeina, o gyvenimo pamato lietuviai ir neturėjo. Kartais būname vieningi, bet tai trumpalaikis euforijos blykstelėjimas ir nieko daugiau. Jei paklaustume eilinio lietuvio, ar jis myli Lietuvą, be abejo atsakytų, kad taip.
 Bet jei klausimą pakreiptume konkrečiau: Kokia tavo gyvenimo prasmė? Koks tavo gyvenimo pamatas?
 Kas laukia tavęs po mirties? Vietoje atsakymų dažniausiai pasigirstų nepasitenkinimo replikos arba jie būtų migloti… Iškelkime sau klausimą ir pasvarstykime: KAIP AŠ GALIU MYLĖTI LIETUVĄ, JEI NEŽINAU IR NET NESUSIMĄSTAU KAM GYVENU?