matthew

1 Jėzaus Kristaus, Dovydo sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga.
2 Abraomas pagimdė Izaoką; ir Izaokas pagimdė Jokūbą; ir Jokūbas pagimdė Judą ir jo brolius;
3 ir Juda pagimdė Faresą ir Zarą iš Tamaros; ir Faresas pagimdė Esromą; ir Esromas pagimdė Aramą;
4 ir Aramas pagimdė Aminadabą; ir Aminadabas pagimdė Naasoną; ir Naasonas pagimdė Salmoną;
5 ir Salmonas pagimdė Boozą iš Rahabos; ir Boozas pagimdė Jobedą iš Rūtos; ir Jobedas pagimdė Jesę;
6 ir Jesė pagimdė Dovydą – karalių; ir karalius Dovydas pagimdė Saliamoną iš tos, kuri buvo Ūrijo žmona;
7 ir Saliamonas pagimdė Roboamą; ir Roboamas pagimdė Abiją; ir Abija pagimdė Asą;
8 ir Asa pagimdė Juozapatą; ir Juozapatas pagimdė Joramą; ir Joramas pagimdė Oziją;
9 ir Ozijas pagimdė Joatamą; ir Joatamas pagimdė Achazą; ir Achazas pagimdė Ezekiją;
10 ir Ezekijas pagimdė Manasą; ir Manasas pagimdė Amoną; ir Amonas pagimdė Joziją;
11 ir Jozijas pagimdė Jechoniją ir jo brolius apie tą laiką, kai jie buvo išvesti į Babiloną;
12 ir po to, kai jie buvo nuvesti į Babiloną, Jechonijas pagimdė Salatielį; ir Salatielis pagimdė Zorobabelį;
13 ir Zorobabelis pagimdė Abijudą; ir Abijudas pagimdė Eliakimą; ir Eliakimas pagimdė Azorą;
14 ir Azoras pagimdė Sadoką; ir Sadokas pagimdė Achimą; ir Achimas pagimdė Elijudą;
15 ir Elijudas pagimdė Eleazarą; ir Eleazaras pagimdė Mataną; ir Matanas pagimdė Jokūbą;
16 ir Jokūbas pagimdė Juozapą – vyrą Marijos, iš kurios gimė Jėzus, kuris yra vadinamas Kristumi.
17 Taigi nuo Abraomo iki Dovydo – iš viso keturiolika kartų; ir nuo Dovydo iki išvedimo į Babiloną – keturiolika kartų; ir nuo išvedimo į Babiloną iki Kristaus – keturiolika kartų.
18 Na, o Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks: kai jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, prieš jiems sueinant kartu, ji radosi nėščia iš Šventosios DVASIOS.
19 Tuomet jos vyras Juozapas, būdamas teisus vyras ir nenorėdamas jos viešai apskelbti, buvo nusiteikęs slapta ją atleisti.
20 Bet, jam begalvojant apie tai, štai Viešpaties angelas pasirodė jam sapne, sakydamas: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok pasiimti sau savo žmonos Marijos, nes tai, kas joje prasidėjo, yra iš Šventosios DVASIOS.
21 Ir ji pagimdys sūnų, ir tu pavadinsi jį vardu JĖZUS, nes jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių.
22 Na, o visa tai atsitiko, kad išsipildytų tai, kas buvo Viešpaties kalbėta per pranašą, sakant:
23 ‘Štai mergelė bus nėščia ir pagimdys sūnų, ir jie vadins jį vardu Emanuelis’, kas išvertus reiškia ‘Dievas su mumis’“.
24 Tada Juozapas atsikėlęs iš miego padarė, kaip Viešpaties angelas buvo jam įsakęs, ir pasiėmė sau žmoną,
25 ir jos nepažinojo, kol ji nepagimdė savo pirmagimio sūnaus; ir jis pavadino jį vardu JĖZUS.
1 Na, o kai Jėzus buvo gimęs Judėjos Betliejuje, karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš rytų,
2 sakydami: „Kur yra tas, kuris gimė – žydų Karalius? Nes mes matėme jo žvaigždę rytuose ir atvykome jo pagarbinti“.
3 Išgirdęs tai, karalius Erodas sunerimo, ir su juo visa Jeruzalė,
4 ir susikvietęs visus tautos vyriausiuosius kunigus bei raštininkus jis jų teiravosi, kur turėjęs gimti Kristus.
5 Ir jie tarė jam: „Judėjos Betliejuje, nes taip yra pranašo parašyta:
6 ‘Ir tu, Betliejau Judos šalyje, nesi mažiausias tarp Judos kunigaikščių, nes iš tavęs ateis Valdytojas, kuris valdys mano tautą Izraelį’“.
7 Tada Erodas, slapta pasikvietęs išminčius, stropiai juos išklausinėjo, kokiu laiku pasirodė žvaigždė.
8 Ir jis pasiuntė juos į Betliejų ir pasakė: „Eikite ir rūpestingai ieškokite mažo vaiko; ir kai jūs jį surasite, praneškite man, kad ir aš ateičiau ir jį pagarbinčiau“.
9 Išklausę karaliaus jie išvyko; ir štai žvaigždė, kurią jie matė rytuose, ėjo pirma jų, kol ji atėjo ir atsistojo viršum ten, kur buvo mažas vaikas.
10 Kai jie pamatė žvaigždę, jie džiaugėsi be galo dideliu džiaugsmu.
11 Ir, įėję į namą, jie pamatė mažą vaiką su jo motina Marija ir parpuolė, ir jį pagarbino; ir kai jie atidengė savo brangenybes, jie pristatė jam dovanas: auksą ir smilkalus, ir mirą.
12 Ir sapne Dievo perspėti, kad negrįžtų pas Erodą, jie kitu keliu iškeliavo į savo šalį.
13 Ir kai jie buvo išėję, štai Viešpaties angelas pasirodė Juozapui sapne, sakydamas: „Kelkis ir pasiimk mažą vaiką bei jo motiną, ir bėk į Egiptą, ir būk ten, kol aš tau pranešiu, nes Erodas ieškos mažo vaiko, kad jį sunaikintų“.
14 Atsikėlęs jis nakčia pasiėmė mažą vaiką bei jo motiną ir iškeliavo į Egiptą;
15 ir ten buvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų, kas Viešpaties buvo pasakyta per pranašą, sakant: „Iš Egipto aš pašaukiau savo sūnų“.
16 Tuomet Erodas, pamatęs, kad jis buvo išminčių pajuoktas, be galo užsirūstino ir pasiuntė, ir išžudė visus vaikus, kurie buvo Betliejuje ir visose jo ribose nuo dviejų metų ir jaunesnius, pagal tą laiką, kurį stropiai išklausinėjo išminčių.
17 Tuomet išsipildė tai, kas buvo pranašo Jeremijo kalbėta, sakant:
18 „Ramoje girdėjosi balsas, rauda ir verksmas, ir didžiulis gedulas: Rachelė verkia savo vaikų ir nenori būti paguosta, nes jų nebėra“.
19 Bet, kai Erodas buvo miręs, štai Viešpaties angelas Egipte pasirodė Juozapui sapne,
20 sakydamas: „Kelkis ir pasiimk mažą vaiką bei jo motiną ir eik į Izraelio šalį, nes yra mirę tie, kurie tykojo mažo vaiko gyvybės.
21 Ir jis atsikėlė ir pasiėmė mažą vaiką bei jo motiną, ir atėjo į Izraelio šalį.
22 Bet, kai jis išgirdo, kad Judėjoje valdo Archelajus savo tėvo Erodo vietoje, jis bijojo ten eiti; tačiau sapne Dievo įspėtas, jis pasuko į Galilėjos sritis;
23 ir jis atėjo ir apsigyveno mieste, vadinamame Nazaretu, idant išsipildytų, kas buvo kalbėta pranašų: „Jį vadins nazarėnu“.
1 Tomis dienomis atėjo Jonas Krikštytojas, skelbdamas Judėjos dykumoje
2 ir sakydamas: „Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra čia pat“.
3 Nes tai tas, apie kurį yra kalbėjęs pranašas Ezaijas, sakydamas: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpaties kelią, tiesius darykite jo takus’“.
4 Ir tas pats Jonas turėjo kupranugario šerių drabužį ir aplink strėnas – odinį diržą; ir jo maistas buvo skėriai bei laukinis medus.
5 Tuomet išėjo pas jį Jeruzalė ir visa Judėja, ir visa sritis aplink Jordaną,
6 ir buvo jo krikštijami Jordane, išpažindami savo nuodėmes.
7 Bet, pamatęs daugelį iš fariziejų ir sadukiejų ateinančių prie jo krikšto, jis jiems tarė: „O angių palikuonys, kas jus perspėjo bėgti nuo ateinančios rūstybės?
8 Todėl duokite vaisių, deramų atgailai;
9 ir nemanykite sakyti savyje: ‘Mes turime Abraomą savo tėvu’; nes aš jums sakau, kad Dievas gali iš šitų akmenų prikelti vaikų Abraomui.
10 O kirvis jau taipogi pridėtas prie medžių šaknies; todėl kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, yra iškertamas ir įmetamas į ugnį.
11 Aš, tiesa, jus krikštiju vandeniu atgailai, bet tas, kuris ateina po manęs, yra galingesnis už mane, aš nevertas nešti jo apavą; jis krikštys jus Šventąja DVASIA ir ugnimi;
12 jo vėtyklė – jo rankoje, ir jis visiškai išvalys savo klojimą ir surinks savo kviečius į svirną; bet jis sudegins pelus neužgesinama ugnimi“.
13 Tuomet ateina Jėzus iš Galilėjos prie Jordano pas Joną, kad būtų jo pakrikštytas.
14 Bet Jonas jam uždraudė, sakydamas: „Aš turiu būti tavęs pakrikštytas, o tu ateini pas mane?“
15 Ir Jėzus atsakydamas jam tarė: „Dabar leisk, kad taip būtų, nes taip mums dera išpildyti visą teisumą“. Tada jis jam leido.
16 Ir kai Jėzus buvo pakrikštytas, tuoj išėjo iš vandens; ir štai jam atsivėrė dangūs, ir jis pamatė Dievo Dvasią nusileidžiančią kaip balandį ir nutupiančią ant jo;
17 ir štai balsas iš dangaus sakantis: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš labai patenkintas“.
1 Tada Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.
2 Ir po to, kai išpasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo alkanas.
3 Ir gundytojas, atėjęs pas jį, tarė: „Jei tu esi Dievo Sūnus, įsakyk, kad šie akmenys pavirstų duona“.
4 Bet jis atsakydamas tarė: „Yra parašyta: ‘Žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos’“.
5 Tuomet velnias paima jį į šventąjį miestą ir pastato jį ant šventyklos viršūnės,
6 ir sako jam: „Jei tu esi Dievo Sūnus, meskis žemyn, nes yra parašyta: ‘Jis įpareigos savo angelus dėl tavęs, ir savo rankose jie nešios tave, idant neužsigautum kada savo kojos į akmenį’“.
7 Jėzus jam tarė: „Vėlgi yra parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’“.
8 Vėl velnias paima jį į be galo aukštą kalną ir parodo jam visas pasaulio karalystes bei jų šlovę;
9 ir jam sako: „Visa tai duosiu tau, jei parpulsi ir mane pagarbinsi“.
10 Tuomet Jėzus jam sako: „Eik šalin, Šėtone, nes yra parašyta: ‘Garbink Viešpatį, savo Dievą, ir jam vienam tarnauk’“.
11 Tada velnias jį palieka, ir štai atėjo angelai ir jam tarnavo.
12 Na, o kai Jėzus išgirdo, kad Jonas įmestas į kalėjimą, jis išėjo į Galilėją;
13 ir, palikęs Nazaretą, jis atėjo ir apsigyveno Kafernaume, kuris yra jūros pakrantėje, Zabulono ir Neftalio ribose,
14 kad išsipildytų, kas buvo kalbėta pranašo Ezaijo, sakant:
15 „Zabulono šalis ir Neftalio šalis, prie jūros kelio, anapus Jordano, pagonių Galilėja;
16 tauta, kuri sėdėjo tamsoje, išvydo didžią šviesą; ir tiems, kurie sėdėjo krašte ir šešėlyje mirties, užtekėjo šviesa“.
17 Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti ir sakyti: „Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra čia pat“.
18 Ir Jėzus, vaikščiodamas palei Galilėjos jūrą, pamatė du brolius: Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į jūrą, nes jie buvo žvejai.
19 Ir jis sako jiems: „Sekite paskui mane, ir aš jus padarysiu žmonių žvejais“.
20 Ir jie tuojau paliko savo tinklus ir sekė paskui jį.
21 Ir iš ten eidamas jis pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną – laive su jų tėvu Zebediejumi savo tinklus betaisančius, ir jis pašaukė juos.
22 Ir jie tuoj pat paliko laivą bei savo tėvą ir sekė paskui jį.
23 Ir Jėzus apėjo visą Galilėją, mokydamas jų sinagogose ir skelbdamas karalystės evangeliją, ir gydydamas visokias negalias bei visokias ligas tautos tarpe.
24 Ir garsas apie jį sklido po visą Siriją; ir jie atnešė pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kančių apimtus, ir tuos, kurie buvo velnių apsėsti, ir tuos, kurie buvo lunatikai, ir tuos, kurie turėjo paralyžių; ir jis išgydė juos.
25 Ir paskui jį sekė didžiulės minios žmonių iš Galilėjos ir iš Dekapolio, ir iš Jeruzalės, ir iš Judėjos, ir iš anapus Jordano.
1 Ir matydamas minias jis užlipo į kalną; ir kai jis atsisėdo, pas jį atėjo jo mokiniai;
2 ir jis pravėrė savo burną ir juos mokė, sakydamas:
3 „Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.
4 Palaiminti tie, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.
5 Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.
6 Palaiminti tie, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.
7 Palaiminti gailestingieji, nes jie įgys gailestingumą.
8 Palaiminti tyraširdžiai, nes jie matys Dievą.
9 Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.
10 Palaiminti tie, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.
11 Palaiminti esate jūs, kai dėl manęs jus keiks ir persekios, ir melagingai kalbės apie jus visokį blogį.
12 Džiaukitės ir būkite be galo linksmi, nes didelis yra jūsų užmokestis danguje; nes taip jie persekiojo anksčiau jūsų buvusius pranašus“.
13 „Jūs esate žemės druska; bet jei druska praranda savo skonį, kuo gi ją bepasūdysi? Ji jau niekam nebetinka, o tik kad būtų išmesta lauk ir sumindyta žmonėms po kojomis.
14 Jūs esate pasaulio šviesa. Miestas, pastatytas ant kalvos, negali būti paslėptas.
15 Nei kas, uždegęs žvakę, nestato jos po saiku, bet į žvakidę; ir ji duoda šviesą visiems esantiems namuose.
16 Taip jūsų šviesa tešviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris yra danguje“.
17 „Nemanykite, kad aš atėjau sunaikinti įstatymo ar pranašų: aš atėjau ne sunaikinti, bet išpildyti.
18 Nes iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nei viena raidelė, nei vienas brūkšnelis jokiu būdu neišnyks iš įstatymo, kol viskas išsipildys.
19 Todėl, kas sulaužys vieną iš šitų mažiausių įsakymų ir taip mokys žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje; bet kas juos vykdys ir mokys, tas bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.
20 Nes aš sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks raštininkų ir fariziejų teisumo, jūs jokiu atveju neįeisite į dangaus karalystę“.
21 „Jūs girdėjote, kad buvo senolių pasakyta: ‘Nežudyk’; ir kas nužudys, tam gresia teismas;
22 bet aš jums sakau: kas be priežasties pyksta ant savo brolio, tam gresia teismas; ir kas pasakys savo broliui: ‘Raka’, tam gresia taryba; bet kas pasakys: ‘Tu kvailys’, tam gresia pragaro ugnis.
23 Todėl jeigu tu atneši savo dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, kad tavo brolis turi kažką tai prieš tave,
24 palik savo dovaną ten prie aukuro ir eik; pirmiausia susitaikyk su savo broliu ir tada ateik, ir aukok savo dovaną.
25 Greitai susitark su savo priešininku, kol dar esi su juo kelyje; kad kuriuo metu priešininkas tavęs neatiduotų teisėjui, o teisėjas neatiduotų tavęs pareigūnui, ir tu nebūtum įmestas į kalėjimą.
26 Iš tikrųjų sakau tau: tu jokiu būdu iš ten neišeisi, kol nesumokėsi iki paskutinio kvadranto“.
27 „Jūs esate girdėję, kad buvo senolių pasakyta: ‘Nesvetimauk’;
28 bet aš jums sakau: kas žiūri į moterį jos geisdamas, tas jau svetimavo su ja savo širdyje.
29 Ir jei tavo dešinioji akis tave piktina, išlupk ją ir mesk nuo savęs, nes tau yra naudinga, kad pražūtų vienas iš tavo narių, o ne kad visas tavo kūnas būtų įmestas į pragarą.
30 Ir jei tavo dešinioji ranka tave piktina, nukirsk ją ir mesk nuo savęs, nes tau yra naudinga, kad pražūtų vienas iš tavo narių, o ne kad visas tavo kūnas būtų įmestas į pragarą“.
31 „Buvo pasakyta: ‘Kas atleis savo žmoną, teduoda jai skyrybų raštą’;
32 bet aš jums sakau: kas atleis savo žmoną ne dėl paleistuvavimo, tas verčia ją svetimauti, ir kas išsiskyrusiąją veda – svetimauja“.
33 „Vėlgi – jūs girdėjote, kad buvo senolių pasakyta: ‘Melagingai neprisiek, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’;
34 bet aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite – nei dangumi, nes tai yra Dievo sostas,
35 nei žeme, nes tai yra jo pakojis; nei Jeruzale, nes ji yra didžiojo Karaliaus miestas.
36 Neprisiek nei savo galva, nes tu negali padaryti nei vieno plauko balto ar juodo.
37 Bet tegul jūsų bendravimas būna ‘Taip – taip’, ‘Ne – ne’; nes kas yra viršaus šitų, ateina iš pikto“.
38 „Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Akis už akį ir dantis už dantį’;
39 bet aš jums sakau: jūs nesipriešinkite piktam; bet jei kas tau smogtų į dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.
40 Ir jei kas norėtų su tavimi bylinėtis ir atims tavo marškinius, atiduok jam ir savo apsiaustą.
41 Ir jei kas vers tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.
42 Duok tam, kuris tavęs prašo, ir nenusigręžk nuo to, kuris nori iš tavęs pasiskolinti“.
43 „Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo’.
44 Bet aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už tuos, kurie jus skriaudžia ir persekioja;
45 kad jūs būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris yra danguje; nes jis padaro, kad jo saulė patekėtų piktiems bei geriems ir siunčia lietų teisiems bei neteisiems.
46 Nes jeigu jūs mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi turite atlygį? Argi ir muitininkai taip nedaro?
47 Ir jeigu jūs sveikinate tik savo brolius, ką gi jūs darote daugiau už kitus? Argi taip nedaro ir muitininkai?
48 Todėl būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, esantis danguje, yra tobulas“.
1 „Saugokitės, kad nedalytumėte savo išmaldų žmonių akyse, idant būtumėte jų matomi, kitaip jūs neturėsite užmokesčio iš savo Tėvo, kuris yra danguje.
2 Todėl, kai dalini savo išmaldas, netrimituok prieš save, kaip daro veidmainiai sinagogose ir gatvėse, kad jie būtų žmonių giriami. Iš tiesų aš jums sakau: jie turi savo užmokestį.
3 Bet kai dalini išmaldas, tegul tavo kairė nežino, ką daro dešinė,
4 kad tavo išmaldos būtų slaptoje; ir tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, pats atlygins tau viešai.
5 Ir kai meldiesi, nebūk kaip veidmainiai, nes jie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų matomi žmonių. Iš tiesų aš jums sakau: jie turi savo užmokestį.
6 Bet kai tu meldiesi, įeik į savo kambarėlį ir užsirakinęs duris melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje; ir tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, atlygins tau viešai.
7 Bet kai jūs meldžiatės, nevartokite tuščių pakartojimų, kaip pagonys daro, nes jie galvoja, kad jie bus išgirsti dėl jų gausaus kalbėjimo.
8 Todėl nebūkite kaip jie, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia prieš jums dar jo prašant.
9 Todėl jūs šitaip melskitės: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna pašvęstas tavo vardas.
10 Teateina tavo karalystė. Tebūna įvykdyta tavo valia žemėje, kaip kad ji yra danguje.
11 Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.
12 Ir atleisk mums mūsų skolas, kaip mes atleidžiame savo skolininkams.
13 Ir nevesk mūsų į pagundą, bet išvaduok mus nuo pikto; nes tavo yra karalystė ir galia, ir šlovė per amžius. Amen“.
14 Nes jeigu jūs atleidžiate žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas jums atleis;
15 bet jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai nei jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.
16 „Be to, kai pasninkaujate, nebūkite kaip veidmainiai, liūdna veido išraiška, nes jie iškreipia savo veidus, kad jie pasirodytų žmonėms esą pasninkaujantys. Iš tiesų aš sakau jums: jie turi savąjį atlygį.
17 Bet kai tu pasninkauji, pasitepk savo galvą ir nusiplauk savo veidą,
18 kad ne žmonėms rodytumeisi pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje; ir tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, atlygins tau viešai.
19 Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys bei rūdys sugadina, ir kur vagys įsilaužia bei vagia;
20 bet kraukite sau lobius danguje, kur nei kandys, nei rūdys nesugadina, ir kur vagys neįsilaužia ir nevagia;
21 nes kur yra jūsų lobis, ten bus ir jūsų širdis.
22 Kūno šviesa yra akis, todėl jei tavo akis tyra, visas tavo kūnas bus pilnas šviesos.
23 Bet jei tavo akis pikta, tavo visas kūnas bus pilnas tamsos. Todėl jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!
24 Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis vieno nekęs, o kitą – mylės; arba jis vieno laikysis, o kitą niekins. Jūs negalite tarnauti Dievui ir momonai.
25 Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite; nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą, o kūnas – už drabužį?
26 Pažvelkite į oro skrajūnus: jie nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna; tačiau jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs nesate daug geresni už juos?
27 Kuris iš jūsų savo rūpesčiu gali pridėti vieną uolektį savo ūgiui?
28 Ir kodėl jūs rūpinatės drabužiu? Įdėmiai stebėkite lauko lelijas, kaip jos auga – jos nei dirba, nei verpia;
29 tačiau aš jums sakau, kad netgi Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip bet kuri iš jų.
30 Tai jeigu Dievas taip aprengia lauko žolę, kuri šiandien yra, o rytoj įmetama į krosnį, tai argi jis dar labiau neaprengs jūsų, o jūs, mažatikiai?
31 Todėl nesirūpinkite sakydami: ‘Ką valgysime?’ arba ‘Ką gersime?’ arba ‘Kuo apsirengsime?’
32 (nes viso to ieško pagonys), nes jūsų dangiškasis Tėvas žino, kad jums reikia viso to.
33 Bet jūs pirmiausiai ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo; ir visa tai bus jums pridėta.
34 Todėl nesirūpinkite rytojumi, nes rytojus pats pasirūpins savo reikalais. Dienai užtenka savo blogio“.
1 „Neteiskite, kad jūs nebūtumėte teisiami.
2 Nes kokiu teismu jūs teisiate, tokiu jūs būsite teisiami; ir kokiu matu jūs matuojate, tokiu jums bus atmatuota.
3 Ir kodėl matai krislą, esantį savo brolio akyje, bet nepastebi rąsto, esančio savojoje akyje?
4 Arba kaip gali sakyti savo broliui: ‘Leisk man išimti krislą iš tavo akies’, o štai rąstas yra tavo akyje?
5 Veidmainy, pirma išmesk rąstą iš savo akies; ir tuomet aiškiai matysi, kaip išmesti krislą iš savo brolio akies“.
6 „Neduokite to, kas šventa, šunims nei nemeskite savo perlų prieš kiaules, kad jos nesutryptų jų po savo kojomis ir atsigręžusios jūsų nesudraskytų“.
7 „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir jūs surasite; belskite, ir jums bus atidaryta;
8 nes kiekvienas, kas prašo, gauna; ir kas ieško, randa; ir tam, kas beldžiasi, bus atidaryta.
9 Arba kuris žmogus čia iš jūsų, jeigu jo sūnus jo prašytų duonos, duotų jam akmenį?
10 Arba jeigu jis prašytų žuvies, argi jis duotų jam gyvatę?
11 Tad jeigu jūs, būdami pikti, žinote, kaip duoti gerų dovanų savo vaikams, tad kiek daugiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie jo prašo?
12 Todėl visa, ko norėtumėte, kad žmonės jums darytų, taip ir jūs jiems darykite; nes tai yra įstatymas ir pranašai“.
13 „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs yra vartai ir platus yra kelias, kuris veda į pražūtį, ir daug yra pro juos einančių;
14 nes ankšti yra vartai ir siauras yra kelias, kuris veda į gyvenimą, ir nedaug yra jį atrandančių“.
15 „Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių rūbuose, bet viduje jie yra plėšrūs vilkai.
16 Iš jų vaisių juos pažinsite. Ar žmonės renka vynuoges nuo erškėčių arba figas nuo usnių?
17 Taip ir kiekvienas geras medis duoda gerą vaisių; bet sugedęs medis duoda blogą vaisių.
18 Geras medis negali duoti blogo vaisiaus, nei sugedęs medis negali duoti gero vaisiaus.
19 Kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, yra iškertamas ir įmetamas į ugnį.
20 Todėl iš jų vaisių jūs juos pažinsite“.
21 „Ne kiekvienas, kuris sako man: ‘Viešpatie, Viešpatie’, įeis į dangaus karalystę; bet tik tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.
22 Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu? Ir argi tavo vardu neišvarinėjome velnių? Ir argi tavo vardu nedarėme daug nuostabių darbų?’
23 Ir tada aš jiems pareikšiu: ‚Aš niekada jūsų nepažinojau – pasitraukite nuo manęs jūs, neteisybės darbininkai’“.
24 „Todėl tą, kuris klauso šitų mano pasakymų ir juos vykdo, aš prilyginu išmintingam žmogui, kuris pasistatė namus ant uolos:
25 ir lijo lietus, ir užėjo potvyniai, ir pūtė vėjai, ir daužėsi į tuos namus, o jie nenugriuvo, nes jų pamatai buvo pastatyti ant uolos.
26 Ir kiekvienas, kas klauso šitų mano pasakymų ir jų nevykdo, bus prilygintas kvailam žmogui, kuris pasistatė savo namus ant smėlio:
27 ir lijo lietus, ir užėjo potvyniai, ir pūtė vėjai, ir daužėsi į tuos namus; ir jie sugriuvo, ir smarkus buvo jų griuvimas“.
28 Ir įvyko, kai Jėzus pabaigė tuos pasakymus, tauta stebėjosi jo mokslu;
29 nes jis juos mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip raštininkai.
1 Kai jis nusileido nuo kalno, didžiulės minios sekė paskui jį.
2 Ir štai atėjo raupsuotasis ir pagarbino jį, sakydamas: „Viešpatie, jei nori, gali mane padaryti švarų“.
3 Ir Jėzus ištiesė ranką ir palietė jį sakydamas: „Noriu, būk švarus“. Ir tučtuojau jo raupsai buvo apvalyti.
4 Ir Jėzus jam sako: „Žiūrėk, niekam nesakyk; bet eik, pasirodyk kunigui ir aukok dovaną, kurią Mozė įsakė kaip liudijimą jiems“.
5 Ir kai Jėzus buvo įėjęs į Kafernaumą, pas jį atėjo šimtininkas, maldaudamas jo
6 ir sakydamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie sergantis paralyžiumi, sunkiai besikankindamas“.
7 Ir Jėzus jam sako: „Aš ateisiu ir jį išgydysiu“.
8 Šimtininkas atsakydamas tarė: „Viešpatie, aš nesu vertas, kad ateitum po mano stogu, bet ištark tik žodį, ir mano tarnas bus išgydytas.
9 Nes aš esu žmogus pavaldus valdžiai, turintis sau pavaldžių kareivių; ir aš sakau tam: ‘Eik’, ir jis eina; ir kitam: ‘Ateik’, ir jis ateina; ir savo tarnui: ‘Daryk tai’, ir jis tai daro“.
10 Kai Jėzus tai išgirdo, jis stebėjosi ir pasakė tiems, kurie sekė paskui: „Iš tiesų sakau jums: ne, aš neradau tokio didelio tikėjimo nei Izraelyje.
11 Ir sakau jums, kad daugelis ateis iš rytų bei vakarų ir sėsis su Abraomu ir Izaoku, ir Jokūbu dangaus karalystėje.
12 Bet karalystės vaikai bus išmesti laukan į išorinę tamsą: ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
13 Ir Jėzus tarė šimtininkui: „Eik; teįvyksta tau taip, kaip įtikėjai“. Ir jo tarnas buvo pagydytas tą pačią valandą.
14 Ir, kai Jėzus atėjo į Petro namus, jis pamatė jo žmonos motiną gulinčią ir sergančią karštine.
15 Ir jis palietė jos ranką, ir karštinė ją paliko; ir ji pakilo bei jiems patarnavo.
16 Kai atėjo vakaras, jie atvedė jam daug velniais apsėstųjų; ir jis išvarė dvasias savo žodžiu ir išgydė visus, kurie sirgo,
17 idant išsipildytų, kas buvo kalbėta pranašo Ezaijo, sakant: „Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešiojo mūsų ligas“.
18 Na, o kai Jėzus pamatė didžiules minias aplink jį, jis įsakė pasitraukti į kitą pusę.
19 Ir atėjo vienas raštininkas ir jam tarė: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi“.
20 Ir Jėzus jam sako: „Lapės turi olas ir oro paukščiai lizdus; bet žmogaus Sūnus neturi kur priglausti savo galvos“.
21 Ir kitas iš jo mokinių jam tarė: „Viešpatie, leisk man pirmiau eiti ir palaidoti savo tėvą“.
22 Bet Jėzus jam tarė: „Sek paskui mane; ir tegul mirusieji laidoja savo mirusiuosius“.
23 Ir kai jis buvo įlipęs į laivą, jo mokiniai nusekė paskui jį.
24 Ir štai pakilo jūroje didžiulė audra taip, kad bangos dengė laivą; bet jis miegojo.
25 Ir jo mokiniai atėjo prie jo ir pažadino jį, sakydami: „Viešpatie, gelbėk mus – mes žūstame“.
26 Ir jis sako jiems: „Kodėl jūs esate bailūs, o mažatikiai?“ Tada jis pakilo ir sudraudė vėjus bei jūrą; ir buvo didžiai ramu.
27 Bet žmonės stebėjosi, sakydami: „Kas tai per žmogus, kad netgi vėjai ir jūra jo klauso!?“
28 Ir kai jis atvyko į kitą pusę, į gergeziečių kraštą, ten jį pasitiko du velnių apsėstieji, išėję iš kapų, labai įniršę, taip, kad nei vienas žmogus negalėjo praeiti tuo keliu.
29 Ir štai jie šaukė, sakydami: „Kas mums su tavimi darbo, Jėzau, Dievo Sūnau? Ar čia atėjai mūsų kankinti pirma laiko?“
30 Ir ten toli nuo jų buvo banda daugybės besiganančių kiaulių.
31 Tad velniai maldavo jį, sakydami: „Jei tu mus išvarysi lauk, leisk mums įeiti į kiaulių bandą“.
32 Ir jis jiems tarė: „Eikite“. Ir kai jie išėjo, jie įėjo į kiaulių bandą; ir štai visa kiaulių banda galvotrūkčiais pasileido žemyn nuo stačios vietos į jūrą ir pražuvo vandenyse.
33 Ir tie, kurie jas ganė, pabėgo ir nuėjo sau į miestą, ir papasakojo viską ir kas atsitiko velnių apsėstiesiems.
34 Ir štai visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus; ir kai jie pamatė jį, jie maldavo, kad jis išeitų iš jų ribų.
1 Ir jis įlipo į laivą ir persikėlė, ir atėjo į savąjį miestą.
2 Ir štai jie atnešė jam žmogų, sergantį paralyžiumi, gulintį ant patalo; ir Jėzus, matydamas jų tikėjimą, tarė sergančiam paralyžiumi: „Sūnau, būk linksmas – tavo nuodėmės tau yra atleistos“.
3 Ir štai kai kurie iš raštininkų sakė savyje: „Tas piktžodžiauja“.
4 Ir Jėzus, žinodamas jų mintis, tarė: „Kodėl jūs galvojate pikta savo širdyse?
5 Nes kas yra lengviau – ar pasakyti: ‘ Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok’?
6 Bet kad žinotumėte, jog žmogaus Sūnus turi valdžią žemėje atleisti nuodėmes (tuomet jis sako sergančiam paralyžiumi); kelkis, pasiimk savo patalą ir eik į savo namus“.
7 Ir jis atsikėlė ir išėjo į savo namus.
8 Bet kai minios tai pamatė, jie stebėjosi ir šlovino Dievą, kuris davęs tokią galią žmonėms.
9 Ir iš ten išvykęs Jėzus pamatė žmogų, vardu Matas, sėdintį prie muito surinkimo; ir jis jam sako: „Sek paskui mane“. Ir jis atsikėlė ir sekė paskui jį.
10 Ir įvyko, kai Jėzus namuose sėdosi prie maisto, štai daug muitininkų ir nusidėjėlių atėjo ir sėdosi su juo ir jo mokiniais.
11 Ir kai fariziejai tai pamatė, jie tarė jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“
12 Bet kai Jėzus tai išgirdo, jis jiems pasakė: „Gydytojo nereikia sveikiems, bet tik sergantiems.
13 Bet jūs eikite ir pasimokykite, ką reiškia: ‘Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos’; nes aš atėjau pašaukti atgailai ne teisiuosius, bet nusidėjėlius“.
14 Tada pas jį atėjo Jono mokiniai, sakydami: „Kodėl mes ir fariziejai dažnai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“
15 Ir Jėzus jiems tarė: „Ar gali vestuvių menės vaikai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus“.
16 „Niekas nededa naujo audinio lopo ant seno drabužio, nes uždėtas lopinys tik atplėšia nuo drabužio, ir įplyšimas dar padidėja.
17 Taip pat niekas nepila naujo vyno į senus indus, antraip indai pratrūksta, ir vynas išsilieja, ir indai pražūsta; bet jie pila naują vyną į naujus indus, ir abeji yra išsaugomi“.
18 Kol jis jiems tai kalbėjo, štai atėjo vienas valdovas ir jį pagarbino, sakydamas: „Mano dukra jau mirusi, bet ateik ir uždėk ant jos savo ranką, ir ji gyvens“.
19 Ir Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį, ir taip padarė jo mokiniai.
20 Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, priėjo jam iš paskos ir palietė jo drabužio apvadą,
21 nes ji tarė savyje: „Jei aš tik paliesiu jo drabužį, aš pagysiu“.
22 Bet Jėzus apsisuko ir pamatęs ją tarė: „Dukra, būk linksma – tavo tikėjimas tave išgydė“. Ir nuo tos valandos moteris išgijo.
23 Ir kai Jėzus atėjo į valdovo namus ir pamatė vamzdininkus bei triukšmaujančią liaudį,
24 jis tarė jiems: „Eikite šalin, nes mergaitė ne mirusi, bet miega“. Ir jie išsijuokė iš jo.
25 Bet kai liaudis buvo išvaryta, jis įėjo vidun ir paėmė ją už rankos, ir mergaitė atsikėlė.
26 Ir garsas apie tai pasklido po visą tą šalį.
27 Ir kai Jėzus išėjo iš ten, du neregiai sekė paskui jį šaukdami ir sakydami: „Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų“.
28 Ir kai jis įėjo į namus, aklieji atėjo pas jį; ir Jėzus sako jiems: „Ar tikite, kad aš galiu tai padaryti?“ Jie tarė jam: „Taip, Viešpatie“.
29 Tada jis palietė jų akis, sakydamas: „Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą“.
30 Ir jų akys atsivėrė; ir Jėzus juos griežtai įpareigojo, sakydamas: „Žiūrėkite, kad niekas šito nesužinotų“.
31 Bet jie išėję paskleidė garsą apie jį visame tame krašte.
32 Kai jie išėjo, štai jie atvedė pas jį velnio apsėstą nebylį.
33 Ir kai velnias buvo išvarytas, nebylys prakalbo; ir minios stebėjosi, sakydamos: „Taip dar niekada nebuvo matyta Izraelyje“.
34 Bet fariziejai tarė: „Jis išvarinėja velnius per velnių kunigaikštį“.
35 Ir Jėzus apėjo visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose ir skelbdamas karalystės evangeliją, ir gydydamas visas ligas bei visas negalias tautoje.
36 Bet kai jis pamatė minias, jam pagailo jų, nes jie buvo nusilpę ir išsisklaidę kaip avys neturinčios piemens.
37 Tuomet jis sako savo mokiniams: „Pjūtis iš tiesų didelė, bet darbininkų maža;
38 todėl melskite pjūties Viešpatį, kad jis išsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.
1 Ir kai jis pasišaukė savo dvylika mokinių, jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, išvarinėti jas ir gydyti visokią ligą ir visokią negalią.
2 Na, o vardai dvylikos apaštalų yra šie: pirmasis – Simonas, kuris vadinamas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas;
3 Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Lebiejus, kurio pravardė buvo Tadas;
4 Simonas kanaanietis ir Judas Iskariotas, kuris taipogi išdavė jį.
5 Tuos dvylika Jėzus išsiuntė ir jiems įsakė, sakydamas: „Neikite į pagonių kelią ir neikite į jokį samariečių miestą;
6 bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis.
7 Ir kai eisite, skelbkite sakydami: ‘Dangaus karalystė yra čia pat’.
8 Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusiuosius, išvarinėkite velnius; dovanai gavote, dovanai duokite.
9 Neparūpinkite savo piniginėms nei aukso, nei sidabro, nei vario,
10 nei kelionmaišio savo kelionei, nei dviejų marškinių, nei batų, nei lazdos; nes darbininkas vertas savo maisto.
11 Ir įėję į kokį miestą ar miestelį teiraukitės, kas jame yra vertas; ir ten pasilikite, kol iš ten išeisite.
12 Ir kai įeisite į namus, pasveikinkite juos.
13 Ir jeigu namai bus verti, teateina jiems jūsų ramybė; bet jei jie nebūtų verti, tegul jūsų ramybė sugrįžta pas jus.
14 Ir jei kas jūsų nepriims nei neklausys jūsų žodžių, tai jūs, išeidami iš šitų namų ar miesto, nusipurtykite dulkes nuo kojų.
15 Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros šaliai bus daug pakenčiamiau teismo dieną negu tam miestui.
16 Štai aš išsiunčiu jus kaip avis į tarpą vilkų; todėl būkite gudrūs kaip gyvatės ir nekenksmingi kaip balandžiai.
17 Bet saugokitės žmonių; nes jie atiduos jus taryboms ir jie plaks jus savo sinagogose;
18 ir dėl manęs jus vedžios valdytojų ir karalių akivaizdon dėl liudijimo prieš juos ir pagonis.
19 Bet kai jie jus įduos, nesirūpinkite, kaip ar ką jūs kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką turėsite kalbėti.
20 Nes tai ne jūs, kurie kalbate, bet jūsų Tėvo Dvasia, kuri kalba jumyse.
21 Ir brolis įduos brolį mirčiai, ir tėvas vaiką; ir vaikai sukils prieš savo tėvus ir darys, kad jie būtų nužudyti.
22 Ir dėl mano vardo jūsų nekęs visi; bet tas, kuris ištvers iki galo, bus išgelbėtas.
23 Bet kai jie persekios jus šiame mieste, bėkite į kitą; nes iš tiesų sakau jums: jūs nebūsite apėję Izraelio miestų, kol ateis žmogaus Sūnus.
24 Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas aukštesnis už savo viešpatį.
25 Pakanka mokiniui, kad jis būtų kaip jo mokytojas, ir tarnui – kaip jo viešpats. Jei namų šeimininką jie vadino Belzebubu, tai kaip juo labiau nevadins jo namiškių?
26 Todėl nebijokite jų; nes nieko nėra uždengta, kas nebūtų atskleista; ir paslėpta, kas nebūtų sužinota.
27 Ką aš jums sakau tamsoje, kalbėkite tai šviesoje; ir ką jūs girdite ausyje, tai skelbkite ant namų stogų.
28 Ir nebijokite tų, kurie nužudo kūną, bet negali nužudyti sielos; bet verčiau bijokite to, kuris gali sunaikinti ir sielą, ir kūną pragare.
29 Argi ne du žvirbliai parduodami už asą? Ir nei vienas iš jų nekris žemėn be jūsų Tėvo.
30 Bet visi jūsų galvos plaukai yra suskaičiuoti.
31 Todėl nebijokite – jūs vertesni už daugybę žvirblių.
32 Todėl kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu akivaizdoje savo Tėvo, kuris yra danguje.
33 Bet kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu akivaizdoje savo Tėvo, kuris yra danguje.
34 Negalvokite, kad aš esu atėjęs siųsti į žemę taiką: aš atėjau siųsti ne taiką, bet kalaviją.
35 Nes aš esu atėjęs sukiršinti žmogaus prieš savo tėvą ir dukters prieš savo motiną, ir marčios prieš savo anytą.
36 Ir žmogaus priešai bus jo namiškiai.
37 Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane, tas nevertas manęs; ir kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane, tas nevertas manęs.
38 Ir kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs.
39 Kas atranda savo gyvybę, ją praras, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“.
40 „Kas priima jus, priima mane, o kas priima mane, priima tą, kuris mane siuntė.
41 Kas priima pranašą vardan pranašo, tas gaus pranašo atlygį; o kas priima teisųjį vardan teisiojo, tas gaus teisiojo atlygį.
42 Ir kas duos atsigerti bent taurę šalto vandens vienam iš tų mažųjų vardan mokinio, iš tiesų sakau jums, tas jokiu būdu nepraras savo atlygio“.
1 Ir įvyko, kai Jėzus baigė duoti įsakymus savo dvylikai mokinių, jis iš ten išvyko mokyti ir skelbti jų miestuose.
2 Na, o Jonas, kalėjime išgirdęs apie Kristaus darbus, pasiuntė du iš savo mokinių
3 ir tarė jam: „Ar tu tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“
4 Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Eikite ir vėl praneškite Jonui tai, ką girdite ir matote:
5 aklieji praregi ir raišieji vaikšto, raupsuotieji yra apvalomi ir kurtieji girdi, mirusieji yra prikeliami ir vargšams skelbiama evangelija.
6 Ir palaimintas yra tas, kuris nepasipiktins manimi“.
7 Ir jiems nuėjus Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pamatyti? Ar vėjo linguojamos nendrės?
8 Bet ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Štai tie, kurie vilki švelniais drabužiais, yra karalių namuose.
9 Bet ko išėjote pamatyti? Pranašo? Taip, aš sakau jums, ir daugiau negu pranašo.
10 Nes jis yra tas, apie kurį yra parašyta: ‘Štai aš siunčiu savo pasiuntinį pirma tavo veido, kuris paruoš tavo kelią pirma tavęs’.
11 Iš tiesų sakau jums: tarp tų, kurie yra gimę iš moterų, nėra kilusio didesnio nei Jonas Krikštytojas; tačiau tas, kuris mažiausias dangaus karalystėje, yra didesnis už jį.
12 Ir nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė kenčia smurtą, ir smurtininkai ją ima jėga.
13 Nes visi pranašai ir įstatymas pranašavo iki Jono.
14 Ir jeigu tai norite priimti, šis yra Elijas, kuris turėjo ateiti.
15 Kas turi ausis klausyti, tegul klauso“.
16 „Bet kam aš prilyginsiu šią kartą? Ji prilygsta vaikams, sėdintiems turguose ir šaukiantiems savo draugams,
17 ir sakantiems: ‘Mes jums dūdavome, o jūs nešokote; mes jums raudojome, o jūs neverkėte’.
18 Nes atėjo Jonas – nei valgantis, nei geriantis, ir jie sako: ‘Jis turi velnią’.
19 Atėjo žmogaus Sūnus – valgantis ir geriantis, ir jie sako: ‘Štai žmogus rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių draugas’. Bet išmintis yra išteisinta jos vaikų“.
20 Tada jis pradėjo priekaištauti miestams, kuriuose buvo daugiausia padaryta jo galingų darbų, kadangi jie neatgailavo:
21 „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Nes jei galingi darbai, kurie buvo padaryti jumyse, būtų buvę padaryti Tyre ir Sidone, tai jie seniai būtų atgailavę ašutinėje ir pelenuose.
22 Bet aš sakau jums: Tyrui ir Sidonui teismo dieną bus daug pakenčiamiau negu jums.
23 Ir tu, Kafernaume, kuris esi išaukštintas iki dangaus, būsi nugramzdintas į pragarą; nes jei galingi darbai, kurie buvo padaryti tavyje, būtų buvę padaryti Sodomoje, ji iki šios dienos būtų išlikusi.
24 Bet aš sakau jums, kad Sodomos šaliai teismo dieną bus daug pakenčiamiau negu tau“.
25 Anuo metu Jėzus atsakydamas tarė: „Aš dėkoju tau, o Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, nes tu paslėpei tai nuo išmintingųjų bei protingųjų ir apreiškei tai kūdikiams.
26 Taip, Tėve, nes taip atrodė gera tavo akyse.
27 Viskas yra man atiduota mano Tėvo; ir niekas nepažįsta Sūnaus, o tik Tėvas; ir nei Tėvo niekas nepažįsta, o tik Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti“.
28 „Ateikite pas mane visi, kurie triūsiate ir esate apsunkinti, ir aš jums duosiu poilsį.
29 Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs; nes aš esu romus ir nuolankios širdies; ir jūs rasite poilsį savo sieloms.
30 Nes mano jungas nesunkus, ir mano našta yra lengva“.
1 Anuo metu Jėzus sabato dieną ėjo per javus; ir jo mokiniai buvo išalkę ir pradėjo skinti javų varpas bei valgyti.
2 Bet kai fariziejai tai pamatė, jie tarė jam: „Štai tavo mokiniai daro tai, ką neteisėta daryti sabato dieną“.
3 Bet jis jiems tarė: „Ar jūs neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai jis buvo išalkęs, ir tie, kurie buvo su juo;
4 kaip jis įėjo į Dievo namus ir valgė parodomos duonos, kurios nebuvo teisėta valgyti nei jam, nei tiems, kurie buvo su juo, bet vien tik kunigams?
5 Arba negi jūs neskaitėte įstatyme, kaip kunigai sabato dienomis šventykloje suteršia sabatą ir yra nekalti?
6 Bet aš jums sakau, kad šioje vietoje yra vienas didesnis nei šventykla.
7 Bet jei būtumėte žinoję, ką reiškia ‘Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos’, jūs nebūtumėte pasmerkę nekaltų.
8 Nes žmogaus Sūnus yra ir sabato dienos Viešpats“.
9 Ir iš ten išėjęs jis nuėjo į jų sinagogą;
10 ir štai ten buvo žmogus, kuris turėjo nudžiūvusią ranką. Ir jie paklausė jo, sakydami: „Ar teisėta gydyti sabato dienomis?“ – kad galėtų jį apkaltinti.
11 Ir jis jiems tarė: „Kuris tarp jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji įkristų į duobę per sabato dieną, jos nenutvertų ir neiškeltų?
12 Tad kiek daugiau žmogus yra geresnis už avį? Todėl teisėta daryti gera sabato dienomis“.
13 Tuomet jis sako žmogui: „Ištiesk savo ranką“. Ir jis ją ištiesė; ir ji buvo atstatyta sveika kaip ir kita.
14 Tada fariziejai išėjo ir tarėsi prieš jį, kaip jie galėtų jį sunaikinti.
15 Bet kai Jėzus tai žinojo, jis iš ten pasitraukė; ir didžiulės minios sekė paskui jį, ir jis juos visus išgydė;
16 ir įpareigojo juos, kad jie jo negarsintų,
17 kad išsipildytų tai, kas buvo kalbėta pranašo Ezaijo, sakant:
18 „Štai mano tarnas, kurį aš išsirinkau; mano mylimasis, kuriuo labai patenkinta mano siela; aš uždėsiu ant jo savo dvasią, ir jis praneš pagonims teismą.
19 Jis nesiginčys nei šauks; ir niekas negirdės jo balso gatvėse.
20 Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rūkstančio lino, kol neišves teismo į pergalę.
21 Ir jo vardu pagonys pasitikės“.
22 Tada pas jį atvedė vieną velnio apsėstą – aklą ir nebylų; ir jis išgydė jį taip, kad aklas ir nebylus kalbėjo ir regėjo.
23 Ir visa tauta stebėjosi ir sakė: „Ar ne šis yra Dovydo sūnus?“
24 Bet kai fariziejai tai išgirdo, jie sakė: „Šitas išvaro velnius ne kitaip, kaip tik per velnių kunigaikštį Belzebubą“.
25 Ir Jėzus žinojo jų mintis ir tarė jiems: „Kiekviena karalystė, pasidalijusi prieš save, tampa suniokota; ir kiekvienas miestas ar namai, pasidaliję prieš save, neišstovės;
26 ir jei Šėtonas išvaro Šėtoną, jis yra pasidalijęs prieš save; kaipgi tada išstovės jo karalystė?
27 Ir jei aš išvarinėju velnius per Belzebubą, per ką jūsų vaikai juos išvarinėja? Todėl jie bus jūsų teisėjai.
28 Bet jei aš išvarinėju velnius Dievo Dvasia, tuomet pas jus atėjo Dievo karalystė.
29 Arba kaipgi gali kas įeiti į stipruolio namus ir išplėšti jo turtą pirmiau nesurišęs stipruolio? Tik tada jis išplėš jo namus.
30 Kas ne su manimi, tas prieš mane; ir kas nerenka su manimi, tas barsto“.
31 „Todėl aš sakau jums: visokia nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Šventajai DVASIAI nebus žmonėms atleistas.
32 Ir kas kalba žodį prieš žmogaus Sūnų, tam bus atleista; bet jei kas kalba prieš Šventąją DVASIĄ, tam nebus atleista nei šiame, nei ateinančiame pasaulyje.
33 Arba darykite medį gerą ir jo vaisių gerą; arba darykite medį sugedusį ir jo vaisių sugedusį; nes medis yra pažįstamas iš jo vaisiaus.
34 O angių palikuonys, kaipgi jūs, būdami pikti, galite kalbėti gera? Nes burna kalba iš to, ko pertekusi širdis.
35 Geras žmogus iš gero širdies lobyno atneša gera, o piktas žmogus iš pikto lobyno atneša pikta.
36 Bet aš sakau jums, kad už kiekvieną tuščią žodį, kurį žmonės kalbės, jie duos ataskaitą teismo dieną.
37 Nes pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“.
38 Tada kai kurie iš raštininkų ir fariziejų atsakė, tardami: „Mokytojau, mes norėtume pamatyti iš tavęs ženklą“.
39 Bet jis atsakydamas tarė jiems: „Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo; bet nebus jai duota ženklo, o tik pranašo Jonos ženklas;
40 nes kaip Jona buvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir žmogaus Sūnus bus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.
41 Ninevės žmonės kelsis su šia karta į teismą ir ją pasmerks, nes jie atgailavo skelbiant Jonai; o štai čia yra didesnis negu Jona.
42 Pietų karalienė kelsis su šia karta į teismą ir ją pasmerks, nes ji atėjo iš tolimiausių žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties; o štai čia yra didesnis negu Saliamonas.
43 Kai netyroji dvasia yra išėjusi iš žmogaus, ji vaikšto per sausas vietas ieškodama poilsio ir neranda.
44 Tada ji sako: ‘Aš sugrįšiu į savo namus, iš kurių išėjau’; ir kai ji ateina, ji randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus.
45 Tuomet ji eina ir pasiima su savimi kitas septynias už save piktesnes dvasias, ir jos įeina ir ten apsigyvena; ir galutinė to žmogaus būsena yra blogesnė nei pirmoji. Lygiai taip pat bus ir šitai piktai kartai“.
46 Jam dar bekalbant tautai, štai jo motina ir jo broliai stovėjo lauke, norėdami su juo pasikalbėti.
47 Tada vienas tarė jam: „Štai tavo motina ir tavo broliai stovi lauke, norėdami su tavimi pasikalbėti“.
48 Bet tam, kuris jam pasakė, jis atsakydamas tarė: „Kas yra mano motina? Ir kas yra mano broliai?“
49 Ir jis ištiesė savo ranką į savo mokinius ir tarė: „Štai mano motina ir mano broliai!
50 Nes kas vykdys valią mano Tėvo, kuris yra danguje, tas yra mano brolis ir sesuo, ir motina“.
1 Tą pačią dieną Jėzus išėjo iš namų ir atsisėdo palei jūrą.
2 Ir didžiulės minios susirinko pas jį taip, kad jis įėjo į laivą ir atsisėdo; o visa minia stovėjo ant kranto.
3 Ir daug jis kalbėjo jiems palyginimais, sakydamas: „Štai sėjėjas išėjo sėti;
4 ir kai jis sėjo, kai kurios sėklos nukrito palei kelią, ir atskrido skrajūnai ir jas prarijo;
5 kai kurios nukrito į akmenuotas vietas, kur jos turėjo nedaug žemės; ir jos tuojau išdygo, nes neturėjo žemės gilumo;
6 ir kai saulė pakilo, jos išdegė; ir kadangi jos neturėjo šaknies, jos nudžiūvo.
7 ir kai kurios nukrito tarp erškėčių; ir erškėčiai išdygo ir jas nusmelkė;
8 bet kitos nukrito į gerą žemę ir atnešė vaisių: vienos šimteriopą, vienos šešiasdešimteriopą, vienos trisdešimteriopą.
9 Kas turi ausis klausyti, tas teklauso“.
10 Ir atėjo mokiniai ir jam tarė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“
11 Jis atsakydamas tarė jiems: „Kadangi jums yra duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, bet jiems nėra duota.
12 Nes kas turi, tam bus duota, ir jis turės dar gausiau; bet kas neturi, iš to bus atimta net ir tai, ką jis turi.
13 Todėl aš jiems kalbu palyginimais; nes matydami jie nemato ir girdėdami jie negirdi nei nesupranta.
14 Ir juose išsipildė Ezaijo pranašystė, kuri sako: ‘Girdėdami jūs girdėsite ir nesuprasite; ir žiūrėdami jūs žiūrėsite ir nepastebėsite;
15 nes šitos tautos širdis nutuko, ir jų ausys sunkiai girdi, ir jie užmerkė savo akis; idant kuriuo metu nepamatytų savo akimis ir neišgirstų savo ausimis, ir nesuprastų savo širdimi, ir neatsiverstų, ir aš jų neišgydyčiau’.
16 Bet palaimintos jūsų akys, nes jos mato; ir jūsų ausys, nes jos girdi.
17 Nes iš tiesų sakau jums, kad daug pranašų ir teisiųjų troško pamatyti tai, ką jūs matote, bet nematė; ir išgirsti tai, ką jūs girdite, bet negirdėjo“.
18 „Todėl jūs klausykite palyginimo apie sėjėją.
19 Kada kas klauso karalystės žodį ir jo nesupranta, tada ateina piktasis ir išplėšia tai, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra tas, kuris priėmė sėklą palei kelią.
20 Bet tas, kuris priėmė sėklą akmenuotose vietose, yra tas, kuris girdi žodį ir tuojau pat su džiaugsmu jį priima;
21 tačiau jis neturi savyje šaknies ir tėra trumpalaikis; nes kai dėl žodžio iškyla suspaudimas ar persekiojimas, jis tuoj pat pasipiktina.
22 Ir tas, kuris priėmė sėklą tarp erškėčių, yra tas, kuris girdi žodį; bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas.
23 Bet tas, kuris priėmė sėklą į gerą žemę, yra tas, kuris girdi žodį ir jį supranta; kuris taip pat neša vaisių, ir duoda vieni šimteriopą, vieni šešiasdešimteriopą, vieni trisdešimteriopą“.
24 Kitą palyginimą jis jiems pateikė sakydamas: „Dangaus karalystė prilygsta žmogui, kuris pasėjo gerą sėklą savo lauke;
25 bet kol žmonės miegojo, atėjo jo priešas ir pasėjo rauges tarp kviečių, ir nuėjo.
26 Bet kai želmuo išdygo ir atnešė vaisių, tuomet ir raugės pasirodė.
27 Tai namų šeimininko tarnai atėjo ir tarė jam: ‘Pone, argi tu nepasėjai geros sėklos savo lauke? Tad iš kur ėmėsi raugės?’
28 Jis jiems tarė: ‘Priešas tai padarė’. Tarnai jam tarė: ‘Tad ar nori, kad mes nueitume ir jas išrinktume?’
29 Bet jis tarė: ‘Ne; kad kartais, išrinkinėdami rauges jūs neišrautumėte su jomis ir kviečių.
30 Tegul abeji auga kartu iki pjūties; o pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau surinkite rauges ir suriškite jas į kūlelius sudeginimui; bet kviečius surinkite į mano kluoną’“.
31 Jis pateikė jiems kitą palyginimą sakydamas: „Dangaus karalystė prilygsta garstyčios sėklos grūdeliui, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo lauke;
32 kuris iš tikro yra mažiausias iš visų sėklų; bet užaugęs jis yra didžiausias tarp žolių ir tampa medžiu taip, kad oro paukščiai atskrenda ir apsigyvena jo šakose“.
33 Jis pasakė jiems kitą palyginimą: „Dangaus karalystė prilygsta raugui, kurį ėmė moteris ir paslėpė trijuose saikuose miltų, kol viskas įrūgo“.
34 Visa tai Jėzus kalbėjo miniai palyginimais; ir be palyginimo jis jiems nekalbėjo;
35 kad išsipildytų, kas buvo kalbėta per pranašą, sakant: „Aš atversiu savo burną palyginimais; aš ištarsiu tai, kas buvo paslėpta nuo pasaulio įkūrimo“.
36 Tada Jėzus paleido minią ir nuėjo į namus; ir jo mokiniai atėjo pas jį, sakydami: „Išaiškink mums palyginimą apie lauko rauges“.
37 Jis atsakydamas tarė jiems: „Tas, kuris sėja gerą sėklą, yra žmogaus Sūnus;
38 laukas yra pasaulis; gera sėkla yra karalystės vaikai; bet raugės yra piktojo vaikai;
39 priešas, kuris jas pasėjo, yra velnias; pjūtis yra pasaulio pabaiga; o pjovėjai yra angelai.
40 Taigi kaip yra surenkamos raugės ir sudeginamos ugnyje, taip bus ir šio pasaulio pabaigoje.
41 Žmogaus Sūnus pasiųs savo angelus, ir jie išrinks iš jo karalystės visa, kas piktina, ir darančiuosius neteisybę;
42 ir įmes juos į ugnies krosnį: ten bus kauksmas ir dantų griežimas.
43 Tada teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis klausyti, tas teklauso“.
44 „Vėlgi, dangaus karalystė prilygsta lauke paslėptam lobiui; kurį žmogus atradęs paslepia ir iš džiaugsmo dėl jo eina ir parduoda viską, ką turi, ir nusiperka tą lauką“.
45 „Vėlgi, dangaus karalystė prilygsta pirkliui, ieškančiam gražių perlų;
46 kuris, atradęs vieną labai brangų perlą, nuėjo ir pardavė viską, ką turėjo, ir nusipirko jį“.
47 „Vėlgi, dangaus karalystė prilygsta tinklui, kuris buvo įmestas į jūrą ir užgriebė visokių rūšių;
48 kurį, kai jis buvo pilnas, jie išvilko į krantą ir susėdo, ir surinko geras į indus, bet blogas numetė šalin.
49 Taip bus pasaulio pabaigoje: išeis angelai ir atskirs piktuosius iš teisiųjų tarpo,
50 ir įmes juos į ugnies krosnį: ten bus kauksmas ir dantų griežimas“.
51 Jėzus jiems sako: „Ar supratote visa tai?“ Jie sako jam: „Taip, Viešpatie“.
52 Tada jis jiems tarė: „Todėl kiekvienas raštininkas, išmokytas dangaus karalystei, prilygsta žmogui, kuris yra namų šeimininkas, kuris išneša iš savo lobyno nauja ir sena“.
53 Ir įvyko, kai Jėzus baigė šiuos palyginimus, jis iš ten išėjo.
54 Ir kai jis atvyko į savo tėviškę, jis mokė juos jų sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir sakė: „Iš kur šitas turi šią išmintį ir šiuos galingus darbus?
55 Argi šis ne dailidės sūnus? Argi ne jo motina vadinama Marija? O jo broliai – Jokūbas ir Jozė, ir Simonas, ir Judas?
56 Ir jo seserys, argi ne jos visos su mumis? Tad iš kur šitas turi visa tai?“
57 Ir jie pasipiktino juo. Bet Jėzus jiems tarė: „Pranašas nebūna be pagarbos, išskyrus savo tėviškėje ir savo namuose“.
58 Ir jis ten nedarė daug galingų darbų dėl jų netikėjimo.
1 Anuo metu tetrarchas Erodas išgirdo garsą apie Jėzų
2 ir tarė savo tarnams: „Tai – Jonas Krikštytojas – jis yra prisikėlęs iš numirusiųjų; ir todėl jame pasirodo galingi darbai“.
3 Nes Erodas buvo sučiupęs Joną, jį surišęs ir įmetęs į kalėjimą dėl Erodijos, savo brolio Pilypo žmonos.
4 Nes Jonas jam sakė: „Tau neteisėta jos turėti“.
5 Ir kai jis norėjo jį užmušti, jis pabijojo minios, nes jie laikė jį pranašu.
6 Bet kai buvo švenčiamas Erodo gimtadienis, Erodijos duktė šoko prieš juos ir patiko Erodui.
7 Dėl to jis su priesaika pažadėjo jai duoti ko tik ji beprašytų.
8 Ir ji, prieš tai pamokyta savo motinos, tarė: „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
9 Ir karalius nuliūdo; tačiau dėl priesaikos ir dėl tų, kurie su juo sėdėjo prie maisto, jis įsakė tai jai duoti.
10 Ir jis pasiuntė ir nukirsdino Jonui galvą kalėjime.
11 Ir jo galva buvo atnešta dubenyje ir paduota tai panelei; ir ji nunešė tai savo motinai.
12 Ir atėjo jo mokiniai, pasiėmė kūną, palaidojo jį ir nuėjo bei pasakė Jėzui.
13 Kai Jėzus tai išgirdo, jis išvyko iš ten laivu nuošalėn į dykvietę; ir kai tauta apie tai išgirdo, jie iš miestų nusekė paskui jį pėsčiomis.
14 Ir Jėzus išėjo ir pamatė didžiulę minią, ir buvo apimtas gailesčio jiems, ir jis išgydė jų ligonius.
15 Ir kai buvo vakaras, pas jį atėjo jo mokiniai, sakydami: „Čia yra dykvietė, ir jau yra praėję laiko; paleisk minią, kad jie nueitų į kaimus ir nusipirktų sau maisto“.
16 Bet Jėzus tarė jiems: „Jiems nereikia išeiti; jūs duokite jiems valgyti“.
17 Ir jie sako jam: „Mes čia turime tik penkis kepalus ir dvi žuvis“.
18 Jis tarė: „Atneškite čia man juos“.
19 Ir jis įsakė miniai susėsti ant žolės ir paėmė penkis kepalus bei dvi žuvis, ir žiūrėdamas į dangų jis palaimino ir laužė, ir davė kepalus savo mokiniams, o mokiniai – miniai.
20 Ir jie visi valgė ir pasisotino; ir jie pririnko dvylika pilnų pintinių likusių nuolaužų.
21 Ir tų, kurie valgė, buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.
22 Ir tuoj pat Jėzus privertė savo mokinius lipti į laivą ir pirma jo plaukti į kitą pusę, kol jis paleidinėjo minias.
23 Ir paleidęs minias, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis; ir kai atėjo vakaras, jis ten buvo vienas.
24 Bet laivas jau buvo jūros viduryje, blaškomas bangų, nes vėjas buvo priešpriešis.
25 Ir per ketvirtą nakties budėjimą Jėzus ėjo pas juos žingsniuodamas jūra.
26 Ir kai mokiniai pamatė jį einantį jūra, jie sunerimo sakydami: „Tai dvasia“; ir jie šaukė iš baimės.
27 Bet Jėzus tuojau tarė jiems, sakydamas: „Būkite linksmi; tai aš – nebijokite“.
28 Ir Petras jam atsakydamas tarė: „Viešpatie, jei tai tu, liepk man eiti pas tave vandeniu“.
29 Ir jis tarė: „Ateik“. Ir kai Petras išlipo iš laivo, jis ėjo vandeniu, kad nueitų pas Jėzų“.
30 Bet kai jis pamatė smarkų vėją, jis išsigando; ir pradėjęs skęsti jis šaukė, sakydamas: „Viešpatie, gelbėk mane“.
31 Ir tuojau Jėzus ištiesė savo ranką ir pagavo jį bei tarė jam: „O mažatiki, kodėl abejojai?“
32 Ir jiems įėjus į laivą vėjas nurimo.
33 Tuomet tie, kurie buvo laive, atėjo ir pagarbino jį, sakydami: „Iš tiesų tu esi Dievo Sūnus“.
34 Ir perplaukę jie atvyko į Genezareto šalį.
35 Ir kai tos vietos žmonės pažino jį, jie pasiuntė į visą tą aplinkinį kraštą ir atnešė jam visus sergančius;
36 ir maldavo jo, kad jie galėtų bent paliesti jo drabužio apvadą; ir kurie tik palietė, tapo visiškai sveiki.
1 Tuomet atėjo pas Jėzų raštininkai ir fariziejai, kurie buvo iš Jeruzalės, sakydami:
2 „Kodėl tavo mokiniai laužo vyresniųjų tradiciją? Nes jie nesiplauna savo rankų, kai valgo duoną“.
3 Bet jis atsakydamas tarė jiems: „Kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savąja tradicija?
4 Nes Dievas įsakė, sakydamas: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’; ir: ‘Kas keikia tėvą ar motiną, tas temiršta mirtimi’.
5 Bet jūs sakote: ‘Kas tik pasakys savo tėvui ar savo motinai: „ Tai yra dovana, kuria tu iš manęs turėtumei naudą“,
6 o negerbtų savo tėvo ar motinos, tas bus laisvas ’. Taip jūs sava tradicija Dievo įsakymą padarėte negaliojančiu.
7 Veidmainiai, gerai Ezaijas pranašavo apie jus, sakydamas:
8 ‘Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir gerbia mane savo lūpomis; bet jų širdis yra toli nuo manęs.
9 Bet veltui jie mane garbina, mokydami žmonių įsakymus kaip mokslus’“.
10 Ir jis pasišaukė minią ir tarė jiems: „Klausykite ir supraskite:
11 ne tai, kas įeina į burną, suteršia žmogų; bet tai, kas išeina iš burnos, – tai suteršia žmogų“.
12 Tada atėjo jo mokiniai ir jam pasakė: „Ar tu žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę šį pasakymą?“
13 Bet jis atsakydamas tarė: „Kiekvienas augalas, kurio mano dangiškasis Tėvas nesodino, bus išrautas.
14 Palikite juos: jie yra akli aklųjų vadovai. Ir jei aklas veda aklą, abu įkris į griovį“.
15 Tada Petras atsakydamas tarė jam: „Išaiškink mums šitą palyginimą“.
16 Ir Jėzus tarė: „Ar ir jūs dar be supratimo?
17 Ar jūs dar nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama į išvietę?
18 Bet kas išeina iš burnos, ateina iš širdies; ir tai suteršia žmogų.
19 Nes iš širdies eina piktos mintys, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai –
20 šitie yra tai, kas suteršia žmogų; bet valgymas neplautomis rankomis nesuteršia žmogaus“.
21 Tada Jėzus iš ten išėjo ir nuėjo į Tyro ir Sidono sritis.
22 Ir štai Kanaano moteris atėjo iš tų pačių ribų ir šaukė jam, sakydama: „Pasigailėk manęs, o Viešpatie, Dovydo Sūnau; mano dukrą labai kankina velnias“.
23 Bet jis neatsakė jai nei žodžio. Ir jo mokiniai atėjo ir maldavo jį, sakydami: „Paleisk ją; nes ji šaukia mums iš paskos“.
24 Bet jis atsakydamas tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.
25 Tada ji atėjo ir pagarbino jį, tardama: „Viešpatie, padėk man“.
26 Bet jis atsakydamas tarė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti ją šunims“.
27 Ir ji tarė: „Tiesa, Viešpatie; betgi ir šunys maitinasi trupiniais, kurie krenta nuo jų šeimininkų stalo“.
28 Tada Jėzus atsakydamas tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas: tebūna tau kaip nori“. Ir jos dukra tapo sveika tą pačią valandą.
29 Ir Jėzus iš ten išėjo ir atėjo prie Galilėjos jūros; ir užėjo ant kalno ir ten atsisėdo.
30 Ir didžiulės minios atėjo pas jį, turėdamos su savimi raišų, aklų, nebylių, luošų ir daug kitų, ir dėjo juos prie Jėzaus kojų; ir jis juos išgydė;
31 taip, kad minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius sveikus, raišus vaikščiojančius ir aklus reginčius; ir jie šlovino Izraelio Dievą.
32 Tuomet Jėzus pasišaukė savo mokinius ir tarė: „Man gaila tos minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti; ir aš nenoriu paleisti jų pasninkaujančių, kad jie nenusilptų kelyje“.
33 Ir jo mokiniai jam sako: „Iš kur imti mums dykumoje tiek daug duonos, kad pasotintume tokią didžiulę minią?“
34 Ir Jėzus jiems sako: „Kiek jūs turite kepalų?“ Ir jie tarė: „Septynis ir keletą mažų žuvelių“.
35 Ir jis įsakė miniai susėsti ant žemės.
36 Ir jis paėmė septynis kepalus bei žuvis ir padėkojo, ir laužė, ir davė savo mokiniams, o mokiniai – miniai.
37 Ir jie visi valgė ir pasisotino; ir jie pririnko septynias pilnas pintines likusio prilaužyto maisto.
38 Ir valgančiųjų buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.
39 Ir jis paleido minią ir įsėdo į laivą, ir atvyko į Magdalos ribas.
1 Atėjo taip pat ir fariziejai su sadukiejais ir gundydami prašė jį, kad jis parodytų jiems ženklą iš dangaus.
2 Jis atsakydamas tarė jiems: „Kai yra vakaras, jūs sakote: ‘ Bus giedra, nes dangus yra raudonas’.
3 O ryte: ‘Šiandien bus bjaurus oras, nes dangus yra raudonas ir niaukiasi’. O veidmainiai, jūs galite atpažinti dangaus veidą; bet argi negalite atpažinti laikų ženklų?
4 Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo; bet jai nebus duotas ženklas, o tik pranašo Jonos ženklas“. Ir jis paliko juos ir išėjo.
5 Ir kai jo mokiniai atvyko į kitą pusę, jie buvo pamiršę pasiimti duonos.
6 Tuomet Jėzus jiems tarė: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų bei sadukiejų raugo“.
7 Ir jie tarpusavyje svarstė, kalbėdami: „ Tai todėl, kad mes nepasiėmėme duonos“.
8 Tai supratęs Jėzus jiems tarė: „O mažatikiai, kodėl tarpusavyje svarstote, kad neatsinešėte duonos?
9 Argi dar nesuprantate nei nepamenate anų penkių kepalų dėl penketo tūkstančių ir kiek pintinių pririnkote?
10 Nei anų septynių kepalų dėl ketverto tūkstančių ir kiek pintinių pririnkote?
11 Tad kaipgi nesuprantate, kad kalbėjau jums tai ne apie duoną, idant jūs saugotumėtės fariziejų ir sadukiejų raugo?“
12 Tada jie suprato, kad jis liepė saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.
13 Kai Jėzus atėjo į Pilypo Cezarėjos sritis, jis paklausė savo mokinių, sakydamas: „Kuo žmonės sako mane, žmogaus Sūnų, esant?“
14 Ir jie tarė: „Vieni sako, kad tu Jonas Krikštytojas, kiti – Elijas; o kiti – Jeremijas arba vienas iš pranašų“.
15 Jis sako jiems: „Bet kuo jūs sakote mane esant?“
16 Ir Simonas Petras atsakydamas tarė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.
17 Ir Jėzus atsakydamas tarė jam: „Palaimintas esi, Simonai Bar-Jona, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
18 Ir aš taip pat sakau tau, kad tu esi Petras, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią; ir pragaro vartai jos nenugalės.
19 Ir aš tau duosiu dangaus karalystės raktus; ir ką tu suriši žemėje, bus surišta danguje; ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta danguje“.
20 Tada jis įpareigojo savo mokinius, kad jie niekam nesakytų, kad jis yra Jėzus – Kristus.
21 Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti savo mokiniams, kad jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų ir vyriausiųjų kunigų bei raštininkų, ir būti nužudytas bei trečią dieną būti prikeltas.
22 Tada Petras paėmė jį ir pradėjo jį barti, sakydamas: „Tebūna tai toli nuo tavęs, Viešpatie, – tau neturi tai atsitikti“.
23 Bet jis atsisuko ir tarė Petrui: „Eik šalin nuo manęs, Šėtone; tu esi man papiktinimas, nes tau nepatinka tai, kas Dievo, o tik tai, kas žmonių“.
24 Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs ir teima savo kryžių, ir seka paskui mane.
25 Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.
26 Nes kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o savo sielą prarastų? Arba ką žmogus gali duoti mainais už savo sielą?
27 Nes žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais; ir tada jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.
28 Iš tiesų sakau jums: yra kai kurie čia stovintys, kurie neragaus mirties, kol pamatys žmogaus Sūnų, ateinantį savo karalystėje.
1 Ir po šešių dienų Jėzus pasiima Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsiveda juos nuošaliai ant aukšto kalno;
2 ir atsimainė jų akivaizdoje; ir jo veidas spindėjo kaip saulė, ir jo drabužiai buvo balti kaip šviesa.
3 Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, besikalbą su juo.
4 Tada Petras atsakydamas tarė Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti; jei nori, padarykime čia tris padangtes – vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui“.
5 Dar jam bekalbant štai šviesus debesis apgaubė juos šešėliu; ir štai balsas iš debesies, kuris tarė: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš labai patenkintas; klausykite jo“.
6 Ir tai išgirdę mokiniai parpuolė veidu žemyn ir buvo labai išsigandę.
7 Ir Jėzus atėjo ir palietė juos, ir tarė: „Kelkitės ir nebijokite“.
8 Ir pakėlę savo akis jie nebematė nieko, vien tiktai Jėzų.
9 Ir kai jie leidosi nuo kalno, Jėzus juos įpareigojo, sakydamas: „Niekam nepasakokite regėjimo, iki žmogaus Sūnus bus prisikėlęs iš numirusių“.
10 Ir jo mokiniai jo pakláusė, sakydami: „Kodėl tad raštininkai sako, kad pirmiau turįs ateiti Elijas?“
11 Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Iš tiesų Elijas ateis pirmiau ir viską atstatys.
12 Bet aš sakau jums, kad Elijas jau yra atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė jam, ką tik panorėjo. Taip pat ir žmogaus Sūnus nuo jų kentės“.
13 Tada mokiniai suprato, kad jis kalbėjo jiems apie Joną Krikštytoją.
14 Ir kai jie buvo atėję prie minios, pas jį atėjo vienas žmogus, klaupdamasis prieš jį ir sakydamas:
15 „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus; nes jis yra lunatikas ir labai kankinasi; nes jis dažnai įpuola į ugnį ir dažnai į vandenį.
16 Ir aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, o jie negalėjo jo išgydyti“.
17 Tada Jėzus atsakydamas tarė: „O netikinti ir iškrypusi karta, kiek ilgai aš būsiu su jumis? Kiek ilgai turėsiu jus kęsti? Atveskite jį čia pas mane“.
18 Ir Jėzus subarė velnią; ir jis išėjo iš jo; ir vaikas pasveiko tą pačią valandą.
19 Tada mokiniai atskirai atėjo pas Jėzų ir tarė: „Kodėl mes negalėjome jo išvaryti?“
20 Ir Jėzus jiems tarė: „Dėl jūsų netikėjimo; nes iš tiesų sakau jums: jei jūs turite tikėjimą kaip garstyčios sėklos grūdelį, jūs pasakysite šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikels; ir nieko jums nebus neįmanomo.
21 Tačiau šita veislė kitaip neišeina, kaip tik per maldą ir pasninką“.
22 Ir kol jie laikėsi Galilėjoje, Jėzus jiems tarė: „Žmogaus Sūnus bus išduotas į žmonių rankas;
23 ir jie nužudys jį, ir trečią dieną jis bus prikeltas“. Ir jie be galo nuliūdo.
24 Ir kai jie buvo atėję į Kafernaumą, pas Petrą atėjo tie, kurie rinko duoklės pinigus, ir tarė: „Ar jūsų mokytojas nemoka duoklės?“
25 Jis sako: „Taip“. Ir jam įėjus į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: „Kaip tu manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar duoklę? Iš savo vaikų ar iš svetimų?“
26 Petras jam sako: „Iš svetimų“. Jėzus sako jam: „Tuomet vaikai laisvi.
27 Tačiau kad jų nepapiktintume, eik prie jūros, įmesk kabliuką ir paimk pirmą iškilusią žuvį; ir pravėręs jos žiotis rasi pinigą; paimk jį ir duok jiems už mane ir save“.
1 Tuo pačiu metu pas Jėzų atėjo mokiniai, sakydami: „Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?“
2 Ir Jėzus pasišaukė mažą vaiką ir pastatė jį į jų tarpą,
3 ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu nebūsite atsivertę ir nepasidarysite kaip maži vaikai, jūs neįeisite į dangaus karalystę.
4 Todėl kas nusižemins kaip šis mažas vaikas, tas yra didžiausias dangaus karalystėje.
5 Ir kas priims tokį mažą vaiką mano vardu, tas priima mane.
6 Bet kas papiktins vieną iš šitų mažųjų, kurie tiki manimi, tam būtų buvę geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir kad jis būtų paskandintas jūros gilumoje.
7 Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Nes reikia, kad papiktinimai ateitų; bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina!
8 Todėl jei tavo ranka ar tavo koja tave piktina, nukirsk jas ir mesk nuo savęs; tau yra geriau įeiti į gyvenimą raišam arba luošam, negu turint dvi rankas arba dvi kojas būti įmestam į amžiną ugnį.
9 Ir jei tavo akis tave piktina, išlupk ją ir mesk nuo savęs; tau yra geriau įeiti į gyvenimą viena akimi, negu turint dvi akis būti įmestam į pragaro ugnį.
10 Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nei vieno iš šitų mažųjų; nes aš sakau jums, kad jų angelai danguje visada mato veidą mano Tėvo, kuris yra danguje.
11 Nes žmogaus Sūnus atėjo gelbėti to, kas buvo pražuvę.
12 Kaip jūs manote? Jei kas turi šimtą avių, ir viena iš jų yra pasiklydusi, argi jis nepalieka devyniasdešimt devynių ir neina į kalnus, ir neieško tos, kuri pasiklydusi?
13 Ir jei nutinka, kad jis ją suranda, iš tiesų sakau jums: jis daugiau džiaugiasi dėl tos avies, negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nepasiklydo.
14 Taip ir jūsų Tėvo, esančio danguje, valia, kad nei vienas iš šitų mažųjų nepražūtų“.
15 „Be to, jei tavo brolis nusižengs prieš tave, eik ir apie jo kaltę jam pasakyk tik tarp savęs ir jo; jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį.
16 Bet jeigu jis tavęs neklausys, paimk su savimi dar vieną ar du, kad dviejų ar trijų liudytojų burnoje būtų patvirtintas kiekvienas žodis.
17 Ir jeigu jam nerūpės jų klausyti, pasakyk tai bažnyčiai; bet jeigu jam nerūpės klausyti bažnyčios, tegul jis tau būna kaip pagonis ir muitininkas.
18 Iš tiesų sakau jums: ką surišite žemėje, bus surišta danguje; ir ką atrišite žemėje, bus atrišta danguje.
19 Vėlgi sakau jums: jei du iš jūsų susitars žemėje dėl kokio dalyko, kad jo prašytų, tai bus jiems padaryta mano Tėvo, kuris yra danguje.
20 Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu tarp jų“.
21 Tada pas jį atėjo Petras ir tarė: „Viešpatie, kiek kartų, kai mano brolis nusidės prieš mane, aš turiu jam atleisti? Iki septynių kartų?“
22 Jėzus jam sako: „Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimtkart septynių“.
23 „Todėl dangaus karalystė prilygsta vienam karaliui, kuris norėjo atsiskaityti su savo tarnais.
24 Ir kai jis pradėjo atsiskaitinėti, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų.
25 Bet kadangi jis neturėjo kuo užmokėti, jo viešpats įsakė parduoti jį ir jo žmoną, ir vaikus, ir viską, ką jis turėjo, kad būtų užmokėta.
26 Todėl tarnas parpuolė ir pagarbino jį, sakydamas: ‘Viešpatie, turėk man kantrybės, ir aš tau viską sumokėsiu’.
27 Tuomet to tarno viešpats buvo apimtas gailesčio ir paleido jį bei atleido jam skolą.
28 Bet tas tarnas išėjo ir sutiko vieną iš savo bendratarnių, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų; ir jis pridėjo prie jo rankas bei paėmė jį už gerklės, sakydamas: ‘Sumokėk man, ką esi skolingas’.
29 Ir jo bendratarnis parpuolė prie jo kojų ir jo maldavo, sakydamas: ‘Turėk man kantrybės, ir aš tau viską sumokėsiu’.
30 O jis nenorėjo; bet nuėjo ir įmetė jį į kalėjimą, kol jis sumokės skolą.
31 Tad jo bendratarniai pamatę, kas atsitiko, labai nuliūdo ir atėję papasakojo savo viešpačiui viską, kas atsitiko.
32 Tada jo viešpats jį pasišaukęs jam tarė: ‘O piktasis tarne, aš atleidau tau visą tą skolą, nes tu manęs prašei;
33 argi neturėjai ir tu pasigailėti savo bendratarnio, kaip ir aš tavęs pasigailėjau?‘
34 Ir jo viešpats užsirūstino ir atidavė jį kankintojams, kol jis sumokės viską, kas jam priklauso.
35 Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu jūs kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliams jų nusižengimų“.
1 Ir kai Jėzus pabaigė šiuos pasakymus, įvyko, kad jis išėjo iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos ribas anapus Jordano;
2 ir didelės minios sekė paskui jį; ir jis ten juos išgydė.
3 Atėjo pas jį ir fariziejai, gundydami jį ir sakydami jam: „Ar teisėta vyrui dėl kiekvienos priežasties atleisti savo žmoną?“
4 Ir jis atsakydamas tarė jiems: „Ar jūs neskaitėte, kad tas, kuris juos padarė pradžioje, ‘padarė juos vyriškos lyties ir moteriškos lyties’
5 ir tarė: ‘Dėl šios priežasties vyras tėvą ir motiną paliks ir prie savo žmonos prilips; ir jie du bus vienas kūnas’?
6 Dėl to jie jau nebėra du, bet vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.
7 Jie sako jam: „Kodėl tad Mozė įsakė duoti skyrybų raštą ir ją atleisti?“
8 Jis jiems sako: „Dėl jūsų širdžių kietumo Mozė leido jums atleisti savo žmonas; bet nuo pradžios taip nebuvo.
9 Ir aš jums sakau: kas tik atleis savo žmoną, jei ne dėl paleistuvystės, ir ves kitą, svetimauja; ir kas atleistąją veda, svetimauja“.
10 Jo mokiniai jam sako: „Jei tokie vyro reikalai su žmona, tai nėra gerai vesti“.
11 Bet jis jiems tarė: „Ne visi gali priimti šitą pasakymą, o tik tie, kuriems yra duota.
12 Nes yra eunuchų, kurie tokie gimė iš savo motinos įsčių; ir yra eunuchų, kurie žmonių padaryti eunuchais; ir yra eunuchų, kurie padarė save eunuchais dėl dangaus karalystės. Kas gali tai priimti, tepriima“.
13 Tuomet atvedė jam mažų vaikų, kad jis uždėtų ant jų savo rankas ir pasimelstų; o mokiniai juos barė.
14 Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažus vaikus ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“.
15 Ir jis uždėjo ant jų savo rankas ir iš ten išėjo.
16 Ir štai vienas atėjo ir tarė jam: „Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, idant turėčiau amžiną gyvenimą?“
17 Ir jis jam tarė: „Kodėl vadini mane geru? Nėra nei vieno gero, bet tik vienas, tai yra Dievas; bet jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.
18 Jis jam sako: „Kurių?“ Jėzus tarė: „Nežudyk“, „Nesvetimauk“, „Nevok“, „Melagingai neliudyk“,
19 „Gerbk savo tėvą ir motiną“ ir „Mylėk savo artimą kaip save patį“.
20 Tas jaunuolis jam sako: „Viso to laikiausi nuo savo jaunystės; ko dar man trūksta?“
21 Jėzus jam tarė: „Jei nori būti tobulas, eik ir parduok, ką turi, ir duok vargšams, ir turėsi lobį danguje; ir ateik bei sek paskui mane“.
22 Bet kai tas jaunuolis išgirdo tą pasakymą, jis nuėjo nuliūdęs; nes jis turėjo didelius turtus.
23 Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums, kad turtuolis sunkiai įeis į dangaus karalystę.
24 Ir vėl sakau jums: lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.
25 Kai jo mokiniai tai išgirdo, jie buvo be galo nustebę, sakydami: „Kas tada gali būti išgelbėtas?“
26 Bet Jėzus pažvelgė į juos ir jiems tarė: „Žmonėms tai neįmanoma; bet Dievui viskas yra įmanoma“.
27 Tada Petras atsakė ir jam tarė: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave; tad kas mums bus už tai?“
28 Ir Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad atgimime, kai žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, kurie sekėte paskui mane, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio genčių.
29 Ir kiekvienas, kuris paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar žemes dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.
30 Bet daugelis pirmųjų bus paskutiniai; ir paskutiniai bus pirmi“.
1 „Nes dangaus karalystė prilygsta žmogui, kuris yra namų šeimininkas, kuris anksti rytą išėjo samdyti darbininkų savo vynuogynui.
2 Ir suderėjęs su darbininkais po denarą į dieną, jis išsiuntė juos į savo vynuogyną.
3 Ir jis išėjo apie trečią valandą ir pamatė kitus, stovinčius turgavietėje be darbo,
4 ir tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir aš jums duosiu, kas teisinga’. Ir jie nuėjo.
5 Vėl jis išėjo apie šeštą ir devintą valandą ir padarė taip pat.
6 Ir apie vienuoliktą valandą jis išėjo ir rado kitus stovinčius be darbo, ir sako jiems: ‘Kodėl čia stovite visą dieną be darbo?’
7 Jie sako jam: ‘Todėl, kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis sako jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną; ir gausite tai, kas teisinga’.
8 Taigi atėjus vakarui vynuogyno viešpats sako savo ūkvedžiui: ‘Pakviesk darbininkus ir duok jiems jų atlyginimą, pradedant nuo paskutiniųjų iki pirmųjų’.
9 Ir kai atėjo tie, kurie buvo pasamdyti apie vienuoliktą valandą, kiekvienas gavo po denarą.
10 Bet atėję pirmieji, manė gausią daugiau; ir jie taip pat – kiekvienas gavo po denarą.
11 Ir tai gavę jie murmėjo prieš namų šeimininką,
12 sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, ir tu padarei juos lygius mums, pakėlusiems dienos naštą ir kaitrą’.
13 Bet jis atsakė vienam iš jų ir tarė: ‘Drauge, aš nedarau tau skriaudos: argi tu ne už denarą suderėjai su manimi?
14 Paimk tai, kas yra tavo, ir eik: aš noriu duoti šitam paskutiniam kaip ir tau.
15 Argi aš neturiu teisės daryti tai, ką noriu, su tuo, kas mano? Ar tavo akis pikta, kadangi aš geras?’
16 Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai; nes daug yra pašauktų, bet mažai išrinktų“.
17 Ir Jėzus, eidamas aukštyn į Jeruzalę, kelyje atskirai pasiėmė dvylika mokinių ir tarė jiems:
18 „Štai mes einame aukštyn į Jeruzalę; ir žmogaus Sūnus bus išduotas vyriausiems kunigams bei raštininkams, ir jie pasmerks jį mirčiai
19 ir atiduos jį pagonims tyčiotis ir nuplakti, ir jį nukryžiuoti; ir trečią dieną jis prisikels“.
20 Tada pas jį atėjo Zebediejaus vaikų motina su savo sūnumis, garbindama jį ir kažko tai jo prašydama.
21 Ir jis jai tarė: „Ko nori?“ Ji sako jam: „Paskirk, kad šitie mano du sūnūs sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje tavo karalystėje“.
22 Bet Jėzus atsakydamas tarė: „Jūs nežinote, ko prašote. Ar jūs galite gerti iš taurės, iš kurios aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas?“ Jie sako jam: „Mes galime“.
23 Ir jis jiems sako: „Jūs iš tikrųjų gersite iš mano taurės ir būsite pakrikštyti krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas; bet sėdėti mano dešinėje ir mano kairėje ne aš duodu, bet bus duota tiems, kuriems yra mano Tėvo paruošta“.
24 Ir kai tie dešimt tai išgirdo, jie pasipiktino prieš du brolius.
25 Bet Jėzus juos pasišaukė ir tarė: „Jūs žinote, kad pagonių kunigaikščiai jiems viešpatauja, ir didieji valdo juos.
26 Bet ne taip bus tarp jūsų; bet kas tarp jūsų nori būti didis, tegul jis būna jūsų tarnautojas;
27 ir kas tarp jūsų nori būti vyriausias, tegul jis būna jūsų tarnas;
28 lygiai kaip žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam patarnautų, bet patarnauti ir atiduoti savo gyvybę atpirkimui už daugelį“.
29 Ir jiems išeinant iš Jericho, didžiulė minia sekė paskui jį.
30 Ir štai pakelėje sėdintys du aklieji išgirdę, kad Jėzus eina pro šalį, šaukė, sakydami: „Pasigailėk mūsų, o Viešpatie, Dovydo Sūnau!“
31 Ir minia draudė juos, kad jie tylėtų; bet jie dar labiau šaukė, sakydami: „Pasigailėk mūsų, o Viešpatie, Dovydo Sūnau!“
32 Ir Jėzus sustojo ir pašaukė juos, ir tarė: „Ko norite, kad jums padaryčiau?“
33 Jie sako jam: „Viešpatie, kad mūsų akys būtų atvertos“.
34 Tad Jėzus pasigailėjo jų ir palietė jų akis; ir tuoj pat jų akys praregėjo, ir jie nusekė paskui jį.
1 Ir kai jie priartėjo prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius,
2 sakydamas jiems: „Eikite į priešais jus esantį kaimą, ir tuojau rasite pririštą asilę ir kumeliuką su ja; atriškite juos ir atveskite man.
3 Ir jei kas ką nors jums sakytų, jūs pasakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’; ir jis tuojau juos išsiųs“.
4 Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo kalbėta per pranašą, sakant:
5 „Sakykite Siono dukrai: ‘Štai tavo Karalius ateina pas tave romus ir sėdintis ant asilo ir ant kumeliuko, asilo jauniklio’“.
6 Ir mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus jiems įsakė,
7 ir, atvedę asilę ir kumeliuką, uždėjo ant jų savo drabužius, ir užsodino jį ant tų.
8 Ir labai didelė minia tiesė savo drabužius ant kelio; kiti kirto nuo medžių šakas ir barstė jas ant kelio.
9 Ir minios, kurios ėjo priekyje ir kurios sekė, šaukė, sakydamos: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“
10 Ir jam atėjus į Jeruzalę, visas miestas sujudo, sakydamas: „Kas yra šitas?“
11 Ir minia tarė: „Šitas yra Jėzus, pranašas iš Galilėjos Nazareto“.
12 Ir Jėzus įėjo į Dievo šventyklą ir išvarė visus tuos, kurie pardavinėjo ir pirko šventykloje, ir apvertė pinigų keitėjų stalus bei krėslus tų, kurie pardavinėjo balandžius,
13 ir tarė jiems: „Yra parašyta: ‘Mano namai bus vadinami maldos namais’; bet jūs padarėte juos vagių lindyne“.
14 Ir akli bei raiši atėjo pas jį į šventyklą; ir jis išgydė juos.
15 Ir kai vyriausieji kunigai ir raštininkai pamatė stebuklus, kuriuos jis padarė, ir vaikus šaukiančius šventykloje bei sakančius: „Osana Dovydo Sūnui!“; jie buvo labai nepatenkinti
16 ir tarė jam: „Ar girdi, ką šie sako?“ Ir Jėzus jiems sako: „Taip; ar jūs niekada neskaitėte: ‘Iš kūdikių ir žindomųjų burnos tu ištobulinai gyrių’?“
17 Ir jis paliko juos ir išėjo iš miesto į Betaniją; ir jis ten apsinakvojo.
18 Na, o ryte, grįždamas į miestą, jis išalko.
19 Ir pamatęs kelyje figmedį, jis prie jo priėjo ir nieko ant jo nerado, bet vien tik lapus, ir tarė jam: „Nuo šiol teneauga ant tavęs vaisius per amžius!“ Ir netrukus figmedis nudžiūvo.
20 Ir kai mokiniai tai pamatė, jie stebėjosi, sakydami: „Kaip greitai nudžiūvo figmedis!“
21 Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: jei turite tikėjimą ir neabejojate, jūs padarysite ne tik tai, kas yra padaryta figmedžiui, bet taip pat jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, tai bus padaryta.
22 Ir visa, ko tik prašysite maldoje tikėdami, gausite“.
23 Ir kai jis buvo atėjęs į šventyklą, jam bemokant atėjo pas jį vyriausieji kunigai ir tautos vyresnieji ir tarė: „Kokia valdžia tu šitai darai? Ir kas tau davė šią valdžią?“
24 Ir Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Ir aš paklausiu jus vieno dalyko; jei jį man pasakysite, tai ir aš jums pasakysiu, kokia valdžia šitai darau.
25 Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?“ Ir jie svarstė tarpusavyje, sakydami: „Jei pasakysime: ‘Iš dangaus’, jis mums pasakys: ‘Tad kodėl juo netikėjote?’
26 Bet jei pasakysime: ‘Iš žmonių’, mes bijome tautos; nes visi laiko Joną pranašu“.
27 Ir jie atsakė Jėzui ir tarė: „Mes nežinome“. Ir jis tarė jiems: „Tai ir aš jums nepasakysiu, kokia valdžia aš šitai darau“.
28 „Bet kaip jūs galvojate? Vienas žmogus turėjo du sūnus; ir jis atėjo pas pirmąjį ir tarė: ‘Sūnau, eik šiandien dirbti į mano vynuogyną’.
29 Jis atsakydamas tarė: ‘Aš neisiu’; bet po to jis apsigalvojo ir nuėjo.
30 Ir jis atėjo pas antrąjį ir tą patį pasakė. Ir jis atsakydamas tarė: ‘Einu, pone’; bet nenuėjo.
31 Kuris iš tų dviejų įvykdė savo tėvo valią?“ Jie sako jam: „Pirmasis“. Jėzus jiems sako: „Iš tiesų sakau jums, kad muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę.
32 Nes Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, o jūs juo netikėjote; bet muitininkai ir paleistuvės juo tikėjo; ir jūs, tai matydami, po to neapsigalvojote, kad juo tikėtumėte.
33 Klausykite kito palyginimo: buvo vienas namų šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną ir aplinkui aptvėrė jį tvora, ir iškasė jame vyno spaustuvą bei pastatė bokštą, ir išnuomojo jį žemdirbiams, ir išėjo į tolimą šalį;
34 Ir kai priartėjo vaisiaus laikas, jis pasiuntė savo tarnus pas žemdirbius, kad jie atsiimtų to vaisius.
35 Ir žemdirbiai paėmė jo tarnus ir vieną primušė, o kitą nužudė, o dar kitą užmėtė akmenimis.
36 Vėl jis siuntė kitus tarnus, daugiau negu pirma; ir jie padarė jiems lygiai taip pat.
37 Bet galiausiai jis išsiuntė pas juos savo sūnų, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.
38 Bet kai žemdirbiai pamatė sūnų, jie kalbėjo tarpusavyje: ‘Šitas yra paveldėtojas; eime, užmuškime jį ir užgrobkime jo paveldą’.
39 Ir jie pagavo jį, išmetė iš vynuogyno ir jį užmušė.
40 Taigi kai ateis vynuogyno viešpats, ką jis padarys šitiems žemdirbiams?“
41 Jie sako jam: „Jis žiauriai sunaikins šituos nedorėlius ir išnuomos savo vynuogyną kitiems žemdirbiams, kurie atiduos jam vaisius jų laikais“.
42 Jėzus sako jiems: „Ar jūs niekada neskaitėte Raštuose: ‘Tas akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu: tai yra Viešpaties darbas, ir tai nuostabu mūsų akyse’?
43 Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus atimta iš jūsų ir duota tautai, kuri neš jos vaisius.
44 Ir kas ant šito akmens kris, bus sulaužytas; bet ant ko jis nukris, tą sutrins į miltus“.
45 Ir kai vyriausieji kunigai ir fariziejai išgirdo jo palyginimus, jie suprato, kad jis kalbėjo apie juos.
46 Bet kai jie siekė pridėti prie jo rankas, jie pabijojo minios, nes jie laikė jį pranašu.
1 Ir Jėzus atsakė ir vėl kalbėjo jiems palyginimais, ir tarė:
2 „Dangaus karalystė prilygsta vienam karaliui, kuris paruošė savo sūnui sutuoktuves
3 ir išsiuntė savo tarnus pašaukti tuos, kurie buvo pakviesti į vestuves; o jie nenorėjo ateiti.
4 Vėlgi jis išsiuntė kitus tarnus, sakydamas: ‘Pasakyk tiems, kurie yra pakviesti: „Štai aš esu paruošęs savo pietus – mano jaučiai ir peniukšliai papjauti, ir viskas paruošta – ateikite į sutuoktuves“’.
5 Bet jie nežiūrėjo į tai rimtai ir nuėjo sau: vienas į savo ūkį, kitas prie savo prekybos;
6 o likusieji paėmė jo tarnus ir išniekino juos, ir užmušė.
7 Bet kai karalius apie tai išgirdo, jis užsirūstino; ir jis išsiuntė savo kariuomenes ir sunaikino tuos žmogžudžius, ir sudegino jų miestą.
8 Po to jis sako savo tarnams: ‘Vestuvės yra paruoštos, bet tie, kurie buvo pakviesti, nebuvo verti.
9 Todėl eikite į vieškelius ir visus, kuriuos tik rasite, kvieskite į sutuoktuves’.
10 Taigi tie tarnai išėjo į vieškelius ir surinko visus, kuriuos tik rado, tiek blogus, tiek gerus; ir vestuvės buvo aprūpintos svečiais.
11 Ir kai karalius įėjo pamatyti svečių, jis pamatė ten žmogų, kuris nebuvo apsirengęs vestuviniu drabužiu;
12 ir jis jam sako: ‘Drauge, kaip tu čia įėjai neturėdamas vestuvinio drabužio?’ Ir jis tylėjo.
13 Tuomet karalius tarė tarnams: ‘Suriškite jam rankas bei kojas ir išveskite jį, ir įmeskite į išorinę tamsą; ten bus verksmas ir dantų griežimas’.
14 Nes daug yra pašauktų, bet maža išrinktų“.
15 Tada fariziejai nuėjo ir tarėsi, kaip jie galėtų jį prigauti jo kalboje.
16 Ir jie išsiuntė pas jį savo mokinius su erodininkais, sakydami: „Mokytojau, mes žinome, kad tu esi teisus bei mokai Dievo kelio tiesoje ir nepataikauji nei vienam; nes tu neatsižvelgi į žmonių asmenis.
17 Todėl pasakyk mums: kaip tu galvoji? Ar teisėta duoti duoklę ciesoriui, ar ne?“
18 Bet Jėzus suprato jų piktybę ir tarė: „Kodėl mane gundote, veidmainiai?
19 Parodykite man duoklės pinigą!“ Ir jie atnešė jam denarą.
20 Ir jis sako jiems: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“
21 Jie sako jam: „Ciesoriaus“. Tada jis sako jiems: „Todėl atiduokite kas ciesoriaus – ciesoriui; o kas Dievo – Dievui“.
22 Išgirdę šiuos žodžius jie stebėjosi ir paliko jį, ir nuėjo.
23 Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejai, kurie sako, kad nėra prisikėlimo, ir klausė jo,
24 sakydami: „Mokytojau, Mozė sakė: ‘Jei vyras miršta ir neturi vaikų, jo brolis teveda jo žmoną ir teprikelia savo broliui sėklą’.
25 Na, o pas mus buvo septyni broliai; ir pirmasis, vedęs žmoną, mirė ir, neturėdamas palikuonio, paliko savo žmoną savo broliui;
26 taip pat ir antrasis, ir trečiasis, iki septintojo.
27 Ir po jų visų numirė ir ta moteris.
28 Tad prisikėlime kurio iš septynių ji bus žmona? Nes jie visi ją turėjo“.
29 Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Jūs klystate nepažinodami nei Raštų, nei Dievo galios.
30 Nes prisikėlime jie nei veda, nei teka, bet yra kaip Dievo angelai danguje.
31 Bet kas dėl mirusiųjų prisikėlimo, argi neskaitėte to, kas jums buvo kalbėta Dievo, sakant:
32 ‘Aš esu Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas’? Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų“.
33 Ir kai minia tai išgirdo, jie buvo nustebinti jo mokslo.
34 Bet kai fariziejai išgirdo, kad jis nutildė sadukiejus, jie susirinko kartu.
35 Tada vienas iš jų, įstatymininkas, paklausė jo gundydamas jį ir sakydamas:
36 „Mokytojau, kuris įsakymas yra didis įstatyme?“
37 Jėzus jam tarė: „‘Mylėk Viešpatį savo Dievą visa savo širdimi ir visa savo siela, ir visu savo protu’.
38 Šis yra pirmasis ir didis įsakymas.
39 Ir antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.
40 Ant šitų dviejų įsakymų kybo visas įstatymas ir pranašai“.
41 Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus paklausė jų,
42 sakydamas: „Ką jūs galvojate apie Kristų? Kieno jis yra sūnus?“ Jie sako jam: „Dovydo Sūnus “.
43 Jis sako jiems: „Kaipgi tada Dovydas dvasioje vadina jį Viešpačiu, sakydamas:
44 ‘VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju’?
45 Tad jeigu Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi jis yra jo sūnus?“
46 Ir nei vienas negalėjo jam nei žodžio atsakyti, nei nedrįso niekas nuo tos dienos jo daugiau klausinėti.
1 Tada Jėzus kalbėjo miniai ir savo mokiniams,
2 sakydamas: „Raštininkai ir fariziejai sėdi Mozės krasėje;
3 todėl visko, ko jie liepia jums laikytis, to laikykitės ir darykite; bet nedarykite pagal jų darbus; nes jie sako, bet nedaro.
4 Nes jie riša sunkias ir nepanešamas naštas ir užkrauna jas ant žmonių pečių; bet jie patys nenori jų nei vienu savo pirštu pajudinti.
5 Bet visus savo darbus jie daro, kad būtų žmonių matomi: jie pasidaro plačius savo filakterius ir pasididina savo drabužių kraštus,
6 ir mėgsta aukščiausias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose,
7 ir sveikinimus turguose, ir kad žmonės juos vadintų ‘Rabi, Rabi’.
8 Bet jūs nesivadinkite ‘Rabi’, nes vienas yra jūsų Mokytojas – Kristus; o jūs visi esate broliai.
9 Ir nei vieno nevadinkite savo tėvu žemėje, nes vienas yra jūsų Tėvas, kuris yra danguje.
10 Nei vadinkitės mokytojais, nes vienas yra jūsų Mokytojas – Kristus.
11 Bet tas, kuris yra didžiausias tarp jūsų, bus jūsų tarnas.
12 Ir kas save aukštins, bus pažemintas; o kas nusižemins, bus išaukštintas“.
13 „Bet vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs užrakinate nuo žmonių dangaus karalystę; nes nei jūs patys neįeinate, nei į ją įeinantiems neleidžiate įeiti.
14 Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs suryjate našlių namus, o dangstydamiesi kalbate ilgą maldą; todėl jūs gausite didesnį pasmerkimą.
15 Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs apkeliaujate jūrą ir sausumą, kad padarytumėte nors vieną prozelitu, ir kai jis tampa, jūs padarote jį už save dvigubai didesniu pragaro vaiku.
16 Vargas jums, akli vadai, kurie sakote: ‘Kas prisieks šventykla, tai nieko; bet kas prisieks šventyklos auksu, tas yra skolininkas’!
17 Jūs, kvailiai ir akli, kas gi yra didesnis – auksas ar šventykla, kuri pašvenčia auksą?
18 Ir: ‘Kas prisieks aukuru, tai nieko; bet kas prisieks dovana, kuri yra ant jo, tas yra kaltas’.
19 Jūs, kvailiai ir akli, kas gi didesnis – dovana ar aukuras, kuris pašvenčia dovaną?
20 Todėl kas prisieks aukuru, prisiekia juo ir viskuo, kas ant jo.
21 Ir kas prisieks šventykla, prisiekia ja ir tuo, kuris gyvena joje.
22 Ir kas prisieks dangumi, tas prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris sėdi ant jo.
23 Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs mokate dešimtinę nuo mėtų ir anyžių bei kmynų, o nepaisote svarbesnių įstatymo dalykų – teismo, gailestingumo ir tikėjimo – šituos jūs turėtumėte padaryti ir nepalikti kito nepadaryto.
24 Jūs akli vadai, kurie iškošiate mašalėlį, o praryjate kupranugarį.
25 Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs švarinate taurės ir dubens išorę, bet viduje jie pilni plėšikavimo ir nesaikingumo.
26 Aklas fariziejau, pirmiau išvalyk tai, kas yra taurės ir dubens viduje, kad ir jų išorė būtų švari.
27 Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs esate panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš tikro atrodo gražūs iš išorės, bet viduje yra pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų.
28 Taip ir jūs išoriškai atrodote žmonėms teisūs, bet viduje esate pilni veidmainystės ir neteisybės.
29 Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs statote pranašų antkapius ir puošiate teisiųjų kapus,
30 ir sakote: ‘Jei mes būtume buvę mūsų tėvų dienomis, mes nebūtume su jais buvę bendrininkai pranašų kraujyje’.
31 Todėl jūs patys sau liudininkai, kad esate vaikai tų, kurie užmušė pranašus.
32 Tad pripildykite savo tėvų saiką.
33 Gyvatės jūs, angių palikuonys, kaip jūs galite pasprukti nuo pragaro pasmerkimo?
34 Todėl štai aš siunčiu jums pranašus, išminčius ir raštininkus; vienus iš jų jūs užmušite ir nukryžiuosite; kitus iš jų jūs plaksite savo sinagogose ir persekiosite juos iš miesto į miestą;
35 kad ant jūsų ateitų visas teisus kraujas, pralietas žemėje, nuo teisiojo Abelio kraujo iki Barachijo sūnaus Zacharijo kraujo, kurį jūs nužudėte tarp šventyklos ir aukuro.
36 Iš tiesų sakau jums: visa tai ateis ant šitos kartos.
37 O Jeruzale, Jeruzale, žudanti pranašus ir užmėtanti akmenimis tuos, kurie yra pas tave siųsti; kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po savo sparnais, o jūs nenorėjote!
38 Štai jūsų namai palikti jums tušti.
39 Nes sakau jums: nuo šiol manęs nematysite, kol netarsite: ‘Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu!’“
1 Ir Jėzus išėjo ir pasitraukė nuo šventyklos; ir jo mokiniai atėjo pas jį, kad parodytų jam šventyklos pastatus.
2 Ir Jėzus jiems tarė: „Argi jūs nematote viso šito? Iš tiesų sakau jums: čia nebus palikto akmens ant akmens, kuris nebūtų nugriautas“.
3 Ir jam sėdint ant Alyvų kalno, mokiniai atėjo atskirai pas jį, sakydami: „Pasakyk mums, kada šitai bus? Ir koks bus tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“
4 Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.
5 Nes daugelis ateis mano vardu, sakydami: ‘Aš esu Kristus’; ir daugelį suklaidins.
6 Ir išgirsite apie karus ir karų gandus; žiūrėkite, kad nebūtumėte sunerimę; nes visa tai turi įvykti, bet tai – dar ne galas.
7 Nes tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę; ir bus badmečių, ir marų, ir žemės drebėjimų įvairiose vietose.
8 Visa tai yra sielvartų pradžia.
9 Tada jie atiduos jus kančiai ir jus žudys; ir jūsų nekęs visos tautos dėl mano vardo.
10 Ir tada daugelis pasipiktins ir išdavinės vieni kitus, ir vieni kitų nekęs.
11 Ir kils daug netikrų pranašų ir daugelį suklaidins.
12 Ir kadangi gausės neteisybė, daugelio meilė atšals.
13 Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.
14 Ir ši karalystės evangelija bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms; ir tada ateis galas.
15 Todėl kai pamatysite per pranašą Danielių kalbėtą suniokojimo bjaurybę, stovinčią šventoje vietoje (kas skaito, tegul supranta),
16 tuomet, esantys Judėjoje, tebėga į kalnus;
17 esantys ant namo stogo, tenelipa žemyn pasiimti ko nors iš savo namų;
18 ir esantys ant lauko, tenegrįžta pasiimti savo drabužių.
19 Ir vargas nėščioms bei žindančioms tomis dienomis!
20 Bet melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar sabato dieną,
21 nes tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar, nei niekada nebebus.
22 Ir jei tos dienos nebūtų sutrumpintos, nei vienas kūnas nebūtų išgelbėtas; bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.
23 Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba ‘Tenai!’, – netikėkite.
24 Nes kils netikrų kristų ir netikrų pranašų ir parodys didžių ženklų ir stebuklų; taip, kad, jei būtų įmanoma, jie suklaidintų pačius išrinktuosius.
25 Štai aš pasakiau jums iš anksto.
26 Todėl jei jie sakys jums: ‘Štai jis dykumoje’, – neikite; ‘Štai jis slaptuose kambariuose’, – netikėkite tuo.
27 Nes kaip iš rytų išeina žaibas ir nušvinta iki vakarų; toks bus ir žmogaus Sūnaus atėjimas.
28 Nes kur yra lavonų, ten ir ereliai bus susirinkę.
29 Tuoj pat po tų dienų suspaudimo užtems saulė ir mėnulis nebeduos savo šviesos, ir žvaigždės kris iš dangaus, ir dangų jėgos bus sudrebintos;
30 ir tada danguje pasirodys žmogaus Sūnaus ženklas; ir tada visos žemės gentys raudos, ir jie pamatys žmogaus Sūnų ateinantį dangaus debesyse su jėga ir didžia šlove.
31 Ir jis pasiųs savo angelus su didžiu trimito garsu, ir jie surinks jo išrinktuosius iš keturių vėjų, nuo vieno dangaus galo iki kito.
32 Dabar pasimokykite palyginimo iš figmedžio: kai jo šaka jau minkšta ir išleidžia lapus, jūs žinote, kad vasara arti;
33 taip pat ir jūs, kai matysite visa tai, žinokite, kad tai arti, prie durų.
34 Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis, kol visa tai išsipildys.
35 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis“.
36 „Bet tos dienos ir valandos nežino niekas, ne, nei dangaus angelai, bet tik mano Tėvas.
37 Bet kaip buvo Nojės dienos, toks bus ir žmogaus Sūnaus atėjimas.
38 Nes kaip dienomis prieš tvaną jie valgė ir gėrė, tuokėsi ir tekėjo iki tos dienos, kai Nojė įžengė į arką,
39 ir nežinojo, kol užėjo tvanas ir pasiėmė juos visus; toks bus ir žmogaus Sūnaus atėjimas.
40 Tada du bus ant lauko; vienas bus paimtas, o kitas paliktas.
41 Dvi moterys mals malūne; viena bus paimta, o kita palikta.
42 Todėl budėkite; nes jūs nežinote, kurią valandą jūsų Viešpats ateina.
43 Bet žinokite tai: jei namų šeimininkas būtų žinojęs, per kurį budėjimą ateis vagis, jis būtų budėjęs ir nebūtų leidęs įsilaužti į jo namus.
44 Todėl būkite ir jūs pasiruošę; nes žmogaus Sūnus ateina tą valandą, kurią nemanote.
45 Kas tada yra ištikimas ir išmintingas tarnas, kurį jo viešpats paskyrė valdyti savo namiškius, duoti jiems maisto skirtu laiku?
46 Palaimintas yra tas tarnas, kurį atėjęs viešpats ras taip bedarantį.
47 Iš tiesų sakau jums, kad jis paskirs jį valdyti visų savo turtų.
48 Bet jei anas piktas tarnas tars savo širdyje: ‘Mano viešpats delsia ateiti’;
49 Ir pradės mušti savo bendratarnius ir valgyti bei gerti su girtuokliais;
50 to tarno viešpats ateis tą dieną, kai jis jo nelaukia, ir tą valandą, kurios jis nežino,
51 ir perkirs jį pusiau, ir paskirs jam jo dalį su veidmainiais; ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
1 „Tada dangaus karalystė bus panaši į dešimtį mergelių, kurios pasiėmė savo žibintus ir išėjo pasitikti jaunikio.
2 Penkios iš jų buvo išmintingos ir penkios kvailos.
3 Tos, kurios buvo kvailos, pasiėmė savo žibintus, o nepasiėmė aliejaus;
4 bet išmintingos kartu su žibintais pasiėmė aliejaus savo induose.
5 Kol jaunikis užtruko, jos visos prisnūdo ir užmigo.
6 Ir vidurnaktį pasigirdo šauksmas: ‘Štai jaunikis ateina; išeikite jo pasitikti!’
7 Tada visos tos mergelės atsikėlė ir pasiruošė žibintus.
8 Ir kvailosios tarė išmintingosioms: ‘Duokite mums savo aliejaus; nes mūsų žibintai užgeso’.
9 Bet išmintingosios atsakė tardamos: ‘ Ne; kad kartais nepritrūktų ir mums, ir jums; bet eikite verčiau pas tuos, kurie pardavinėja, ir nusipirkite’.
10 Ir joms nuėjus pirkti, atėjo jaunikis; ir tos, kurios buvo pasiruošusios, įėjo su juo į sutuoktuves, ir durys buvo uždarytos.
11 Po to atėjo ir kitos mergelės, sakydamos: ‘Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums’.
12 Bet jis atsakydamas tarė: ‘Iš tiesų sakau jums, aš jūsų nepažįstu’.
13 Todėl budėkite, nes jūs nežinote nei dienos, nei valandos, kurią ateina žmogaus Sūnus.
14 Nes dangaus karalystė yra kaip žmogus, keliaujantis į tolimą šalį, kuris pasišaukė savo tarnus ir įteikė jiems savo turtą.
15 Ir vienam jis davė penkis talentus, kitam – du, o kitam – vieną; kiekvienam pagal jų skirtingus sugebėjimus; ir tuojau iškeliavo.
16 Tada tas, kuris gavo penkis talentus, išėjo ir jais vertėsi, ir uždirbo tiems kitus penkis.
17 Ir taip pat tas, kuris gavo du, jis irgi uždirbo kitus du.
18 Bet tas, kuris gavo vieną, išėjo ir pakasė žemėje, ir paslėpė savo viešpaties pinigus.
19 Po ilgo laiko ateina tų tarnų viešpats ir atsiskaitinėja su jais.
20 Ir atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, ir atnešė kitus penkis talentus, sakydamas: ‘Viešpatie, tu įteikei man penkis talentus; štai be tų aš uždirbau dar penkis talentus’.
21 Jo viešpats tarė jam: ‘Gerai atlikta, gerasis ir ištikimasis tarne; tu buvai ištikimas keliuose dalykuose, aš padarysiu tave daugelio dalykų valdovu; įeik į savo viešpaties džiaugsmą’.
22 Taip pat ir tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjo ir tarė: ‘Viešpatie, tu įteikei man du talentus; štai be tų aš uždirbau kitus du talentus’.
23 Jo viešpats tarė jam: ‘Gerai atlikta, gerasis ir ištikimasis tarne; tu buvai ištikimas keliuose dalykuose, aš padarysiu tave daugelio dalykų valdovu; įeik į savo viešpaties džiaugsmą’.
24 Tada tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, atėjo ir tarė: ‘Viešpatie, aš žinojau, kad tu esi kietas žmogus; pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei;
25 ir aš išsigandęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje; štai turi, kas tavo’.
26 Jo viešpats atsakydamas tarė jam: ‘Piktas ir tingus tarne, tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau;
27 todėl tu turėjai duoti mano pinigus keitėjams, ir tada mano atėjimui aš būčiau gavęs, kas mano, su palūkanomis.
28 Todėl atimkite iš jo talentą ir duokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.
29 Nes kiekvienam, kuris turi, bus duota, ir jis turės apsčiai; bet iš to, kuris neturi, bus atimta ir tai, ką jis turi.
30 Ir įmeskite nenaudingąjį tarną į išorinę tamsą; ten bus verksmas ir dantų griežimas’“.
31 „Kai žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje, ir su juo visi šventi angelai, tada jis atsisės savo šlovės soste;
32 ir prieš jį bus surinktos visos tautos, ir jis atskirs jas vieną nuo kitos, kaip piemuo atskiria savo avis nuo ožkų;
33 ir jis pastatys avis savo dešinėje, bet ožkas kairėje.
34 Tada Karalius sakys tiems jo dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite karalystę, paruoštą jums nuo pasaulio įkūrimo;
35 nes aš buvau išalkęs, ir jūs davėte man maisto; aš buvau ištroškęs, ir jūs davėte man atsigerti; aš buvau ateivis, ir jūs priėmėte mane;
36 nuogas, ir jūs mane aprengėte; aš sirgau, ir jūs mane aplankėte; aš buvau kalėjime, ir jūs atėjote pas mane’.
37 Tada teisieji atsakys jam, tardami: ‘Viešpatie, kada mes tave matėme išalkusį, ir tave pavalgydinome? Arba ištroškusį, ir davėme tau gerti?
38 Kada mes matėme tave ateiviu ir tave priėmėme? Arba nuogą, ir tave aprengėme?
39 Arba kada mes matėme tave sergantį ar kalėjime ir atėjome pas tave?’
40 Ir Karalius atsakys ir tars jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: taip, kaip padarėte vienam iš šitų mažiausių mano brolių, taip man padarėte’.
41 Tada jis tars ir tiems kairėje: ‘Eikite nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, paruoštą velniui ir jo angelams;
42 nes aš buvau išalkęs, ir jūs nedavėte man maisto; aš buvau ištroškęs, ir jūs nedavėte man atsigerti;
43 aš buvau ateivis, ir jūs manęs nepriėmėte; nuogas, ir jūs manęs neaprengėte; sergantis ir kalėjime, ir jūs manęs neaplankėte’.
44 Tada ir jie atsakys jam, tardami: ‘Viešpatie, kada mes matėme tave išalkusį ar ištroškusį, ar ateivį, ar nuogą, ar sergantį, ar kalėjime ir tau nepatarnavome?’
45 Tada jis atsakys jiems, tardamas: ‘Iš tiesų sakau jums: taip, kaip to nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, taip nepadarėte man’.
46 Ir šitie nueis į amžinąją bausmę; o teisieji – į amžinąjį gyvenimą“.
1 Ir įvyko, kai Jėzus baigė visus šiuos pasakymus, jis tarė savo mokiniams:
2 „Jūs žinote, kad po dviejų dienų yra Perėjimo šventė, ir žmogaus Sūnus bus išduotas nukryžiavimui“.
3 Tada susirinko vyriausieji kunigai ir raštininkai, ir tautos vyresnieji į rūmus aukščiausiojo kunigo, kuris buvo vardu Kajafas,
4 ir tarėsi, kad suimtų Jėzų klasta ir jį užmuštų.
5 Bet jie sakė: „Tik ne šventės dieną, kad nekiltų tautoje triukšmas“.
6 Na, o kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose,
7 pas jį atėjo moteris, turinti alebastrinį labai brangaus tepalo indą, ir išliejo jį jam ant galvos, kai jis sėdėjo prie valgio.
8 Bet tai pamatę jo mokiniai pasipiktino, sakydami: „Kokiam tikslui šis eikvojimas?
9 Nes šį tepalą būtų buvę galima brangiai parduoti ir išdalyti vargšams“.
10 Kai Jėzus tai suprato, jis jiems tarė: „Kodėl varginate moterį? Nes ji atliko ant manęs gerą darbą.
11 Nes jūs visada turite vargšų su savimi; bet mane jūs ne visada turite.
12 Nes, išpildama šitą tepalą ant mano kūno, ji padarė tai mano laidotuvėms.
13 Iš tiesų sakau jums: kur tik ši evangelija bus skelbiama visame pasaulyje, ten bus pasakojama jos atminimui ir tai, ką ši moteris padarė“.
14 Tada vienas iš dvylikos, vadinamas Judu Iskarijotu, nuėjo pas vyriausiuosius kunigus
15 ir jiems tarė: „Ką man duosite; ir aš jums jį įduosiu?“ Ir jie suderėjo su juo už trisdešimt sidabrinių.
16 Ir nuo to laiko jis ieškojo progos jį išduoti.
17 Na, o pirmąją neraugintos duonos šventės dieną mokiniai atėjo pas Jėzų, sakydami jam: „Kur tu nori, kad tau paruoštume valgyti Perėjimą?“
18 Ir jis tarė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir jam sakykite: ‘Mokytojas sako: „Mano metas čia pat; aš švęsiu tavo namuose Perėjimą su savo mokiniais“’“.
19 Ir mokiniai padarė, kaip Jėzus jiems nurodė; ir jie paruošė Perėjimą.
20 Na, o kai atėjo vakaras, jis atsisėdo su dvylika.
21 Ir jiems valgant jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad vienas iš jūsų mane išduos“.
22 Ir jie be galo nuliūdo, ir kiekvienas iš jų pradėjo jam sakyti: „Viešpatie, ar tai aš?“
23 Ir jis atsakydamas tarė: „Tas, kuris su manimi mirko savo ranką dubenyje, mane išduos.
24 Žmogaus Sūnus eina, kaip apie jį yra parašyta; bet vargas tam žmogui, per kurį žmogaus Sūnus yra išduotas! Tam žmogui būtų buvę geriau, jeigu jis nebūtų gimęs“.
25 Tada Judas, kuris jį išdavė, atsakydamas tarė: „Mokytojau, ar tai aš?“ Jis jam tarė: „Tu pasakei“.
26 Ir kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną ir palaimino ją, ir laužė ją, ir davė ją mokiniams, ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas“.
27 Ir jis paėmė taurę ir padėkojo, ir ją davė jiems, sakydamas: „Gerkite iš jos visi;
28 nes tai yra mano kraujas naujojo testamento, kuris yra išliejamas už daugelį nuodėmių atleidimui.
29 Bet sakau jums: aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus nuo šiol iki tos dienos, kai gersiu jį naują su jumis savo Tėvo karalystėje“.
30 Ir sugiedoję himną jie išėjo į Alyvų kalną.
31 Tada Jėzus jiems sako: „Šią naktį jūs visi pasipiktinsite manimi; nes yra parašyta: ‘Aš smogsiu piemeniui, ir kaimenės avys išsisklaidys’.
32 Bet kai aš būsiu prisikėlęs, pirma jūsų eisiu į Galilėją“.
33 Petras atsakydamas tarė jam: „Nors ir visi tavimi pasipiktins, aš niekada nepasipiktinsiu“.
34 Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau, kad šią naktį, prieš gaidžiui pragystant, tu triskart manęs išsiginsi“.
35 Petras jam tarė: „Nors man ir tektų mirti su tavimi, tačiau tavęs aš neišsiginsiu“. Taip pat sakė ir visi mokiniai.
36 Tada Jėzus su jais ateina į vietą, vadinamą Getsemane, ir sako mokiniams: „Sėskite čia, kol nuėjęs ten melsiuosi“.
37 Ir jis pasiėmė Petrą bei du Zebediejaus sūnus ir pradėjo sielvartauti ir labai liūdėti.
38 Tada jis sako jiems: „Mano siela nepaprastai nuliūdusi, iki mirties; likite čia ir budėkite su manimi“.
39 Ir jis paėjo truputį toliau, krito veidu į žemę ir meldėsi, sakydamas: „O mano Tėve, jei būtų įmanoma, teaplenkia mane šita taurė, tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu nori “.
40 Ir jis ateina pas mokinius ir randa juos miegančius, ir sako Petrui „Ką, ar negalėjote pabudėti su manimi vieną valandą?
41 Budėkite ir melskitės, kad neįeitumėte į pagundą: dvasia iš tikrųjų yra norì, bet kūnas silpnas“.
42 Jis vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi, sakydamas: „O mano Tėve, jei ši taurė negali aplenkti manęs mano negerta, teįvyksta tavo valia“.
43 Ir jis atėjo ir vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios.
44 Ir jis paliko juos ir vėl nuėjo, ir meldėsi trečią kartą, sakydamas tuos pačius žodžius.
45 Tada jis ateina pas savo mokinius ir sako jiems: „Dabar miegokite ir ilsėkitės; štai valanda jau čia pat, ir žmogaus Sūnus yra išduotas į nusidėjėlių rankas.
46 Kelkitės, eime: štai tas, kuris mane išduoda, jau čia pat“.
47 Ir jam bekalbant štai atėjo Judas, vienas iš dvylikos, ir su juo didžiulė minia su kalavijais ir vėzdais, nuo vyriausiųjų kunigų ir tautos vyresniųjų.
48 Na, o tas, kuris jį išdavė, davė jiems ženklą, sakydamas: „Kurį aš pabučiuosiu, tai yra tas, suimkite jį“.
49 Ir nedelsiant jis atėjo pas Jėzų ir tarė: „Sveikas, mokytojau“, ir pabučiavo jį.
50 Ir Jėzus jam tarė: „Drauge, ko atėjai?“ Tada jie atėjo ir uždėjo ant Jėzaus rankas, ir suėmė jį.
51 Ir štai vienas iš tų, kurie buvo su Jėzumi, ištiesė savo ranką, ištraukė savo kalaviją, kirto aukščiausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį.
52 Tada Jėzus jam tarė: „Kišk savo kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie ima kalaviją, žus nuo kalavijo.
53 Tu manai, kad dabar negalėčiau melstis savo Tėvui, ir jis bematant neduotų man daugiau kaip dvylikos legionų angelų?
54 Bet kaip tad išsipildytų Raštai, kad šitaip turi būti?“
55 Tą pačią valandą Jėzus tarė minioms: „Ar jūs išėjote kaip prieš vagį su kalavijais ir vėzdais manęs suimti? Aš kasdien sėdėjau su jumis, mokydamas šventykloje, o jūs nesuėmėte manęs.
56 Bet visa tai įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai jį paliko ir pabėgo.
57 Ir tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė jį pas aukščiausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę raštininkai ir vyresnieji.
58 Bet Petras sekė paskui jį iš tolo iki aukščiausiojo kunigo rūmų ir įėjo bei atsisėdo su tarnais pasižiūrėti pabaigos.
59 Na, o vyriausieji kunigai bei vyresnieji ir visas pasitarimas ieškojo melagingo liudijimo prieš Jėzų, kad jį nužudytų,
60 bet nerado; taip, nors ir daug melagingų liudytojų atėjo, tačiau nieko nerado. Pagaliau atėjo du melagingi liudytojai
61 ir tarė: „Šitas sakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir pastatyti ją per tris dienas’“.
62 Ir aukščiausiasis kunigas atsikėlė bei jam tarė: „Tu nieko neatsakai? Kas tai, ką šitie liudija prieš tave?“
63 Bet Jėzus tylėjo. Ir aukščiausiasis kunigas atsakė bei tarė jam: „Aš prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad pasakytum mums, ar tu esi Kristus, Dievo Sūnus“.
64 Jėzus jam sako: „Tu pasakei; tačiau sakau jums: nuo šiol jūs matysite žmogaus Sūnų sėdintį galios dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.
65 Tada aukščiausiasis kunigas persiplėšė drabužius, sakydamas: „Jis piktžodžiavo; kam mums dar bereikia liudytojų? Štai dabar jūs išgirdote jo piktžodžiavimą.
66 Ką jūs galvojate?“ Jie atsakydami tarė: „Jis yra kaltas miriop“.
67 Tada jie spjaudė jam į veidą ir mušė jį; o kiti smogė jam rankų delnais,
68 sakydami: „Pranašauk mums, Kristau! Kas yra tas, kuris tau smogė?“
69 Na, o Petras sėdėjo rūmuose, lauke; ir prie jo priėjo panelė, sakydama: „Tu irgi buvai su Jėzumi iš Galilėjos“.
70 Bet jis išsigynė prieš juos visus, sakydamas: „Aš nežinau, ką tu sakai“.
71 Ir kai jis buvo išėjęs į prieangį, kita panelė pamatė jį ir tarė tiems, kurie ten buvo: „Šitas irgi buvo su Jėzumi iš Nazareto“.
72 Ir vėl jis išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus“.
73 Ir po kiek laiko prie jo priėjo stovėjusieji šalia ir tarė Petrui: „Tikrai, tu irgi esi vienas iš jų; nes tavo kalba tave išduoda“.
74 Tada jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti, sakydamas: „Aš nepažįstu to žmogaus“. Ir tuoj pat pragydo gaidys.
75 Ir Petras prisiminė Jėzaus žodį, kuris jam sakė: „Prieš gaidžiui pragystant tu triskart manęs išsiginsi“. Ir jis išėjo laukan ir karčiai verkė.
1 Kai atėjo rytas, visi vyriausieji kunigai ir tautos vyresnieji tarėsi prieš Jėzų, kad jį nužudytų;
2 ir jį surišę jie išvedė jį ir atidavė valdytojui Poncijui Pilotui.
3 Tada Judas, kuris jį išdavė, pamatęs, kad yra pasmerktas, gailėjosi ir nunešė atgal trisdešimt sidabrinių vyriausiems kunigams ir vyresniesiems,
4 sakydamas: „Aš nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. O jie tarė: „Kas mums darbo? Tu žiūrėkis“.
5 Ir jis numetė sidabrinius šventykloje ir išėjo, ir nuėjęs pasikorė.
6 Ir vyriausieji kunigai paėmė sidabrinius ir tarė: „Neteisėta jų dėti į iždą, nes tai yra kraujo kaina“.
7 Ir jie pasitarė ir už juos nupirko puodžiaus lauką ateiviams laidoti.
8 Dėl to tas laukas buvo pramintas Kraujo lauku; iki šios dienos.
9 Tada išsipildė tai, kas buvo kalbėta per pranašą Jeremiją, sakant: „Ir jie paėmė trisdešimt sidabrinių, kainą to, kuris buvo įkainotas, kurį tie iš Izraelio vaikų įkainavo;
10 ir davė juos už puodžiaus lauką, kaip Viešpats man paskyrė“.
11 Ir Jėzus stovėjo prieš valdytoją; ir valdytojas jo paklausė, sakydamas: „Ar tu esi žydų Karalius?“ Ir Jėzus jam tarė: „Tu sakai“.
12 Ir kai jis buvo kaltinamas vyriausiųjų kunigų ir vyresniųjų, jis nieko neatsakė.
13 Tada jam Pilotas tarė: „Ar negirdi, kiek daug jie prieš tave liudija?“
14 Ir jis neatsakė jam nei į vieną žodį, kad net valdytojas didžiai stebėjosi.
15 Na, o per tą šventę valdytojas buvo pratęs paleisti tautai kalinį, kurio jie norėdavo.
16 Ir tuo metu jie turėjo įžymų kalinį, vadinamą Barabu.
17 Todėl kai jie buvo susirinkę, Pilotas jiems tarė: „Kurį norite, kad jums paleisčiau? Barabą ar Jėzų, kuris vadinamas Kristumi?“
18 Nes jis žinojo, kad jie iš pavydo buvo jį įdavę.
19 Kai jis buvo atsisėdęs teismo krasėje, jo žmona jam siuntė, sakydama: „Neturėk jokių reikalų su šituo teisiu žmogumi, nes šią dieną sapne aš daug dėl jo kentėjau“.
20 Bet vyriausieji kunigai ir vyresnieji įkalbėjo minią, kad jie prašytų Barabo, o Jėzų sunaikintų.
21 Valdytojas atsakydamas tarė jiems: „Kurį iš tų dviejų norite, kad jums paleisčiau?“ Jie tarė: „Barabą“.
22 Pilotas jiems sako: „Tad ką man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi?“ Jie visi jam sako: „Tegul jis būna nukryžiuotas“.
23 Ir valdytojas tarė: „Kodėl, ką pikta jis padarė?“ Bet jie dar daugiau šaukė, sakydami: „Tebūna jis nukryžiuotas“.
24 Kai Pilotas pamatė, kad nieko negali laimėti, o tik sukilo sujudimas, jis paėmė vandens ir nusiplovė rankas minios akivaizdoje, sakydamas: „Aš esu nekaltas dėl šio teisiojo asmens kraujo – jūs žinokitės“.
25 Tada visa tauta atsakydama tarė: „ Tebūna jo kraujas ant mūsų ir ant mūsų vaikų“.
26 Tada jis paleido jiems Barabą ir, nuplakdinęs Jėzų, atidavė jį nukryžiuoti.
27 Tada valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į bendruosius rūmus, ir prie jo susirinko visas pulkas kareivių.
28 Ir jie nurengė jį ir apvilko ryškiai raudonu apsiaustu.
29 Ir nupynę erškėčių vainiką, jie dėjo jam jį ant galvos ir nendrę į jo dešinę ranką; ir jie klaupėsi prieš jį ant kelių ir tyčiojosi iš jo, sakydami: „Sveikas, žydų Karaliau!“
30 Ir jie spjaudė ant jo ir paėmė nendrę, ir smogė jam per galvą.
31 Ir pasityčioję iš jo jie nuėmė nuo jo apsiaustą ir apvilko jį jo paties drabužiu, ir išvedė jį nukryžiuoti.
32 Ir išėję jie užtiko žmogų iš Kirenės, vardu Simonas; jie privertė jį nešti jo kryžių.
33 Ir kai jie atėjo į vietą, vadinamą Golgota, tai reiškia į kaukolės vietą,
34 jie davė jam gerti acto, sumaišyto su tulžimi; ir jo paragavęs jis negėrė.
35 Ir jie nukryžiavo jį ir pasidalino jo drabužius, mesdami burtus; kad išsipildytų, kas buvo kalbėta per pranašą: „Jie tarpusavyje dalinosi mano drabužius ir dėl mano apdaro jie metė burtus“.
36 Ir jie sėdėdami ten jį saugojo;
37 ir virš jo galvos įtaisė užrašytą kaltinimą jam: „ŠITAS YRA JĖZUS, ŽYDŲ KARALIUS“.
38 Tada su juo buvo nukryžiuoti du vagys, vienas iš dešinės, o kitas iš kairės.
39 Ir tie, kurie ėjo pro šalį, plūdo jį linguodami savo galvas
40 ir sakydami: „Tu, kuris sunaikini šventyklą ir pastatai ją per tris dienas, išgelbėk save. Jei tu esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus“.
41 Taip pat ir vyriausieji kunigai, tyčiodamiesi iš jo kartu su raštininkais ir vyresniaisiais, sakė:
42 „Jis gelbėjo kitus; savęs jis negali išgelbėti. Jeigu jis yra Izraelio Karalius, tegul jis dabar nužengia nuo kryžiaus, ir mes juo patikėsime.
43 Jis pasitikėjo Dievu; tegul jis dabar jį išvaduoja, jeigu jam jo reikia; nes jis sakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus’“.
44 Taip pat ir vagys, kurie buvo su juo nukryžiuoti, prikaišiojo jam tuo pačiu.
45 Na, o nuo šeštos iki devintos valandos visą šalį gaubė tamsa.
46 Ir apie devintą valandą Jėzus šaukė garsiu balsu, sakydamas: „Eli, Eli, lama sabachtani?“, tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
47 Kai kurie iš ten stovėjusiųjų tai išgirdę tarė: „Šitas šaukiasi Elijo“.
48 Ir tuoj pat vienas iš jų nubėgęs paėmė kempinę, pripildė ją acto ir užmovė ją ant nendrės, ir davė jam gerti.
49 Likusieji tarė: „Palauk, pažiūrėkime, ar Elijas ateis jo išgelbėti“.
50 Jėzus, vėl sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią.
51 Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios; ir žemė drebėjo, ir uolos plyšinėjo;
52 ir atsivėrė kapai; ir daug užmigusiųjų šventųjų kūnų prisikėlė,
53 ir išėjo iš kapų po jo prisikėlimo, ir nuėjo į šventąjį miestą, ir daugeliui pasirodė.
54 Na, o šimtininkas ir su juo buvusieji, saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir tai, kas dėjosi, labai išsigando, sakydami: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus“.
55 Ir ten buvo daug moterų, žiūrinčių iš tolo, kurios sekė paskui Jėzų nuo Galilėjos, jam patarnaudamos;
56 tarp kurių buvo Marija Magdalietė ir Jokūbo bei Jozės motina Marija, ir Zebediejaus vaikų motina.
57 Atėjus vakarui atėjo turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris pats irgi buvo Jėzaus mokinys;
58 jis nuėjo pas Pilotą ir maldavo Jėzaus kūno. Tada Pilotas įsakė, kad kūnas būtų atiduotas.
59 Ir Juozapas paėmęs kūną, įvyniojo jį į švarų lininį audeklą
60 ir paguldė jį savo naujame kape, kurį buvo ištašęs uoloje; ir jis užritino didžiulį akmenį ant kapo durų ir nuėjo.
61 Ir ten buvo Marija Magdalietė bei kita Marija, sėdinčios priešais kapą.
62 Na, o sekančią dieną, kuri seka po pasiruošimo dienos, vyriausieji kunigai ir fariziejai susirinko pas Pilotą,
63 sakydami: „Pone, mes prisimename, kad tas suvedžiotojas, kol dar buvo gyvas, sakė: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’.
64 Todėl įsakyk, kad kapu būtų pasirūpinta iki trečios dienos, idant naktį neateitų jo mokiniai ir jo nepavogtų, ir tautai nepasakytų: ‘Jis yra prisikėlęs iš numirusių’ – taip paskutinė klaida būtų blogesnė už pirmąją“.
65 Pilotas jiems tarė: „Turite sargybą, eikite ir užtikrinkite tai kaip tik galite“.
66 Taigi jie nuėjo ir pasirūpino kapu, užantspauduodami akmenį ir pastatydami sargybą.
1 Sabato pabaigoje, auštant į pirmąją savaitės dieną, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo apžiūrėti kapo.
2 Ir štai buvo didžiulis žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas nusileido iš dangaus ir atėjo bei nuritino nuo durų akmenį ir atsisėdo ant jo.
3 Jo veidas buvo kaip žaibas, o jo drabužis baltas kaip sniegas;
4 ir jo bijodami, sargybiniai drebėjo, ir tapo kaip numirėliai.
5 Ir angelas atsakydamas tarė moterims: „Jūs nebijokite, nes žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.
6 Jo čia nėra, nes jis yra prisikėlęs, kaip jis sakė. Ateikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.
7 Ir skubiai eikite bei pasakykite jo mokiniams, kad jis yra prisikėlęs iš numirusių; ir štai jis eina pirma jūsų į Galilėją; ten jį pamatysite; štai aš jums pasakiau“.
8 Ir jos skubiai nuėjo nuo kapo su baime ir didžiu džiaugsmu; ir nubėgo pranešti jo mokiniams žodį.
9 Ir joms beeinant pasakyti jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas, sakydamas: „Sveikos!“ Ir jos atėjo, apkabino jo kojas ir pagarbino jį.
10 Tada Jėzus joms tarė: „Nebijokite; eikite, pasakykite mano broliams, kad jie eitų į Galilėją, ir ten jie mane pamatys“.
11 Na, o joms einant, štai keletas iš sargybos atėjo į miestą ir apsakė vyriausiems kunigams visa, kas atsitiko.
12 Ir jiems susirinkus su vyresniaisiais bei pasitarus, jie davė kareiviams daug pinigų,
13 tardami: „Sakykite: ‘Naktį atėjo jo mokiniai ir mums bemiegant jį pavogė’.
14 Ir jeigu tai pasieks valdytojo ausis, mes jį įtikinsime ir jus apsaugosime“.
15 Taigi jie paėmė pinigus ir padarė, kaip buvo primokyti; ir šis pasakymas yra plačiai pasakojamas tarp žydų iki šios dienos.
16 Tada vienuolika mokinių nuėjo į Galilėją, į kalną, kur Jėzus jiems buvo nurodęs.
17 Ir kai jį pamatė, jie pagarbino jį; bet kai kurie abejojo.
18 Ir Jėzus atėjęs jiems kalbėjo, sakydamas: „Visa valdžia danguje ir žemėje yra man duota“.
19 Todėl eikite ir mokykite visas tautas, krikštydami jas Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios DVASIOS vardu:
20 mokydami jas laikytis visko, ką jums esu įsakęs; ir štai aš su jumis nuolatos, iki pasaulio pabaigos. Amen“.
(Evangelija pagal Matą 1:1-25; 2:1-23; 3:1-17; 4:1-25; 5:1-48; 6:1-34; 7:1-29; 8:1-34; 9:1-38; 10:1-42; 11:1-30; 12:1-50; 13:1-58; 14:1-36; 15:1-39; 16:1-28; 17:1-27; 18:1-35; 19:1-30; 20:1-34; 21:1-46; 22:1-46; 23:1-39; 24:1-51; 25:1-46; 26:1-75; 27:1-66; 28:1-20)