Advertisement
Not a member of Pastebin yet?
Sign Up,
it unlocks many cool features!
- 1 Kadangi daugelis apsiėmė sutvarkyti paskelbimą to, kas tikrai įtikėta tarp mūsų,
- 2 kaip perdavė tai mums tie, kurie nuo pradžios patys tai regėjo ir buvo žodžio tarnautojai;
- 3 atrodė gerai ir man, turinčiam tobulą supratimą visko nuo pat pradžios, nuosekliai surašyti tau, garbingiausiasis Teofiliau,
- 4 idant žinotumei tikrumą to, ko buvai išmokytas.
- 5 Judėjos karaliaus Erodo dienomis buvo vienas kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus; o jo žmona buvo iš Aarono dukterų, ir jos vardas buvo Elžbieta.
- 6 Ir jie abu buvo teisūs prieš Dievą, nepriekaištingai vaikščiojantys pagal visus Viešpaties įsakymus ir nuostatus.
- 7 Bet jie neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir jie abu jau buvo gerai palaužti metų.
- 8 Ir įvyko, kad, jam bevykdant kunigo tarnystę Dievo akivaizdoje pagal jo skyriaus tvarką,
- 9 pagal kunigo tarnystės paprotį, burtu jam teko įėjus į Viešpaties šventyklą deginti smilkalus.
- 10 O visa tautos minia smilkymo metu meldėsi lauke.
- 11 Ir jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje pusėje.
- 12 Ir jį pamatęs Zacharijas sunerimo, ir jį apėmė baimė.
- 13 Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išgirsta; ir tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, ir tu jį praminsi vardu Jonas.
- 14 Ir tau bus džiaugsmas bei linksmybė; ir daugelis džiaugsis jo gimimu.
- 15 Nes jis bus didis Viešpaties akyse ir negers nei vyno, nei stipraus gėrimo; ir nuo savo motinos įsčių bus pripildytas Šventosios DVASIOS.
- 16 Ir daugelį Izraelio vaikų jis nukreips į Viešpatį, jų Dievą.
- 17 Ir jis eis pirma jo, Elijo dvasioje ir jėgoje nukreipti tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų išmintį; parengti tautą, paruoštą Viešpačiui“.
- 18 Ir Zacharijas tarė angelui: „Pagal ką aš tai pažinsiu? Nes aš esu senas žmogus, ir mano žmona gerai metų palaužta“.
- 19 O angelas atsakydamas jam tarė: „Aš esu Gabrielius, kuris stoviu Dievo akivaizdoje; ir esu atsiųstas kalbėti tau ir tau pranešti šią linksmą žinią.
- 20 Ir štai tu būsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kai šitai bus įvykdyta, nes tu netiki mano žodžiais, kurie išsipildys savo laiku“.
- 21 Ir tauta laukė Zacharijo bei stebėjosi, kad jis taip ilgai užtruko šventykloje.
- 22 Ir kai jis išėjo, jis negalėjo jiems kalbėti; ir jie suprato, kad jis šventykloje matė regėjimą; nes jis mojavo jiems ir pasiliko nebylus.
- 23 Ir kai tik buvo užbaigtos jo tarnavimo dienos, įvyko, kad jis išėjo į savo namus.
- 24 Ir po šitų dienų jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:
- 25 „Taip Viešpats su manimi pasielgė tomis dienomis, kai jis atsižvelgė į mane, kad nuimtų mano gėdą tarp žmonių“.
- 26 Ir šeštąjį mėnesį angelas Gabrielius buvo pasiųstas nuo Dievo į Galilėjos miestą, vadinamą Nazaretu,
- 27 pas mergelę, sužadėtą su vyru iš Dovydo namų, kurio vardas buvo Juozapas; o mergelės vardas buvo Marija.
- 28 Ir angelas atėjo pas ją ir tarė: „Sveika, labai pamalonintoji, Viešpats yra su tavimi, palaiminta esi tarp moterų“.
- 29 Ir jį pamačiusi ji sunerimo dėl jo pasakymo ir galvojo, kas tai turėtų būti per pasveikinimas.
- 30 O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, nes radai malonę pas Dievą.
- 31 Ir štai tu pradėsi savo įsčiose ir pagimdysi sūnų, ir praminsi jį vardu JĖZUS.
- 32 Jis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi; ir Viešpats Dievas jam duos jo tėvo Dovydo sostą;
- 33 ir jis karaliaus Jokūbo namams per amžius; ir jo karalystei nebus galo“.
- 34 Tuomet Marija tarė angelui: „Kaip tai bus? Kadangi aš nepažįstu vyro.“
- 35 O angelas atsakydamas tarė jai: „Ant tavęs užeis Šventoji DVASIA, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave šešėliu; todėl ir tai, kas šventa, kas gims iš tavęs, vadinsis Dievo Sūnumi.
- 36 Ir štai tavo giminaitė Elžbieta, ji taip pat pradėjo sūnų savo senatvėje; ir šis yra šeštasis mėnuo jai, kuri buvo vadinama nevaisinga.
- 37 Nes Dievui nieko nebus neįmanomo“.
- 38 Ir Marija tarė: „Štai Viešpaties tarnaitė; tebūna tai man pagal tavo žodį“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.
- 39 Ir tomis dienomis Marija pakilo ir skubiai nuvyko į kalnyno kraštą, į Judos miestą;
- 40 ir įėjo į Zacharijo namus bei pasveikino Elžbietą.
- 41 Ir įvyko, kad Elžbietai išgirdus Marijos pasveikinimą, jos įsčiose pašoko kūdikis; ir Elžbieta buvo pripildyta Šventosios DVASIOS;
- 42 ir ji kalbėjo garsiu balsu ir tarė: „Palaiminta tu tarp moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius.
- 43 Ir iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina turėjo ateiti pas mane?
- 44 Nes štai vos tik tavo pasveikinimo balsas suskambėjo mano ausyse, mano įsčiose iš džiaugsmo pašoko kūdikis.
- 45 Ir palaiminta ta, kuri patikėjo, nes bus vykdoma tai, kas buvo jai nuo Viešpaties pasakyta“.
- 46 Ir Marija tarė: „Mano siela aukština Viešpatį,
- 47 ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, mano Gelbėtoju.
- 48 Nes jis atsižvelgė į savo tarnaitės žemą padėtį; nes štai nuo šiol visos kartos vadins mane palaiminta.
- 49 Nes tas, kuris yra galingas, man padarė didžių dalykų; ir šventas yra jo vardas.
- 50 Ir jo gailestingumas iš kartos į kartą yra ant tų, kurie jo bijo.
- 51 Jis savo ranka parodė stiprybę; jis išsklaidė išdidžiuosius jų širdžių sumanyme.
- 52 Jis nustūmė galinguosius nuo jų sostų ir išaukštino tuos, žemos padėties.
- 53 Jis pripildė alkaną gėrybėmis; o turtuolį jis paleido tuščiomis.
- 54 Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas savo gailestingumą;
- 55 kaip jis kalbėjo mūsų tėvams, Abraomui ir jo sėklai per amžius“.
- 56 Ir Marija pasiliko pas ją apie tris mėnesius ir grįžo į savo namus.
- 57 Na, o Elžbietai atėjo pilnas laikas, kai ji turėtų gimdyti; ir ji pagimdė sūnų.
- 58 Ir jos kaimynai bei jos giminės išgirdo, kaip Viešpats jai parodė didį gailestingumą; ir jie džiaugėsi su ja.
- 59 Ir įvyko, kad aštuntąją dieną jie atėjo apipjaustyti vaiko; ir jie pavadino jį Zacharijumi, jo tėvo vardu.
- 60 O jo motina atsakydama tarė: „Ne taip; jis bus pavadintas Jonu“.
- 61 Ir jie tarė jai: „Nėra nei vieno iš tavo giminaičių, kurį vadintų šiuo vardu“.
- 62 Ir jie ženklais rodė jo tėvui, kaip jis norėtų jį pavadinti.
- 63 Ir jis paprašė rašymo lentos, ir užrašė, sakydamas: „Jo vardas yra Jonas“. Ir jie visi stebėjosi.
- 64 Ir tuojau atsivėrė jo burna ir atsirišo jo liežuvis, ir jis kalbėjo bei gyrė Dievą.
- 65 Ir visus, gyvenančius aplink juos, apėmė baimė; ir visi šitie pasakymai buvo plačiai pagarsinti po visą kalvotąjį Judėjos kraštą.
- 66 Ir visi, kurie juos girdėjo, dėjosi juos į savo širdis, sakydami: „Kas gi tai bus per vaikas!“ Ir Viešpaties ranka buvo su juo.
- 67 Ir jo tėvas Zacharijas buvo pripildytas Šventosios DVASIOS ir pranašavo, sakydamas:
- 68 „ Tebūna palaimintas Izraelio Viešpats Dievas; nes jis aplankė ir atpirko savo tautą,
- 69 ir iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose;
- 70 kaip jis kalbėjo savo šventųjų pranašų burna, kurie buvo nuo pasaulio pradžios,
- 71 kad mes būtume išgelbėti nuo mūsų priešų ir iš rankos visų tų, kurie mūsų nekenčia;
- 72 kad įvykdytų gailestingumą, pažadėtą mūsų tėvams, ir prisimintų savo šventąją sandorą;
- 73 priesaiką, kurią jis prisiekė mūsų tėvui Abraomui,
- 74 idant jis skirtų mums, kad mes, būdami išvaduoti iš mūsų priešų rankos, galėtume jam be baimės tarnauti
- 75 šventume ir teisume jo akivaizdoje per visas mūsų gyvenimo dienas.
- 76 O tu, vaike, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido paruošti jo kelių;
- 77 suteikti jo tautai pažinimą išgelbėjimo per jų nuodėmių atleidimą,
- 78 per širdingą mūsų Dievo gailestingumą; kuriuo mus aplankė aušra iš aukštybių,
- 79 suteikti šviesą sėdintiems tamsoje ir mirties šešėlyje, vesti mūsų kojas į ramybės kelią“.
- 80 Ir vaikas augo bei stiprėjo dvasia ir buvo dykumose iki savo pasirodymo Izraeliui dienos.
- 1 Ir įvyko tomis dienomis, kad išėjo ciesoriaus Augusto įsakas, jog visas pasaulis būtų surašytas
- 2 (toks surašymas pirmas buvo atliktas kai Kvirinas buvo Sirijos valdytojas).
- 3 Ir visi ėjo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
- 4 Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, į Judėją, į Dovydo miestą, kuris vadinamas Betliejumi (nes jis buvo iš Dovydo namų ir giminės);
- 5 užsirašyti su Marija, savo sužadėtąja žmona, esančia nėštumo pabaigoje.
- 6 Ir buvo taip, kad jiems ten beesant išsipildė dienos, kai ji turėtų gimdyti.
- 7 Ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų ir suvyniojo jį į vystyklus, ir paguldė jį ėdžiose; nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
- 8 Ir tam pačiam krašte buvo apsistoję piemenys ant lauko, budėdami naktį prie savo kaimenės.
- 9 Ir štai ant jų užėjo Viešpaties angelas, ir Viešpaties šlovė apšvietė juos; ir jie labai išsigando.
- 10 Ir angelas jiems tarė: „Nebijokite, nes štai aš jums atnešu gerą naujieną didžio džiaugsmo, kuris bus visai tautai.
- 11 Nes jums šią dieną Dovydo mieste gimė Gelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats.
- 12 Ir šis jums bus ženklas: rasite kūdikį, suvyniotą į vystyklus, gulintį ėdžiose“.
- 13 Ir staiga su angelu buvo dangiškosios kariuomenės minia, girianti Dievą ir sakanti:
- 14 „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė, gera valia žmonėms“.
- 15 Ir įvyko, kai angelai pasitraukė nuo jų į dangų, piemenys sakė vienas kitam: „Eime dabar į Betliejų ir pamatykime tai, kas įvyko, ką Viešpats mums davė žinoti“.
- 16 Ir skubiai atėję jie rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, gulintį ėdžiose.
- 17 Ir tai pamatę jie visur paskelbė jiems kalbėtą pasakymą apie šį vaiką.
- 18 Ir visi, kurie tai girdėjo, stebėjosi tuo, ką jiems papasakojo piemenys.
- 19 Bet Marija saugojo visus tuos dalykus ir mąstė apie juos savo širdyje.
- 20 Ir piemenys grįžo šlovindami bei girdami Dievą už viską, ką jie girdėjo ir matė, kaip jiems buvo papasakota.
- 21 Ir užsibaigus aštuonioms dienoms dėl vaiko apipjaustymo, jis buvo pavadintas vardu JĖZUS, kuris buvo taip pavadintas angelo dar prieš jo pradėjimą įsčiose.
- 22 Ir kai užsibaigė jos apsivalymo pagal Mozės įstatymą dienos, jie atnešė jį į Jeruzalę, kad pristatytų jį Viešpačiui
- 23 (kaip yra parašyta Viešpaties įstatyme: „Kiekvienas iš vyriškosios lyties, kuris atveria įsčias, bus vadinamas šventu Viešpačiui“);
- 24 ir kad aukotų auką pagal tai, kas pasakyta Viešpaties įstatyme: „Porą balandžių arba du jaunus karvelius“.
- 25 Ir štai Jeruzalėje buvo žmogus, kurio vardas buvo Simeonas; ir tas žmogus buvo teisus bei dievobaimingas, laukiantis Izraelio paguodos; ir Šventoji DVASIA buvo ant jo.
- 26 Ir jam buvo Šventosios DVASIOS apreikšta, kad jis nematys mirties, kol nepamatys Viešpaties Kristaus.
- 27 Ir jis pagal Dvasią atėjo į šventyklą; ir kai tėvai įnešė vaiką Jėzų, kad jam padarytų pagal įstatymo paprotį,
- 28 jis paėmė jį į savo rankas, palaimino Dievą ir tarė:
- 29 „Dabar, Viešpatie, pagal savo žodį tu leidi savo tarnui išeiti ramybėje;
- 30 nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,
- 31 kurį paruošei visų tautų akivaizdoje;
- 32 šviesą pagonims apšviesti ir šlovę tavo tautos Izraelio“.
- 33 Ir Juozapas bei jo motina stebėjosi tuo, kas buvo kalbama apie jį.
- 34 Ir Simeonas juos palaimino ir tarė Marijai, jo motinai: „Štai, šis vaikas yra pastatytas daugelio kritimui ir atsikėlimui Izraelyje; ir ženklui, kuriam bus prieštaraujama
- 35 (taip, kalavijas taip pat perdurs ir tavo sielą); kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
- 36 Ir buvo tokia Ona, pranašė, Fanuelio duktė iš Asero genties; ji buvo labai sena ir nuo savo mergystės išgyveno su vyru septynis metus;
- 37 ir apie aštuoniasdešimt keturis metus ji buvo našlė, kuri neišėjo iš šventyklos, bet tarnavo Dievui pasninkais ir maldomis naktį ir dieną.
- 38 Ir įėjusi tuo pačiu metu, ji taip pat dėkojo Viešpačiui ir kalbėjo apie jį visiems, kurie laukė atpirkimo Jeruzalėje.
- 39 Ir visa atlikę pagal Viešpaties įstatymą jie sugrįžo į Galilėją, į savąjį miestą Nazaretą.
- 40 Ir vaikas augo bei stiprėjo dvasioje, pripildytas išminties; ir Dievo malonė buvo ant jo.
- 41 Na, o jo tėvai kiekvienais metais per Perėjimo šventę eidavo į Jeruzalę.
- 42 Ir kai jis buvo dvylikos metų, pagal šventės paprotį jie nuėjo aukštyn į Jeruzalę.
- 43 Ir kai jie išpildė dienas, jiems grįžtant vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje; o Juozapas ir jo motina apie tai nežinojo.
- 44 Bet jie, manydami jį esant būryje, nuėjo dienos kelią; ir jie ieškojo jo tarp savo giminaičių ir pažįstamų.
- 45 Ir jiems jo neradus, jie sukosi atgal į Jeruzalę, jo ieškodami.
- 46 Ir įvyko, kad po trijų dienų jie rado jį šventykloje, sėdintį mokytojų viduryje jų besiklausantį ir juos beklausinėjantį.
- 47 Ir visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo supratimu ir atsakymais.
- 48 Ir kai jie pamatė jį, jie nustebo; ir jo motina jam tarė: „Sūnau, kodėl taip su mumis pasielgei? Štai tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome tavęs“.
- 49 O jis jiems tarė: „Kaipgi yra, kad manęs ieškojote? Ar nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“
- 50 Ir jie nesuprato to pasakymo, kurį jis jiems kalbėjo.
- 51 Ir jis ėjo su jais žemyn ir atėjo į Nazaretą, ir buvo jiems klusnus; bet jo motina visus šituos pasakymus saugojo savo širdyje.
- 52 Ir Jėzus augo išmintimi bei ūgiu ir palankumu pas Dievą ir žmogų.
- 1 Na, o penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Pontijui Pilotui esant Judėjos valdytoju, o Erodui esant Galilėjos tetrarchu ir jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitės srities tetrarchu, o Lesanijui – Abilenės tetrarchu,
- 2 Anui ir Kajafui esant aukščiausiais kunigais, Dievo žodis atėjo Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.
- 3 Ir jis atėjo į visą kraštą, esantį aplink Jordaną, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti;
- 4 kaip yra parašyta pranašo Ezaijo žodžių knygoje, sakant: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpaties kelią, darykite tiesius jo takus!
- 5 Kiekvienas slėnis bus pripildytas, ir kiekvienas kalnas bei kalva bus pažeminti; kreivas bus ištiesintas, o nelygūs keliai išlyginti;
- 6 Ir visi kūnai išvys Dievo išgelbėjimą’“.
- 7 Tada jis tarė miniai, kuri išėjo, idant būtų jo pakrikštyta: „O gyvačių palikuonys, kas jus perspėjo bėgti nuo ateinančios rūstybės?
- 8 Todėl duokite vaisių, vertų atgailos, ir nepradėkite sakyti savyje: ‘Mes turime Abraomą savo tėvu’; nes aš jums sakau, kad Dievas gali iš šitų akmenų prikelti vaikų Abraomui.
- 9 Ir kirvis jau yra pridėtas prie medžių šaknies; todėl kiekvienas medis, neduodantis gero vaisiaus, yra iškertamas ir įmetamas į ugnį“.
- 10 Ir tauta jo paklausė, sakydama: „Ką tuomet mums daryti?“
- 11 Jis atsako ir taria jiems: „Kas turi dvejus marškinius, tas teduoda tam, kuris nei vienų neturi; o kas turi maisto, tedaro taip pat“.
- 12 Tada ir muitininkai atėjo krikštytis ir tarė jam: „Mokytojau, ką mums daryti?“
- 13 O jis tarė jiems: „Nereikalaukite daugiau, nei jums yra paskirta“.
- 14 Taip pat ir kariai klausė jo, sakydami: „O ką mums daryti?“ Ir jis tarė jiems: „Nesmurtaukite nei prieš vieną žmogų nei neapkaltinkite nei vieno melagingai ir tenkinkitės savo alga“.
- 15 Ir tautai esant apimtai lūkesčio, ir visiems žmonėms mąstant savo širdyse apie Joną, ar jis yra Kristus, ar ne;
- 16 Jonas atsakė, sakydamas jiems visiems: „Iš tikro aš jus krikštiju vandeniu; bet ateina vienas už mane galingesnis, kurio batų raiščio aš nevertas atrišti: jis krikštys jus Šventąja DVASIA ir ugnimi;
- 17 jo rankoje yra jo vėtyklė, ir jis visiškai išvalys savo klojimą, ir surinks kviečius į savo svirną; bet pelus jis sudegins neužgesinama ugnimi“.
- 18 Ir ragindamas daug ką kito jis skelbė tautai.
- 19 Bet tetrarchas Erodas, jo baramas dėl Erodijos, jo brolio Pilypo žmonos ir dėl visų piktų darbų, kuriuos Erodas buvo padaręs,
- 20 pridėjo viršum viso to ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą.
- 21 Na, o kai visa tauta buvo pakrikštyta, įvyko tai, kad ir Jėzui pasikrikštijus ir besimeldžiant atsivėrė dangus,
- 22 ir Šventoji DVASIA kūnišku pavidalu tarsi balandis nužengė ant jo, ir atėjo balsas iš dangaus, kuris tarė: „Tu esi mano mylimasis Sūnus; tavimi aš esu labai patenkintas“.
- 23 Ir Jėzus savimi pradėjo būti apie trisdešimties metų, būdamas (kaip buvo manoma) Juozapo sūnus, kuris buvo sūnus Helio,
- 24 kuris buvo sūnus Matato, kuris buvo sūnus Levio, kuris buvo sūnus Melchio, kuris buvo sūnus Janajo, kuris buvo sūnus Juozapo,
- 25 kuris buvo sūnus Matatijo, kuris buvo sūnus Amoso, kuris buvo sūnus Naumo, kuris buvo sūnus Eslio, kuris buvo sūnus Nagajo,
- 26 kuris buvo sūnus Maato, kuris buvo sūnus Matatijo, kuris buvo sūnus Semėjo, kuris buvo sūnus Juozapo, kuris buvo sūnus Judos,
- 27 kuris buvo sūnus Joanano, kuris buvo sūnus Resos, kuris buvo sūnus Zorobabelio, kuris buvo sūnus Salatielio, kuris buvo sūnus Nerio,
- 28 kuris buvo sūnus Melchio, kuris buvo sūnus Adijo, kuris buvo sūnus Kosamo, kuris buvo sūnus Elmodamo, kuris buvo sūnus Ero,
- 29 kuris buvo sūnus Jozės, kuris buvo sūnus Eliezero, kuris buvo sūnus Jorimo, kuris buvo sūnus Matato, kuris buvo sūnus Levio,
- 30 kuris buvo sūnus Simeono, kuris buvo sūnus Judos, kuris buvo sūnus Juozapo, kuris buvo sūnus Jonano, kuris buvo sūnus Eliakimo,
- 31 kuris buvo sūnus Melėjo, kuris buvo sūnus Menano, kuris buvo sūnus Matatos, kuris buvo sūnus Natano, kuris buvo sūnus Dovydo,
- 32 kuris buvo sūnus Jesės, kuris buvo sūnus Obedo, kuris buvo sūnus Boozo, kuris buvo sūnus Salmono, kuris buvo sūnus Naasono,
- 33 kuris buvo sūnus Aminadabo, kuris buvo sūnus Aramo, kuris buvo sūnus Esromo, kuris buvo sūnus Fareso, kuris buvo sūnus Judos,
- 34 kuris buvo sūnus Jokūbo, kuris buvo sūnus Izaoko, kuris buvo sūnus Abraomo, kuris buvo sūnus Taros, kuris buvo sūnus Nachoro,
- 35 kuris buvo sūnus Serucho, kuris buvo sūnus Ragaujo, kuris buvo sūnus Faleko, kuris buvo sūnus Hebero, kuris buvo sūnus Salos,
- 36 kuris buvo sūnus Kainano, kuris buvo sūnus Arfaksado, kuris buvo sūnus Semo, kuris buvo sūnus Nojės, kuris buvo sūnus Lamecho,
- 37 kuris buvo sūnus Matusalos, kuris buvo sūnus Henocho, kuris buvo sūnus Jaredo, kuris buvo sūnus Maleleelio, kuris buvo sūnus Kainano,
- 38 kuris buvo sūnus Eno, kuris buvo sūnus Seto, kuris buvo sūnus Adomo, kuris buvo sūnus Dievo.
- 1 Ir Jėzus, būdamas pilnas Šventosios DVASIOS, grįžo nuo Jordano ir buvo Dvasios nuvestas į dykumą,
- 2 būdamas keturiasdešimt dienų velnio gundomas. Ir tomis dienomis jis nieko nevalgė; o joms pasibaigus jis po to buvo išalkęs.
- 3 Ir velnias jam tarė: „Jei tu esi Dievo Sūnus, įsakyk šitam akmeniui, kad jis pavirstų duona“.
- 4 O Jėzus atsakė jam, tardamas: „Yra parašyta, kad žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu“.
- 5 Ir velnias, užvedęs jį į aukštą kalną, per vieną akimirką parodė jam visas pasaulio karalystes.
- 6 Ir velnias tarė jam: „Visą šitą valdžią ir jų šlovę aš tau duosiu, nes tai man yra duota; ir tai duodu kam tik noriu.
- 7 Todėl jei tu mane pagarbinsi, viskas bus tavo“.
- 8 O Jėzus atsakė ir tarė jam: „Eik šalin nuo manęs, Šėtone, nes yra parašyta: ‘Garbink Viešpatį, savo Dievą, ir tik jam tarnauk’“.
- 9 Ir jis atvedė jį į Jeruzalę, pastatė jį ant šventyklos viršūnės ir tarė jam: „Jei tu esi Dievo Sūnus, meskis nuo čia žemyn,
- 10 nes yra parašyta: ‘Jis įpareigos dėl tavęs savo angelus, kad saugotų tave,
- 11 ir savo rankose jie neš tave, kad jokiu metu neužsigautum savo kojos į akmenį’“.
- 12 O Jėzus atsakydamas jam tarė: „Yra pasakyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’“.
- 13 Ir kai velnias baigė visą gundymą, jis nuėjo nuo jo laikotarpiui.
- 14 Ir Jėzus Dvasios jėgoje grįžo į Galilėją; ir pasklido apie jį garsas aplinkui po visą sritį.
- 15 Ir jis mokė jų sinagogose visų šlovinamas.
- 16 Ir jis atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugintas; ir pagal savo paprotį jis sabato dieną nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti.
- 17 Ir jam buvo paduota pranašo Ezaijo knyga. Ir kai jis atvertė knygą, jis rado vietą, kur buvo parašyta:
- 18 „Viešpaties Dvasia yra ant manęs, nes jis patepė mane skelbti evangeliją vargšams; jis pasiuntė mane gydyti tų, kurie yra sudaužytomis širdimis, skelbti belaisviams išvadavimą ir akliesiems praregėjimą, išlaisvinti sumuštuosius,
- 19 skelbti priimtinus Viešpaties metus“.
- 20 Ir jis užvertė knygą, atidavė ją tarnautojui ir atsisėdo. Ir visų sinagogoje esančiųjų akys buvo įsmeigtos į jį.
- 21 Ir jis pradėjo jiems sakyti: „Šią dieną šis Raštas išsipildė jūsų ausyse“.
- 22 Ir visi jam liudijo ir stebėjosi maloningais žodžiais, einančiais iš jo burnos. Ir jie tarė: „Argi šis – ne Juozapo sūnus?“
- 23 Ir jis tarė jiems: „Jūs, žinoma, sakysite man šią patarlę: ‘Gydytojau, pats išsigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, tai, ką girdėjome esant atlikta Kafernaume“.
- 24 O jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nėra priimtinas savo tėviškėje“.
- 25 Bet sakau jums iš tiesų: „Elijo dienomis buvo daug našlių Izraelyje, kai dangus buvo uždarytas tris metus ir šešis mėnesius, kai visoje toje šalyje buvo didis badas;
- 26 bet nei pas vieną iš jų Elijas nebuvo siųstas, o tik į Sareptą, Sidono miestą, pas našlę moterį.
- 27 Ir daug raupsuotųjų buvo Izraelyje pranašo Eliziejaus laiku; bet nei vienas iš jų nebuvo apvalytas, o tik sirijietis Naamanas“.
- 28 Ir tai išgirdę, visi sinagogoje prisipildė rūstybės
- 29 ir pakilę išstūmė jį iš miesto ir nuvedė jį ant krašto kalvos, ant kurios buvo pastatytas jų miestas, kad jie numestų jį žemyn galva.
- 30 Bet jis, praėjęs per jų vidurį, nuėjo sau
- 31 ir atėjo žemyn į Kafernaumą, Galilėjos miestą, ir sabato dienomis juos mokė.
- 32 Ir jie stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis buvo su galia.
- 33 Ir sinagogoje buvo žmogus, kuris turėjo netyro velnio dvasią ir šaukė garsiu balsu,
- 34 sakydamas: „Palik mus ramybėje! Kas mums darbo su tavimi, Jėzau iš Nazareto? Ar mūsų sunaikinti atėjai? Aš žinau tave, kas tu esi – Dievo Šventasis“.
- 35 O Jėzus jį sudraudė, sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Ir nubloškęs jį į vidurį, velnias išėjo iš jo ir jo nesužeidė.
- 36 Ir jie visi stebėjosi ir kalbėjo tarpusavyje, sakydami: „Kas tai per žodis! Nes su valdžia ir jėga jis įsako netyroms dvasioms, ir jos išeina“.
- 37 Ir garsas apie jį sklido į visas aplinkinio krašto vietas.
- 38 Ir jis pakilo iš sinagogos ir įėjo į Simono namus. Ir Simono žmonos motina buvo apimta didelio karščiavimo; ir jie maldavo jį dėl jos.
- 39 Ir jis atsistojo virš jos ir sudraudė karštinę; ir ta ją paliko; ir tuojau ji atsikėlė ir jiems patarnavo.
- 40 Na, o saulei leidžiantis, visi tie, kurie turėjo sergančių įvairiomis ligomis, atvedė juos pas jį; ir jis dėjo savo rankas ant kiekvieno iš jų, ir juos išgydė.
- 41 Taip pat iš daugelio išėjo ir velniai, šaukdami ir sakydami: „Tu esi Kristus, Dievo Sūnus“. Bet jis, drausdamas juos, neleido jiems kalbėti, nes jie žinojo, kad jis yra Kristus.
- 42 Ir kai buvo diena, jis išėjo ir nuėjo į dykvietę; ir tauta jo ieškojo, ir atėjo pas jį, ir jį sustabdė, kad jis nuo jų neišeitų.
- 43 Ir jis jiems tarė: „Aš turiu skelbti Dievo karalystę ir kitiems miestams; nes dėl to aš esu siųstas“.
- 44 Ir jis skelbė Galilėjos sinagogose.
- 1 Ir įvyko, kad, kai tauta veržėsi pas jį klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero
- 2 ir pamatė du laivus, stovinčius palei ežerą; bet žvejai buvo išėję iš jų ir plovė savo tinklus.
- 3 Ir jis įžengė į vieną iš laivų, kuris buvo Simono, ir maldavo jį, kad jis truputį atsistumtų nuo sausumos. Ir jis atsisėdo ir mokė tautą iš laivo.
- 4 Na, o baigęs kalbėti jis tarė Simonui: „Pasileisk nuo kranto į gilumą ir nuleiskite savo tinklus traukimui“.
- 5 Ir Simonas atsakydamas jam tarė: „Mokytojau, mes visą naktį triūsėme ir nieko nepagavome; tačiau dėl tavo žodžio aš nuleisiu tinklą“.
- 6 Ir tai padarę jie užgriebė didžiulę žuvų daugybę; ir jų tinklas pratrūko.
- 7 Ir jie mojavo savo bendrininkams, kurie buvo kitame laive, kad jie ateitų ir jiems padėtų. Ir jie atėjo ir pripildė abu laivus taip, kad jie pradėjo skęsti.
- 8 Kai Simonas Petras tai pamatė, jis parpuolė prie Jėzaus kelių, sakydamas: „Eik nuo manęs, o Viešpatie, nes aš esu nuodėmingas žmogus“.
- 9 Nes jis ir visi, buvusieji su juo, buvo apstulbę dėl to valksmo žuvų, kurias jie pagavo;
- 10 taip pat Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, kurie su Simonu buvo bendrininkai. Ir Jėzus tarė Simonui: „Nebijok; nuo šiol tu gaudysi žmones“.
- 11 Ir atplukdę savo laivus į sausumą jie viską paliko ir sekė paskui jį.
- 12 Ir įvyko, kai jis buvo viename mieste, štai vyras pilnas raupsų, kuris, pamatęs Jėzų, parpuolė veidu žemyn ir jo maldavo, sakydamas: „Viešpatie, jei nori, gali padaryti mane švariu“.
- 13 Ir jis ištiesė savo ranką ir palietė jį, sakydamas: „Noriu; būk švarus“. Ir iškart raupsai nuo jo atsitraukė.
- 14 Ir jis įpareigojo jį niekam nepasakoti: „Bet eik, pasirodyk kunigui ir aukok už savo apvalymą, kaip liudijimą jiems, pagal tai, kaip Mozė įsakė“.
- 15 Bet garsas apie jį sklido dar plačiau; ir didelės minios susirinko pasiklausyti ir būti jo išgydyti nuo jų negalių.
- 16 Ir jis pasitraukė į dykumą ir meldėsi.
- 17 Ir įvyko vieną dieną, kai jis mokė, kad šalimais sėdėjo fariziejai ir įstatymo mokytojai, kurie buvo atėję iš kiekvieno Galilėjos, Judėjos ir Jeruzalės miestelio; ir Viešpaties jėga buvo ten, kad gydytų juos.
- 18 Ir štai vyrai guolyje atnešė suparalyžiuotą žmogų; ir jie ieškojo būdų jį įnešti ir paguldyti prieš jį.
- 19 Ir dėl minios neradę kelio, kuriuo jie galėtų jį įnešti, jie užlipo ant namo stogo ir praardę nuleido jį su jo guoliu į vidurį priešais Jėzų.
- 20 Ir pamatęs jų tikėjimą jis tarė jam: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos“.
- 21 O raštininkai ir fariziejai pradėjo svarstyti, sakydami: „Kas yra šitas, kuris kalba piktžodžiavimus? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“
- 22 Bet kai Jėzus suprato jų mintis, jis atsakydamas tarė jiems: „Ką svarstote savo širdyse?
- 23 Kas yra lengviau, ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’ ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?’
- 24 Bet kad žinotumėte, jog žmogaus Sūnus turi ant žemės valdžią atleisti nuodėmes (jis tarė sergančiam paralyžiumi): sakau tau, kelkis, imk savo guolį ir eik į savo namus“.
- 25 Ir jis tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė tai, ant ko gulėjo, ir šlovindamas Dievą nuėjo į savo namus.
- 26 Ir jie visi stebėjosi ir šlovino Dievą, ir buvo pilni baimės, sakydami: „Šiandien mes pamatėme keistų dalykų“.
- 27 O po to jis išėjo ir pamatė muitininką, vardu Levis, sėdintį prie muito surinkimo, ir jam tarė: „Sek paskui mane“.
- 28 Ir jis, viską palikęs, atsikėlė ir sekė paskui jį.
- 29 Ir Levis savo namuose paruošė jam didelę puotą; ir ten buvo didelis būrys muitininkų ir kitų, sėdinčių su jais.
- 30 Bet jų raštininkai ir fariziejai murmėjo priešais jo mokinius, sakydami: „Kodėl valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“
- 31 Ir Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Sveikiesiems nereikia gydytojo; bet tik sergantiems.
- 32 Aš atėjau pašaukti atgailai ne teisiųjų, bet nusidėjėlių”.
- 33 Ir jie tarė jam: „Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir atlikinėja maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai; bet tavieji valgo ir geria?“
- 34 O jis jiems tarė: „Ar galite vestuvių menės vaikus priversti pasninkauti, kol su jais yra jaunikis?
- 35 Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis jie pasninkaus“.
- 36 Ir jis dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas nededa naujo drabužio skiautės ant senojo; kitaip ir naujasis suplėšomas, ir skiautė, išplėšta iš naujojo, nepritinka senajam.
- 37 Ir niekas nepila naujo vyno į senus indus; antraip naujas vynas sutraukytų indus ir išsilietų, ir indai pražūtų.
- 38 Bet naujas vynas turi būti pilamas į naujus indus; ir abeji yra išsaugoti.
- 39 Taip pat nei vienas, gėręs seno vyno, tuojau neužsinorės naujo, nes jis sako: ‘Senasis yra geresnis’“.
- 1 Ir įvyko antrąjį sabatą po pirmojo, kad jis ėjo per javų laukus; o jo mokiniai skabė javų varpas ir valgė, trindami jas savo rankose.
- 2 Ir kai kurie iš fariziejų jiems tarė: „Kodėl darote tai, kas yra neteisėta daryti sabato dienomis?“
- 3 Bet Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Ar nepaskaitėte nei to, ką Dovydas darė, kai jis pats buvo išalkęs ir tie, kurie buvo su juo;
- 4 kaip jis įėjo į Dievo namus ir ėmė bei valgė parodomosios duonos ir taip pat davė tiems, kurie buvo su juo; kurios niekam neteisėta valgyti, bet tik kunigams?“
- 5 Ir jis tarė jiems, kad „žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.
- 6 Ir įvyko taip pat kitą sabatą, kad jis įėjo į sinagogą ir mokė; ir ten buvo žmogus, kurio dešinioji ranka buvo nudžiūvusi.
- 7 O raštininkai ir fariziejai jį stebėjo, ar jis gydys sabato dieną, kad jie rastų prieš jį kaltinimą.
- 8 Bet jis pažinojo jų mintis ir tarė žmogui, kuris turėjo nudžiūvusią ranką: „Kelkis ir stok į vidurį“. Ir jis kėlėsi ir stojosi pirmyn.
- 9 Tada Jėzus jiems tarė: „Aš paklausiu jūsų kai ko: ar sabato dienomis teisėta daryti gera, ar daryti pikta? Gelbėti gyvybę, ar ją sunaikinti?“
- 10 Ir apžvelgęs juos visus jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką“. Ir jis taip padarė; ir jo ranka tapo sveika kaip ir kita.
- 11 Ir jie prisipildė įniršio; ir tarėsi vienas su kitu, ką jie galėtų padaryti Jėzui.
- 12 Ir įvyko tomis dienomis, kad jis išėjo į kalną melstis ir pasiliko visą naktį maldoje Dievui.
- 13 Ir kai buvo diena, jis pasišaukė savo mokinius; ir iš jų jis išsirinko dvylika, kuriuos jis taip pat pavadino apaštalais:
- 14 Simoną (kurį jis taip pat pavadino Petru) ir jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų,
- 15 Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Zelotu,
- 16 Jokūbo brolį Judą ir Judą Iskariotą, kuris buvo ir išdavikas.
- 17 Ir jis atėjo su jais žemyn ir atsistojo lygumoje; ir jo mokinių būrys bei didelė tautos minia iš visos Judėjos, Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio, kurie atėjo jo pasiklausyti ir būti išgydyti nuo savo ligų,
- 18 ir tie, kurie buvo netyrų dvasių kamuojami; ir jie buvo išgydyti.
- 19 Ir visa minia siekė jį paliesti, nes iš jo ėjo jėga ir juos visus gydė.
- 20 Ir jis pakėlė savo akis į savo mokinius ir tarė: „Palaiminti jūs, vargšai, nes jūsų yra Dievo karalystė.
- 21 Palaiminti jūs, kurie dabar alkstate, nes jūs būsite pasotinti. Palaiminti jūs, kurie dabar verkiate, nes jūs juoksitės.
- 22 Palaiminti esate jūs, kai žmonės jūsų nekęs ir kai jie atskirs jus nuo savo draugijos, ir jums prikaišios, ir atmes jūsų vardą kaip piktą dėl žmogaus Sūnaus.
- 23 Džiaukitės tą dieną ir šokinėkite iš džiaugsmo, nes štai didis yra jūsų atlygis danguje; nes panašiai ir jų tėvai darė pranašams.
- 24 Bet vargas jums, kurie esate turtingi! Nes jūs jau gavote savo paguodą.
- 25 Vargas jums, kurie esate sotūs! Nes jūs alksite. Vargas jums, kurie dabar juokiatės! Nes jūs liūdėsite ir verksite.
- 26 Vargas jums, kai visi žmonės kalbės apie jus gerai! Nes taip darė jų tėvai netikriems pranašams.
- 27 Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia,
- 28 laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už tuos, kurie jus skriaudžia.
- 29 Ir tam, kuris trenkia tau per vieną skruostą, pasiūlyk ir antrąjį; ir tam, kuris atima tavo marškinius, nedrausk paimti ir tavo apsiausto.
- 30 Duok kiekvienam, kuris tavęs prašo; ir iš to, kuris paima tai, kas tavo, nereikalauk to atgal.
- 31 Ir kaip norite, kad žmonės jums darytų, taip pat ir jūs jiems darykite.
- 32 Nes jeigu mylite tuos, kurie jus myli, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai myli tuos, kurie juos myli.
- 33 Ir jeigu jūs darote gera tiems, kurie jums gera daro, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai daro lygiai tą patį.
- 34 Ir jeigu skolinate tiems, iš kurių tikitės atgauti, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų tiek pat.
- 35 Bet mylėkite savo priešus ir darykite gera, ir skolinkite nesitikėdami nieko atgal; ir jūsų atlygis bus didis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes jis yra geras nedėkingiems ir piktiesiems.
- 36 Todėl būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.
- 37 Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite smerkiami; atleiskite, ir jums bus atleista;
- 38 duokite, ir jums bus duota; gerą saiką, prikimštą ir sukratytą, ir su kaupu žmonės duos jums į užantį. Nes kokiu saiku seikėjate, tokiu pat bus jums atseikėta“.
- 39 Ir jis kalbėjo jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne jie abu įkris į griovį?
- 40 Mokinys ne didesnis už savo mokytoją; bet kiekvienas, kuris yra tobulas, bus kaip jo mokytojas.
- 41 Ir kodėl matai krislą, esantį tavo brolio akyje, bet nepastebi rąsto savo akyje?
- 42 Arba kaip gali sakyti savo broliui: ‘Broli, leisk man ištraukti krislą iš tavo akies’, pats nematydamas rąsto savo akyje? Veidmainy, pirmiau išmesk rąstą iš savo akies, ir tuomet aiškiai matysi kaip ištraukti krislą iš savo brolio akies.
- 43 Nes geras medis neduoda sugedusio vaisiaus; ir sugedęs medis neduoda gero vaisiaus.
- 44 Nes kiekvienas medis atpažįstamas iš jo paties vaisiaus. Nes nuo erškėčių niekas nerenka figų, nei nuo gervuogės krūmo nerenka vynuogių.
- 45 Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno neša tai, kas gera; o piktas žmogus iš pikto savo širdies lobyno neša tai, kas pikta; nes iš širdies pertekliaus kalba jo burna.
- 46 Ir kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote to, ką sakau?
- 47 Kas ateina pas mane ir klausosi mano pasakymų, ir juos daro, aš parodysiu jums, į ką jis yra panašus:
- 48 jis panašus į žmogų, kuris stato namą; iškasė giliai, ir padėjo pamatą ant uolos; ir kai pakilo potvynis, srovė smarkiai daužėsi į tą namą ir negalėjo jo pajudinti; nes jo pamatas buvo pastatytas ant uolos.
- 49 Bet tas, kuris klausosi, o nedaro, yra panašus į žmogų, kuris be pamato ant žemės pastatė namą, į kurį smarkiai daužėsi srovė, ir kaipmat jis sugriuvo; ir didi buvo to namo griūtis“.
- 1 Na, o pabaigęs visus savo pasakymus besiklausiusiai tautai, jis įėjo į Kafernaumą.
- 2 Ir vienas šimtininko tarnas, kuris jam buvo brangus, sirgo ir buvo arti mirties.
- 3 Ir išgirdęs apie Jėzų, jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius, maldaudamas jo, kad jis ateitų ir išgydytų jo tarną.
- 4 Ir atėję pas Jėzų jie primygtinai jo maldavo, sakydami, kad „jis yra vertas, jog jis jam tai padarytų,
- 5 nes jis myli mūsų tautą ir jis pastatė mums sinagogą“.
- 6 Tada Jėzus ėjo su jais. O jam esant netoli namų, šimtininkas pasiuntė pas jį draugus, sakydamas jam: „Viešpatie, nesivargink, nes aš nesu vertas, kad įeitum po mano stogu;
- 7 todėl aš nemaniau save esant vertu ateiti pas tave, bet pasakyk žodžiu, ir mano tarnas pasveiks.
- 8 Nes ir aš esu žmogus, paskirtas būti pavaldžiu valdžiai, turintis sau pavaldžių kareivių, ir sakau vienam: ‘Eik’, ir jis eina; ir kitam: ‘Ateik’, ir jis ateina; ir savo tarnui: ‘Daryk tai’, ir jis tai daro“.
- 9 Tai išgirdęs Jėzus stebėjosi juo ir atsigręžęs tarė sekusiai paskui jį tautai: „Sakau jums: nei Izraelyje neradau tokio didžio tikėjimo“.
- 10 O tie, kurie buvo pasiųsti, sugrįžę į namus rado sirgusį tarną sveiką.
- 11 Ir įvyko sekančią dieną, kad jis įėjo į miestą, vadinamą Nainu; o daug jo mokinių ir daug liaudies ėjo su juo.
- 12 Na, o kai jis priartėjo prie miesto vartų, štai išnešė numirėlį, vienintelį savo motinos sūnų, o ji buvo našlė; ir daug miesto liaudies buvo su ja.
- 13 Ir kai Viešpats ją pamatė, jis pasigailėjo jos ir tarė jai: „Neverk“.
- 14 Ir jis atėjo ir palietė karsto neštuvus; o jį nešusieji stovėjo. Ir jis tarė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis“.
- 15 Ir tas, kuris buvo miręs, atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Ir jis atidavė jį jo motinai.
- 16 Ir visus apėmė baimė; ir jie šlovino Dievą, sakydami: „Didis pranašas yra kilęs tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“.
- 17 Ir šis gandas apie jį iškeliavo po visą Judėją ir aplink po visą kraštą.
- 18 Ir Jono mokiniai jam apsakė visa tai.
- 19 Ir Jonas, pasišaukęs du iš savo mokinių, pasiuntė juos pas Jėzų, sakydamas: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“
- 20 Vyrai pas jį atėję tarė: „Jonas Krikštytojas mus atsiuntė pas tave, sakydamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?‘“
- 21 Ir tą pačią valandą jis išgydė daugelį iš jų negalių, rykščių ir iš piktų dvasių; ir daugeliui aklųjų jis suteikė regėjimą.
- 22 Tada Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Eikite ir pasakykite Jonui, ką matėte ir girdėjote: kaip aklieji regi, raišieji vaikšto, raupsuotieji yra apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama ši evangelija.
- 23 Ir palaimintas yra tas, kuris manimi nepasipiktins“.
- 24 O kai Jono pasiuntiniai išėjo, jis pradėjo kalbėti tautai apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo siūbuojamos nendrės?
- 25 Tačiau ko išėjote pažiūrėti? Ar žmogaus, apsirengusio minkštais rūbais? Štai tie, kurie puošniai apsirengę ir prabangiai gyvena, yra karalių rūmuose.
- 26 Tačiau ko išėjote pažiūrėti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daug daugiau negu pranašo.
- 27 Jis yra tas, apie kurį yra parašyta: ‘Štai aš siunčiu savo pasiuntinį pirma tavo veido, kuris pirma tavęs paruoš tavo kelią’.
- 28 Nes aš sakau jums: tarp tų, kurie gimę iš moterų, nėra didesnio pranašo už Joną Krikštytoją; bet tas, kuris yra mažiausias Dievo karalystėje, yra didesnis už jį“.
- 29 Ir visa tauta, kuri jį girdėjo, ir muitininkai pateisino Dievą, pasikrikštydami Jono krikštu.
- 30 Bet fariziejai ir įstatymininkai atmetė Dievo sumanymą prieš pačius save, nebūdami jo pakrikštyti.
- 31 Ir Viešpats tarė: „Tad kam gi aš prilyginsiu šios kartos žmones? Ir į ką jie yra panašūs?
- 32 Jie yra panašūs į vaikus, sėdinčius turgavietėje ir vienas kitam šaukiančius ir sakančius: ‘Mes jums dūdavome, o jūs nešokote; mes jums raudojome, o jūs neverkėte’.
- 33 Nes Jonas Krikštytojas atėjo nei duonos valgantis, nei vyno geriantis; o jūs sakote: ‘Jis turi velnią’.
- 34 Žmogaus Sūnus atėjo valgantis ir geriantis; ir jūs sakote: ‘Štai žmogus rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių draugas!’
- 35 Bet išmintis yra išteisinta visų jos vaikų“.
- 36 Ir vienas iš fariziejų prašė jo, kad jis valgytų su juo. Ir jis įėjo į fariziejaus namus ir sėdosi prie valgio.
- 37 Ir štai moteris mieste, kuri buvo nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jėzus sėdi prie valgio fariziejaus namuose, atnešė alebastrinį tepalo indą
- 38 ir atsistojo iš užnugario prie jo kojų verkdama, ir pradėjo ašaromis plauti jo kojas, ir šluostė jas savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
- 39 Na, o fariziejus, kuris buvo jį pasikvietęs, tai matydamas kalbėjo savyje, sakydamas: „Jei šis žmogus būtų pranašas, jis žinotų, kas ir kokia tai per moteris, kuri jį liečia, nes ji yra nusidėjėlė“.
- 40 Ir Jėzus atsakydamas jam tarė: „Simonai, aš tau turiu kai ką pasakyti“. O jis sako: „Mokytojau, sakyk“.
- 41 „Buvo vienas skolintojas, kuris turėjo du skolininkus: vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt.
- 42 Ir kai jie neturėjo nieko susimokėti, jis nuoširdžiai jiems abiems atleido. Todėl pasakyk man, kuris iš jų labiau jį mylės?“
- 43 Simonas atsakydamas tarė: „Aš manau, kad tas, kuriam jis daugiausiai atleido“. Ir jis tarė jam: „Tu teisingai teisi“.
- 44 Ir jis atsisuko į moterį ir tarė Simonui: „Ar matai šią moterį? Aš įėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens mano kojoms; bet ji ašaromis nuplovė mano kojas ir jas nušluostė savo galvos plaukais.
- 45 Tu nepabučiavai manęs; bet ši moteris nuo to laiko, kai įėjau, nesiliovė bučiavusi mano kojų.
- 46 Mano galvos aliejumi tu nepatepei; bet ši moteris patepė tepalu mano kojas.
- 47 Dėl to sakau tau: jos nuodėmės, kurių yra daug, yra atleistos; nes ji labai mylėjo; bet kam yra mažai atleista, tas myli mažai“.
- 48 Ir jis jai tarė: „Tavo nuodėmės yra atleistos“.
- 49 Ir tie, kurie su juo sėdėjo prie valgio, pradėjo savyje kalbėti: „Kas yra šis, kuris ir nuodėmes atleidžia?“
- 50 Ir jis tarė moteriai: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo – eik ramybėje“.
- 1 Ir po to įvyko, kad jis ėjo per kiekvieną miestą ir kaimą, skelbdamas ir rodydamas Dievo karalystės džiugią naujieną; o su juo buvo dvylika
- 2 ir kai kurios moterys, kurios buvo išgydytos nuo piktų dvasių ir negalių: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios išėjo septyni velniai,
- 3 ir Erodo ūkvedžio Chūzo žmona Joana, ir Zuzana, ir daug kitų, kurios jam patarnavo iš savo turto.
- 4 Ir kai susirinko daug liaudies ir atėjo pas jį iš kiekvieno miesto, jis kalbėjo palyginimu:
- 5 „Sėjėjas išėjo sėti savo sėklos; ir jam besėjant, viena krito palei kelią; ir ji buvo sutrypta, ir oro skrajūnai ją prarijo.
- 6 Ir viena krito ant uolos; ir vos tik išdygusi ji nudžiūvo, nes jai trūko drėgmės.
- 7 Ir viena krito tarp erškėčių; ir erškėčiai išdygo kartu su ja ir ją nusmelkė.
- 8 O kita krito ant geros žemės ir išdygo, ir davė šimteriopą vaisių“. Ir šitai pasakęs jis šaukė: „Kas turi ausis klausyti, teklauso!“
- 9 Ir jo mokiniai kláusė jo, sakydami: „Kas tai galėtų būti per palyginimas?“
- 10 Ir jis tarė: „Jums yra duota pažinti Dievo karalystės paslaptis; bet kitiems – palyginimais; kad matydami jie nematytų ir klausydami jie nesuprastų.
- 11 Na, o palyginimas yra šis: sėkla yra Dievo žodis.
- 12 Tie palei kelią yra tie, kurie klausosi; tada ateina velnias ir atima žodį iš jų širdžių, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.
- 13 Tie ant uolos yra tie, kurie išgirdę priima žodį su džiaugsmu; bet jie neturi šaknies, kurie trumpam tiki, o gundymo metu atkrinta.
- 14 O kas krito tarp erškėčių, yra tie, kurie išgirdę išeina ir yra nusmelkiami šio gyvenimo rūpesčių, turtų bei malonumų ir neduoda vaisiaus tobulumui.
- 15 Bet ta ant geros žemės yra tie, kurie išgirdę žodį saugo jį doroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.
- 16 Nei vienas, uždegęs žvakę, neuždengia jos indu ir nededa jos po lova; bet pastato ją žvakidėje, kad įeinantys matytų šviesą.
- 17 Nes nieko nėra slapto, kas neišaiškėtų; nei nieko paslėpto, kas netaptų žinoma ir plačiai nepasklistų.
- 18 Todėl žiūrėkite, kaip klausotės; nes kas turi, tam bus duota; o kas neturi, iš to bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“.
- 19 Tada pas jį atėjo jo motina bei jo broliai ir negalėjo prie jo prieiti dėl spūsties.
- 20 Ir buvo jam pasakyta kai kurių, kurie tarė: „Tavo motina ir tavo broliai stovi lauke, norėdami tave pamatyti“.
- 21 O jis atsakė ir tarė jiems: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.
- 22 Na, o vieną dieną įvyko, kad jis su savo mokiniais įėjo į laivą; ir jis tarė jiems: „Persikelkime į kitą ežero pusę“. Ir jie pasileido nuo kranto.
- 23 Bet, jiems beplaukiant, jis užmigo; ir ant ežero pakilo vėjo audra; ir jie buvo apsemti vandens ir buvo pavojuje.
- 24 Ir jie atėjo pas jį ir jį pažadino, sakydami: „Mokytojau, mokytojau, mes žūstame“. Tada jis atsikėlė ir sudraudė vėją bei vandens šėlsmą; ir jie liovėsi, ir buvo tyku.
- 25 Ir jis tarė jiems: „Kur yra jūsų tikėjimas?“ Ir jie išsigandę stebėjosi, sakydami vienas kitam: „Kas tai per žmogus! Nes jis įsako net vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso“.
- 26 Ir jie atvyko į gadarėnų kraštą, kuris yra priešais Galilėją.
- 27 Ir kai jis žengė į sausumą, jį sutiko vienas žmogus iš miesto, kuris ilgą laiką turėjo velnių ir nedėvėjo drabužių, ir negyveno jokiuose namuose, bet kapuose.
- 28 Pamatęs Jėzų, jis šaukė ir parpuolė prieš jį bei garsiu balsu tarė: „Kas man darbo su tavimi, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Aš meldžiu tave, nekankink manęs“
- 29 (nes jis buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Nes dažnai ji pagaudavo jį; ir jis buvo laikomas surištas grandinėmis ir pančiuose; ir jis sutraukydavo raiščius, ir būdavo velnio varomas į dykumą).
- 30 Ir Jėzus klausė jo, sakydamas: „Koks tavo vardas?“ O jis tarė: „Legionas“, nes daug velnių buvo į jį įėję.
- 31 Ir jie maldavo jį, kad jis neįsakytų jiems išeiti į gelmę.
- 32 O ten ant kalno buvo daugybės besiganančių kiaulių banda; ir jie maldavo jo, kad jis leistų jiems į jas įeiti. Ir jis jiems leido.
- 33 Tada išėjo velniai iš to žmogaus ir įėjo į kiaules; ir banda lėkė galvotrūkčiais žemyn nuo stačios vietos į ežerą ir prigėrė.
- 34 Ir kai tie, kurie jas ganė, pamatė, kas atsitiko, jie pabėgo ir nuėję papasakojo tai mieste ir kiemuose.
- 35 Tada jie išėjo pažiūrėti, kas buvo atsitikę; ir atėjo pas Jėzų, ir rado žmogų, iš kurio buvo išėję velniai, sėdintį prie Jėzaus kojų, apsirengusį ir sveiko proto; ir jie išsigando.
- 36 Ir tie, kurie tai matė, jiems papasakojo, kokiu būdu buvo išgydytas velnių apsėstasis.
- 37 Tuomet visa minia iš aplinkinio gadarėnų krašto maldavo jo pasitraukti nuo jų; nes jie buvo apimti didelės baimės; o jis įlipo į laivą ir sugrįžo atgal.
- 38 Na, o žmogus, iš kurio buvo išėję velniai, jo maldavo, kad jis galėtų būti su juo; bet Jėzus jį išsiuntė, sakydamas:
- 39 „Grįžk į savo namus ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Ir jis nuėjo ir paskelbė po visą miestą, kokių didžių dalykų jam padarė Jėzus.
- 40 Ir įvyko, kad, kai Jėzus sugrįžo, tauta jį priėmė su džiaugsmu; nes jie visi jo laukė.
- 41 Ir štai atėjo žmogus, vardu Jayras, ir jis buvo sinagogos valdovas; ir jis parpuolė prie Jėzaus kojų ir jo maldavo, kad jis ateitų į jo namus;
- 42 nes jis turėjo vienintelę dukterį, apie dvylikos metų amžiaus, ir ji gulėjo bemirštanti. Bet jam beeinant tauta jį grūdo.
- 43 Ir moteris, dvylika metų turinti kraujoplūdį, kuri išleido visą savo pragyvenimą gydytojams ir nei vieno negalėjusi būti išgydyta,
- 44 priėjo jam iš užnugario ir palietė jo drabužio kraštą; ir tuoj pat jos kraujoplūdis sustojo.
- 45 Ir Jėzus tarė: „Kas mane palietė?“ Visiems išsiginant Petras ir su juo esantys tarė: „Mokytojau, minia tave grūda ir spaudžia, o tu sakai: ‘Kas mane palietė?’“
- 46 Ir Jėzus tarė: „Kažkas mane palietė, nes aš supratau, kad iš manęs yra išėjusi jėga“.
- 47 Ir moteris, pamačiusi, kad nepasislėps, atėjo drebėdama ir parkritusi prieš jį pareiškė jam visos tautos akivaizdoje, dėl kokios priežasties ji palietė jį ir kaip tuoj pat pasveiko.
- 48 Ir jis jai tarė: „Dukra, būk linksma: tavo tikėjimas tave išgydė; eik ramybėje“.
- 49 Jam bekalbant, ateina vienas iš sinagogos valdovo namų, jam sakydamas: „Tavo duktė yra mirusi; nevargink Mokytojo“.
- 50 Bet kai Jėzus tai išgirdo, jis atsakė jam, tardamas: „Nebijok: vien tik tikėk, ir ji taps sveika“.
- 51 Ir įėjęs į namus, jis niekam neleido įeiti, išskyrus Petrą, Jokūbą, Joną ir tos mergelės tėvą bei motiną.
- 52 O visi verkė ir ją apraudojo; bet jis tarė: „Neverkite; ji nemirusi, bet miega“.
- 53 Ir jie išsijuokė iš jo, žinodami, kad ji mirusi.
- 54 Ir jis išvarė juos visus laukan, ir paėmė ją už rankos, ir pašaukė, sakydamas: „Mergele, kelkis“.
- 55 Ir jos dvasia sugrįžo, ir ji kaipmat atsikėlė; ir jis įsakė duoti jai valgio.
- 56 Ir jos tėvai buvo apstulbinti; bet jis juos įpareigojo, kad jie niekam nepasakytų, kas atsitiko.
- 1 Tuomet jis pašaukė dvylika savo mokinių ir davė jiems jėgą bei valdžią visiems velniams ir gydyti ligoms.
- 2 Ir jis pasiuntė juos skelbti Dievo karalystę ir gydyti ligonius.
- 3 Ir jis jiems tarė: „Nesiimkite nieko kelionei: nei lazdų, nei kelionmaišio, nei duonos, nei pinigų; nei neturėkite po dvejus marškinius.
- 4 Ir į kokius namus beįeitumėte, ten pasilikite ir iš ten eikite.
- 5 O kas jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto nusikratykite net dulkes nuo savo kojų kaip liudijimą prieš juos“.
- 6 Ir jie išėjo ir ėjo per miestelius, skelbdami evangeliją ir visur gydydami.
- 7 Na, o tetrarchas Erodas išgirdo viską, kas buvo jo padaryta; ir jis suglumo, nes buvo kai kurių pasakyta, kad Jonas yra prisikėlęs iš numirusių;
- 8 o kai kurių, kad Elijas pasirodė; o kitų, kad vienas iš senųjų pranašų yra prisikėlęs.
- 9 Ir Erodas tarė: „Jonui aš nukirsdinau galvą, bet kas yra šitas, apie kurį aš girdžiu tokius dalykus?“ Ir jis norėjo jį pamatyti.
- 10 Ir sugrįžę apaštalai papasakojo jam viską, ką jie padarė. Ir jis paėmė juos ir nuėjo nuošalėn į dykvietę, priklausančią miestui, vadinamam Betsaida.
- 11 Ir tai sužinojusi, tauta sekė paskui jį; ir jis juos priėmė ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.
- 12 O dienai pradėjus slinkti į pabaigą, atėjo dvylika ir tarė jam: „Paleisk minią, kad jie eitų į miestelius bei aplinkinius kiemus ir pernakvotų, ir susirastų maisto; nes mes čia esame dykvietėje“.
- 13 Bet jis tarė jiems: „Jūs duokite jiems valgyti“. O jie tarė: „Mes neturime daugiau kaip penkių kepalų ir dviejų žuvų; nebent mes nueitume ir nupirktume valgio visai šitai liaudžiai“.
- 14 Nes jų buvo apie penkis tūkstančius vyrų. Ir jis tarė savo mokiniams: „Susodinkite juos grupėmis po penkiasdešimt“.
- 15 Ir jie taip padarė ir juos visus susodino.
- 16 Tada jis paėmė penkis kepalus bei dvi žuvis ir, žiūrėdamas į dangų, juos palaimino, laužė ir davė mokiniams išdėlioti priešais minią;
- 17 ir jie valgė, ir visi pasisotino; ir buvo pririnkta dvylika pintinių jiems likusių nuolaužų.
- 18 Ir įvyko, kai jis buvo vienas besimeldžiąs, jo mokiniai buvo su juo; ir jis jų paklausė, sakydamas: „Kuo tauta sako mane esantį?“
- 19 Jie atsakydami tarė: „Jonu Krikštytoju; bet kai kurie – Eliju; o kiti sako, kad vienas iš senųjų pranašų yra prisikėlęs“.
- 20 Jis tarė jiems: „Bet kuo jūs sakote mane esantį?“ Petras atsakydamas tarė: „Dievo Kristumi“.
- 21 Ir jis tuojau juos įpareigojo ir įsakė, kad niekam to nepasakotų;
- 22 sakydamas: „Žmogaus Sūnus turi daug iškentėti ir būti atstumtas vyresniųjų, vyriausiųjų kunigų ir raštininkų, būti nužudytas ir trečią dieną prikeltas“.
- 23 Ir jis tarė jiems visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, tas teišsižada savęs, kasdien teima savo kryžių ir teseka paskui mane.
- 24 Nes kas nori išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras; bet kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.
- 25 Nes kokią naudą turėtų žmogus, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o prarastų save arba būtų atmestas?
- 26 Nes kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis žmogaus Sūnus, kai ateis savo, savo Tėvo ir šventųjų angelų šlovėje.
- 27 Bet iš tiesų jums sakau: yra keli čia stovintys, kurie neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“.
- 28 Ir įvyko, maždaug už aštuonių dienų po šitų pasakymų, jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užžengė į kalną melstis.
- 29 Ir jam meldžiantis jo veido išvaizda pasikeitė, ir jo rūbas buvo baltas ir spindintis.
- 30 Ir štai su juo kalbėjo du vyrai, tai buvo Mozė ir Elijas;
- 31 kurie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie jo iškeliavimą, kurį jis turės įvykdyti Jeruzalėje.
- 32 Bet Petras ir su juo esantys buvo apsunkinti miego; ir atsibudę jie pamatė jo šlovę ir tuos du vyrus, stovinčius su juo.
- 33 Ir įvyko, kai jie nuo jo nuėjo, Petras tarė Jėzui: „Mokytojau, gera mums čia būti; padarykime tris padangtes: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui“, nežinodamas, ką jis pasakė.
- 34 Jam taip bekalbant užėjo debesis ir uždengė juos šešėliu; ir jie išsigando, kai jie paniro į debesį.
- 35 Ir atėjo balsas iš debesies, sakydamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus; jo klausykite“.
- 36 O balsui praėjus Jėzus buvo rastas vienas. Ir jie laikė tai paslaptyje ir tomis dienomis niekam nepasakojo nieko apie tai, ką buvo matę.
- 37 Ir įvyko, kad sekančią dieną, jiems nusileidus nuo kalvos, jį pasitiko daug liaudies.
- 38 Ir štai žmogus šaukė iš būrio, sakydamas: „Mokytojau, maldauju tave, apžiūrėk mano sūnų; nes jis yra vienintelis mano vaikas.
- 39 Ir štai dvasia paima jį, ir jis staiga šaukia; ir ji plėšo jį, kad jis net putoja, ir jį mušdama sunkiai nuo jo atstoja.
- 40 Ir aš maldavau tavo mokinių ją išvaryti; o jie negalėjo“.
- 41 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „O netikinti ir iškrypusi karta, kiek ilgai būsiu su jumis ir jus kęsiu? Atvesk čia savo sūnų“.
- 42 Ir jam dar beateinant, velnias parbloškė jį žemėn ir jį draskė. Ir Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė vaiką ir atidavė jį jo tėvui.
- 43 Ir jie visi stebėjosi galinga Dievo jėga. Bet jiems visiems besistebint visu tuo, ką Jėzus padarė, jis tarė savo mokiniams:
- 44 „Tegul šitie pasakymai įsigeria į jūsų ausis; nes žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas“.
- 45 Bet jie nesuprato šito pasakymo, ir tai liko nuo jų paslėpta, kad jie to nesuvokė; ir jie bijojo jo klausti apie šį pasakymą.
- 46 Tada kilo tarp jų samprotavimas, kuris iš jų turėtų būti didžiausias.
- 47 O Jėzus, suprasdamas jų širdies mintis, paėmė vaiką ir pastatė jį šalia savęs,
- 48 ir tarė jiems: „Kas priims šitą vaiką mano vardu, tas mane priima; o kas mane priims, priima tą, kuris mane siuntė; nes tas, kuris tarp jūsų yra visų mažiausias, tas bus didis“.
- 49 Ir Jonas atsakė ir tarė: „Mokytojau, mes matėme vieną tavo vardu išvarinėjantį velnius; ir mes jam draudėme, nes jis neseka su mumis“.
- 50 O Jėzus jam tarė: „Nedrauskite jam; nes kas ne prieš mus, tas yra už mus“.
- 51 Ir įvyko, atėjus laikui, kai jis turėjo būti paimtas aukštyn, jis ryžtingai nukreipė savo veidą eiti į Jeruzalę
- 52 ir išsiuntė pirma savo veido pasiuntinius; ir jie nuėjo, ir įėjo į samariečių kaimą, kad jam paruoštų.
- 53 Ir jie nepriėmė jo, nes jo veidas buvo kaip einančiojo į Jeruzalę.
- 54 Ir kai jo mokiniai Jokūbas ir Jonas tai pamatė, jie tarė: „Viešpatie, ar nori, kad įsakytume ugniai nusileisti iš dangaus ir juos praryti, kaip Elijas padarė?“
- 55 Bet jis atsisuko, juos sudraudė ir tarė: „Nežinote, kokios jūs esate dvasios.
- 56 Nes žmogaus Sūnus neatėjo sunaikinti žmonių gyvybių, bet jas išgelbėti“. Ir jie nuėjo į kitą kaimą.
- 57 Ir įvyko, kad, jiems einant keliu, vienas žmogus jam tarė: „Viešpatie, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi“.
- 58 O Jėzus jam tarė: „Lapės turi olas, ir oro paukščiai turi lizdus; bet žmogaus Sūnus neturi kur padėti savo galvos“.
- 59 Ir jis tarė kitam: „Sek paskui mane“. Bet jis tarė: „Viešpatie, leisk man pirmiau eiti ir palaidoti savo tėvą“.
- 60 Jėzus jam tarė: „Tegul mirusieji laidoja savo mirusiuosius; bet tu eik ir skelbk Dievo karalystę“.
- 61 Ir kitas taipogi tarė: „Viešpatie, aš seksiu paskui tave; bet leisk man pirmiau eiti atsisveikinti su esančiais mano namuose“.
- 62 O Jėzus jam tarė: „Nei vienas, uždėjęs ant plūgo ranką ir besižvalgąs atgal, netinka Dievo karalystei“.
- 1 Po šių dalykų Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt ir išsiuntė juos po du pirma savo veido į kiekvieną miestą ir vietą, kur jis pats ketino eiti.
- 2 Todėl jis tarė jiems: „Pjūtis iš tiesų didelė, bet darbininkų maža; todėl melskite pjūties Viešpatį, kad jis išsiųstų darbininkų į savo pjūtį.
- 3 Eikite; štai aš jus išsiunčiu kaip avinėlius tarp vilkų.
- 4 Nesineškite nei piniginės, nei kelionmaišio, nei apavo ir nieko kelyje nesveikinkite.
- 5 Ir į kokius namus beįeisite, pirma sakykite: ‘Ramybė tebūna šiems namams’.
- 6 Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė ilsėsis ant jų; jei ne, ji sugrįš pas jus.
- 7 Ir pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite tai, ką jie duos; nes darbininkas yra vertas savo užmokesčio. Neikite iš namų į namus.
- 8 Ir į kokį miestą beįeisite, ir jie jus priims, valgykite tai, kas yra prieš jus padėta;
- 9 ir gydykite ten esančius ligonius, ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė’.
- 10 Bet jei į kokį miestą jums įėjus jie jūsų nepriimtų, išeikite į jo gatves ir sakykite:
- 11 ‘Mes nusibraukiame prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias ant mūsų; tačiau žinokite tai, kad jums prisiartino Dievo karalystė’.
- 12 Bet aš sakau jums, kad Sodomai aną dieną bus daug pakenčiamiau negu tam miestui.
- 13 Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Nes jei galingi darbai, kurie padaryti jumyse, būtų buvę padaryti Tyre ir Sidone, jie jau seniai būtų atgailavę, sėdėdami ašutinėje ir pelenuose.
- 14 Bet Tyrui ir Sidonui teisme bus daug pakenčiamiau, negu jums.
- 15 Ir tu, Kafernaume, kuris esi išaukštintas iki dangaus, būsi nustumtas žemyn į pragarą.
- 16 Kas jūsų klauso, tas manęs klauso; ir kas jus niekina, tas mane niekina; o kas mane niekina, tas niekina tą, kuris mane siuntė“.
- 17 Ir septyniasdešimt su džiaugsmu sugrįžo, sakydami: „Viešpatie, per tavo vardą mums paklūsta net velniai“.
- 18 o jis tarė jiems: „Aš mačiau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.
- 19 Štai aš jums duodu valdžią mindyti gyvates bei skorpionus, ir viršesnę už visą priešo jėgą; ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.
- 20 Tačiau tuo nesidžiaukite, kad dvasios yra jums paklusnios; bet verčiau džiaukitės, kad jūsų vardai yra įrašyti danguje“.
- 21 Tą valandą Jėzus džiaugėsi dvasioje ir tarė: „Aš dėkoju tau, o Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei šiuos dalykus nuo išmintingųjų bei protingųjų ir apreiškei juos kūdikiams; taip, Tėve; nes taip atrodė gera tavo akyse.
- 22 Viskas man yra duota mano Tėvo; ir niekas nežino, kas yra Sūnus, bet tik Tėvas; ir kas yra Tėvas, bet tik Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti“.
- 23 Ir jis atsisuko į savo mokinius ir tarė asmeniškai jiems: „Palaimintos akys, matančios tai, ką jūs matote;
- 24 nes aš sakau jums, kad daug pranašų ir karalių norėjo pamatyti tai, ką jūs matote, bet to nepamatė; ir išgirsti tai, ką jūs girdite, bet to neišgirdo“.
- 25 Ir štai atsistojo vienas įstatymininkas ir gundė jį, sakydamas: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“
- 26 Jis jam tarė: „Kas yra parašyta įstatyme? Kaip tu skaitai?“
- 27 O jis atsakydamas tarė: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa savo širdimi ir visa savo siela, ir visomis savo jėgomis, ir visu savo protu; ir savo artimą kaip save patį“.
- 28 Ir jis tarė jam: „Tu teisingai atsakei; daryk tai ir tu gyvensi“.
- 29 Bet jis, norėdamas save išteisinti, tarė Jėzui: „O kas yra mano artimas?“
- 30 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus ėjo iš Jeruzalės žemyn į Jerichą ir papuolė tarp vagių, kurie nuvilko jam drabužius, jį sužeidė ir nuėjo palikę jį pusgyvį.
- 31 Ir atsitiktinai tuo keliu ėjo žemyn vienas kunigas; ir, jį pamatęs, jis praėjo kita puse.
- 32 Ir taip pat levitas, būdamas toje vietoje, atėjo ir pažiūrėjo į jį, ir praėjo kita puse.
- 33 Bet vienas samarietis keliaudamas atėjo, kur jis buvo; ir pamatęs jį pasigailėjo,
- 34 priėjo, aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejumi ir vynu, užsodino jį ant savo gyvulio, nugabeno jį į užeigą ir juo rūpinosi.
- 35 O rytojaus dieną išeidamas jis išsiėmė du denarus ir padavė juos šeimininkui, ir tarė jam: ‘Pasirūpink juo; o jei ką išleisi viršaus, aš sugrįžęs tau atmokėsiu’.
- 36 Na, tai kaip tu galvoji, kuris iš tų trijų buvo artimas tam, kuris papuolė tarp vagių?“
- 37 Ir jis tarė: „Tas, kuris jam parodė gailestingumą“. Tada Jėzus jam tarė: „Eik, ir tu taip pat daryk“.
- 38 Na, o jiems einant įvyko, kad jis įėjo į vieną kaimą; ir viena moteris, vardu Morta, priėmė jį į savo namus.
- 39 Ir ji turėjo seserį, vadinamą Marija, kuri taip pat sėdėjo prie Jėzaus kojų ir klausėsi jo žodžio.
- 40 Bet Morta apsisunkino dėl didelio patarnavimo ir priėjusi prie jo tarė: „Viešpatie, ar tau nerūpi, kad mano sesuo paliko mane vieną patarnauti? Todėl pasakyk jai, kad ji man padėtų“.
- 41 O Jėzus atsakė ir tarė jai: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir varginiesi dėl daug ko;
- 42 bet vieno tereikia, ir Marija pasirinko tą gerąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.
- 1 Ir įvyko, kad jam vienoje vietoje besimeldžiant, kai jis baigė, vienas iš jo mokinių jam tarė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius“.
- 2 Ir jis jiems tarė: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna pašvęstas tavo vardas. Teateina tavo karalystė. Tebūna įvykdyta tavo valia – kaip danguje, taip ir žemėje.
- 3 Kas dieną duok mums kasdienės mūsų duonos.
- 4 Ir atleisk mums mūsų nuodėmes; nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris yra mums skolingas. Ir nevesk mūsų į pagundą; bet gelbėk mus nuo pikto’“.
- 5 Ir jis tarė jiems: „Kuris iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys jam: ‘Drauge, paskolink man tris kepalus;
- 6 nes mano draugas iš savo kelionės atėjo pas mane, bet aš neturiu nieko jam padėti’?
- 7 O anas iš vidaus atsakys ir tars: ‘Netrukdyk manęs; durys jau užsklęstos, ir mano vaikai yra su manimi lovoje; aš negaliu keltis ir tau duoti’.
- 8 Aš sakau jums: nors jis nesikels ir neduos jam dėl to, kad yra jo draugas, tačiau dėl jo įkyrumo jis atsikels ir duos jam tiek, kiek reikia.
- 9 Ir aš sakau jums: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta.
- 10 Nes kiekvienas, kuris prašo, gauna; ir tas, kuris ieško, randa; o tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta.
- 11 Ar kuris iš jūsų, būdamas tėvu, duonos prašančiam sūnui duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, ar jis vietoje žuvies duotų jam gyvatę?
- 12 Arba jeigu jis prašytų kiaušinio, ar jis pasiūlytų jam skorpioną?
- 13 Tad jeigu jūs, būdami pikti, mokate duoti savo vaikams geras dovanas, tai kiek daugiau jūsų dangiškasis Tėvas duos Šventąją Dvasią tiems, kurie jo prašo?“
- 14 Ir jis išvarinėjo velnią, ir tas buvo nebylys. Ir įvyko, kai velnias buvo išėjęs, nebylys prakalbo; ir tauta nustebo.
- 15 Bet vieni iš jų tarė: „Jis išvarinėja velnius per velnių vadą Belzebubą“.
- 16 O kiti, jį gundydami, reikalavo iš jo ženklo iš dangaus.
- 17 Bet jis, žinodamas jų mintis, tarė jiems: „Kiekviena karalystė, pasidalinusi prieš save, tampa suniokota; ir namai, pasidalinę prieš namus, griūna.
- 18 Jeigu ir Šėtonas būtų prieš save pasidalinęs, kaipgi išstovėtų jo karalystė? Nes sakote, kad aš išvarinėju velnius per Belzebubą.
- 19 Ir jeigu aš išvarinėju velnius per Belzebubą, per ką jūsų sūnūs juos išvarinėja? Todėl jie bus jūsų teisėjai.
- 20 Bet jei aš išvarinėju velnius Dievo pirštu, be abejonės pas jus atėjo Dievo karalystė.
- 21 Kai apsiginklavęs stipruolis saugo savo rūmus, jo turtas yra ramybėje;
- 22 bet kai ant jo užeis stipresnis už jį ir jį nugalės, jis atims iš jo visus ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir padalins jo grobį.
- 23 Kas ne su manimi, tas yra prieš mane; ir kas nerenka su manimi, tas barsto.
- 24 Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, vaikšto sausose vietose, ieškodama poilsio; ir neradusi ji sako: ‘Aš sugrįšiu į savo namus, iš kurių išėjau’.
- 25 Ir atėjusi ji randa juos iššluotus ir išpuoštus.
- 26 Tada ji eina ir pasiima su savimi kitas septynias, už save piktesnes dvasias; ir jos įeina, ir ten apsigyvena; ir galutinė to žmogaus būsena yra blogesnė negu pirmoji“.
- 27 Ir įvyko, jam bekalbant tuos dalykus, viena moteris iš grupės pakėlė savo balsą ir tarė jam: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias tu žindai“.
- 28 Bet jis tarė: „Taip, verčiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.
- 29 Ir kai prisirinko tirštai liaudies, jis pradėjo sakyti: „Šita yra piktoji karta: jie ieško ženklo; ir jiems nebus duota jokio ženklo, bet tik pranašo Jonos ženklas.
- 30 Nes kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip ir žmogaus Sūnus bus šitai kartai.
- 31 Pietų karalienė kelsis į teismą su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atėjo iš tolimiausių žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties; o štai čia yra didesnis negu Saliamonas.
- 32 Ninevės žmonės kelsis į teismą su šia gimine ir ją pasmerks, nes Jonai skelbiant jie atgailavo; o štai čia yra didesnis negu Jona.
- 33 Nei vienas, uždegęs žvakę, nededa jos į slaptą vietą ar po saiku, bet į žvakidę, kad įeinantys matytų šviesą.
- 34 Kūno šviesa yra akis; todėl jei tavo akis tyra, tai ir visas tavo kūnas yra pilnas šviesos; bet kai tavo akis yra pikta, tai ir tavo kūnas pilnas tamsos.
- 35 Todėl žiūrėk, kad tavyje esanti šviesa nebūtų tamsa.
- 36 Todėl jei tavo visas kūnas pilnas šviesos, neturintis jokios tamsios dalies, visas bus pilnas šviesos, kaip kad tave apšviečia skaistus žvakės spindėjimas“.
- 37 Ir jam bekalbant vienas fariziejus maldavo jo, kad papietautų su juo; ir jis įėjo ir sėdosi prie valgio.
- 38 O kai fariziejus tai pamatė, jis stebėjosi, kad jis prieš pietus pirmiau neapsiplovė.
- 39 Ir Viešpats jam tarė: „Nagi, jūs, fariziejai, švarinate taurės ir dubens išorę; bet jūsų vidus yra pilnas plėšrumo ir piktybės.
- 40 Kvailiai, argi tas, kuris padarė išorę, nepadarė ir to, kas yra viduje?
- 41 Bet verčiau duokite išmaldai iš to, ką turite; ir štai, viskas jums yra švaru.
- 42 Bet vargas jums, fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir visokių žolių, o teismą ir Dievo meilę apeinate; šituos turėtumėte daryti ir nepalikti kitų neatliktų.
- 43 Vargas jums, fariziejai! Nes jūs mėgstate pirmuosius krėslus sinagogose ir sveikinimus turguose.
- 44 Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs esate kaip kapai, kurių nesimato, ir žmonės, kurie ant jų vaikšto, jų nepastebi“.
- 45 Tada atsakė vienas iš įstatymininkų ir jam tarė: „Mokytojau, taip sakydamas tu ir mums priekaištauji“.
- 46 O jis tarė: „Vargas ir jums, įstatymininkai! Nes jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys neliečiate naštų nei vienu savo pirštu.
- 47 Vargas jums! Nes jūs statote pranašų kapus, o jūsų tėvai juos žudė.
- 48 Iš tiesų jūs liudijate, kad pritariate savo tėvų darbams, nes jie tikrai juos nužudė, o jūs statote jų kapus.
- 49 Todėl ir Dievo išmintis sakė: ‘Aš siųsiu jiems pranašų bei apaštalų, ir vienus iš jų jie užmuš ir persekios,
- 50 kad iš šios kartos būtų išreikalautas visų pranašų kraujas, kuris buvo pralietas nuo pasaulio įkūrimo;
- 51 nuo Abelio kraujo iki Zacharijo kraujo, kuris žuvo tarp aukuro ir šventyklos’; iš tiesų sakau jums: bus jo išreikalauta iš šios kartos.
- 52 Vargas jums, įstatymininkai! Nes jūs atėmėte pažinimo raktą; jūs patys neįėjote ir įeinantiems jūs trukdėte“.
- 53 Ir kai jis jiems tai kalbėjo, raštininkai ir fariziejai pradėjo smarkiai jo reikalauti ir jį kurstyti, kad apie daug ką kalbėtų;
- 54 tykodami jo ir siekdami ką nors pagauti iš jo burnos, kad galėtų jį apkaltinti.
- 1 Tuo tarpu, kai susirinko nesuskaičiuojama daugybė liaudies, kad jie net vienas kitą trypė, jis pradėjo sakyti pirmiausia savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, kuris yra veidmainystė.
- 2 Nes nėra nieko uždengto, kas nebus atskleista; ir paslėpto, kas netaps žinoma.
- 3 Todėl ką kalbėjote tamsoje, bus išgirsta šviesoje; ir ką kalbėjote į ausį kambarėliuose, bus skelbiama ant namų stogų.
- 4 Ir aš sakau jums, mano draugai: nebijokite tų, kurie nužudo kūną ir po to nieko daugiau negali padaryti.
- 5 Bet aš jus įspėju, ko jums reikia bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įmesti į pragarą; taip, sakau jums, jo bijokite.
- 6 Ar ne penki žvirbliai parduodami už du asus, ir nei vienas iš jų nėra užmirštas Dievo akivaizdoje?
- 7 Bet netgi jūsų galvos plaukai yra suskaičiuoti. Todėl nebijokite: jūs esate vertesni už daugybę žvirblių.
- 8 Taip pat aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje;
- 9 bet kas išsigina manęs žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje.
- 10 Ir kas kalbės žodį prieš žmogaus Sūnų, tam bus atleista; bet kas piktžodžiaus Šventajai DVASIAI, tam nebus atleista.
- 11 Ir kai jie ves jus į sinagogas, pas valdytojus ir valdžias, negalvokite, kaip ar ką turėsite atsakyti, ar ką jums reikės sakyti;
- 12 nes Šventoji DVASIA tą pačią valandą jus mokys, ką turėsite sakyti“.
- 13 O vienas iš būrio tarė jam: „Mokytojau, sakyk mano broliui, kad jis pasidalytų su manimi paveldą“.
- 14 Ir jis jam tarė: „Žmogau, kas mane paskyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“
- 15 Ir jis jiems tarė: „Žiūrėkite ir saugokitės godumo; nes žmogaus gyvybė nesusideda iš gausybės jo turimų dalykų“.
- 16 Ir jis kalbėjo jiems palyginimą, sakydamas: „Vieno turtingo žmogaus dirva davė gausiai;
- 17 ir jis pagalvojo savyje, sakydamas: ‘Ką man daryti, nes aš neturiu vietos, kur sudėti savo vaisių?’
- 18 Ir jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: aš išversiu savo svirnus ir pastatysiu didesnius; ir ten sudėsiu visus savo vaisius ir savo gėrybes.
- 19 Ir tarsiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų daugeliui metų; ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis’“.
- 20 Bet Dievas jam tarė: ‘Kvaily, šią naktį iš tavęs bus pareikalauta tavo sielos; kieno tada bus tie dalykai, kuriais apsirūpinai?’
- 21 Toks yra tas, kuris kaupia sau turtus, o nėra turtingas Dievui“.
- 22 Ir jis tarė savo mokiniams: „Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite; nei kūnu, kuo vilkėsite.
- 23 Gyvybė yra daugiau negu maistas, ir kūnas yra daugiau negu drabužis.
- 24 Pasvarstykite apie varnus, nes jie nei sėja, nei pjauna; jie neturi nei sandėlio, nei svirno; o Dievas juos maitina; tai kiek labiau jūs esate vertesni už skrajūnus?
- 25 Ir kuris iš jūsų besirūpindamas gali pridėti uolektį savo ūgiui?
- 26 Tad jeigu jūs nesate pajėgūs padaryti menkniekio, kodėl rūpinatės kitkuo?
- 27 Pasvarstykite apie lelijas, kaip jos auga: jos netriūsia, jos neverpia; tačiau jums sakau, kad Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo pasipuošęs kaip nei viena iš jų.
- 28 Tad jeigu Dievas taip aprengia žolę, kuri šiandien yra lauke, o rytoj įmetama į krosnį; tai kaip labiau jis aprengs jus, mažatikiai?
- 29 Ir neieškokite, ką valgysite ar ką gersite, nei nebūkite abejojantys.
- 30 Nes viso to ieško pasaulio tautos; o jūsų Tėvas žino, kad jums šito reikia.
- 31 Bet jūs verčiau ieškokite Dievo karalystės; ir visa tai bus jums pridėta.
- 32 Nebijok, mažoji kaimene; nes tai jūsų Tėvo geras noras duoti jums karalystę.
- 33 Parduokite, ką turite, ir atiduokite išmaldai; pasirūpinkite krepšių, kurie nesensta, nenykstantį turtą danguose, kuris nežlunga, kur vagis neprieina nei kandys nesugadina.
- 34 Nes kur yra jūsų turtas, ten bus ir jūsų širdis.
- 35 Tebūna sujuostos jūsų strėnos ir jūsų žibintai degantys;
- 36 o jūs patys panašūs į žmones, kurie laukia savo viešpaties, kada jis grįš iš vestuvių; kad jam atėjus ir pasibeldus jie galėtų jam tuoj pat atidaryti.
- 37 Palaiminti tie tarnai, kuriuos atėjęs viešpats ras budinčius: iš tiesų sakau jums, kad jis susijuos ir susodins juos prie valgio, ir atėjęs jiems patarnaus.
- 38 Ir jeigu jis ateis antrame budėjime ar ateis trečiame budėjime ir taip juos ras, palaiminti yra tie tarnai.
- 39 Ir žinokite, kad, jei namų šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, tai jis budėtų ir neleistų įsilaužti į savo namus.
- 40 Todėl ir jūs būkite pasiruošę, nes žmogaus Sūnus ateina tą valandą, kuomet jūs nemanote“.
- 41 Tada Petras jam tarė: „Viešpatie, ar mums kalbi šitą palyginimą, ar visiems?“
- 42 Ir Viešpats tarė: „Tad kas yra tas ištikimas ir išmintingas ūkvedys, kurį jo viešpats paskirs savo namiškių valdovu, duoti jiems skirtu laiku jų maisto dalį?
- 43 Palaimintas tas tarnas, kurį atėjęs jo viešpats ras taip darantį.
- 44 Iš tiesų sakau jums, kad jis paskirs jį valdovu visko, ką jis turi.
- 45 Bet jei tas tarnas sakys savo širdyje: ‘Mano viešpats delsia savo atėjimą’; ir pradės mušti tarnus bei tarnaites ir valgyti, gerti, ir girtuokliauti;
- 46 to tarno viešpats ateis tą dieną, kai jis jo nelaukia, ir tą valandą, kurią jis nesitiki, ir perkirs jį pusiau, ir jam paskirs jo dalį su netikinčiaisiais.
- 47 O tas tarnas, kuris žinojo savo viešpaties valią, bet nepasiruošė ir nei nedarė pagal jo valią, bus mušamas daugybe kirčių.
- 48 Bet tas, kuris nežinojo, o padarė tai, kas verta kirčių, bus mušamas keletu kirčių. Nes kam yra daug duota, iš to bus daug pareikalauta; ir kam žmonės daug patikėjo, iš to jie daugiau reikalaus.
- 49 Aš atėjau pasiųsti ugnį žemėje; ir ko norėčiau, kad ji jau užsiliepsnotų.
- 50 Bet aš turiu būti pakrikštytas krikštu; ir kaip aš esu suvaržytas, kol tai bus įvykdyta!
- 51 Jūs manote, kad atėjau duoti žemėje ramybę? Aš sakau jums: ne; verčiau pasidalijimą;
- 52 nes nuo šiol penki vienuose namuose bus pasidaliję, trys prieš du ir du prieš tris.
- 53 Tėvas bus pasidalijęs prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą; motina prieš dukrą, o dukra prieš motiną; anyta prieš savo marčią, o marti prieš savo anytą“.
- 54 Ir jis taip pat tarė tautai: „Kai matote iš vakarų kylantį debesį, jūs tuojau sakote: ‘Ateina liūtis’; taip ir yra;
- 55 ir kai matote pučiant pietų vėją, jūs sakote: ‘Bus kaitra’; tai ir įvyksta.
- 56 Veidmainiai, jūs galite atpažinti dangaus ir žemės veidą; bet kaip yra, kad neatpažįstate šio laiko?
- 57 Taip, ir kodėl jūs patys nenusprendžiate, kas yra teisinga?
- 58 Kai tu su savo priešininku eini pas valdytoją, dar būdamas kelyje pasistenk, kad galėtum išsivaduoti iš jo; idant jis nenusitemptų tavęs pas teisėją, o teisėjas neatiduotų tavęs pareigūnui, o pareigūnas neįmestų tavęs į kalėjimą.
- 59 Aš sakau tau: tu iš ten neišeisi, kol nesumokėsi iki paskutinės leptos“.
- 1 Tuo laiku buvo ten keli, kurie papasakojo jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis.
- 2 Ir Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Jūs manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus galilėjiečius, kad jie tai kentėjo?
- 3 Aš sakau jums: ne; bet jei neatgailausite, jūs visi taip pat pražūsite.
- 4 Arba anie aštuoniolika, ant kurių užkrito Siloamo bokštas ir juos užmušė, jūs manote, kad jie buvo didesni nusidėjėliai už visus Jeruzalėje gyvenančius žmones?
- 5 Aš sakau jums: ne; bet jei neatgailausite, jūs visi taip pat pražūsite“.
- 6 Jis taip pat pasakė šį palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį; ir atėjęs jis ieškojo ant jo vaisiaus, bet nieko nerado.
- 7 Tuomet jis tarė savo vynuogininkui: ‘Štai šiuos trejus metus aš ateinu ieškodamas ant šio figmedžio vaisiaus ir nieko nerandu: nukirsk jį; kam jis apsunkina žemę?’
- 8 O jis atsakydamas jam tarė: ‘Viešpatie, palik jį dar ir šiuos metus, kol aš jį apkasiu ir apmėšluosiu;
- 9 ir jeigu jis duos vaisių, gerai; o jei ne, tai po to jį iškirsk’“.
- 10 Ir jis per sabatą mokė vienoje iš sinagogų.
- 11 Ir štai ten buvo moteris, kuri aštuoniolika metų turėjo negalios dvasią ir buvo susitraukusi, ir jokiu būdu negalėjo išsitiesti.
- 12 Ir Jėzus ją pamatęs pasišaukė ir jai tarė: „Moterie, tu esi išlaisvinta iš savo negalios“.
- 13 Ir jis ant jos uždėjo savo rankas; ir tuoj pat ji tapo tiesi, ir šlovino Dievą.
- 14 O kadangi Jėzus išgydė sabato dieną, sinagogos valdovas atsakė su pasipiktinimu ir tarė tautai: „Yra šešios dienos, per kurias reikia dirbti; todėl per jas ateikite ir gydykitės, o ne per sabato dieną“.
- 15 Tada Viešpats jam atsakė, ir tarė: „Veidmainy, argi ne kiekvienas iš jūsų sabato dieną atriša savo jautį ar asilą nuo gardo ir nuveda jį pagirdyti?
- 16 Ir argi šios moters, esančios Abraomo dukterimi, kurią Šėtonas laikė surišęs štai šiuos aštuoniolika metų, nereikėjo išlaisvinti iš šitų pančių sabato dieną?“
- 17 Ir kai jis tai pasakė, visi jo priešininkai susigėdo; o visa tauta džiaugėsi visais tais šlovingais jo padarytais dalykais.
- 18 Tada jis tarė: „Į ką yra panaši Dievo karalystė? Ir su kuo ją palyginsiu?
- 19 Ji panaši į garstyčios sėklos grūdą, kurį žmogus ėmė ir metė į savo daržą; ir jis užaugo ir tapo dideliu medžiu; ir oro skrajūnai apsigyveno jo šakose“.
- 20 Ir vėl jis tarė: „Kam aš prilyginsiu Dievo karalystę?
- 21 Ji panaši į raugą, kurį moteris ėmė ir paslėpė trijuose saikuose miltų, kol viskas įrūgo“.
- 22 Ir jis ėjo per miestus ir kaimus mokydamas ir keliaudamas Jeruzalės link.
- 23 Tada vienas jam tarė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtųjų?“ O jis jiems tarė:
- 24 „Stenkitės įeiti per siaurus vartus, nes sakau jums: daugelis stengsis įeiti ir nepajėgs.
- 25 Kai tik namų šeimininkas yra atsikėlęs ir užrakinęs duris, o jūs, stovėdami lauke pradedate belstis į duris, sakydami: ‘Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums’; o jis atsakys ir tars jums: ‘Aš nežinau, iš kur jūs esate’;
- 26 tada jūs pradėsite sakyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, ir tu mokei mūsų gatvėse’.
- 27 Bet jis tars: ‘Sakau jums: nežinau jūsų, iš kur jūs esate: eikite nuo manęs visi jūs, neteisybės darytojai’.
- 28 Ten bus verksmas ir dantų griežimas, kai pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, o save pačius – išmestus laukan.
- 29 Ir jie ateis iš rytų, vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir atsisės Dievo karalystėje.
- 30 Ir štai yra paskutiniai, kurie bus pirmi, ir yra pirmi, kurie bus paskutiniai“.
- 31 Tą pačią dieną atėjo kai kurie iš fariziejų, jam sakydami: „Eik laukan ir eik iš čia, nes Erodas tave nužudys“.
- 32 O jis jiems tarė: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju velnius ir gydau šiandien ir rytoj, o trečią dieną būsiu ištobulintas’.
- 33 Tačiau šiandien, rytoj ir poryt aš turiu vaikščioti, nes negali būti, kad pranašas pražūtų ne Jeruzalėje.
- 34 O Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie yra pas tave siųsti; kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo jauniklius po savo sparnais, o jūs nenorėjote!
- 35 Štai jūsų namai yra paliekami jums apleisti; ir iš tiesų sakau jums: jūs manęs nematysite, kol ateis laikas, kai sakysite: ‘Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu’“.
- 1 Ir jam įėjus į vieno fariziejų vyriausiojo namus sabato dieną valgyti duonos, įvyko, kad jie stebėjo jį.
- 2 Ir štai ten priešais jį buvo vienas žmogus, sergantis vandenlige.
- 3 Ir Jėzus atsakydamas kalbėjo įstatymininkams ir fariziejams, sakydamas: „Ar teisėta gydyti sabato dieną?“
- 4 O jie tylėjo. Ir jis ėmė jį, išgydė ir paleido;
- 5 ir atsakė jiems, tardamas: „Kuris iš jūsų turės asilą arba jautį, įkritusį į duobę, ir tuojau jo neištrauks per sabato dieną?“
- 6 Ir jie negalėjo jam į tai atsakyti.
- 7 Ir jis pateikė palyginimą tiems, kurie buvo pakviesti, stebėdamas, kaip jie rinkosi pirmąsias vietas, sakydamas jiems:
- 8 „Kai esi kieno nors pakviestas į vestuves, nesisėsk aukščiausioje vietoje; kad kartais nebūtų jo pakviestas už tave garbingesnis žmogus;
- 9 ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: ‘Užleisk šitam žmogui vietą’; ir tu susigėdęs turėsi sėstis į žemiausią vietą.
- 10 Bet kai esi pakviestas, eik ir sėskis žemiausioje vietoje; kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų tau pasakyti: ‘Drauge, palipk aukščiau’; tada tau bus garbė akivaizdoje tų, kurie sėdi su tavimi prie valgio.
- 11 Nes tas, kas save aukština, bus pažemintas; o tas, kas save žemina, bus išaukštintas“.
- 12 Tada jis tarė ir tam, kuris jį pakvietė: „Kai ruoši pietus ar vakarienę, nekviesk savo draugų nei savo brolių, nei savo giminaičių, nei savo turtingų kaimynų; kad jie savo ruožtu nepakviestų tavęs, ir tau nebūtų atlyginta.
- 13 Bet kai ruoši puotą, pasikviesk vargšų, luošių, raišų, aklų;
- 14 ir tu būsi palaimintas; nes jie negali tau atsilyginti; nes tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.
- 15 Ir kai vienas iš sėdinčiųjų su juo prie valgio išgirdo tai, jis jam tarė: „Palaimintas tas, kuris valgys duoną Dievo karalystėje“.
- 16 Tada jis jam tarė: „Vienas žmogus paruošė didžiulę vakarienę ir pakvietė daugelį;
- 17 ir vakarienės metu siuntė savo tarną pasakyti pakviestiesiems: ‘Ateikite; nes viskas jau yra paruošta’.
- 18 Bet jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. Pirmasis jam tarė: ‘Aš nusipirkau žemės gabalą ir turiu eiti, ir jį apžiūrėti; meldžiu tave, laikyk mane atsiprašiusiu’.
- 19 Ir kitas tarė: ‘Aš nusipirkau penkis jungus jaučių ir einu juos išbandyti; meldžiu tave, laikyk mane atsiprašiusiu’.
- 20 Ir kitas tarė: ‘Aš vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti’.
- 21 Taigi tas tarnas parėjo ir apsakė šitai savo viešpačiui. Tada namų šeimininkas supykęs tarė savo tarnui: ‘Greitai išeik į miesto gatves bei gatveles ir atvesk čia vargšus, luošius, raišus ir akluosius’.
- 22 Ir tarnas tarė: ‘Viešpatie, kaip tu įsakei, yra padaryta, ir vis dar yra vietos’.
- 23 Ir viešpats tarė tarnui: ‘Išeik į vieškelius bei patvorius ir priversk juos įeiti, kad mano namai būtų pripildyti.
- 24 Nes aš sakau jums, kad nei vienas iš anų pakviestų žmonių neragaus mano vakarienės’“.
- 25 Ir su juo ėjo didžiulės minios; ir jis atsisuko ir jiems tarė:
- 26 „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, taip, ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokinys.
- 27 Ir kas neneša savo kryžiaus ir neseka paskui mane, negali būti mano mokinys.
- 28 Nes kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau nesėda ir nepaskaičiuoja išlaidų, ar jis turi pakankamai tam užbaigti?
- 29 Kad kartais, jam padėjus pamatą ir nepajėgus pabaigti, visi tai matydami nepradėtų iš jo tyčiotis,
- 30 sakydami: ‘Šis žmogus pradėjo statyti, bet nepajėgė užbaigti’.
- 31 Arba koks karalius, ruošdamasis kariauti prieš kitą karalių, pirmiau nesėda ir nepasitaria, ar jis pajėgus su dešimčia tūkstančių pasitikti tą, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?
- 32 Priešingu atveju, kol kitas dar toli, jis siunčia pasiuntinybę ir prašo taikos derybų.
- 33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys.
- 34 Druska yra gerai, bet jei druska praranda savo skonį, kuo ją bepaskaninsi?
- 35 Ji nebetinka nei žemei, nei mėšlo krūvai; žmonės ją išmeta lauk. Kas turi ausis klausyti, tas teklauso“.
- 1 Tada prie jo prisiartino visi muitininkai ir nusidėjėliai jo paklausyti.
- 2 O fariziejai ir raštininkai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir valgo su jais“.
- 3 Ir jis kalbėjo jiems šitą palyginimą, sakydamas:
- 4 „Jei kuris iš jūsų turėdamas šimtą avių praranda vieną iš jų, argi jis nepalieka devyniasdešimt devynių dykumoje ir neieško tos, kuri pražuvusi, kol ją suranda?
- 5 O kai jis suranda, jis su džiaugsmu ją užsideda sau ant pečių.
- 6 Ir kai jis pareina namo, jis pasišaukia savo draugus ir kaimynus, jiems sakydamas: ‘Džiaukitės su manimi, nes aš radau savo avį, kuri buvo pražuvusi’.
- 7 Sakau jums: taip pat ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų asmenų, kuriems nereikia atgailauti.
- 8 Arba jei kuri moteris, turėdama dešimt sidabrinių vieną pameta, ar neužsidega žvakės ir nešluoja namų, ir rūpestingai neieško, kol jį suranda?
- 9 Ir jį suradusi pasišaukia savo drauges ir kaimynes, sakydama: ‘Džiaukitės su manimi; nes aš suradau sidabrinį, kurį buvau pametusi’.
- 10 Sakau jums: lygiai taip pat dėl vieno atgailavusio nusidėjėlio yra džiaugsmo Dievo angelų akivaizdoje“.
- 11 Ir jis tarė: „Vienas žmogus turėjo du sūnus;
- 12 o jausnesnysis iš jų tarė savo tėvui: „Tėve, duok man atitenkančią turto dalį“. Ir jis padalino jiems savo pragyvenimą.
- 13 O po nedaugelio dienų, jaunesnysis sūnus viską susirinko ir leidosi kelionėn į tolimą šalį, ir ten palaidai gyvendamas iššvaistė savo turtą.
- 14 Ir kai jis viską išleido, toje šalyje kilo didžiulis badas; ir jis pradėjo stokoti.
- 15 Ir jis nuėjo ir prisijungė prie tos šalies piliečio; o tas pasiuntė jį į savo laukus kiaulių ganyti.
- 16 Ir jis geidė prikimšti savo pilvą žievėmis, kurias ėdė kiaulės; bet niekas jam nedavė.
- 17 Ir kai jis susiprotėjo, jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių turi užtektinai duonos ir dar atliekamos, o aš badu mirštu!
- 18 Aš kelsiuos, eisiu pas savo tėvą, ir jam sakysiu: Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akivaizdoje
- 19 ir nebesu vertas vadintis tavo sūnumi; laikyk mane kaip vieną iš savo samdinių’.
- 20 Ir jis pakilo ir atėjo pas savo tėvą. Bet jam dar toli esant, jo tėvas jį pamatė ir pasigailėjo, ir nubėgo, ir puolė jam ant kaklo, ir jį pabučiavo.
- 21 Ir sūnus jam tarė: ‘Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akyse ir nebesu vertas būti vadinamas tavo sūnumi’.
- 22 Bet tėvas tarė savo tarnams: ‘Išneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį; ir užmaukite ant jo rankos žiedą ir batus ant jo kojų;
- 23 ir atveskite čia nupenėtą veršį ir papjaukite; ir valgykime bei linksminkimės,
- 24 nes šitas mano sūnus buvo miręs, bet vėl yra gyvas; jis buvo pražuvęs, bet atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
- 25 Na, o jo vyresnysis sūnus buvo ant lauko; ir jam ateinant bei artėjant prie namų, jis išgirdo muziką ir šokius.
- 26 Ir jis pašaukė vieną iš tarnų ir paklausė, ką tai reiškia.
- 27 Ir jis jam tarė: ‘Tavo brolis atėjo; ir tavo tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes atgavo jį sveiką’.
- 28 Ir jis supyko ir nenorėjo įeiti; todėl jo tėvas išėjo ir jį prašė.
- 29 O jis atsakydamas tarė savo tėvui: ‘Štai šiuos daugelį metų tau tarnauju ir nei karto nenusižengiau tavo įsakymui; tačiau tu niekada nedavei man nei ožiuko, idant pasilinksminčiau su savo draugais;
- 30 bet kai tik grįžo šitas tavo sūnus, kuris prarijo tavo pragyvenimą su paleistuvėmis, tu jam papjovei nupenėtą veršį’.
- 31 O jis jam tarė: ‘Sūnau, tu visada esi su manimi, ir visa, ką aš turiu, yra tavo.
- 32 Derėjo, kad linksmintumės ir džiaugtumės, nes šis tavo brolis buvo miręs, bet vėl yra gyvas; buvo pražuvęs, bet atsirado’“.
- 1 Ir jis taip pat tarė savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus, kuris turėjo ūkvedį; ir tas buvo jam apskųstas, kad išeikvojo jo turtą.
- 2 Ir jis pašaukė jį ir jam tarė: ‘Kaip yra, kad girdžiu tai apie tave? Duok savo ūkvedystės ataskaitą; nes tu ilgiau nebegali būti ūkvedys’.
- 3 Tada tas ūkvedys tarė savyje: ‘Ką aš darysiu? Nes mano viešpats atima iš manęs ūkvedystę; kasti aš negaliu, elgetauti man gėda.
- 4 Nusprendžiau, ką daryti, kad jie priimtų mane į savo namus, kai būsiu atleistas iš ūkvedystės’.
- 5 Taigi jis pakvietė visus savo viešpaties skolininkus ir tarė pirmajam: ‘Kiek esi skolingas mano viešpačiui?’
- 6 Ir jis tarė: ‘Šimtą saikų aliejaus’. O jis jam tarė: ‘Imk savo sąskaitą, greitai sėsk ir rašyk: penkiasdešimt’.
- 7 Tada jis kitam tarė: ‘O kiek tu skolingas?’ Ir jis tarė: ‘Šimtą saikų kviečių’. O jis tarė jam: ‘Imk savo sąskaitą ir rašyk: aštuoniasdešimt’.
- 8 Ir viešpats pagyrė neteisųjį ūkvedį, kad jis išmintingai pasielgė; nes šio pasaulio vaikai savo kartoje yra išmintingesni už šviesos vaikus.
- 9 Ir aš jums sakau: pasidarykite draugų iš neteisumo momonos; kad jums sužlugus jie priimtų jus į amžinąsias buveines.
- 10 Kas yra ištikimas mažiausiame dalyke, tas yra ištikimas ir dideliame; ir kas yra neteisus mažiausiame, tas yra neteisus ir dideliame.
- 11 Todėl jeigu jūs nebuvote ištikimi neteisioje momonoje, kas jums patikės tikruosius turtus?
- 12 Ir jeigu nebuvote ištikimi tame, kas yra kito žmogaus, kas jums duos tai, kas yra jūsų pačių?
- 13 Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams; nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės; arba vieno laikysis, o kitą niekins. Jūs negalite tarnauti Dievui ir momonai“.
- 14 Ir fariziejai, kurie buvo godūs, taip pat girdėjo visa tai; ir jie išjuokė jį.
- 15 O jis jiems tarė: „Jūs esate tie, kurie patys save teisina žmonių akivaizdoje, bet Dievas žino jūsų širdis; nes tai, kas yra aukštinama tarp žmonių, Dievo akyse yra pasibjaurėjimas.
- 16 Įstatymas ir pranašai buvo iki Jono, nuo to laiko yra skelbiama Dievo karalystė, ir kiekvienas į ją veržiasi.
- 17 Ir lengviau yra dangui ir žemei praeiti, negu vienam įstatymo brūkšneliui iškristi.
- 18 Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas svetimauja; ir kas vyro atleistąją veda, tas svetimauja.
- 19 Buvo vienas turtingas žmogus, kuris vilkėjo purpuru bei plona drobe ir kiekvieną dieną ištaigingai gyveno;
- 20 ir buvo vienas elgeta, vardu Lozorius, kuris gulėjo prie jo vartų aptekęs žaizdomis
- 21 ir trokšdamas pasimaitinti trupiniais, krentančiais nuo turtuolio stalo; dar daugiau: šunys ateidavo ir nulaižydavo jam žaizdas.
- 22 Ir įvyko, kad elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį; mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas;
- 23 ir pragare, būdamas kančiose, jis pakelia savo akis ir iš tolo mato Abraomą ir jo prieglobstyje – Lozorių.
- 24 Ir jis šaukė ir tarė: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir atsiųsk Lozorių, kad jis pavilgytų vandenyje savo piršto galą ir atvėsintų mano liežuvį; nes aš esu kankinamas šioje liepsnoje’.
- 25 Bet Abraomas tarė: ‘Sūnau, prisimink, kad tu per savo gyvenimą gavai savo gėrybes, o Lozorius blogybes; bet dabar jis yra paguostas, o tu kankiniesi.
- 26 Ir prie viso to, tarp mūsų ir jūsų yra įtvirtinta didžiulė praraja; taip, kad tie, kurie nori iš čia pereiti pas jus, negali; nei iš ten norintys negali ateiti pas mus’.
- 27 Tada jis tarė: ‘Tad meldžiu tave, tėve, kad nusiųstum jį į mano tėvo namus;
- 28 nes aš turiu penkis brolius; kad jis jiems paliudytų, idant ir jie neateitų į šią kančios vietą’.
- 29 Abraomas jam sako: ‘Jie turi Mozę ir pranašus; tegul jų klauso’.
- 30 O jis tarė: ‘Ne, tėve Abraomai; bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų’.
- 31 Ir jis jam tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai jie nebus įtikinti, jei kas ir iš numirusiųjų prisikeltų’“.
- 1 Tada jis tarė mokiniams: „Yra neįmanoma, kad papiktinimai neateitų; bet vargas tam, per kurį jie ateina!
- 2 Jam geriau būtų, kad ant jo kaklo būtų užkabintas girnos akmuo, ir jis būtų įmestas į jūrą, negu kad jis papiktintų vieną iš šitų mažųjų.
- 3 Žiūrėkite savęs: jei tavo brolis nusižengia prieš tave, pabark jį; ir jei jis atgailauja, atleisk jam.
- 4 Ir jeigu jis nusižengtų prieš tave septynis kartus per dieną ir septynis kartus per dieną atsigręžtų į tave, sakydamas: ‘Aš atgailauju’, tu jam atleisk“.
- 5 Ir apaštalai tarė Viešpačiui: „Padidink mūsų tikėjimą“.
- 6 O Viešpats tarė: „Jeigu jūs turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios sėklos grūdelį, jūs pasakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk su šaknimis ir pasisodink jūroje’, ir jis jūsų paklausytų.
- 7 Bet kuris iš jūsų, turėdamas ariantį ar galvijus ganantį tarną, jam grįžus iš lauko tuoj pat pasakys: ‘Eik ir sėsk prie valgio’?
- 8 Argi jis verčiau jam nesakys: ‘Paruošk ką nors man pavakarieniauti ir susijuosk, ir man patarnauk, kol aš pavalgysiu ir atsigersiu; o po to tu valgyk ir gerk’?
- 9 Argi jis dėkoja tam tarnui, kad jis atliko, kas buvo jam įsakyta? Nemanau.
- 10 Taip ir jūs, kai būsite atlikę visa tai, kas buvo jums įsakyta, sakykite: ‘Mes esame nenaudingi tarnai: mes padarėme tai, ką privalėjome padaryti’“.
- 11 Ir įvyko, kad jam einant į Jeruzalę jis ėjo tarp Samarijos ir Galilėjos.
- 12 Ir jam įėjus į vieną kaimą, ten jį pasitiko dešimt raupsuotųjų vyrų, kurie stovėjo atokiai;
- 13 ir jie pakėlė savo balsus ir tarė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų“.
- 14 Ir kai jis pamatė juos, jis jiems tarė: „Eikite, pasirodykite kunigams“. Ir įvyko, kad jiems beeinant jie buvo apvalyti.
- 15 Ir vienas iš jų, pamatęs, kad buvo išgydytas, sugrįžo ir garsiu balsu šlovino Dievą
- 16 ir dėkodamas jam parpuolė veidu žemyn prie jo kojų; ir jis buvo samarietis.
- 17 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Argi ne dešimt yra apvalytų? Bet kur yra devyni?
- 18 Neatsirado nei vieno, kuris būtų grįžęs atiduoti Dievui šlovę, išskyrus šitą svetimšalį“.
- 19 Ir jis tarė jam: „Kelkis, eik: tavo tikėjimas išgydė tave“.
- 20 Ir fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, jis jiems atsakydamas tarė: „Dievo karalystė neateina stebimai;
- 21 ir nesakys: ‘Štai čia!’ arba ‘Štai ten!’, nes štai Dievo karalystė yra jumyse“.
- 22 Ir jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai norėsite išvysti bent vieną iš žmogaus Sūnaus dienų, bet jos nepamatysite.
- 23 Ir sakys jums: ‘Štai čia’ arba, ‘Štai ten’; nesekiokite jų nei sekite jais.
- 24 Nes kaip žaibas, tvykstelėjęs iš vieno galo po dangumi, nušviečia kitą galą po dangumi; taip bus ir žmogaus Sūnus savo dieną.
- 25 Bet pirmiau jis turi daug iškentėti ir būti šios kartos atmestas.
- 26 Ir kaip buvo Nojės dienomis, taip bus ir žmogaus Sūnaus dienomis.
- 27 Jie valgė, gėrė, vedė žmonas ir tekėjo iki tos dienos, kai Nojė įžengė į arką, ir atėjo tvanas, ir juos visus sunaikino.
- 28 Taip pat, kaip buvo ir Loto dienomis: jie valgė, gėrė, pirko, pardavinėjo, sodino, statė;
- 29 bet tą pačią dieną, kai Lotas išėjo iš Sodomos, iš dangaus lijo ugnimi bei siera ir juos visus sunaikino.
- 30 Taip bus ir tą dieną, kai žmogaus Sūnus bus apreikštas.
- 31 Tą dieną, kas bus ant namo stogo, o jo daiktai name, tenelipa žemyn jų pasiimti; o tas, kuris yra ant lauko, taip pat tenegrįžta.
- 32 Prisiminkite Loto žmoną.
- 33 Kas sieks išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę, tas ją išsaugos.
- 34 Sakau jums: tą naktį bus du vienoje lovoje; vienas bus paimtas, o kitas paliktas.
- 35 Dvi mals kartu; viena bus paimta, o kita palikta.
- 36 Du bus ant lauko; vienas bus paimtas, o kitas paliktas“.
- 37 O jie atsakė ir tarė jam: „Kur, Viešpatie?“ Ir jis tarė jiems: „Kur yra kūnas, ten susirinks ir ereliai“.
- 1 Ir jis kalbėjo jiems palyginimą tam, kad reikia visada melstis ir nepailsti;
- 2 sakydamas: „Mieste buvo teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nepaisė žmogaus;
- 3 ir tame mieste buvo našlė; ir ji atėjo pas jį, sakydama: ‘Atkeršyk už mane mano priešininkui’.
- 4 Ir jis kurį laiką nenorėjo; bet paskui jis kalbėjo savyje: ‘Nors aš nebijau Dievo ir nepaisau žmogaus,
- 5 tačiau, kadangi šita našlė man neduoda ramybės, aš atkeršysiu už ją, kad savo nuolatiniu atėjimu ji manęs nenuvargintų’“.
- 6 Ir Viešpats tarė: „Paklausykite, ką sako neteisusis teisėjas.
- 7 Ir argi Dievas neatkeršys už savo išrinktuosius, kurie dieną ir naktį jam šaukia, nors jis ir ilgai juos pakenčia?
- 8 Sakau jums, kad jis greitai už juos atkeršys. Tačiau kai ateis žmogaus Sūnus, ar jis beras žemėje tikėjimą?“
- 9 Ir tiems, kurie pasitikėjo savimi, kad yra teisūs, o kitus niekino, jis kalbėjo šitą palyginimą:
- 10 „Du žmonės nuėjo aukštyn į šventyklą melstis; vienas – fariziejus, o kitas – muitininkas.
- 11 Fariziejus atsistojo ir taip savyje meldėsi: ‘Dieve, dėkoju tau, kad nesu kaip kiti žmonės – plėšikai, neteisūs, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas.
- 12 Aš pasninkauju dukart savaitėje, duodu dešimtinę iš visko, ką turiu’.
- 13 O muitininkas, stovėdamas atokiai, nenorėjo nei savo akių į dangų pakelti, bet mušėsi sau į krūtinę, sakydamas: ‘Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui’.
- 14 Sakau jums: šitas nuėjo į savo namus išteisintas, o ne anas; nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas; o tas, kuris save žemina, bus išaukštintas“.
- 15 Ir jie taip pat nešė pas jį kūdikius, kad jis juos paliestų: bet kai jo mokiniai tai pamatė, jie barė juos.
- 16 Bet Jėzus pasišaukė juos ir tarė: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane ir jiems nedrauskite, nes tokių yra Dievo karalystė.
- 17 Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip vaikelis, tas niekaip į ją neįeis“.
- 18 Ir vienas valdovas jo paklausė, sakydamas: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“
- 19 O Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Nėra nei vieno gero, išskyrus vieną, tai yra Dievą.
- 20 Tu žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk’, ‘Nežudyk’, ‘Nevok’, ‘Melagingai neliudyk’, ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’“.
- 21 O jis tarė: „Visų šitų laikiausi nuo pat savo jaunystės“.
- 22 Tai išgirdęs Jėzus jam tarė: „Tačiau vieno tau trūksta: parduok viską, ką turi, ir išdalink vargšams, ir turėsi lobį danguje; ir ateik, sek paskui mane“.
- 23 Ir tai išgirdęs jis labai nuliūdo, nes buvo labai turtingas.
- 24 Ir Jėzus pamatęs, kad jis labai nuliūdo, tarė: „Kaip sunkiai tie, kurie turi turtų, įeis į Dievo karalystę!
- 25 Nes lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.
- 26 Ir tie, kurie tai išgirdo, tarė: „Kas tada gali būti išgelbėtas?“
- 27 O jis tarė: „Kas neįmanoma žmonėms, tai įmanoma Dievui“.
- 28 Tada Petras tarė: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.
- 29 Ir jis tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: nėra nei vieno, kuris paliko namus ar tėvus, ar brolius, ar žmoną, ar vaikus dėl Dievo karalystės
- 30 ir kuris negautų daugeriopai šiuo metu ir amžinojo gyvenimo ateinančiame pasaulyje“.
- 31 Tada jis pasiėmė dvylika ir jiems tarė: „Štai mes einame aukštyn į Jeruzalę, ir išsipildys viskas, kas pranašų parašyta apie žmogaus Sūnų.
- 32 Nes jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas;
- 33 ir jie nuplaks jį ir nužudys; o trečią dieną jis prisikels“.
- 34 Bet jie nieko iš to nesuprato; ir šitas pasakymas buvo jiems paslėptas, ir jie nežinojo, kas buvo pasakyta.
- 35 Ir įvyko, kad jam priartėjus prie Jericho, vienas neregys sėdėjo pakelėje elgetaudamas;
- 36 ir girdėdamas pro šalį einančią minią jis paklausė, ką tai reiškia.
- 37 Ir jie pasakė jam, kad pro šalį eina Jėzus iš Nazareto.
- 38 Ir jis šaukė, sakydamas: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs“.
- 39 O priekyje einantys barė jį, kad jis tylėtų, bet jis dar labiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
- 40 Ir Jėzus sustojo ir įsakė, kad jis būtų pas jį atvestas; ir kai tas prisiartino, jis paklausė jo,
- 41 sakydamas: „Ką nori, kad tau padaryčiau?“ Ir jis tarė: „Viešpatie, kad praregėčiau“.
- 42 Ir Jėzus jam tarė: „Regėk – tavo tikėjimas tave išgelbėjo“.
- 43 Ir tuoj pat jis praregėjo ir sekė paskui jį, šlovindamas Dievą; ir visa tauta tai pamačiusi gyrė Dievą“.
- 1 Ir Jėzus įėjęs ėjo per Jerichą.
- 2 Ir štai buvo žmogus, vardu Zachiejus, kuris buvo vyriausiasis tarp muitininkų, ir buvo turtingas.
- 3 Ir jis stengėsi pamatyti Jėzų, kas jis esąs; bet dėl spūsties negalėjo, nes buvo mažo ūgio.
- 4 Ir užbėgęs į priekį jis įlipo į sikomoro medį, kad jį pamatytų; nes jis turėjo tuo keliu praeiti.
- 5 Ir kai Jėzus atėjo į tą vietą, jis pažiūrėjo į viršų, jį pamatė ir tarė jam: „Zachiejau, pasiskubink, nulipk; nes šiandien aš turiu apsistoti tavo namuose“.
- 6 Ir jis pasiskubino, nusileido ir su džiaugsmu priėmė jį.
- 7 Tai matydami, jie visi murmėjo, kalbėdami, kad „jis užėjo į svečius pas žmogų, kuris yra nusidėjėlis“.
- 8 Ir Zachiejus atsistojo ir tarė Viešpačiui: „Štai Viešpatie, pusę savo turto aš atiduodu vargšams; ir jei melagingai apkaltinęs ką nors paėmiau iš kokio žmogaus, aš grąžinsiu jam keturgubai“.
- 9 Ir Jėzus jam tarė: „Šią dieną į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, kadangi ir jis yra Abraomo sūnus.
- 10 Nes žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti to, kas buvo pražuvę“.
- 11 Ir jiems to besiklausant jis pridūrė, kalbėdamas palyginimą, kadangi jis buvo arti Jeruzalės, ir kadangi jie galvojo, jog Dievo karalystė turi tuoj pat pasirodyti.
- 12 Todėl jis tarė: „Vienas kilmingas žmogus išėjo į tolimą kraštą, kad gautų sau karalystę ir sugrįžtų.
- 13 Ir jis pašaukė savo dešimt tarnų ir davė jiems dešimt minų, ir tarė jiems: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’.
- 14 Bet jo piliečiai jo nekentė ir nusiuntė jam iš paskos žinią, sakydami: ‘Mes nenorime, kad šitas mums karaliautų’.
- 15 Ir įvyko, kad, kai gavęs karalystę jis sugrįžo, tuomet jis įsakė, kad jam pakviestų tuos tarnus, kuriems jis buvo davęs pinigus, idant sužinotų, kiek kiekvienas versdamasis uždirbo.
- 16 Tada atėjo pirmasis, sakydamas: ‘Viešpatie, tavo mina uždirbo dešimt minų’.
- 17 Ir jis jam tarė: ‘Gerai, gerasis tarne; kadangi buvai ištikimas labai mažame dalyke, turėk valdžią dešimčiai miestų’.
- 18 Ir antrasis atėjo, sakydamas: ‘Viešpatie, tavo mina uždirbo penkias minas’.
- 19 Taip pat ir jam jis tarė: ‘Ir tu valdyk penkis miestus’.
- 20 Ir kitas atėjo, sakydamas: ‘Viešpatie, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniojęs į servetėlę;
- 21 nes aš bijojau tavęs, kadangi esi griežtas žmogus: tu imi tai, ko nesi padėjęs, ir pjauni tai, ko nesėjai’.
- 22 Ir jis jam sako: ‘Iš tavo paties burnos aš tave teisiu, piktasis tarne. Tu žinojai, kad aš esu griežtas žmogus, imantis tai, ko nepadėjau ir pjaunantis tai, ko nesėjau;
- 23 tad kodėl nedavei mano pinigų bankui, kad man atėjus aš būčiau pareikalavęs, kas mano, su palūkanomis?’
- 24 Ir jis tarė šalia stovintiems: ‘Atimkite iš jo tą miną ir duokite ją tam, kuris turi dešimt minų’
- 25 (o jie tarė jam: ‘Viešpatie, jis turi dešimt minų’).
- 26 Nes sakau jums, kad kiekvienam, kuris turi, bus duota; o iš to, kuris neturi, bus atimta ir tai, ką jis turi.
- 27 O tuos mano priešus, nenorėjusius, kad jiems karaliaučiau, atveskite čia ir mano akivaizdoje užmuškite’“.
- 28 Ir taip pakalbėjęs jis nuėjo priekin, kildamas aukštyn į Jeruzalę.
- 29 Ir įvyko, kad jam priartėjus prie Betfagės ir Betanijos, prie vadinamo Alyvų kalno, jis pasiuntė du iš savo mokinių,
- 30 sakydamas: „Eikite į priešais jus esantį kaimą, į kurį įeidami rasite pririštą kumeliuką, ant kurio niekada nėra sėdėjęs žmogus; atriškite jį ir atveskite čia.
- 31 O jei kas jūsų paklaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, taip jam sakykite: ‘Todėl, kad jo reikia Viešpačiui’.
- 32 Ir pasiųstieji nuėjo ir rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs.
- 33 Ir jiems beatrišant kumeliuką, jo šeimininkai jiems tarė: „Kodėl atrišate kumeliuką?“
- 34 O jie tarė: „Viešpačiui jo reikia“.
- 35 Ir jie atvedė jį pas Jėzų; ir jie užmetė ant kumeliuko savo drabužius ir ant jo jie užsodino Jėzų.
- 36 Ir jam einant, jie tiesė savo drabužius kelyje.
- 37 Ir jam priartėjus prie Alyvų kalno šlaito, visa mokinių minia pradėjo garsiu balsu džiūgauti ir girti Dievą už visus galingus darbus, kuriuos jie matė;
- 38 sakydami: „ Tebūna palaimintas Karalius, kuris ateina Viešpaties vardu; ramybė danguje ir šlovė aukštybėse!“
- 39 Ir kai kurie fariziejai iš minios jam tarė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius“.
- 40 O jis atsakydamas tarė jiems: „Sakau tai jums: jei šitie tylės, tai akmenys tuoj pat šauks“.
- 41 Ir kai jis priartėjo, jis pažiūrėjo į miestą ir dėl jo verkė,
- 42 sakydamas: „Jei tu, būtent tu, bent šioje savo dienoje būtum žinojęs tai, kas skirta tavo ramybei! Bet dabar tai yra paslėpta nuo tavo akių.
- 43 Nes ateis tau dienos, kai tavo priešai apjuos tave apkasais ir apsups tave, ir suspaus tave iš visų pusių,
- 44 ir sulygins tave su žeme ir tavo vaikus tavyje; ir jie nepaliks tavyje akmens ant akmens; nes tu nepažinai savo aplankymo meto“.
- 45 Ir jis įėjo į šventyklą ir pradėjo varyti laukan joje pardavinėjančius ir perkančius;
- 46 sakydamas jiems: „Yra parašyta: ‘Mano namai yra maldos namai’; bet jūs pavertėte juos vagių lindyne“.
- 47 Ir jis kasdien mokė šventykloje. Bet vyriausieji kunigai, raštininkai ir tautos vyriausieji siekė jį sunaikinti,
- 48 bet negalėjo surasti, ką jie galėtų padaryti, nes visa tauta buvo labai prikibusi jo pasiklausyti.
- 1 Ir įvyko, kad vieną iš tų dienų, kai jis mokė tautą šventykloje ir skelbė evangeliją, prie jo pristojo vyriausieji kunigai ir raštininkai su vyresniaisiais
- 2 ir kalbėjo jam, sakydami: „Pasakyk mums, kokia valdžia tu šitai darai, arba kas yra tas, kuris tau davė šitą valdžią?“
- 3 O jis atsakydamas tarė jiems: „Aš irgi paklausiu jūsų vieno dalyko; ir atsakykite man:
- 4 Jono krikštas – ar tai buvo iš dangaus, ar iš žmonių?“
- 5 Ir jie svarstė tarpusavyje, sakydami: „Jei sakysime: ‘Iš dangaus’, jis pasakys: ‘Tad kodėl juo netikėjote?’
- 6 Bet jei sakysime: ‘Iš žmonių’, visa tauta mus užmėtys akmenimis; nes jie įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas“.
- 7 Ir jie atsakė, jog jie nežino, iš kur tai.
- 8 Ir Jėzus jiems tarė: „Tai nei aš jums nepasakysiu, kokia valdžia tai darau“.
- 9 Tada jis tautai pradėjo kalbėti šį palyginimą: „Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį žemdirbiams ir ilgam laikui išvyko į tolimą šalį.
- 10 O kai buvo metas, jis pasiuntė tarną pas žemdirbius, kad jie duotų jam iš to vynuogyno vaisių; bet žemdirbiai jį primušė ir išsiuntė tuščiomis.
- 11 Ir jis vėl siuntė kitą tarną; tą jie irgi primušė ir gėdingai su juo pasielgė, ir išsiuntė jį tuščiomis.
- 12 Ir jis vėl siuntė trečią; ir jį taip pat jie sužeidė ir išmetė laukan.
- 13 Tada vynuogyno viešpats tarė: ‘Ką man daryti? Aš siųsiu savo mylimąjį sūnų: galbūt jį pamatę jie jį gerbs’.
- 14 Bet kai žemdirbiai jį pamatė, jie tarpusavyje samprotavo, sakydami: ‘Šitas yra paveldėtojas: eime, užmuškime jį, kad paveldas būtų mūsų’.
- 15 Tad jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Ką gi jiems darys vynuogyno viešpats?
- 16 Jis ateis ir sunaikins tuos žemdirbius, ir atiduos vynuogyną kitiems“. Ir kai jie tai išgirdo, jie tarė: „Apsaugok Dieve!“
- 17 Ir jis į juos pažiūrėjęs tarė: „Kas gi tuomet tai, kas parašyta: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu’?
- 18 Kas kris ant šito akmens, tas bus sudaužytas; bet ant ko jis užkris, tą sutrins į miltus“.
- 19 Ir vyriausieji kunigai bei raštininkai tą pačią valandą ieškojo, kad prie jo pridėtų rankas; ir jie bijojo tautos, nes jie suprato, kad jis kalbėjo šitą palyginimą prieš juos.
- 20 Ir jie stebėjo jį ir išsiuntė šnipus, kurie apsimestų teisiais, kad nutvertų jo žodžius, idant jie taip galėtų jį atiduoti valdytojo galiai ir valdžiai.
- 21 Ir jie paklausė jo, sakydami: „Mokytojau, mes žinome, kad tu sakai ir mokai teisingai, ir neatsižvelgi į asmenis, bet tikrai mokai Dievo kelio;
- 22 ar teisėta mums duoti duoklę ciesoriui, ar ne?“
- 23 Bet jis suprato jų klastą ir jiems tarė: „Kodėl mane gundote?
- 24 Parodykite man denarą. Kieno atvaizdą ir užrašą jis turi?“ Jie atsakydami tarė: „Ciesoriaus“.
- 25 Ir jis tarė jiems: „Todėl kas yra ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
- 26 Ir jie negalėjo tautos akivaizdoje nutverti jo žodžių; ir jie stebėjosi jo atsakymu ir nutilo.
- 27 Tada pas jį atėjo kai kurie iš sadukiejų, kurie neigia, kad yra prisikėlimas; ir jie paklausė jo,
- 28 sakydami: „Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘jei kieno brolis miršta turėdamas žmoną, ir jis miršta be vaikų, tai jo brolis turi imti jo žmoną ir prikelti savo broliui sėklą’.
- 29 Taigi buvo septyni broliai; ir pirmasis ėmė žmoną ir mirė be vaikų.
- 30 Ir antrasis ėmė ją į žmonas, ir jis mirė bevaikis.
- 31 Ir trečiasis ėmė ją; ir taip pat tie septyni; ir jie, nepalikę vaikų, mirė.
- 32 Po jų visų mirė ir moteris.
- 33 Taigi kieno iš jų žmona ji bus prisikėlime? Nes septyni turėjo ją už žmoną“.
- 34 O Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Šio pasaulio vaikai veda ir išteka;
- 35 bet tie, kurie bus laikomi vertais įsigyti aną pasaulį ir prisikėlimą iš numirusiųjų, nei ves, nei tekės;
- 36 jie nebegalės ir mirti, nes jie yra lygūs angelams; ir yra Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikais.
- 37 Na, o kad mirusieji prikeliami, netgi Mozė nurodė prie krūmo, kai jis vadina Viešpatį Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu.
- 38 Nes jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų; nes visi jam gyvena“.
- 39 Tada kai kurie iš raštininkų atsakydami tarė: „Mokytojau, tu gerai pasakei“.
- 40 Ir po to jie nedrįso jo nieko klausti.
- 41 Ir jis tarė jiems: „Kaipgi jie sako, kad Kristus yra Dovydo sūnus?
- 42 Ir pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,
- 43 kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.
- 44 Taigi Dovydas vadina jį Viešpačiu; tad kaipgi jis yra jo sūnus?“
- 45 Tada, visai tautai besiklausant, jis tarė savo mokiniams:
- 46 „Saugokitės raštininkų, kurie trokšta vaikščioti ilgais drabužiais, mėgsta sveikinimus turguose, aukščiausius krėslus sinagogose ir viršiausias vietas puotose;
- 47 kurie suryja našlių namus, o dėl akių atlieka ilgas maldas: jie gaus didesnį pasmerkimą“.
- 1 Ir jis pažvelgė aukštyn ir pamatė turtuolius, metančius savo dovanas į iždinę.
- 2 Ir taip pat jis pamatė vieną vargšę našlę, įmetančią ten dvi leptas.
- 3 Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad ši vargšė našlė įmetė daugiau už juos visus;
- 4 nes visi tie iš savo pertekliaus įmetė Dievo dovanoms, bet ji iš savo skurdo įmetė visą pragyvenimą, kurį ji turėjo“.
- 5 Ir kai kuriems kalbant apie šventyklą, kaip ji yra išpuošta gražiais akmenimis ir dovanomis, jis tarė:
- 6 „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, kuris nebūtų nugriautas“.
- 7 Ir jie klausė jo, sakydami: „Mokytojau, bet kada tai bus? Ir koks bus ženklas, kai tai įvyks?“
- 8 O jis tarė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis mano vardu, sakydami: ‘Aš esu Kristus ’ ir: ‘Laikas artėja’; taigi neikite paskui juos.
- 9 Bet kai išgirsite apie karus ir sąmyšius, nenusigąskite, nes tai turi pirmiau įvykti; bet galas dar negreit“.
- 10 Tada jis tarė jiems: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę;
- 11 ir įvairiose vietose bus didelių žemės drebėjimų, badmečių ir marų; ir iš dangaus bus baisūs reginiai ir dideli ženklai.
- 12 Bet pirmiau visų šitų, jie pridės prie jūsų rankas, persekios jus, atiduodami sinagogoms ir į kalėjimus, dėl mano vardo atvestus pas karalius ir valdovus.
- 13 Ir tai jums pasitarnaus liudijimui.
- 14 Taigi dėkitės į širdis iš anksto negalvoti, ką turėsite atsakyti;
- 15 nes aš jums duosiu burną ir išmintį, kuriai nepajėgs prieštarauti ir priešintis nei vienas jūsų priešininkas.
- 16 Ir jus išdavinės tėvai, broliai, giminaičiai ir draugai; ir padarys, kad kai kurie iš jūsų būtumėte nužudyti.
- 17 Ir dėl mano vardo jūs būsite visų nekenčiami.
- 18 Bet nuo jūsų galvos neprapuls nei vienas plaukas.
- 19 Savo kantrumu turėkite savo sielas.
- 20 Ir kai pamatysite Jeruzalę apsuptą kariuomenių, tada žinokite, kad jos suniokojimas arti.
- 21 Tada tie, kurie yra Judėjoje, tebėga į kalnus; ir tie, kurie yra jos viduryje, teišeina lauk; ir tie, kurie yra laukuose, teneina į ją.
- 22 Nes šitos bus keršto dienos, kad išsipildytų viskas, kas užrašyta.
- 23 Bet vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Nes šalyje bus didis sielvartas ir rūstybė šitai tautai.
- 24 Ir jie kris nuo kalavijo ašmenų ir bus vedami į nelaisvę į visas tautas; ir Jeruzalė bus pagonių trypiama, kol išsipildys pagonių laikai.
- 25 Ir bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse; ir žemėje tautų sielvartas ir suglumimas; jūros ir bangų ūžimas;
- 26 žmonių širdys nusilps dėl baimės ir belaukiant dalykų, ateisiančių ant žemės; nes dangaus jėgos bus sudrebintos.
- 27 Ir tada jie pamatys žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su jėga ir didžia šlove.
- 28 Ir kai tie dalykai pradės pildytis, tada žiūrėkite aukštyn ir pakelkite savo galvas; nes artinasi jūsų atpirkimas“.
- 29 Ir jis kalbėjo jiems palyginimą: „Žiūrėkite į figmedį ir visus medžius:
- 30 kai jie jau išsprogsta, patys matote ir žinote, kad vasara jau visai čia pat.
- 31 Taip ir jūs, kai matysite tai vykstant, žinokite, kad Dievo karalystė visai čia pat.
- 32 Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis iki viskas išsipildys.
- 33 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.
- 34 Ir žiūrėkite savęs, kad kokiu metu jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir šio gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužeitų ant jūsų netikėtai.
- 35 Nes kaip žabangos ji ateis ant visų gyvenančių ant visos žemės paviršiaus.
- 36 Todėl budėkite ir visuomet melskitės, kad būtumėte palaikyti vertais išvengti viso to, kas įvyks, ir stovėti žmogaus Sūnaus akivaizdoje“.
- 37 Ir dienos metu jis mokė šventykloje; o naktį jis išėjo ir nakvojo kalne, vadinamame Alyvų.
- 38 Ir visa tauta anksti ryte atėjo pas jį į šventyklą jo pasiklausyti.
- 1 Na, o artėjo Neraugintos duonos šventė, kuri yra vadinama Perėjimu.
- 2 Ir vyriausieji kunigai bei raštininkai ieškojo, kaip jie galėtų jį užmušti; nes jie bijojo tautos.
- 3 Tada Šėtonas įėjo į Judą, pravarde Iskariotas, esantį iš dvylikos skaičiaus.
- 4 Ir jis nuėjo ir kalbėjo su vyriausiais kunigais ir vadais, kaip jis jiems galėtų jį išduoti.
- 5 Ir jie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.
- 6 Ir jis pažadėjo ir ieškojo progos jiems jį išduoti ne prie minios.
- 7 Tada atėjo Neraugintos duonos diena, kada turėjo būti užmušamas Perėjimas.
- 8 Ir jis išsiuntė Petrą bei Joną, sakydamas: „Eikite ir paruoškite mums Perėjimą, kad mes galėtume valgyti“.
- 9 Ir jie tarė jam: „Kur nori, kad paruoštume?“
- 10 Ir jis tarė jiems: „Štai jums įėjus į miestą jus pasitiks žmogus, nešinas vandens ąsočiu; sekite paskui jį į tą namą, į kurį jis įeis.
- 11 Ir sakysite namo šeimininkui: ‘Mokytojas tau sako: kur yra svečių kambarys, kur aš valgysiu Perėjimą su savo mokiniais?’
- 12 Ir jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį, ten paruoškite“.
- 13 Ir jie nuėjo ir rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs; ir jie paruošė Perėjimą.
- 14 Ir atėjus valandai, jis sėdosi, ir su juo – dvylika apaštalų.
- 15 Ir jis tarė jiems: „Aš trokšte troškau su jumis valgyti šį Perėjimą pirmiau nei kentėsiu;
- 16 nes jums sakau: nebevalgysiu jo, iki tai išsipildys Dievo karalystėje“.
- 17 Ir jis paėmė taurę, padėkojo ir tarė: „Imkite tai ir pasidalinkite tarpusavyje;
- 18 nes sakau jums: negersiu iš vynmedžio vaisiaus, kol neateis Dievo karalystė“.
- 19 Ir jis paėmė duoną ir padėkojo, ir ją laužė, ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris atiduodamas už jus: tai darykite mano atminimui“.
- 20 Lygiai taip pat ir taurę po vakarienės, sakydamas: „Ši taurė – naujas testamentas mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.
- 21 Bet štai, mane išduodančiojo ranka yra su manimi ant stalo.
- 22 Ir iš tiesų žmogaus Sūnus eina, kaip buvo nulemta; bet vargas tam žmogui, per kurį jis yra išduotas!“
- 23 Ir jie pradėjo tarpusavyje klausinėti, kas gi iš jų yra tas, kuris šitai padarys.
- 24 Ir tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu.
- 25 O jis jiems tarė: „Pagonių karaliai jiems viešpatauja; ir tie, kurie juos valdo, yra vadinami geradariais.
- 26 Bet jūs nebūkite tokie; bet kas tarp jūsų didžiausias, tebūna kaip jauniausias; o vyriausias – kaip tas, kuris tarnauja.
- 27 Nes kas yra didesnis: ar tas, kuris sėdi prie valgio, ar tas, kuris patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi prie valgio? Bet aš esu tarp jūsų kaip tas, kuris patarnauja.
- 28 Jūs esate tie, kurie pasilikote su manimi mano pagundose.
- 29 Ir aš skiriu jums karalystę, kaip mano Tėvas man paskyrė;
- 30 kad jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo mano karalystėje ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“.
- 31 Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai, štai Šėtonas geidė jūsų, kad persijotų jus kaip kviečius;
- 32 bet aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas nesiliautų; ir kai tu būsi atsivertęs, sustiprink savo brolius“.
- 33 Ir jis tarė jam: „Viešpatie, aš esu pasiruošęs eiti su tavimi į kalėjimą ir į mirtį“.
- 34 O jis tarė: „Aš tau sakau, Petrai, šią dieną, dar prieš gaidžiui pragystant, tu triskart išsiginsi, kad mane pažįsti“.
- 35 Ir jis tarė jiems: „Kai jus siunčiau be piniginės, be kelionmaišio ir be batų, ar jums ko trūko?“ Ir jie tarė: „Nieko“.
- 36 Tada jis tarė jiems: „Bet dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir savo kelionmaišį; o kas neturi kalavijo, teparduoda savo drabužį ir jį tenusiperka.
- 37 Nes aš sakau jums, kad tai, kas parašyta, dar turi išsipildyti manyje: ‘Ir jis buvo priskaitytas tarp pažeidėjų’; nes tai, kas apie mane, turi pabaigą“.
- 38 Ir jie tarė: „Viešpatie, štai, čia yra du kalavijai“. Ir jis tarė jiems: „Pakanka“.
- 39 Ir jis išėjo ir, kaip buvo įpratęs, ėjo į Alyvų kalną; taip pat ir jo mokiniai sekė jį.
- 40 Ir kai jis buvo toje vietoje, jis tarė jiems: „Melskitės, kad nepatektumėte į pagundą“.
- 41 Ir jis buvo atsitraukęs nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs meldėsi,
- 42 sakydamas: „Tėve, jei tu nori, paimk nuo manęs šitą taurę; tačiau ne mano, bet tavo valia tebūna įvykdyta“.
- 43 Ir jam pasirodė iš dangaus angelas, jį sustiprindamas.
- 44 Ir būdamas agonijoje jis dar uoliau meldėsi; ir jo prakaitas buvo kaip dideli kraujo lašai, krentantys ant žemės.
- 45 Ir kai jis pakilo nuo maldos ir atėjo pas savo mokinius, jis rado juos iš liūdesio miegančius
- 46 ir tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad neįeitumėte į pagundą“.
- 47 Ir jam dar bekalbant, štai minia ir vienas iš dvylikos, kurį vadino Judu, ėjo priekyje jų ir prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti.
- 48 Bet Jėzus jam tarė: „Judai, tu pabučiavimu išduodi žmogaus Sūnų?“
- 49 Tie, kurie buvo aplink jį, pamatę, kas bus, tarė jam: „Viešpatie, ar mums kirsti kalaviju?“
- 50 Ir vienas iš jų kirto aukščiausiojo kunigo tarnui ir nupjovė jo dešinę ausį.
- 51 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Leiskite ir toliau“. Ir jis palietė jo ausį ir jį išgydė.
- 52 Tada Jėzus tarė vyriausiems kunigams, šventyklos vadams ir vyresniesiems, kurie buvo pas jį atėję: „Kaip prieš vagį išėjote su kalavijais ir lazdomis?“
- 53 Kai aš kasdien buvau su jumis šventykloje, jūs neištiesėte rankų prieš mane; bet šita yra jūsų valanda ir tamsos valdžia.
- 54 Tada jie suėmė jį ir nusivedę atvedė į aukščiausiojo kunigo namus. O Petras sekė iš tolo.
- 55 Ir rūmų viduryje jiems užkūrus ugnį ir kartu susėdus, tarp jų atsisėdo Petras.
- 56 Bet viena tarnaitė pamatė jį sėdintį prie ugnies ir į jį įsižiūrėjusi tarė: „Šis žmogus irgi buvo su juo“.
- 57 Ir jis išsigynė jo, sakydamas: „Moterie, aš jo nepažįstu“.
- 58 O po kiek laiko kitas jį pamatė ir tarė: „Tu irgi esi iš jų“. Ir Petras tarė: „Žmogau, aš nesu“.
- 59 Ir kažkur po valandos kitas įsitikinęs patvirtino, sakydamas: „Tikrai, šitas irgi buvo su juo, nes jis yra galilėjietis“.
- 60 Bet Petras tarė: „Žmogau, aš nežinau, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, jam dar bekalbant, pragydo gaidys.
- 61 Ir Viešpats atsisuko ir pažiūrėjo į Petrą. Ir Petras prisiminė Viešpaties žodį, kaip jis jam sakė: „Prieš gaidžiui pragystant tu triskart manęs išsiginsi“.
- 62 Ir Petras išėjo laukan ir karčiai verkė.
- 63 Ir vyrai, kurie laikė Jėzų, iš jo tyčiojosi ir jį mušė.
- 64 Ir uždengę jam akis, jie trenkė jam į veidą ir klausė jo, sakydami: „Pranašauk, kas tas, kuris tau trenkė!“
- 65 Ir daug kitko piktžodžiaudami jie kalbėjo prieš jį.
- 66 Ir vos tik išaušo diena, susirinko tautos vyresnieji, vyriausieji kunigai ir raštininkai ir atvedė jį į savo tarybą, sakydami:
- 67 „Ar tu esi Kristus? Pasakyk mums“. Ir jis tarė jiems: „Jei aš jums pasakysiu, jūs netikėsite;
- 68 ir jei aš jūsų paklausiu, jūs man neatsakysite ir manęs nepaleisite.
- 69 Nuo šiol žmogaus Sūnus sėdės Dievo galios dešinėje“.
- 70 Tada jie visi tarė: „Tad ar tu Dievo Sūnus?“ O jis jiems tarė: „Jūs sakote, kad aš esu“.
- 71 Ir jie tarė: „Kam mums bereikia tolimesnio liudijimo? Nes mes patys išgirdome iš jo burnos“.
- 1 Ir visa jų minia pakilo ir nuvedė jį pas Pilotą.
- 2 Ir jie pradėjo jį kaltinti, sakydami: „Mes radome, kad šitas iškreipia tautą ir draudžia duoti duoklę ciesoriui, sakydamas, kad jis pats yra Kristus karalius“.
- 3 O Pilotas paklausė jo, sakydamas: „Ar tu žydų Karalius?“ Ir jis atsakė jam ir tarė: „Tu tai sakai“.
- 4 Tada Pilotas tarė vyriausiems kunigams ir tautai: „Aš nerandu jokios kaltės šiame žmoguje“.
- 5 Ir jie dar labiau įniršo, sakydami: „Jis kursto tautą, mokydamas visoje Žydijoje, pradedant nuo Galilėjos iki šios vietos“.
- 6 Kai Pilotas išgirdo apie Galilėją, jis paklausė, ar tas žmogus yra galilėjietis.
- 7 Ir vos tik sužinojęs, kad jis priklauso Erodo valdžios sričiai, jis pasiuntė jį pas Erodą, kuris pats tuo metu buvo Jeruzalėje.
- 8 Ir kai Erodas pamatė Jėzų, jis be galo apsidžiaugė, nes jis jau ilgą laiką troško jį pamatyti, kadangi jis daug girdėjo apie jį; ir jis tikėjosi išvysiąs jį darant kokį nors stebuklą.
- 9 Tada jis klausinėjo jį daugeliu žodžių; bet jis jam nieko neatsakė.
- 10 O vyriausieji kunigai ir raštininkai stovėjo ir įnirtingai jį kaltino.
- 11 Ir Erodas su savo karo vyrais jį išniekino, tyčiojosi iš jo ir aprengė jį puošniu drabužiu, ir išsiuntė jį atgal pas Pilotą.
- 12 Ir tą pačią dieną Pilotas su Erodu tapo draugais, nes prieš tai jie buvo vienas kitam priešiški.
- 13 Ir Pilotas, sukvietęs vyriausius kunigus, valdovus ir tautą,
- 14 jiems tarė: „Jūs man atvedėte šitą žmogų kaip tą, kuris iškreipia tautą; ir štai aš, ištyręs jį jūsų akivaizdoje, neradau šitame žmoguje jokios kaltės dėl to, kuo jį kaltinate,
- 15 ir nei Erodas; nes aš siunčiau jus pas jį; ir štai nieko jam nepadaryta, kas būtų verta mirties.
- 16 Todėl aš jį nubausiu ir paleisiu“
- 17 (nes jis būtinai turėjo per šventę jiems vieną paleisti).
- 18 Ir jie visi kartu šaukė, sakydami: „Šalin šitą, o paleisk mums Barabą!“
- 19 (kuris buvo įmestas į kalėjimą už tam tikrą mieste įvykdytą maištą ir už žmogžudystę).
- 20 Taigi Pilotas, norėdamas paleisti Jėzų, vėl jiems kalbėjo.
- 21 Bet jie šaukė, sakydami: „Nukryžiuok jį, nukryžiuok jį!“
- 22 Ir jis trečią kartą tarė jiems: „Kodėl, ką pikto jis padarė? Aš neradau jame jokio pagrindo mirčiai, todėl aš jį nubausiu ir paleisiu“.
- 23 Bet jie nesiliovė garsiais balsais reikalaudami, kad jis būtų nukryžiuotas. Ir jų bei vyriausiųjų kunigų balsai ėmė viršų.
- 24 Ir Pilotas priėmė nuosprendį, kad būtų taip, kaip jie reikalavo.
- 25 Ir jis paleido jiems tą, kurio jie norėjo, kuris už maištą ir žmogžudystę buvo įmestas į kalėjimą; bet Jėzų atidavė jų valiai.
- 26 Ir kai jie vedė jį šalin, jie nutvėrė tokį Simoną, kirėnietį, išeinantį iš laukų, ir ant jo uždėjo kryžių, kad jis neštų jį paskui Jėzų.
- 27 O paskui jį sekė didžiulis būrys liaudies bei moterų, kurios taip pat jį apraudojo ir apverkė.
- 28 Bet Jėzus atsisukęs į jas tarė: „Jeruzalės dukros, neverkite dėl manęs, bet verkite dėl savęs ir dėl savo vaikų.
- 29 Nes štai ateina dienos, kuriose jie sakys: ‘Palaimintos nevaisingosios ir įsčios, kurios niekada negimdė, ir krūtys, kurios niekada nežindė’.
- 30 Tada jie pradės sakyti kalnams: ‘Griūkite ant mūsų’; ir kalvoms: ‘Uždenkite mus’.
- 31 Nes jeigu jie tai daro ant žalio medžio, tai kas bus daroma ant sauso?“
- 32 Ir kiti du, nusikaltėliai, buvo su juo vedami nužudyti.
- 33 Ir kai jie atėjo į vietą, kuri vadinasi Kalvarija, ten jie nukryžiavo jį ir nusikaltėlius: vieną iš dešinės, o kitą iš kairės.
- 34 Tada Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems; nes jie nežino, ką daro“. Ir jie perskyrė jo drabužius ir metė burtus.
- 35 O tauta stovėjo žiūrėdama. Ir valdovai taip pat su jais išjuokė jį, sakydami: „Jis kitus gelbėjo; tegul jis save išgelbėja, jeigu jis yra Kristus, Dievo išrinktasis“.
- 36 Taip pat ir kareiviai iš jo tyčiojosi, ateidami pas jį ir siūlydami jam acto,
- 37 ir sakydami: „Jei tu esi žydų karalius, išgelbėk save“.
- 38 O viršum jo taipogi buvo graikų, lotynų ir hebrajų raidėmis užrašytas užrašas: „ŠITAS YRA ŽYDŲ KARALIUS“.
- 39 Ir vienas iš pakabintų nusikaltėlių jį keikė, sakydamas: „Jei tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus“.
- 40 Bet kitas atsakydamas barė jį, sakydamas: „Ar nebijai Dievo, pats būdamas taip pat pasmerktas?
- 41 O mes, žinoma, teisingai; nes mes gauname užsitarnautą savo darbų atlygį, bet šitas žmogus nieko blogo nepadarė“.
- 42 Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“.
- 43 Ir Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien tu būsi su manimi rojuje“.
- 44 Ir buvo apie šeštą valandą, ir tamsa buvo virš visos žemės iki devintos valandos.
- 45 Ir saulė aptemo, ir šventyklos uždanga perplyšo per vidurį.
- 46 Ir sušukęs garsiu balsu Jėzus tarė: „Tėve, į tavo rankas aš pavedu savo dvasią“; ir taip pasakęs jis atidavė dvasią.
- 47 Na, o šimtininkas, pamatęs, kas atsitiko, šlovino Dievą, sakydamas: „Tikrai šitas buvo teisus žmogus“.
- 48 Ir visa tauta, kuri susirinko prie šito reginio, matydama tai, kas atsitiko, mušėsi sau į krūtines ir sugrįžo.
- 49 Ir visi jo pažįstami ir moterys, kurios sekė jį nuo Galilėjos, stovėjo iš tolo, žiūrėdami į tai.
- 50 Ir štai, buvo vyras vardu Juozapas, tarybos narys; geras žmogus ir teisus
- 51 (jis nepritarė tarybai ir jų darbui); jis buvo iš Arimatėjos, žydų miesto; jis pats irgi laukė Dievo karalystės.
- 52 Šitas nuėjo pas Pilotą ir maldavo Jėzaus kūno.
- 53 Ir jis nuėmė jį žemėn, įvyniojo į drobę ir paguldė į kapą, ištašytą akmenyje, kuriame prieš tai niekas niekada negulėjo.
- 54 O ta diena buvo pasiruošimas, ir artinosi sabatas.
- 55 Ir moterys, kurios atėjo su juo iš Galilėjos, irgi nusekė iš paskos ir pamatė kapą bei kaip buvo paguldytas jo kūnas.
- 56 Ir jos sugrįžo ir paruošė kvapų ir tepalų; ir pagal įsakymą ilsėjosi sabato dieną.
- 1 Na, o pirmąją savaitės dieną, labai anksti ryte, jos atėjo prie kapo, nešdamos jų paruoštus kvapus, ir su jomis kai kurios kitos.
- 2 Ir jos rado akmenį nuritintą nuo kapo.
- 3 Ir įėjusios jos nerado Viešpaties Jėzaus kūno.
- 4 Ir įvyko, kai jos dėl to buvo labai sumišusios, štai šalia jų stovėjo du vyrai spindinčiais drabužiais;
- 5 ir kai jos išsigando ir nuleido savo veidus į žemę, jie tarė joms: „Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?
- 6 Jis ne čia, bet yra prisikėlęs – prisiminkite, kaip jis jums kalbėjo, kai dar buvo Galilėjoje,
- 7 sakydamas: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nuodėmingų žmonių rankas, būti nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti’“.
- 8 Ir jos prisiminė jo žodžius
- 9 ir sugrįžusios nuo kapo papasakojo visa tai vienuolikai ir visiems kitiems.
- 10 Tai buvo Marija Magdalietė ir Joana, ir Jokūbo motina Marija, ir kitos, buvusios su jomis, kurios papasakojo tai apaštalams.
- 11 Bet jų žodžiai jiems atrodė kaip tuščios pasakos, ir jie netikėjo jomis.
- 12 Tada pakilo Petras ir nubėgo prie kapo; ir pasilenkęs žemyn jis pamatė vienas sau gulinčias drobules ir išėjo, besistebėdamas savyje tuo, kas įvyko.
- 13 Ir štai du iš jų tą pačią dieną ėjo į kaimą, vadinamą Emausu, kuris buvo apie šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės.
- 14 Ir jie kalbėjosi apie visa tai, kas įvyko.
- 15 Ir įvyko, kad jiems besikalbant ir besvarstant prisiartino pats Jėzus ir ėjo su jais.
- 16 Bet jų akys buvo sulaikytos, kad jie jo nepažintų.
- 17 Ir jis tarė jiems: „Koks čia jūsų pasikalbėjimas vieno su kitu, kai einate ir esate nuliūdę?“
- 18 Ir vienas iš jų, kurio vardas buvo Kleopas, atsakydamas jam tarė: „Ar tu vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai šiomis dienomis ten įvykusių dalykų?“
- 19 Ir jis tarė jiems: „Kokių?“ Ir jie tarė jam: „Apie Jėzų iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbu ir žodžiu Dievo ir visos tautos akyse;
- 20 ir kaip vyriausieji kunigai ir mūsų valdovai atidavė jį, kad būtų pasmerktas miriop, ir jį nukryžiavo.
- 21 Bet mes tikėjome, kad tai turėjo būti tas, kuris turi atpirkti Izraelį; ir šalia viso to šiandien yra trečia diena nuo to laiko, kai tai įvyko.
- 22 Taip, ir kai kurios moterys iš mūsiškių mus apstulbino, kurios buvo anksti prie kapo;
- 23 ir neradusios jo kūno jos atėjo sakydamos, kad jos taipogi mačiusios regėjimą angelų, kurie sakė, kad jis yra gyvas.
- 24 O kai kurie iš esančių su mumis nuėjo prie kapo ir atrado taip, kaip moterys buvo sakiusios; bet jo jie nematė“.
- 25 Tada jis tarė jiems: „O kvailiai ir lėtos širdies tikėti visu tuo, ką kalbėjo pranašai!
- 26 Argi Kristus neturėjo šito kentėti ir įeiti į savo šlovę?“
- 27 Ir pradedant nuo Mozės ir visų pranašų jis jiems iš visų Raštų išaiškino tuos dalykus apie jį.
- 28 Ir jie priartėjo prie kaimo, į kurį jie ėjo; o jis dėjosi einąs toliau.
- 29 Bet jie privertė jį, sakydami: „Pasilik su mumis, nes jau vakarėja, ir diena jau baigiasi“. Ir jis įėjo, kad pasiliktų su jais.
- 30 Ir įvyko, kai jis atsisėdo su jais prie valgio, jis paėmė duoną, palaimino ją, laužė ir davė jiems.
- 31 Ir jų akys atsivėrė, ir jie pažino jį; bet jis pranyko jiems iš akių.
- 32 Ir jie vienas kitam tarė: „Argi mūsų širdys nedegė mumyse, kai jis kelyje kalbėjo su mumis ir kai atvėrė mums Raštus?“
- 33 Ir tą pačią valandą jie pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę, ir rado susirinkusius vienuolika ir tuos, kurie buvo su jais,
- 34 sakančius: „Viešpats tikrai prisikėlęs ir pasirodė Simonui“.
- 35 Ir jie papasakojo, kas nutiko kelyje, ir kaip jis buvo jų atpažintas duonos laužyme.
- 36 Ir jiems taip bekalbant, pats Jėzus atsistojo jų viduryje ir jiems sako: „Ramybė jums“.
- 37 Bet jie buvo siaubo apimti ir išsigandę, ir tarėsi matą dvasią.
- 38 Ir jis tarė jiems: „Kodėl jūs sunerimę? Ir kodėl jūsų širdyse kyla mintys?
- 39 Pasižiūrėkite į mano rankas ir mano kojas, kad tai aš pats, palieskite mane ir pamatykite; nes dvasia neturi mėsos ir kaulų, kaip matote mane turint“.
- 40 Ir taip pasakęs jis parodė jiems savo rankas ir kojas.
- 41 Ir jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, jis tarė jiems: „Ar turite čia kokio maisto?“
- 42 Ir jie davė jam gabalą keptos žuvies ir medaus korio.
- 43 Ir jis tai paėmė ir valgė jų akivaizdoje.
- 44 Ir jis tarė jiems: „Šitie yra žodžiai, kuriuos aš jums kalbėjau, kol dar buvau su jumis, kad turi išsipildyti visa, kas surašyta apie mane Mozės įstatyme, pranašuose ir psalmėse“.
- 45 Tada jis atvėrė jiems supratimą, kad jie galėtų suprasti Raštus,
- 46 ir tarė jiems: „Taip yra parašyta ir taip reikėjo Kristui kentėti ir trečią dieną prisikelti iš mirusiųjų;
- 47 ir kad pradedant nuo Jeruzalės tarp visų tautų jo vardu turi būti skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.
- 48 Ir jūs esate šito liudytojai.
- 49 Ir štai aš siunčiu ant jūsų savo Tėvo pažadą; bet jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apvilkti jėga iš aukštybių“.
- 50 Ir jis išvedė juos iki Betanijos, iškėlė savo rankas ir juos palaimino.
- 51 Ir įvyko, kol jis juos laimino, jis buvo atskirtas nuo jų ir paimtas į dangų.
- 52 Ir jie pagarbino jį ir su didžiu džiaugsmu sugrįžo į Jeruzalę;
- 53 ir nuolat buvo šventykloje, girdami ir laimindami Dievą. Amen.
Advertisement
Add Comment
Please, Sign In to add comment
Advertisement