mark

1 Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, evangelijos pradžia;
2 kaip yra parašyta pranašuose: „Štai aš siunčiu pirma tavo veido savo pasiuntinį, kuris paruoš tavo kelią pirma tavęs“.
3 Dykumoje šaukiančiojo balsas: „Paruoškite Viešpaties kelią, tiesius darykite jo takus“.
4 Jonas krikštijo dykumoje ir skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti.
5 Ir pas jį išėjo visa Judėjos šalis ir tie iš Jeruzalės, ir visi buvo jo krikštijami Jordano upėje, išpažindami savo nuodėmes.
6 O Jonas vilkėjo kupranugario šeriais ir odiniu diržu aplink savo strėnas; ir jis maitinosi skėriais bei laukiniu medumi;
7 ir skelbė, sakydamas: „Po manęs ateina galingesnis už mane, kuriam nesu vertas pasilenkti ir atrišti jo apavo raiščių.
8 Aš iš tikrųjų jus krikštijau vandeniu, bet jis krikštys jus Šventąja DVASIA“.
9 Ir įvyko tomis dienomis, kad atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto ir buvo Jono pakrikštytas Jordane.
10 Ir tuojau lipdamas iš vandens jis pamatė atsivėrusius dangus ir Dvasią, tarsi balandį nusileidžiančią ant jo;
11 ir atėjo balsas iš dangaus, sakantis: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš labai patenkintas“.
12 Ir tuoj pat Dvasia nuvaro jį į dykumą.
13 Ir jis ten dykumoje buvo keturiasdešimt dienų gundomas Šėtono; ir buvo su laukiniais žvėrimis; ir angelai jam tarnavo.
14 Na, o po to, kai Jonas buvo uždarytas į kalėjimą, Jėzus atėjo į Galilėją skelbdamas Dievo karalystės evangeliją
15 ir sakydamas: „Laikas išsipildė, ir Dievo karalystė yra čia pat; atgailaukite ir tikėkite evangelija“.
16 Na, o eidamas palei Galilėjos jūrą jis pamatė Simoną ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į jūrą, nes jie buvo žvejai.
17 Ir Jėzus jiems tarė: „Eikite paskui mane, ir aš padarysiu, kad jūs taptumėte žmonių žvejais“.
18 Ir tuoj pat jie paliko savo tinklus bei sekė paskui jį.
19 O nuo ten truputį toliau paėjęs, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, kurie taip pat buvo laive betaisą savo tinklus.
20 Ir jis tuoj pat juos pašaukė; ir jie paliko savo tėvą Zebediejų laive su samdytais tarnais, ir nuėjo paskui jį.
21 Ir jie nuėjo į Kafernaumą; ir iškart, sabato dieną, jis įėjo į sinagogą ir mokė.
22 Ir jie stebėjosi jo mokslu, nes jis juos mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip raštininkai.
23 O jų sinagogoje buvo žmogus, turintis netyrąją dvasią; ir jis šaukė,
24 sakydamas: „Palik mus ramybėje! Kas mums darbo su tavimi, Jėzau iš Nazareto? Ar atėjai mūsų sunaikinti? Pažįstu tave, kas esi – Dievo Šventasis“.
25 O Jėzus jį sudraudė, sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“
26 Ir netyroji dvasia, draskydama jį ir šaukdama garsiu balsu, išėjo iš jo.
27 Ir jie visi stebėjosi, kad net klausinėjo tarpusavyje, sakydami: „Kas tai yra? Kas tai per naujas mokslas? Nes jis įsakinėja su valdžia netgi netyroms dvasioms, ir jos klauso jo“.
28 Ir tuoj garsas apie jį pasklido po visą sritį aplink Galilėją.
29 Ir tuojau, išėję iš sinagogos, jie įėjo į Simono ir Andriejaus namus su Jokūbu ir Jonu.
30 Bet Simono žmonos motina gulėjo serganti karštine, ir jie tuojau jam pasakė apie ją.
31 Ir jis atėjo ir paėmė ją už rankos bei ją pakėlė; ir tuoj pat karštinė ją paliko, ir ji patarnavo jiems.
32 O vakare, saulei nusileidus, jie atvedė jam visus ligotus ir tuos, kurie buvo velnių apsėsti.
33 Ir visas miestas buvo susirinkęs prie durų.
34 O jis išgydė daug sergančių įvairiomis ligomis ir išvarė daug velnių; ir neleido velniams kalbėti, nes jie pažinojo jį.
35 Ir ryte, atsikėlęs gerokai prieš aušrą, jis išėjo bei nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi.
36 O Simonas ir buvę su juo nusekė paskui jį.
37 Ir jį suradę jie tarė jam: „Visi tavęs ieško“.
38 O jis tarė jiems: „Eikime į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau; nes dėl to aš išėjau“.
39 Ir jis skelbė jų sinagogose po visą Galilėją ir išvarinėjo velnius.
40 Ir pas jį atėjo raupsuotasis, maldaudamas jo ir klaupdamasis prieš jį, ir jam sakydamas: „Jei nori, gali padaryti mane švarų“.
41 Ir Jėzus, apimtas gailesčio, ištiesė savo ranką ir palietė jį, ir sako jam: „Noriu; būk švarus“.
42 Ir jam tik pasakius, raupsai iškart pasitraukė nuo jo, ir jis buvo apvalytas.
43 Ir jis griežtai jį įpareigojo ir nedelsiant jį paleido;
44 ir sako jam: „Žiūrėk, niekam nieko nesakyk; bet eik, pasirodyk kunigui ir aukok už savo apvalymą tai, ką Mozė įsakė, kaip liudijimą jiems“.
45 Bet jis išėjo ir pradėjo labai skelbti ir plačiai tai garsinti, kad Jėzus net nebegalėjo atvirai įeiti į miestą, bet buvo lauke, dykiose vietose; ir jie atėjo pas jį iš visur.
1 Ir vėl po keleto dienų jis įėjo į Kafernaumą; ir buvo išgarsinta, kad jis buvo namuose.
2 Ir nedelsiant daugelis susirinko, kad net nebuvo vietos jų sutalpinti, netgi prie durų; ir jis skelbė jiems žodį.
3 Ir jie atėjo pas jį atgabendami vieną sergantį paralyžiumi, kurį nešė keturiese.
4 O kai jie nebegalėjo prieiti prie jo dėl spūsties, jie atidengė stogą, kur jis buvo; ir jį pralaužę nuleido žemyn patalą, kuriame gulėjo sergantis paralyžiumi.
5 Jėzus, pamatęs jų tikėjimą, tarė sergančiam paralyžiumi: „Sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos“.
6 Bet ten sėdėjo kai kurie iš raštininkų ir svarstė savo širdyse:
7 „Kodėl šitas žmogus taip kalba piktžodžiavimus? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“
8 Ir Jėzus, iš karto supratęs savo dvasioje, kad jie šitaip svarstė savyje, tarė jiems: „Kodėl jūs svarstote tai savo širdyse?
9 Kas yra lengviau – pasakyti sergančiam paralyžiumi: ‘ Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis, paimk savo patalą ir vaikščiok’?
10 Bet kad jūs žinotumėte, kad žmogaus Sūnus turi valdžią žemėje atleisti nuodėmes (jis sako sergančiajam paralyžiumi);
11 aš sakau tau: ‘Kelkis, paimk savo patalą ir eik į savo namus’“.
12 Ir jis tuojau atsikėlė, paėmė patalą ir išėjo visų jų akivaizdoje, kad net visi jie stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Mes niekada nieko tokio nesame matę“.
13 Ir jis vėl išėjo į pajūrį, ir visa minia rinkosi pas jį, o jis mokė juos.
14 Ir praeidamas jis pamatė Alfiejaus sūnų Levį, sėdintį prie muito surinkimo, ir tarė jam: „Sek paskui mane“. Ir jis atsikėlė ir nusekė paskui jį.
15 Ir įvyko, kai Jėzus sėdėjo prie maisto jo namuose, daug muitininkų ir nusidėjėlių taip pat sėdėjo kartu su Jėzumi ir jo mokiniais; nes buvo daug, ir jie sekė paskui jį.
16 O kai raštininkai ir fariziejai pamatė jį valgantį su muitininkais bei nusidėjėliais, jie tarė jo mokiniams: „Kaipgi yra, kad jis valgo ir geria su muitininkais bei nusidėjėliais?“
17 Tai išgirdęs Jėzus sako jiems: „Sveikiesiems nereikia gydytojo, o tik ligoniams; aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“.
18 O Jono ir fariziejų mokiniai pasninkaudavo; ir jie atėję sako jam: „Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, bet tavo mokiniai nepasninkauja?“
19 Ir Jėzus jiems tarė: „Ar gali vestuvių menės vaikai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol su jais yra jaunikis, jie negali pasninkauti.
20 Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus tomis dienomis.
21 Taip pat niekas nesiuva naujo audinio lopo ant seno drabužio – antraip naujasis prilopytas lopas atplėšia nuo senojo, ir įplyšimas pasidaro dar didesnis.
22 Ir niekas nepila naujo vyno į senus indus – antraip naujas vynas sutraukys indus, ir vynas išsipils, ir indai bus sugadinti; bet naujas vynas turi būti pilamas į naujus indus“.
23 Ir įvyko, kad jis sabato dieną ėjo per javų laukus; o jo mokiniai eidami pradėjo skabyti javų varpas.
24 Ir fariziejai jam tarė: „Žiūrėk, kodėl jie sabato dieną daro tai, kas neteisėta?“
25 O jis jiems tarė: „Ar niekada neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai stokojo ir buvo išalkęs – jis ir tie, kurie buvo su juo?
26 Kaip jis įėjo į Dievo namus aukščiausiojo kunigo Abiataro dienomis ir valgė parodomos duonos, kurios niekam neteisėta valgyti, tik kunigams, ir taip pat davė tiems, kurie buvo su juo?“
27 Ir jis tarė jiems: „Sabatas buvo padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui;
28 todėl žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.
1 Ir jis vėl įėjo į sinagogą; o ten buvo žmogus, turintis nudžiūvusią ranką.
2 Ir jie stebėjo jį, ar jis gydys jį sabato dieną – kad galėtų jį apkaltinti.
3 Ir jis sako žmogui, turinčiam nudžiūvusią ranką: „Stokis pirmyn!“
4 Ir jis sako jiems: „Ar sabato dienomis teisėta daryti gera ar daryti pikta? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet jie tylėjo.
5 Ir jis, su pykčiu juos apžvelgęs, nuliūdęs dėl jų širdžių kietumo, sako žmogui: „Ištiesk savo ranką“. Ir jis ją ištiesė; ir jo ranka tapo sveika kaip kita.
6 O fariziejai išėjo ir tuojau tarėsi prieš jį su erodininkais, kaip jie galėtų jį sunaikinti.
7 Bet Jėzus su savo mokiniais pasitraukė prie jūros; ir paskui jį sekė didžiulė minia iš Galilėjos ir iš Judėjos,
8 ir iš Jeruzalės, ir iš Idumėjos, ir iš anapus Jordano; ir tie iš Tyro ir Sidono apylinkių, didžiulė gausybė, išgirdę kokius didžius dalykus jis padarė, atėjo pas jį.
9 Ir jis kalbėjo savo mokiniams, kad jam paruoštų laivelį – dėl minios, kad jie nesuspaustų jo.
10 Nes jis buvo daugelį išgydęs; kad net veržėsi prie jo visi, ištikti rykščių, idant jį paliestų.
11 Ir netyrosios dvasios jį pamačiusios puolė prieš jį žemėn ir šaukė, sakydamos: „Tu esi Dievo Sūnus“.
12 O jis griežtai jas įpareigojo, kad jo neišgarsintų.
13 Ir jis užžengia į kalną ir pasišaukia kuriuos jis norėjo; ir jie atėjo pas jį.
14 Ir jis paskyrė dvylika, kad jie būtų su juo ir kad jis juos išsiųstų skelbti
15 bei turėti valdžią gydyti ligas ir išvarinėti velnius;
16 ir Simoną jis praminė Petru;
17 ir Jokūbą, Zebediejaus sūnų, ir Joną, Jokūbo brolį; juos jis praminė Boanerges, tai yra „griaustinio sūnūs”;
18 ir Andriejų, ir Pilypą, ir Bartalamiejų, ir Matą, ir Tomą, ir Alfiejaus sūnų Jokūbą, ir Tadą, ir Simoną kanaanietį,
19 ir Judą Iskariotą, kuris jį ir išdavė; ir jie nuėjo į namus.
20 Ir vėl susirenka minia taip, kad jie net negalėjo valgyti duonos.
21 O kai jo draugai apie tai išgirdo, jie išėjo jo sulaikyti, nes jie sakė: „Jis yra išėjęs iš proto“.
22 Ir raštininkai, atėję žemyn iš Jeruzalės, tarė: „Jis turi Belzebubą, ir per velnių kunigaikštį išvarinėja velnius“.
23 Ir jis pasišaukė juos bei tarė jiems palyginimais: „Kaipgi Šėtonas gali išvaryti Šėtoną?
24 Ir jeigu karalystė yra pasidalijusi prieš save, ta karalystė negali išstovėti.
25 Ir jei namai yra pasidaliję prieš save, tie namai negali išstovėti.
26 Ir jeigu Šėtonas sukyla prieš save ir yra pasidalijęs, jis negali išstovėti, bet jam yra galas.
27 Niekas negali įeiti į stipruolio namus ir išgrobti jo turto, jei pirmiau nesuriš stipruolio; ir tik tada jis apiplėš jo namus.
28 Iš tiesų sakau jums: visos nuodėmės bus atleistos žmonių sūnums ir piktžodžiavimai, kokiais jie bepiktžodžiautų;
29 bet tam, kuris piktžodžiaus Šventajai DVASIAI, niekada nebus atleidimo, bet gresia amžinas pasmerkimas“;
30 kadangi jie sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“.
31 Tada atėjo jo broliai bei jo motina ir, stovėdami lauke, pasiuntė pas jį jo pakviesti.
32 O minia susėdo aplink jį, ir jie tarė jam: „Štai tavo motina bei tavo broliai lauke ieško tavęs“.
33 Ir jis atsakė jiems, tardamas: „Kas yra mano motina ar mano broliai?“
34 Ir jis apžvelgė visus aplinkui jį sėdinčius ir tarė: „Štai mano motina bei mano broliai!
35 Nes kas vykdys Dievo valią, tas yra mano brolis, mano sesuo ir motina“.
1 Ir jis vėl pradėjo mokyti palei jūrą; ir pas jį susirinko didžiulė minia taip, kad jis įlipo į laivą ir atsisėdo jūroje; o visa minia buvo palei jūrą sausumoje.
2 Ir jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais ir tarė jiems savu mokslu:
3 „Paklausykite: štai sėjėjas išėjo sėti;
4 ir įvyko, kad jam besėjant vieni krito palei kelią, ir atskrido oro skrajūnai, ir tai surijo.
5 Ir vieni krito ant akmenuotos dirvos, kur buvo nedaug žemės; ir tai tuoj pat išdygo, nes neturėjo žemės gilumo;
6 bet saulei pakilus tai išdegė ir, kadangi tai neturėjo šaknies, tai sudžiūvo.
7 O vieni nukrito tarp erškėčių, ir erškėčiai užaugo ir tai nusmelkė, ir tai nedavė vaisiaus.
8 O kiti nukrito ant geros žemės ir davė vaisių, kurie išdygo bei užaugo; ir atnešė vieni trisdešimt, kiti šešiasdešimt, o kiti šimtą“.
9 Ir jis tarė jiems: „Kas turi ausis klausyti, teklauso“.
10 O kai jis buvo vienas, tie, kurie buvo aplink jį kartu su dvylika, paklausė jo apie palyginimą.
11 Ir jis jiems tarė: „Jums yra duota sužinoti Dievo karalystės paslaptį; bet išorėje esantiems visa tai pateikiama palyginimais;
12 kad ‘matydami jie matytų, bet nepastebėtų, ir klausydami jie klausytų, bet nesuprastų; kad kokiu metu jie neatsiverstų, ir jų nuodėmės nebūtų jiems atleistos’“.
13 Ir jis tarė jiems: „Ar nežinote šito palyginimo? Ir kaip jūs tada žinosite visus palyginimus?
14 Sėjėjas sėja žodį.
15 O šitie yra tie palei kelią, kur žodis yra pasėtas; bet, jiems išgirdus, tuojau pat ateina Šėtonas ir atima žodį, kuris buvo pasėtas jų širdyse.
16 Ir panašiai šitie yra tie, kurie pasėti ant akmenuotos dirvos; kurie išgirdę žodį tuoj pat priima jį su džiaugsmu;
17 ir neturi savyje šaknies, ir taip išsilaiko tik neilgam; po to, ištikus vargui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina.
18 Ir šitie yra tie, kurie yra pasėti tarp erškėčių, tokie, kurie išgirsta žodį,
19 bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė bei kitų dalykų geismas įžengia, nusmelkia tą žodį, ir jis tampa nevaisingas.
20 O šitie yra tie, kurie yra pasėti geroje dirvoje, tokie, kurie girdi žodį ir priima jį, ir atneša vaisių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti šimteriopą“.
21 Ir jis tarė jiems: „Argi žvakė atnešama, kad būtų pastatyta po saiku ar po lova? O ne tam, kad būtų įstatyta į žvakidę?
22 Nes nieko nėra paslėpta, kas nebūtų aiškiai parodyta; nei nieko nebuvo laikoma paslaptyje, bet kad tai pasklistų.
23 Jei kas turi ausis klausyti, teklauso“.
24 Ir jis tarė jiems: „Būkite atidūs, ką jūs girdite: kokiu saiku jūs seikėjate, tai jums bus atseikėta; o jums, kurie girdite, bus duota daugiau.
25 Nes tas, kas turi, tam bus duota; o tas, kas neturi, iš to bus atimta net ir tai, ką jis turi“.
26 Ir jis tarė: „Tokia yra Dievo karalystė, tarsi žmogus išbertų sėklą į dirvą;
27 ir miegotų, ir keltųsi naktį bei dieną, o sėkla išdygtų ir užaugtų jam nežinant kaip.
28 Nes žemė iš savęs neša vaisių; iš pradžių – želmenį, paskui – varpą, po to – pilną grūdą varpoje.
29 Bet kai vaisius atneštas, jis tuoj pat prideda pjautuvą, nes atėjo pjūtis“.
30 Ir jis tarė: „Kam prilyginsime Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją palyginsime?
31 Ji yra kaip garstyčios sėklos grūdas, kuris pasėtas žemėje yra mažiausias už visas sėklas, esančias žemėje;
32 bet pasėtas jis užauga ir tampa didesnis už visas žoles, ir išleidžia dideles šakas; taip, kad oro skrajūnai gali apsigyventi jo paūksmėje“.
33 Ir daugeliu tokių palyginimų jis kalbėjo jiems žodį, kiek jie pajėgė klausyti.
34 Bet be palyginimo jis jiems nekalbėjo; o kai jie buvo vieni, jis viską išaiškino savo mokiniams.
35 Ir tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis sako jiems: „Persikelkime į kitą pusę“.
36 Ir kai jie paleido minią, jie pasiėmė jį, kaip jis buvo laive. Ir ten su juo buvo ir kiti laiveliai.
37 Ir pakilo didžiulė vėjo audra, ir bangos taip daužėsi į laivą, kad jis jau buvo apsemtas.
38 O jis buvo laivo paskuigalyje, miegantis ant pagalvės; ir jie pažadino jį, ir sako jam: „Mokytojau, argi tau nerūpi, kad mes žūstame?“
39 Ir jis atsikėlė, sudraudė vėją ir tarė jūrai: „Nutilk, būk rami!“ Ir vėjas liovėsi, ir buvo didi tyla.
40 Ir jis tarė jiems: „Kodėl jūs tokie bailūs? Kaipgi yra, kad neturite tikėjimo?“
41 Ir jie be galo bijojo ir sakė vienas kitam: „Kas tai per žmogus, kad net vėjas ir jūra jo klauso?“
1 Ir jie atvyko į kitą jūros pusę, į Gadareneso šalį.
2 O kai jis išlipo iš laivo, tuojau iš kapų jį pasitiko turintis netyrą dvasią žmogus,
3 kuris gyveno tarp kapų; ir niekas negalėjo jo surišti nei grandinėmis;
4 nes jis dažnai buvo rištas pančiais ir grandinėmis, bet jis pertraukdavo grandines pusiau ir sutraukydavo pančius į gabalus; ir niekas negalėjo jo suvaldyti.
5 Ir visada – naktį ir dieną – jis buvo kalnuose ir kapuose, šaukdamas ir pjaustydamas save akmenimis.
6 Bet kai jis iš tolo pamatė Jėzų, jis nubėgo ir pagarbino jį,
7 ir šaukė garsiu balsu, ir tarė: „Kas man darbo su tavimi, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Aš saikdinu tave Dievu, kad tu manęs nekankintumei“.
8 Nes jis sakė jam: „Išeik iš to žmogaus, netyroji dvasia!“
9 Ir jis paklausė jos: „Koks tavo vardas?“ O ji atsakė, tardama: „Mano vardas Legionas, nes mūsų daug“.
10 Ir ji jo labai maldavo, kad jis neišsiųstų jų iš tos šalies.
11 Na, o ten, šalia kalnų, ganėsi didelė kiaulių banda.
12 Ir visi velniai maldavo jo, sakydami: „Pasiųsk mus į kiaules, kad mes įeitume į jas“.
13 Ir Jėzus iškart jiems leido. Ir netyrosios dvasios išėjo ir įėjo į kiaules; ir banda galvotrūkčiais leidosi nuo stačios vietos žemyn į jūrą (jų buvo apie du tūkstančius) ir prigėrė jūroje.
14 O tie, kurie ganė kiaules, pabėgo ir papasakojo tai mieste ir kiemuose. Ir jie išėjo pažiūrėti, kas tai yra, kas buvo atsitikę.
15 Ir jie atėjo pas Jėzų ir pamatė tą, kuris buvo velnio apsėstas ir turėjo legioną, sėdintį ir apsirengusį, ir sveiko proto; ir jie išsigando.
16 Ir tie, kurie tai matė, pasakė jiems, kas nutiko su velnio apsėstuoju, ir taip pat apie kiaules.
17 Ir jie pradėjo jo maldauti, kad jis išeitų iš jų ribų.
18 Ir kai jis atėjo į laivą, tas, kuris buvo velnio apsėstas, maldavo jo, kad galėtų būti pas jį.
19 Tačiau Jėzus jam neleido, bet jam sako: „Eik namo pas savo draugus ir papasakok jiems, kokių didžių dalykų tau padarė Viešpats ir kaip tavęs pasigailėjo.
20 Ir išėjęs jis pradėjo skelbti Dekapolyje, kokių didžių dalykų jam padarė Jėzus; ir visi stebėjosi.
21 O kai Jėzus vėl persikėlė laivu į kitą pusę, daug liaudies susirinko pas jį; jis buvo šalia jūros.
22 Ir štai ateina vienas iš sinagogos valdovų, vardu Jayras; ir jį pamatęs jis parpuolė prie jo kojų
23 ir labai jo maldavo, sakydamas: „Mano dukrelė guli prie mirties; aš meldžiu tave, ateik ir uždėk ant jos savo rankas, kad ji būtų išgydyta; ir ji gyvens“.
24 Ir Jėzus nuėjo su juo; ir daug liaudies ėjo paskui jį ir jį spaudė.
25 Ir viena moteris, dvylika metų turinti kraujoplūdį
26 bei daug iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi viską, ką ji turėjo; ir niekas nepagerėjo, bet ėjo vis blogyn;
27 kai ji išgirdo apie Jėzų, įėjo į spūstį iš paskos ir palietė jo rūbą.
28 Nes ji tarė: „Jei galėčiau paliesti bent jo drabužius, pasveikčiau“.
29 Ir tuojau pat jos kraujo šaltinis išdžiūvo; ir ji pajuto savo kūne, kad ji buvo išgydyta iš tos rykštės.
30 Ir Jėzus, tuojau pažinęs savyje, kad iš jo išėjo jėga, atsisuko į spūstį ir tarė: „Kas palietė mano drabužius?“
31 Ir jo mokiniai jam tarė: „Tu matai, kaip minia tave spaudžia, ir sakai: ‘Kas mane palietė’?“
32 Ir jis žvalgėsi aplinkui, kad pamatytų tą, kuri tai padarė.
33 Bet moteris, bijodama ir drebėdama, žinodama, kas joje atsitiko, atėjo ir puolė prieš jį, ir pasakė jam visą tiesą.
34 O jis jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas padarė tave sveiką; eik ramybėje ir būk sveika nuo savo rykštės“.
35 Jam dar tebekalbant, atėjo vienas iš sinagogos valdovo namų, kuris sakė: „Tavo dukra mirusi; kodėl vis dar vargini Mokytoją?“
36 Vos tik Jėzus išgirdo pasakytą žodį, jis sako sinagogos valdovui: „Nebijok, vien tikėk“.
37 Ir jis neleido niekam sekti paskui jį, išskyrus Petrui, Jokūbui bei Jokūbo broliui Jonui.
38 Ir jis ateina į sinagogos valdovo namus ir pamato sujudimą bei verkiančius ir labai raudančius.
39 Ir jis įėjęs jiems sako: „Kodėl keliate tokį triukšmą ir verkiate? Ta panelė nemirusi, bet miega“.
40 Ir jie išsijuokė iš jo. Bet, juos visus išvaręs lauk, jis paima tos panelės tėvą, motiną ir su juo esančius, ir įeina ten, kur ta panelė gulėjo.
41 Ir jis paėmė tą panelę už rankos bei jai tarė: „Talita kumi“, kas išvertus reiškia: „Panele, aš sakau tau, kelkis“.
42 Ir ta panelė tuojau atsikėlė ir vaikščiojo; nes ji buvo dvylikos metų. Ir jie stebėjosi didžia nuostaba.
43 Ir jis juos griežtai įpareigojo, kad niekas šito nežinotų; ir įsakė, kad jai būtų duota ko nors valgyti.
1 Ir jis iš ten išėjo ir atėjo į savo tėviškę; o jo mokiniai sekė paskui jį.
2 Ir atėjus sabato dienai jis pradėjo mokyti sinagogoje; ir daugelis jį girdėdami stebėjosi, sakydami: „Iš kur šitas tai turi? Ir kas per išmintis, kuri jam yra duota, kad net tokie galingi darbai yra padaryti jo rankomis?
3 Argi šitas ne dailidė, Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judos ir Simono brolis? Ir argi ne jo seserys su mumis?“ Ir jie pasipiktino juo.
4 Bet Jėzus jiems tarė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje, tarp savo giminaičių ir savo namuose“.
5 Ir jis negalėjo ten daryti jokio galingo darbo, tik ant keleto sergančių žmonių jis uždėjo savo rankas ir juos išgydė.
6 Ir jis stebėjosi dėl jų netikėjimo. Ir jis ėjo aplink kaimus mokydamas.
7 Ir jis pasišaukė dvylika ir pradėjo juos siųsti po du; ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms;
8 ir jiems įsakė, kad jie nieko nesiimtų kelionei išskyrus lazdą: nei kelionmaišio, nei duonos, nei pinigų į pinigines;
9 bet būtų apsiavę sandalais; ir neapsivilktų dviejų marškinių.
10 Ir jis tarė jiems: „Kurioje tik vietoje jūs beįeisite į namus, ten pasilikite, kol išeisite iš tos vietos.
11 O kas tik jūsų nepriimtų ir jūsų nesiklausytų, iš ten išeidami nusipurtykite dulkes sau po kojomis kaip liudijimą prieš juos. Iš tiesų sakau jums: Sodomai ir Gomorai teismo dieną bus daug pakenčiamiau negu šitam miestui“.
12 Ir jie išėjo bei skelbė, kad žmonės turi atgailauti.
13 Ir jie išvarė daug velnių ir daugelį sergančių patepė aliejumi bei juos išgydė.
14 Ir karalius Erodas išgirdo apie jį (nes jo vardas buvo plačiai paplitęs); ir jis tarė: „Tai – Jonas Krikštytojas, prisikėlęs iš numirusių, ir todėl galingi darbai rodosi jame“.
15 Kiti sakė: „Tai yra Elijas“. O kiti sakė: „Tai yra pranašas arba kaip vienas iš pranašų“.
16 Bet kai Erodas tai išgirdo, jis tarė: „Tai – Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą; jis yra prisikėlęs iš numirusių“.
17 Nes pats Erodas pasiuntė ir suėmė Joną bei surišo jį kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodijos; nes jis buvo ją vedęs.
18 Nes Jonas buvo sakęs Erodui: „Tau neteisėta turėti savo brolio žmonos“.
19 Todėl Erodija priešgyniavo jam ir norėjo jį nužudyti; bet ji negalėjo,
20 nes Erodas bijojo Jono, žinodamas, kad jis yra teisus vyras bei šventas, ir stebėjo jį; jo išklausęs, jis daug ką darė ir mielai jo klausydavosi.
21 Ir kai atėjo patogi diena, kai Erodas per savo gimtadienį suruošė vakarienę savo viešpačiams, aukštiems vadams ir Galilėjos prakilniausiems;
22 ir kai įėjo minėtos Erodijos duktė ir šoko bei patiko Erodui ir sėdėjusiems su juo, karalius tarė tai panelei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau tai duosiu“.
23 Ir jis prisiekė jai: „Ko tik iš manęs beprašysi, aš tau tai duosiu, kad ir pusę savo karalystės“.
24 O ji išėjo bei tarė savo motinai: „Ko man prašyti?“ Ir ji tarė: „Jono Krikštytojo galvos“.
25 Ir ji tuojau skubomis atėjo pas karalių ir paprašė, sakydama: „Aš noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
26 Ir karalius labai nuliūdo; tačiau dėl savo priesaikos ir dėl tų, kurie sėdėjo su juo, jis nenorėjo jos atmesti.
27 Ir tuoj pat karalius išsiuntė budelį ir įsakė, kad būtų atnešta jo galva; ir jis nuėjo ir nukirto jam kalėjime galvą.
28 Ir atnešė jo galvą dubenyje ir padavė ją tai panelei; o ta panelė padavė ją savo motinai.
29 Ir kai jo mokiniai apie tai išgirdo, jie atėję pasiėmė jo lavoną ir paguldė jį į kapą.
30 Ir apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo jam viską – ir ką jie padarė, ir ko jie mokė.
31 Ir jis tarė jiems: „Ateikite jūs vieni nuošalėn į dykvietę ir truputį pailsėkite“; nes daug buvo ateinančių bei išeinančių, ir jiems nebuvo laisvo laiko net pavalgyti.
32 Ir jie atskirai išvyko laivu į dykvietę.
33 O tauta pamatė juos išvykstant, ir daugelis jį pažinę pėsti sulėkė ten iš visų miestų, aplenkė juos ir susirinko pas jį.
34 Ir Jėzus išėjęs pamatė daug liaudies, ir dėl jų jį apėmė gailestis, nes jie buvo kaip avys, neturinčios piemens; ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.
35 Ir dienai baigiantis pas jį atėjo jo mokiniai ir tarė: „Čia dykvietė, ir laiko jau praėjo;
36 paleisk juos, kad jie eitų į aplinkinius kiemus ir į kaimus ir nusipirktų sau duonos, nes jie neturi ko valgyti“.
37 Jis atsakydamas tarė jiems: „Jūs duokite jiems valgyti“. Ir jie sako jam: „Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“
38 Jis sako jiems: „Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite“. Ir sužinoję jie sako: „Penkis ir dvi žuvis“.
39 Ir jis įsakė jiems susodinti visus būriais ant žalios žolės.
40 Ir jie susėdo eilėmis po šimtą ir po penkiasdešimt.
41 Ir paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis jis pažvelgė aukštyn į dangų, palaimino, laužė kepalus ir davė juos savo mokiniams, kad išdėliotų priešais juos; ir dvi žuvis jis padalino jiems visiems.
42 Ir jie visi valgė ir pasotino.
43 Ir jie pririnko dvylika pintinių, pilnų nuolaužų ir žuvų.
44 O tų, kurie valgė iš kepalų, buvo apie penkis tūkstančius vyrų.
45 Ir tuojau jis privertė savo mokinius eiti į laivą ir pirmiau vykti į kitą pusę į Betsaidą, kol jis paleis tautą.
46 Ir kai jis juos paleido, jis nuėjo į kalną melstis.
47 Ir kai atėjo vakaras, laivas buvo viduryje jūros, o jis vienas sausumoje.
48 Ir jis matė juos vargstančius besiiriant, nes vėjas buvo jiems priešpriešis; ir apie ketvirtą nakties budėjimą jis ateina pas juos žengdamas jūra, norėdamas praeiti jiems pro šalį.
49 Bet pamatę jį einantį jūra, jie pamanė, kad tai dvasia, ir šaukė;
50 nes jie visi jį matė ir nerimavo. Ir jis tuojau prakalbo jiems, ir jiems sako: „Būkit linksmi, tai aš; nebijokite“.
51 Ir jis įlipo pas juos į laivą; ir vėjas liovėsi, ir jie didžiai buvo savyje be saiko apstulbę ir stebėjosi.
52 Nes jie neapgalvojo kepalų stebuklo; nes jų širdis buvo užkietėjusi.
53 Ir persikėlę jie atvyko į Genezareto šalį ir prisitraukė prie kranto.
54 Ir išlipę iš laivo jie tuoj pat pažino jį
55 ir apibėgo visą aplinkinį rajoną, ir pradėjo lovose gabenti sergančiuosius ten, kur girdėjo jį esant.
56 Ir kur tik jis įėjo – į kaimus ar miestus, ar kiemus, jie guldė sergančiuosius gatvėse ir maldavo jį, kad jie galėtų paliesti nors jo drabužio kraštą; ir visi, kurie jį palietė, pasveiko.
1 Tuomet susirinko pas jį fariziejai ir kai kurie iš raštininkų, kurie atėjo iš Jeruzalės.
2 Ir pamatę kai kuriuos jo mokinius valgančius duoną suterštomis, tai yra, neplautomis rankomis, jie kaltino.
3 Nes fariziejai ir visi žydai, laikydamiesi vyresniųjų tradicijų, nevalgo, jeigu dažnai nesiplauna rankų.
4 Ir jeigu jie nenusiplauna parėję iš turgaus – jie nevalgo. Ir yra daug ko kito, ko jie yra prisiėmę laikytis, kaip kad taurių ir puodų, varinių indų ir stalų plovimo.
5 Tada fariziejai ir raštininkai jo paklausė: „Kodėl tavo mokiniai nevaikšto pagal vyresniųjų tradiciją, bet valgo duoną neplautomis rankomis?“
6 Jis atsakydamas tarė jiems: „Gerai Ezaijas pranašavo apie jus, veidmainiai, kaip yra parašyta: ‘Ši tauta garbina mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs.
7 Tačiau veltui jie mane garbina, mokydami žmonių įsakymų kaip mokslų’.
8 Nes atidėdami į šoną Dievo įsakymą, jūs laikotės žmonių tradicijos, kaip kad puodų ir taurių plovimo; ir daug kitų panašių dalykų jūs darote“.
9 Ir jis tarė jiems: „Puikiai jūs atmetate Dievo įsakymą, kad galėtumėte laikytis savo tradicijos.
10 Nes Mozė sakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’; ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, tas temiršta mirtimi’;
11 bet jūs sakote: ‘Jei kas pasakys savo tėvui ar motinai: čia yra Korban, tai yra, dovana, per kurią tu iš manęs turėtumei naudą, – tas bus laisvas ’.
12 Ir jūs leidžiate jam nieko nebedaryti dėl savo tėvo ar motinos;
13 darydami Dievo žodį negaliojančiu per savo tradiciją, kurią jūs davėte; ir daug panašių dalykų jūs darote“.
14 Ir pasišaukęs visą liaudį, jis tarė jiems: „Klausykitės manęs kiekvienas iš jūsų ir supraskite:
15 nėra nieko, kas iš išorės patekęs į žmogų galėtų jį suteršti; bet kas išeina iš jo, tai suteršia žmogų.
16 Jei kas turi ausis klausyti, teklauso“.
17 Ir kai jis nuo liaudies įėjo į namus, jo mokiniai paklausė jo dėl palyginimo.
18 O jis sako jiems: „Ar jūs irgi tokie be supratimo? Argi nesuvokiate, kad visa tai, kas iš išorės įeina į žmogų, negali jo suteršti?
19 Nes tai įeina ne į jo širdį, bet į pilvą, ir išeina laukan į išvietę, išvalant visą maistą.“
20 Ir jis tarė: „Kas išeina iš žmogaus, tai suteršia žmogų.
21 Nes iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina piktos mintys, svetimavimai, paleistuvystės, žmogžudystės,
22 vagystės, godumas, nedorybė, apgaulė, gašlumas, pikta akis, piktžodžiavimas, išdidumas, kvailumas;
23 visos šitos blogybės eina iš vidaus ir suteršia žmogų“.
24 Ir iš ten jis kėlėsi ir nuėjo į Tyro bei Sidono ribas ir įėjo į namus, ir norėjo, kad niekas to nežinotų; bet jis negalėjo pasislėpti.
25 Nes viena moteris, kurios jauna duktė turėjo netyrąją dvasią, išgirdo apie jį ir atėjusi parpuolė prie jo kojų;
26 ta moteris buvo graikė, sirofinikiečių tautybės; ir ji maldavo jo, kad jis išvarytų velnią iš jos dukters.
27 Bet Jėzus jai tarė: „Tegul pirmiau vaikai būna pasotinti, nes nedera imti vaikų duoną ir mesti ją šunims“.
28 Ir ji atsakė bei tarė jam: „Taip, Viešpatie; tačiau šunys maitinasi po stalu vaikų trupiniais“.
29 Ir jis jai tarė: „Dėl šito pasakymo eik; velnias išėjo iš tavo dukros“.
30 Ir kai ji parėjo į savo namus, ji rado velnią išėjusį, o jos dukra gulėjo ant lovos.
31 Ir vėl, išėjęs iš Tyro bei Sidono ribų, jis atėjo per Dekapolio ribų vidurį prie Galilėjos jūros.
32 Ir jie atveda pas jį kurčią ir turintį defektą savo kalboje; ir jie maldavo jį, kad uždėtų ant jo savo ranką.
33 Ir jis pasivedė jį į šoną nuo minios ir įkišo savo pirštus į jo ausis, ir spjovęs palietė jo liežuvį;
34 ir, žiūrėdamas į dangų, jis atsiduso ir sako jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“
35 Ir tuojau jo ausys atsivėrė, ir jo liežuvio raištis atsilaisvino, ir jis kalbėjo aiškiai.
36 Ir jis juos įpareigojo, kad jie niekam nepasakotų; bet kuo labiau jis juos įpareigojo, tuo dar labiau jie tai garsino;
37 ir buvo be saiko nustebę, sakydami: „Jis visa atliko gerai: jis padaro, kad kurtieji girdi ir kad nebyliai kalba“.
1 Tomis dienomis esant labai didelei ir neturinčiai ko valgyti miniai, Jėzus pasišaukė savo mokinius ir sako jiems:
2 „Man gaila minios, nes jau trys dienos jie yra su manimi ir neturi ko valgyti;
3 ir jei aš juos paleisiu į jų namus pasninkaujančius, jie nusilps kelyje, nes kai kurie iš jų atėjo iš toli“.
4 Ir jo mokiniai jam atsakė: „Iš kur čia dykumoje kas gali tuos žmones pasotinti duona?“
5 Ir jis paklausė jų: „Kiek turite kepalų?“ Ir jie tarė: „Septynis“.
6 Ir jis įsakė tautai susėsti ant žemės; ir paėmęs septynis kepalus, padėkojo, laužė, ir davė savo mokiniams, kad padėtų priešais juos; ir jie padėjo juos priešais tautą.
7 Ir jie turėjo keletą mažų žuvelių; ir jis palaimino, ir taip pat įsakė padėti jas priešais juos.
8 Taip jie valgė ir pasisotino; ir jie surinko septynias pintines likusio sulaužyto maisto.
9 O valgiusiųjų buvo apie keturis tūkstančius; ir jis juos paleido.
10 Ir tuojau jis su savo mokiniais įėjo į laivą ir atvyko į Dalmanutos vietoves.
11 Ir išėjo fariziejai bei pradėjo jo klausinėti, siekdami iš jo ženklo iš dangaus, gundydami jį.
12 Ir jis giliai atsiduso savo dvasioje ir sako: „Kodėl ši karta siekia ženklo? Iš tiesų sakau jums: šitai kartai nebus duota ženklo“.
13 Ir jis paliko juos, ir vėl įlipęs į laivą nuvyko į kitą pusę.
14 Na, o mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos nei neturėjo su savimi laive daugiau kaip vieno kepalo.
15 Ir jis juos įpareigojo, sakydamas: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“.
16 Ir jie tarpusavyje svarstė, sakydami: „ Tai todėl, kad neturime duonos“.
17 Ir tai supratęs Jėzus jiems sako: „Kodėl jūs svarstote, kad neturite duonos? Argi vis dar nesuvokiate ir nesuprantate? Ar jūsų širdis vis dar užkietėjusi?
18 Turėdami akis argi nematote? Ir turėdami ausis argi negirdite? Ir argi neprisimenate?
19 Kai laužiau penkis kepalus tarp penketo tūkstančių, kiek pilnų pintinių nuolaužų pririnkote?“ Jie sako jam: „Dvylika“.
20 „Ir kai septynis – tarp ketverto tūkstančių, kiek pilnų pintinių nuolaužų jūs pririnkote?“ Ir jie tarė: „Septynias“.
21 Ir jis tarė jiems: „Kaipgi jūs nesuprantate?“
22 Ir jis ateina į Betsaidą; ir jie atveda jam akląjį, ir prašė jo, kad jį paliestų.
23 Ir jis paėmė akląjį už rankos ir išvedė jį iš miestelio; ir spjovęs jam į akis ir uždėjęs ant jo savo rankas paklausė jo, ar jis ką mato.
24 O jis pažvelgė ir tarė: „Matau žmones kaip medžius, vaikščiojančius“.
25 Po to jis vėl uždėjo savo rankas ant jo akių ir davė pažvelgti; ir jis pagijo, ir viską aiškiai matė.
26 Ir jis išsiuntė jį į jo namus, sakydamas: „Nei eik į miestelį, nei kam nors miestelyje tai pasakok“.
27 Ir išėjo Jėzus ir jo mokiniai į Pilypo Cezarėjos miestelius; ir kelyje jis paklausė savo mokinių, sakydamas jiems: „Kuo žmonės sako mane esantį?“
28 O jie atsakė: „Jonu Krikštytoju; bet kai kurie sako Elijas; o kiti – vienas iš pranašų“.
29 Ir jis sako jiems: „Bet kuo jūs sakote mane esantį?“ Ir Petras atsako ir taria jam: „Tu esi Kristus“.
30 Ir jis juos įpareigojo, kad niekam apie jį nepasakotų.
31 Ir jis pradėjo juos mokyti, kad žmogaus Sūnus turi daug iškentėti ir būti atmestas vyresniųjų ir vyriausiųjų kunigų bei raštininkų ir būti nužudytas, ir po trijų dienų prisikelti.
32 Ir jis kalbėjo šį pasakymą atvirai. Ir Petras paėmė jį bei pradėjo jį barti.
33 Bet atsigręžęs ir pažiūrėjęs į savo mokinius, jis subarė Petrą, sakydamas: „Atsitrauk nuo manęs, Šėtone; nes tau patinka ne tai, kas Dievo, bet tai, kas žmonių“.
34 Ir pasišaukęs tautą bei savo mokinius jis tarė jiems: „Kas nori eiti paskui mane, tas teišsižada savęs, teima savo kryžių ir teseka paskui mane.
35 Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; bet kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl evangelijos, tas ją išgelbės.
36 Nes kokia gi nauda žmogui, jeigu jis laimės visą pasaulį, o praras savo sielą?
37 Arba ką žmogus duos mainais už savo sielą?
38 Todėl kas gėdysis manęs ir mano žodžių šioje svetimaujančioje ir nuodėmingoje kartoje, to gėdysis ir žmogaus Sūnus, kai jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“.
1 Ir jis tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad yra kai kurie iš čia stovinčių, kurie neragaus mirties, kol nepamatys Dievo karalystės, ateinančios su galia“.
2 Ir po šešių dienų Jėzus pasiima Petrą, Jokūbą bei Joną ir užsiveda juos vienus nuošaliai į aukštą kalną; ir jis atsimainė priešais juos.
3 Ir jo drabužiai tapo spindintys, nepaprastai balti kaip sniegas; tokie, kaip joks vėlėjas žemėje negalėtų jų išbaltinti.
4 Ir ten jiems pasirodė Elijas su Moze, ir jie kalbėjo su Jėzumi.
5 Ir Petras atsakė bei tarė Jėzui: „Mokytojau, gera mums čia būti; padarykime tris padangtes: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui“.
6 Nes jis nežinojo, ką sakyti; nes jie buvo labai išsigandę.
7 Ir buvo debesis, kuris uždengė juos šešėliu; o iš debesies atėjo balsas, tardamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus – jo klausykite“.
8 Ir staiga, kai jie apsidairė aplinkui, jie nieko nebematė, vien tik Jėzų su jais.
9 Ir kai jie leidosi nuo kalno, jis įpareigojo juos, kad jie niekam nepasakotų, ką jie matė, kol žmogaus Sūnus nebus prisikėlęs iš numirusių.
10 Ir jie saugojo šį pasakymą su savimi, klausinėdami vienas kito, ką turėtų reikšti prisikėlimas iš numirusių.
11 Ir jie klausė jo, sakydami: „Kodėl raštininkai sako, kad pirma turi ateiti Elijas?“
12 O jis jiems atsakydamas tarė: „Elijas iš tikrųjų ateina pirmas ir atstato viską; ir, kaip yra parašyta apie žmogaus Sūnų, kad jis turi daug iškentėti ir būti paniekintas.
13 Bet aš sakau jums, kad Elijas iš tiesų atėjo, ir jie padarė jam ką tik norėjo, kaip yra apie jį parašyta“.
14 Ir kai jis atėjo pas savo mokinius, jis pamatė aplink juos didžiulę minią ir juos klausinėjančius raštininkus.
15 Ir tuoj visa jį pamačiusi tauta labai nustebo ir pas jį bėgdama sveikino jį.
16 Ir jis paklausė raštininkų: „Apie ką klausinėjatės su jais?“
17 Ir vienas iš minios atsakydamas tarė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų, kuris turi nebyliąją dvasią;
18 ir kur tik ji nutveria jį, ji drasko jį; ir jam eina putos, ir jis griežia dantimis, ir silpsta; ir aš kalbėjau su tavo mokiniais, kad jie ją išvarytų; bet jie negalėjo“.
19 Jis atsako jam ir taria: „O netikinti karta, kiek ilgai man reikės su jumis būti? Kiek ilgai man reikės jus kęsti? Atveskite jį pas mane“.
20 Ir jie jį atvedė pas jį; ir, jį pamačiusi, dvasia tuojau pat ėmė jį draskyti; ir jis nukrito ant žemės ir putodamasis voliojosi.
21 Ir jis paklausė jo tėvo: „Kaip seniai jį tai yra ištikę?“ Ir jis pasakė: „Nuo vaikystės.
22 Ir dažnai ji įmesdavo jį į ugnį ir į vandenis, kad jį sunaikintų; bet jei tu gali ką nors padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums“.
23 Jėzus jam tarė: „Jei tu gali tikėti, viskas yra įmanoma tam, kuris tiki“.
24 Ir tuojau vaiko tėvas sušuko ir tarė su ašaromis: „Viešpatie, aš tikiu! Padėk mano netikėjimui“.
25 Kai Jėzus pamatė susibėgančią tautą, jis sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: „ Tu, nebyli ir kurčia dvasia, įpareigoju tave: išeik iš jo ir daugiau į jį nebeįeik!“
26 Ir dvasia šaukė ir smarkiai jį draskė, ir išėjo iš jo; ir jis buvo tarsi negyvas, kad net daugelis sakė: „Jis miręs“.
27 Bet Jėzus paėmė jį už rankos ir jį pakėlė; ir jis atsikėlė.
28 Ir kai jis buvo įėjęs į namus, jo mokiniai paklausė jo atskirai: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“
29 Ir jis tarė jiems: „Ši veislė neišeina per nieką kita, bet tik per maldą ir pasninką“.
30 Ir iš ten išėję jie keliavo per Galilėją; ir jis nenorėjo, kad kas nors tai žinotų.
31 Nes jis mokė savo mokinius ir tarė jiems: „Žmogaus Sūnus yra atiduotas į žmonių rankas, ir jie jį nužudys; ir po jo nužudymo jis trečią dieną prisikels“.
32 Bet jie nesuprato to pasakymo ir bijojo jo klausti.
33 Ir jis atėjo į Kafernaumą; ir būdamas namuose jis paklausė jų: „Apie ką tarpusavyje ginčijotės kelyje?“
34 Bet jie tylėjo, nes kelyje jie ginčijosi tarpusavyje, kas turėtų būti didžiausias.
35 Ir atsisėdęs jis pašaukė dvylika ir sako jiems: „Jei kas nori būti pirmas, tas turi būti iš visų paskutinis ir visų tarnas“.
36 Ir paėmė vaiką bei pastatė jį tarp jų; ir paėmęs jį ant rankų tarė jiems:
37 „Kas priims vieną iš tokių vaikų mano vardu, tas priima mane; o kas priims mane, ne mane priima, bet tą, kuris mane siuntė“.
38 Ir Jonas jam atsakė, tardamas: „Mokytojau, mes matėme vieną išvarinėjantį velnius tavo vardu, bet jis neseka paskui mus; ir mes jam draudėme, kadangi jis neseka paskui mus“.
39 Bet Jėzus tarė: „Nedrauskite jam, nes nėra nei vieno, kuris darytų mano vardu stebuklą ir čia pat galėtų kalbėti apie mane pikta.
40 Nes kas ne prieš mus, tas yra mūsų pusėje.
41 Nes kas jums duos atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad jūs priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums: tas nepraras savojo atlygio.
42 O kas papiktins vieną iš šitų mažųjų, kurie tiki manimi, tai tam būtų geriau, kad jam ant kaklo būtų pakabintas malūno akmuo ir jis būtų įmestas į jūrą.
43 Ir jei tavo ranka tave piktina, nukirsk ją: tau geriau įeiti į gyvenimą luošam, negu turint dvi rankas eiti į pragarą, į ugnį, kuri niekada neužges,
44 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
45 Ir jeigu tavo koja tave piktina, nukirsk ją: tau geriau įeiti į gyvenimą raišam, negu turint dvi kojas būti įmestam į pragarą, į ugnį, kuri niekada neužges,
46 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
47 Ir jei tavo akis tave piktina, išlupk ją lauk: tau geriau įeiti į Dievo karalystę su viena akimi, negu turint dvi akis būti įmestam į pragaro ugnį,
48 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis neužgęsta.
49 Nes kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus pasūdyta druska.
50 Druska yra gerai, bet jei druska praranda savo sūrumą, kuo gi ją bepaskaninsi? Turėkite savyje druskos ir būkite taikūs vienas su kitu“.
1 Ir iš ten pakilęs jis ateina į Judėjos ribas, prie tolimesnio Jordano krašto; ir tauta vėl rinkosi pas jį; ir jis vėl juos mokė, kaip buvo pratęs.
2 Ir fariziejai atėjo pas jį ir jį gundydami klausė jo: „Ar teisėta vyrui atleisti savo žmoną?“
3 O jis atsakydamas tarė jiems: „Ką Mozė jums įsakė?“
4 Ir jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir ją atleisti“.
5 O Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Dėl jūsų širdies kietumo jis parašė jums šį prisakymą.
6 Bet nuo sutvėrimo pradžios Dievas padarė juos vyriškos lyties ir moteriškos lyties.
7 Dėl šios priežasties vyras savo tėvą ir motiną paliks, ir prie savo žmonos prilips;
8 ir jie abu bus vienas kūnas; taip, kad jie jau nebėra du, bet vienas kūnas.
9 Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.
10 Ir namuose jo mokiniai vėl jo klausė apie tą patį.
11 Ir jis sako jiems: „Kas atleis savo žmoną ir ves kitą, tas jai svetimauja.
12 Ir jei moteris atleis savo vyrą ir ištekės už kito, ji svetimauja“.
13 Ir jie atvedė pas jį mažus vaikus, kad jis juos paliestų; o jo mokiniai barė tuos, kurie juos atvedė.
14 Bet kai Jėzus tai pamatė, jis buvo labai nepatenkintas ir tarė jiems: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane ir nedrauskite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė.
15 Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip vaikelis, tas neįeis į ją“.
16 Ir jis ėmė juos į savo rankas, dėjo ant jų savo rankas ir juos palaimino.
17 Ir kai jis buvo beišeinąs į kelią, atbėgo vienas, atsiklaupė jam ir jo paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“
18 Ir Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Nėra nei vieno gero, o tik vienas, tai yra Dievas.
19 Tu žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk’, ‘Nežudyk’, ‘Nevok’, ‘Melagingai neliudyk’, ‘Neapgaudinėk’, ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’“.
20 Ir jis atsakydamas tarė jam: „Mokytojau, visų šitų aš laikiausi nuo jaunystės“.
21 Tada Jėzus, žvelgdamas į jį, pamilo jį ir jam tarė: „Vieno tau trūksta: eik, parduok viską, ką turi, ir atiduok vargšams, ir turėsi lobį danguje; ir ateik, imk kryžių ir sek paskui mane“.
22 Ir jis nuliūdo dėl šio pasakymo ir nuėjo liūdėdamas, nes jis turėjo didelius turtus.
23 Ir Jėzus apžvelgė aplinkui ir sako savo mokiniams: „Kaip sunkiai tie, kurie turi turtus, įeis į Dievo karalystę!“
24 Ir mokiniai buvo apstulbinti jo žodžių. Bet Jėzus vėl atsako ir taria jiems: „Vaikai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!
25 Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.
26 Ir jie buvo be saiko apstulbę, kalbėdami tarpusavyje: „Kas gi tada gali būti išgelbėtas?“
27 O Jėzus žiūrėdamas į juos sako: „Žmonėms tai yra neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas yra įmanoma“.
28 Tada Petras pradėjo jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.
29 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Iš tiesų aš jums sakau: nėra nei vieno, kuris paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar žemes dėl manęs ir evangelijos,
30 bet kuris jau dabar, šiuo laiku, negautų šimteriopai namų ir brolių, ir seserų, ir motinų, ir vaikų, ir žemių kartu su persekiojimais; ir ateinančiame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.
31 Bet daugelis pirmųjų bus paskutiniai; o paskutiniųjų – pirmi“.
32 Ir jie buvo kelyje, beeiną aukštyn į Jeruzalę; ir Jėzus ėjo pirma jų; ir jie buvo nustebę; ir sekdami paskui jie bijojo. Ir jis vėl paėmė dvylika ir pradėjo jiems pasakoti, kas jam turės atsitikti,
33 sakydamas: „Štai mes einame į Jeruzalę; ir žmogaus Sūnus bus atiduotas vyriausiems kunigams ir raštininkams; ir jie pasmerks jį mirčiai ir atiduos jį pagonims;
34 ir jie tyčiosis iš jo, jį nuplaks, spjaudys ant jo ir jį nužudys; ir trečią dieną jis prisikels“.
35 Ir atėjo pas jį Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, sakydami: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum mums, ko tik mes paprašysime“.
36 Ir jis tarė jiems: „Ką norite, kad aš jums padaryčiau?“
37 Jie tarė jam: „Suteik mums, kad mes galėtume sėdėti vienas tavo dešinėje, o kitas tavo kairėje tavo šlovėje“.
38 Bet Jėzus jiems tarė: „Jūs nežinote, ko prašote: ar galite gerti iš taurės, iš kurios aš geriu? Ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas?“
39 Ir jie tarė jam: „Galime“. O Jėzus jiems tarė: „Jūs iš tiesų gersite iš taurės, iš kurios aš geriu; ir būsite pakrikštyti krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas;
40 bet sėdėti mano dešinėje ir mano kairėje – ne mano tai du?oti; bet bus duota tiems, kuriems tai yra paruošta“.
41 Ir kai dešimt tai išgirdo, jie pradėjo labai piktintis Jokūbu ir Jonu.
42 Bet Jėzus pasišaukė juos ir sako jiems: „Jūs žinote, kad tie, kurie atsakingi valdyti pagonis, jiems viešpatauja; ir jų didieji juos valdo.
43 Bet tarp jūsų taip nebus; bet kas nori būti didis tarp jūsų, tas bus jūsų tarnautojas;
44 ir kas iš jūsų nori būti vyriausias, bus visų tarnas.
45 Nes ir žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet tarnauti ir atiduoti savo gyvybę išpirkai už daugelį“.
46 Ir jie atėjo į Jerichą; ir kai jis ėjo iš Jericho su savo mokiniais ir su dideliu skaičiumi žmonių, prie vieškelio sėdėjo beelgetaujantis aklas Bartimiejus, Timiejaus sūnus.
47 Ir kai jis išgirdo, kad tai buvo Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo šaukti ir sakyti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
48 Ir daugelis jį įpareigojo, kad jis tylėtų, bet jis dar labiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
49 Ir Jėzus sustojo ir įsakė pašaukti jį. Ir jie pašaukė akląjį, jam sakydami: „Būk linksmas, kelkis – jis tave šaukia“.
50 Ir jis, nusimetęs savo drabužį, atsikėlė ir atėjo pas Jėzų.
51 Ir Jėzus atsakė ir tarė jam: „Ką nori kad tau padaryčiau?“ Aklasis jam tarė: „Viešpatie, kad praregėčiau“.
52 Ir Jėzus jam tarė: „Eik; tavo tikėjimas tave išgydė“. Ir tuoj pat jis praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.
1 Ir kai jie prisiartino prie Jeruzalės, prie Betfagės ir Betanijos, ties Alyvų kalnu, jis išsiuntė du savo mokinius
2 ir tarė jiems: „Eikite į priešais jus esantį kaimą; ir vos tik į jį įėję rasite pririštą kumeliuką, ant kurio niekada žmogus nėra sėdėjęs: atriškite jį ir atveskite.
3 O jei kas jums sakytų: ‘Kodėl tai darote?’ sakykite, kad Viešpačiui jo reikia; ir jis tuojau pat jį čia pasiųs“.
4 Ir jie nuėjo ir rado pririštą kumeliuką lauke prie durų, vietoje, kur susitinka du keliai; ir jie atrišo jį.
5 Ir kai kurie iš ten stovinčių jiems tarė: „Ką darote atrišdami kumeliuką?“
6 Ir jie pasakė jiems kaip Jėzus buvo įsakęs; ir jie leido jiems eiti.
7 Ir jie atvedė kumeliuką Jėzui ir užmetė ant jo savo drabužius; ir jis atsisėdo ant jo.
8 Ir daugelis tiesė kelyje savo drabužius; o kiti kirto medžių šakas ir barstė jas kelyje.
9 Ir tie, kurie ėjo priekyje, ir tie, kurie sekė paskui, šaukė, sakydami: „Osana! Palaimintas yra tas, kuris ateina Viešpaties vardu!
10 Palaiminta tebūna mūsų tėvo Dovydo karalystė, kuri ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“
11 Ir Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą; ir kai jis visa apžiūrėjo ir jau buvo atėjęs vakaras, jis su dvylika išėjo į Betaniją.
12 Ir rytojaus dieną, kai jie ėjo iš Betanijos, jis buvo alkanas;
13 ir, matydamas iš tolo figmedį su lapais, jis priėjo, gal kartais ką ant jo ras; ir kai jis prie jo priėjo, jis nerado nieko, tik lapus, nes dar nebuvo figų metas.
14 Ir Jėzus atsakydamas tarė jam: „Nuo šiol niekas nevalgys nuo tavęs vaisiaus per amžius“. O jo mokiniai tai girdėjo.
15 Ir jie ateina į Jeruzalę; ir Jėzus įėjo į šventyklą ir pradėjo varyti lauk tuos, kurie pardavinėjo ir pirko šventykloje; ir išvartė pinigų keitėjų stalus bei krėslus tų, kurie pardavinėjo balandžius;
16 ir niekam neleido per šventyklą nešti jokio indo.
17 Ir jis mokė, sakydamas jiems: „Argi nėra parašyta: ‘Mano namai visų tautų bus vadinami maldos namais’? Bet jūs pavertėte juos vagių lindyne“.
18 Ir raštininkai bei vyriausieji kunigai tai girdėjo ir ieškojo, kaip jie galėtų jį sunaikinti; nes jie jo bijojo, kadangi visa tauta stebėjosi jo mokslu.
19 Ir atėjus vakarui jis išėjo iš miesto.
20 Ir ryte, kai jie ėjo pro šalį, jie pamatė figmedį nudžiūvusį nuo pat šaknų.
21 Ir Petras prisiminęs sako jam: „Mokytojau, žiūrėk – figmedis, kurį tu prakeikei, – nudžiūvęs“.
22 Ir Jėzus atsakydamas jiems sako: „Turėkite tikėjimą Dievu.
23 Nes iš tiesų sakau jums: kas pasakys šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’ ir savo širdyje neabejos, bet tikės, kad įvyks tai, ką jis sako, jis turės, ką besakytų.
24 Todėl sakau jums: ko benorėtumėte, kai meldžiatės, tikėkite, kad tai gausite, ir tai turėsite.
25 Ir kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei ką nors turite prieš ką; kad ir jūsų Tėvas, kuris yra danguje, atleistų jums jūsų nusižengimus.
26 Bet jei jūs neatleidžiate, tai nei jūsų Tėvas, kuris yra danguje, neatleis jūsų nusižengimų“.
27 Ir jie vėl atėjo į Jeruzalę; ir jam vaikščiojant šventykloje pas jį atėjo vyriausieji kunigai, raštininkai ir vyresnieji
28 ir sako jam: „Kokia valdžia tu šitai darai ir kas tau davė šią valdžią tai daryti?“
29 O Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Aš irgi paklausiu jūsų vieno klausimo, atsakykite man, ir aš jums pasakysiu, kokia valdžia aš šitai darau.
30 Jono krikštas – ar tai buvo iš dangaus, ar iš žmonių? Atsakykite man“.
31 Ir jie samprotavo tarpusavyje, sakydami: „Jei pasakysime: ‘Iš dangaus’, jis pasakys: ‘Kodėl tad netikėjote juo?’
32 Bet jei: ‘Iš žmonių’?“; jie bijojo tautos, nes visi laikė Joną esant tikru pranašu.
33 Ir jie atsakydami tarė Jėzui: „Mes nežinome“. Ir Jėzus atsakydamas sako jiems: „Tai ir aš jums nepasakysiu, kokia valdžia aš šitai darau“.
1 Ir jis pradėjo jiems kalbėti palyginimais. „ Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, iškasė vietą vyninei, pastatė bokštą, išnuomojo jį žemdirbiams ir išvyko į tolimą šalį.
2 Ir atėjus laikui jis siuntė žemdirbiams tarną, kad jis iš žemdirbių atsiimtų vynuogyno vaisių.
3 O jie pagavo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.
4 Ir vėl jis pasiuntė jiems kitą tarną; o jie apmėtė jį akmenimis, sužeidė jį į galvą ir apgėdinę išsiuntė.
5 Ir vėl jis siuntė kitą; o jie užmušė jį ir daugelį kitų: vienus sumušdami, kitus užmušdami.
6 Todėl dar turėdamas vieną sūnų, jo labai mylimą, jis išsiuntė ir jį pas juos paskutinį, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.
7 Bet tie žemdirbiai kalbėjo tarpusavyje: ‘Šitas yra paveldėtojas; eime, užmuškime jį, ir paveldas bus mūsų’.
8 Ir jie paėmę jį užmušė ir išmetė iš vynuogyno.
9 Tad ką gi padarys vynuogyno viešpats? Jis ateis ir sunaikins žemdirbius, ir duos vynuogyną kitiems.
10 Ir argi jūs neskaitėte šito Rašto: ‘Akmuo, kurį atmetė statytojai, tapo kertiniu akmeniu.
11 Tai buvo Viešpaties darbas, ir tai yra nuostabu mūsų akyse’?“
12 Ir jie siekė jį suimti, bet bijojo tautos, nes žinojo, kad jis kalbėjo palyginimą prieš juos; ir jie paliko jį ir nuėjo.
13 Ir jie nusiunčia pas jį kai kuriuos iš fariziejų ir iš erodininkų, kad sugautų jį jo žodžiuose.
14 Ir kai jie atėjo, jie sako jam: „Mokytojau, mes žinome, kad tu esi teisus ir niekam nepataikauji; nes tu neatsižvelgi į žmonių asmenis, bet mokai Dievo kelio tiesoje; ar teisėta duoti duoklę ciesoriui, ar ne?
15 Ar mums duoti, ar neduoti?“ Bet jis, žinodamas jų veidmainystę, jiems tarė: „Kodėl mane gundote? Atneškite man denarą, kad jį pamatyčiau“.
16 Ir jie atnešė jį. Ir jis sako jiems: „Kieno tai atvaizdas ir užrašas?“ Ir jie tarė jam: „Ciesoriaus“.
17 O Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Duokite ciesoriui, kas yra ciesoriaus, o Dievui – kas Dievo“. Ir jie stebėjosi juo.
18 Tada pas jį atėjo sadukiejai, kurie sako, kad nėra prisikėlimo; ir jie paklausė jo, sakydami:
19 „Mokytojau, Mozė mums rašė: ‘Jei kieno brolis miršta ir po savęs palieka savo žmoną, ir nepalieka vaikų, tuomet jo brolis turi imti jo žmoną ir prikelti savo broliui sėklą’.
20 Na, o buvo septyni broliai, ir pirmasis ėmė žmoną, bet mirdamas nepaliko sėklos.
21 Ir antrasis ją ėmė ir mirė, ir nepaliko sėklos; ir taip pat trečiasis.
22 Ir septyni ją turėjo, bet nepaliko sėklos; paskutinė iš visų mirė ir moteris.
23 Todėl prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų bus ji žmona? Nes septyni turėjo ją už žmoną“.
24 Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Argi jūs ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?
25 Nes kai jie prisikels iš mirusių, jie nei ves, nei tekės; bet yra kaip angelai, kurie yra danguje.
26 O dėl mirusiųjų, kad jie prisikelia: argi jūs neskaitėte Mozės knygoje, kaip Dievas krūme kalbėjo jam, sakydamas: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’?
27 Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas; todėl jūs labai klystate“.
28 Ir atėjo vienas iš raštininkų ir išgirdęs juos kartu samprotaujant bei pastebėjęs, kad jis jiems gerai atsakė, paklausė jo: „Kuris yra pirmas iš visų įsakymų?“
29 Ir Jėzus jam atsakė: „Pirmas iš visų įsakymų yra: ‘Klausyk, o Izraeli, Viešpats mūsų Dievas yra vienas Viešpats;
30 ir mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’, – šis yra pirmasis įsakymas.
31 O antrasis yra panašus, būtent šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra kito įsakymo, didesnio už šituos“.
32 Ir raštininkas jam tarė: „Gerai, Mokytojau, tu pasakei tiesą, nes yra vienas Dievas; ir nėra kito, tik jis;
33 ir mylėti jį visa širdimi, visu supratimu, visa siela ir visomis jėgomis, ir mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios aukos ir kitos aukos“.
34 Ir kai Jėzus pamatė, kad jis atsakė protingai, jis jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės“. Ir niekas po to nebedrįso jo klausinėti.
35 Ir mokydamas šventykloje Jėzus atsakydamas tarė: „Kaipgi raštininkai sako, kad Kristus yra Dovydo Sūnus?
36 Nes pats Dovydas sakė Šventąja DVASIA: ‘VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol aš padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.
37 Taigi pats Dovydas jį vadina Viešpačiu; tai kaipgi jis yra jo sūnus?“ Ir paprasti žmonės mielai jo klausėsi.
38 Ir jis kalbėjo jiems savo mokslu: „Saugokitės raštininkų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais ir mėgsta sveikinimus turgavietėse,
39 ir pirmuosius krėslus sinagogose, ir aukščiausias vietas pokyliuose;
40 kurie praryja našlių namus ir apsimesdami kalba ilgas maldas: šitie gaus didesnį pasmerkimą“.
41 Ir Jėzus atsisėdo priešais iždinę ir žiūrėjo, kaip tauta meta pinigus į iždinę; ir daugelis, kurie buvo turtingi, įmetė daug.
42 Ir atėjo viena vargšė našlė, ir ji įmetė dvi leptas, kurios sudaro kvadrantą.
43 Ir pasišaukęs savo mokinius jis sako jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad ši varginga našlė įmetė daugiau už visus, kurie metė į iždinę;
44 nes jie visi įmetė iš savo pertekliaus; bet ji iš savo nepritekliaus įmetė viską, ką turėjo, visą savo pragyvenimą“.
1 Ir jam išeinant iš šventyklos, vienas iš jo mokinių jam sako: „Mokytojau, žiūrėk, kokie akmenys ir kokie čia pastatai!“
2 O Jėzus atsakydamas jam tarė: „Ar matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, kurie nebūtų išgriauti“.
3 Ir kai jis sėdėjo ant Alyvų kalno priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus klausė jo asmeniškai:
4 „Pasakyk mums, kada tai bus? Ir koks bus ženklas, kai visa tai išsipildys?“
5 Ir Jėzus jiems atsakydamas pradėjo kalbėti: „Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų;
6 nes daugelis ateis mano vardu, sakydami: ‘Aš esu Kristus ’, ir daugelį suklaidins.
7 Ir kai girdėsite apie karus ir karų gandus, nepradėkite nerimauti, nes tai turi būti; bet dar ne galas.
8 Nes tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę; ir bus žemės drebėjimų įvairiose vietose, ir bus badmečių ir neramumų – šie yra sielvartų pradžios.
9 Bet žiūrėkitės, nes jie atiduos jus taryboms; ir jūs būsite mušami sinagogose, ir dėl manęs jus atves valdytojų ir karalių akivaizdon dėl liudijimo prieš juos.
10 Ir evangelija pirmiausia turi būti paskelbta tarp visų tautų.
11 Bet kai jie ves jus ir jus atiduos, nesirūpinkite iš anksto, ką kalbėsite, nei iš anksto apgalvokite; bet, kas jums bus tą valandą duota, tai kalbėkite; nes tai ne jūs, kurie kalbate, bet Šventoji DVASIA.
12 Na, o brolis išduos brolį mirčiai ir tėvas – sūnų; ir vaikai sukils prieš savo tėvus ir padarys, kad jie būtų nužudyti.
13 Ir dėl mano vardo jūsų nekęs visi; bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.
14 Bet kai pamatysite per pranašą Danielių kalbėtą suniokojimo bjaurastį, stovinčią ten, kur ji neturėtų (tas, kas skaito, tesupranta), tuomet tie, kurie bus Judėjoje, tebėga į kalnus;
15 o kas bus ant namo viršaus, tenelipa žemyn į namą ir teneįeina vidun ko nors pasiimti iš savo namo;
16 o kas ant lauko, tenegrįžta pasiimti savo drabužio.
17 Bet vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!
18 Ir melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą.
19 Nes tomis dienomis bus toks suspaudimas, kokio nebuvo nuo sutvėrimo, kurį Dievas sutvėrė, pradžios iki šio laiko ir nebebus.
20 Ir jei Viešpats nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų nei vienas kūnas; bet dėl išrinktųjų, kuriuos jis išsirinko, jis sutrumpino tas dienas.
21 Ir tada, jei kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus!’ arba ‘Štai, jis tenai!‘ – netikėkite juo;
22 nes iškils netikrų kristų ir netikrų pranašų ir rodys ženklus bei stebuklus, kad suviliotų, jei įmanoma, net išrinktuosius.
23 Bet jūs saugokitės: štai pasakiau jums viską iš anksto.
24 Bet tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, ir mėnulis nebeduos savo šviesos,
25 ir dangaus žvaigždės kris, ir jėgos, kurios yra danguje, bus sudrebintos.
26 Ir tada jie pamatys žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia jėga bei šlove.
27 Ir tuomet jis pasiųs savo angelus ir surinks savo išrinktuosius iš keturių vėjų, nuo tolimiausio žemės pakraščio iki tolimiausio dangaus pakraščio.
28 Pasimokykite palyginimo iš figmedžio: kai jo šaka suminkštėja ir išleidžia lapus, jūs žinote, kad vasara yra arti;
29 taip pat ir jūs – kai pamatysite šitai vykstant, žinokite, kad tai yra arti, prie durų.
30 Iš tiesų sakau jums, kad ši karta nepraeis, kol visa tai neįvyks.
31 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.
32 Bet anos dienos ir valandos niekas nežino, ne, nei angelai, kurie yra danguje, nei Sūnus, bet tik Tėvas.
33 Saugokitės, budėkite ir melskitės, nes jūs nežinote, kada yra laikas.
34 Nes žmogaus Sūnus yra kaip žmogus, vykstantis į tolimą kelionę, kuris paliko savo namus ir davė valdžią savo tarnams ir kiekvienam savąjį darbą ir įsakė durininkui budėti.
35 Todėl budėkite, nes nežinote, kada namų valdovas ateina: vakare ar vidurnakty, ar gaidžiui giedant, ar ryte;
36 kad netikėtai atėjęs jis neužtiktų jūsų miegančių.
37 Ir ką jums sakau, aš sakau visiems – budėkite“.
1 Po dviejų dienų buvo Perėjimo ir Neraugintos duonos šventė; ir vyriausieji kunigai bei raštininkai ieškojo, kaip jie galėtų klasta jį suimti ir nužudyti.
2 Bet jie tarė: „Tik ne šventės dieną, kad nekiltų tautos triukšmas“.
3 Ir jam esant Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose, sėdint prie maisto, atėjo moteris, turinti alebastrinį labai brangaus nardo tepalo indą; ir ji sudaužė indą ir išliejo jį ant jo galvos.
4 Ir buvo kai kurie besipiktinantys savyje, ir sakė: „Kodėl yra šitas tepalo eikvojimas?
5 Nes jį buvo galima parduoti už daugiau nei tris šimtus denarų ir išdalyti vargšams“. Ir jie murmėjo prieš ją.
6 Bet Jėzus tarė: „Palikite ją ramybėje; kodėl ją varginate? Ji atliko ant manęs gerą darbą.
7 Nes vargšų visada turite su savimi, ir kada tik norite, galite jiems daryti gera; bet mane ne visada turite.
8 Ji padarė, ką galėjo: ji yra atėjusi iš anksto patepti mano kūno laidojimui.
9 Iš tiesų sakau jums: kur tik po visą pasaulį bus skelbiama ši evangelija, jos atminimui bus kalbama ir apie tai, ką ji padarė“.
10 Ir Judas Iskariotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas vyriausiuosius kunigus jiems jį išduoti.
11 Ir kai jie tai išgirdo, jie apsidžiaugė ir pažadėjo duoti jam pinigų. Ir jis ieškojo, kaip galėtų jį tinkamai išduoti.
12 Ir pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada jie pjovė Perėjimą, jo mokiniai jam tarė: „Kur nori, kad eitume ir paruoštume, kad valgytum Perėjimą?“
13 Ir jis išsiunčia du iš savo mokinių ir sako jiems: „Eikite į miestą, ir ten jus sutiks žmogus, nešinas vandens ąsočiu; sekite paskui jį.
14 Ir kur jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas sako: kur yra svečių kambarys, kur aš su savo mokiniais valgysiu Perėjimą?’
15 Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį, apstatytą ir paruoštą; ten paruoškite mums“.
16 Ir jo mokiniai išėjo ir atėjo į miestą bei rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs; ir jie paruošė Perėjimą.
17 Ir vakare jis ateina su dvylika.
18 Ir kai jie susėdo ir valgė, Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, su manimi valgančių, mane išduos“.
19 Ir jie pradėjo liūdėti ir vienas po kito jam sakyti: „ Ar tai aš?“ Ir kitas tarė: „ Ar tai aš?“
20 Ir jis atsakydamas tarė jiems: „ Tai – vienas iš dvylikos, kuris mirko su manimi lėkštėje.
21 Žmogaus Sūnus iš tiesų eina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį žmogaus Sūnus išduodamas! Gerai būtų buvę tam žmogui, jei jis niekada nebūtų gimęs“.
22 Ir kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją, davė jiems ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas“.
23 Ir jis paėmė taurę ir padėkojęs padavė ją jiems; ir jie visi iš jos gėrė.
24 Ir jis tarė jiems: „Tai yra mano kraujas naujojo testamento, kuris yra išliejamas už daugelį.
25 Iš tiesų sakau jums: nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kai gersiu jį naują Dievo karalystėje“.
26 Ir sugiedoję himną jie išėjo į Alyvų kalną.
27 Ir Jėzus jiems sako: „Jūs visi šią naktį pasipiktinsite dėl manęs, nes yra parašyta: ‘Smogsiu piemeniui, ir avys išsisklaidys’.
28 Bet prisikėlęs aš pirma jūsų eisiu į Galilėją“.
29 Bet Petras jam tarė: „Nors ir visi pasipiktins, tačiau ne aš“.
30 O Jėzus jam sako: „Iš tiesų sakau tau, kad šią dieną, šią naktį, prieš gaidžiui pragydus dukart, tu manęs išsiginsi triskart“.
31 Bet jis dar karščiau kalbėjo: „Jei man reikėtų mirti su tavimi, aš jokiu būdų tavęs neišsižadėsiu“. Taip pat ir jie visi kalbėjo.
32 Ir jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane; ir jis sako savo mokiniams: „Sėskite čia, kol aš melsiuosi“.
33 Ir pasiėmęs Petrą, Jokūbą ir Joną jis pradėjo labai nuogąstauti bei sielvartauti;
34 ir sako jiems: „Mano siela labai nuliūdusi, iki mirties; laukite čia ir budėkite“.
35 Ir jis paėjo truputį toliau, krito ant žemės ir meldėsi, kad, jei būtų įmanoma, ta valanda nueitų nuo jo.
36 Ir jis tarė: „Aba, Tėve, viskas tau įmanoma; paimk nuo manęs šią taurę; tačiau ne tai, ko aš noriu, bet tai, ko tu nori“.
37 Ir jis ateina ir randa juos miegančius, ir sako Petrui: „Simonai, tu miegi? Ar negalėjai pabudėti vieną valandą?
38 Budėkite ir melskitės, kad neįžengtumėte į pagundą. Dvasia iš tiesų pasiruošusi, bet kūnas silpnas“.
39 Ir vėl jis nuėjo ir meldėsi bei kalbėjo tuos pačius žodžius.
40 Ir kai jis sugrįžo, jis vėl juos rado miegančius (nes jų akys buvo apsunkusios), ir jie nežinojo, ką jam atsakyti.
41 Ir jis ateina trečią kartą ir sako jiems: „Dabar miegokite ir ilsėkitės; gana, valanda atėjo; štai žmogaus Sūnus yra išduotas į nusidėjėlių rankas.
42 Kelkitės, eime; štai tas, kuris mane išduoda, jau čia pat“.
43 Ir tuojau, jam dar bekalbant, ateina Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didžiulė minia su kalavijais ir vėzdais – nuo vyriausiųjų kunigų, raštininkų ir vyresniųjų.
44 Ir tas, kuris jį išdavė, davė jiems ženklą, sakydamas: „Kurį aš pabučiuosiu, tai yra tas; suimkite jį ir saugiai nusiveskite“.
45 Ir vos tik atėjęs jis tuojau prieina prie jo ir sako: „Mokytojau, mokytojau!“ ir pabučiavo jį.
46 Ir jie uždėjo ant jo savo rankas ir suėmė jį.
47 Ir vienas iš šalia stovinčiųjų išsitraukė kalaviją ir kirto aukščiausiojo kunigo tarnui, ir nupjovė jo ausį.
48 Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Ar jūs išeinate kaip prieš vagį, su kalavijais ir vėzdais manęs suimti?
49 Aš kasdien buvau su jumis šventykloje mokydamas, o jūs manęs nesuėmėte; bet turi išsipildyti Raštai“.
50 Ir jie visi paliko jį ir pabėgo.
51 Ir jam iš paskos sekė vienas jaunuolis, apsigaubęs nuogą kūną lininiu audeklu; ir jauni vyrai jį sučiupo;
52 bet jis paliko lininį audeklą ir pabėgo nuo jų nuogas.
53 Ir jie nuvedė Jėzų pas aukščiausiąjį kunigą; ir su juo buvo susirinkę visi vyriausieji kunigai, vyresnieji ir raštininkai.
54 Ir Petras sekė paskui jį iš tolo į aukščiausiojo kunigo rūmus; ir jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.
55 Ir vyriausieji kunigai bei visa taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad jį nužudytų; bet nerado nei vieno.
56 Nes daugelis melagingai liudijo prieš jį, bet jų liudijimai nesutapo.
57 Ir kėlėsi vieni ir melagingai liudijo prieš jį, sakydami:
58 „Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš sugriausiu šią šventyklą, padarytą rankomis, ir per tris dienas pastatysiu kitą, padarytą ne rankomis’“.
59 Bet nei šitaip jų liudijimai nesutapo.
60 Ir aukščiausiasis kunigas atsistojo viduryje ir paklausė Jėzaus, sakydamas: „Ar nieko neatsakai? Kas tai, ką šitie liudija prieš tave?“
61 Bet jis tylėjo ir nieko neatsakė. Vėl aukščiausiasis kunigas jo klausė ir tarė jam: „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?“
62 Ir Jėzus tarė: „Aš esu; ir jūs pamatysite žmogaus Sūnų, sėdintį galios dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.
63 Tada aukščiausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sako: „Kam mums dar bereikia kitų liudijimų?
64 Jūs girdėjote piktžodžiavimą; ką jūs galvojate?“ Ir jie visi pasmerkė jį esantį kaltu miriop.
65 Ir kai kurie pradėjo į jį spjaudyti, dengti jam veidą, mušti jį ir jam sakyti: „Pranašauk!“, ir tarnai daužė jį savo rankų delnais.
66 Ir Petrui esant žemai rūmuose, ateina viena iš aukščiausiojo kunigo tarnaičių;
67 ir kai ji pamatė besišildantį Petrą, ji pažiūrėjo į jį ir tarė: „Tu irgi buvai su Jėzumi iš Nazareto“.
68 Bet jis išsigynė, sakydamas: „Aš nežinau nei nesuprantu, ką tu sakai“. Ir jis išėjo laukan į prieangį; ir pragydo gaidys.
69 Ir tarnaitė vėl jį pamatė ir pradėjo sakyti šalia stovintiems: „Šitas yra vienas iš jų“.
70 Ir jis vėl tai paneigė. O truputį vėliau šalia stovintys vėl tarė Petrui: „Tikrai tu esi vienas iš jų; nes tu esi galilėjietis ir tavo kalba tokia pat“.
71 Bet jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti, sakydamas: „Aš nežinau šito žmogaus, apie kurį jūs kalbate“.
72 Ir antrą kartą pragydo gaidys. Ir Petras prisiminė žodį, kurį Jėzus jam sakė: „Prieš gaidžiui pragydus dukart, tu manęs išsiginsi triskart“. Ir kai jis apie tai pagalvojo, jis pravirko.
1 Ir tuojau ryte vyriausieji kunigai surengė pasitarimą su vyresniaisiais, raštininkais bei visa taryba ir, surišę Jėzų, nuvedė jį ir atidavė Pilotui.
2 Ir Pilotas jo paklausė: „Ar tu esi žydų Karalius?“ Ir jis atsakydamas jam tarė: „Tu tai sakai“.
3 Ir vyriausieji kunigai daug kuo jį kaltino, bet jis nieko neatsakė.
4 O Pilotas vėl jo klausė, sakydamas: „Ar nieko neatsakai? Štai kiek daug visko jie liudija prieš tave“.
5 Bet Jėzus vis nieko neatsakė; taip, kad Pilotas stebėjosi.
6 Na, o per tą šventę jis paleisdavo jiems vieną kalinį, kurio jie norėdavo.
7 Ir ten buvo vienas, vardu Barabas, kuris gulėjo surištas su tais, kurie kartu su juo vykdė sukilimą, kuris per sukilimą įvykdė žmogžudystę.
8 Ir minia garsiai šaukdama pradėjo prašyti jo, kad padarytų, kaip jis visada jiems darydavo.
9 Bet Pilotas jiems atsakė, sakydamas: „Ar norite, kad paleisčiau jums žydų Karalių?“
10 Nes jis žinojo, kad vyriausieji kunigai atidavė jį iš pavydo.
11 Bet vyriausieji kunigai sukurstė tautą, kad jis verčiau paleistų jiems Barabą.
12 O Pilotas atsakė ir vėl jiems tarė: „Ką tada norite, kad padaryčiau tam, kurį vadinate žydų Karaliumi?“
13 Ir jie vėl šaukė: „Nukryžiuok jį!“
14 Tuomet Pilotas jiems tarė: „Kodėl, ką pikta jis padarė?“ Bet jie dar labiau šaukė: „Nukryžiuok jį!“
15 Ir taip Pilotas, norėdamas patenkinti tautą, paleido jiems Barabą ir nuplakdinęs Jėzų atidavė jį nukryžiuoti.
16 Ir kareiviai nusivedė jį į rūmus, vadinamus Pretorijumi; ir jie susišaukia visą pulką.
17 Ir jie aprengė jį purpuru bei nupynė erškėčių vainiką ir uždėjo jį aplink jo galvą,
18 ir pradėjo jį sveikinti: „Sveikas, žydų Karaliau!“
19 Ir jie mušė su nendre jam per galvą ir spjaudė į jį, ir priklaupdami jį garbino.
20 Ir iš jo pasityčioję jie nuvilko nuo jo purpurą, apvilko jį jo paties drabužiais ir išvedė jį nukryžiuoti.
21 Ir jie privertė vieną grįžtantį iš laukų, praeinantį pro šalį, Simoną kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą, nešti jo kryžių.
22 Ir jie nuveda jį į Golgotos vietą, kas išvertus reiškia Kaukolės vieta.
23 Ir jie davė jam gerti vyno, sumaišyto su mira, bet jis jo nepriėmė.
24 Ir nukryžiavę jį, jie pasidalijo jo drabužius, mesdami dėl jų burtus, kas ką imsiąs.
25 Ir buvo trečia valanda, ir jie nukryžiavo jį.
26 Ir viršuje buvo užrašytas jo kaltinimo užrašas: „ŽYDŲ KARALIUS“.
27 Ir su juo jie nukryžiavo du vagis: vieną jo dešinėje, o kitą jo kairėje.
28 Ir išsipildė Raštas, kuris sako: „Ir jis buvo priskaičiuotas prie nusižengėlių“.
29 O praeinantys pro šalį plūdo jį, kraipydami savo galvas ir sakydami: „Tu, kuris sunaikini šventyklą ir pastatai ją per tris dienas,
30 išgelbėk save ir nuženk nuo kryžiaus“.
31 Panašiai ir vyriausieji kunigai tarpusavyje su raštininkais tyčiodamiesi sakė: „Jis gelbėjo kitus; savęs jis negali išgelbėti.
32 Tegul Kristus, Izraelio Karalius, nužengia dabar nuo kryžiaus, kad mes pamatytume ir patikėtume“. Ir tie, kurie buvo su juo nukryžiuoti, plūdo jį.
33 Ir kai atėjo šešta valanda, tamsa apgaubė visą šalį iki devintos valandos.
34 O devintą valandą Jėzus garsiu balsu šaukė, sakydamas: „Eloi, Eloi, lama sabachtani?“, kas išvertus yra: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
35 Ir kai kurie iš šalia stovinčiųjų tai išgirdę tarė: „Žiūrėk, jis šaukiasi Elijo“.
36 Ir vienas nubėgęs pripildė kempinę pilną acto, užmovė ją ant nendrės ir davė jam gerti, sakydamas: „Liaukitės; pažiūrėkime, ar Elijas ateis jo nuimti“.
37 Ir Jėzus sušuko garsiu balsu ir atidavė dvasią.
38 Ir šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios.
39 Ir kai stovėjęs priešais jį šimtininkas pamatė, kad jis taip sušuko ir atidavė dvasią, jis tarė: „Iš tiesų šis žmogus buvo Dievo Sūnus“.
40 Ten buvo ir moterys, bežiūrinčios iš toli; tarp kurių buvo Marija Magdalietė ir Marija – Jokūbo mažesniojo ir Jozės motina, ir Salomė
41 (kurios taip pat, kai jis buvo Galilėjoje, sekė paskui jį ir jam tarnavo); ir daug kitų moterų, kurios atėjo su juo aukštyn į Jeruzalę.
42 Na, o atėjus vakarui, kadangi tai buvo pasiruošimas, tai yra diena prieš sabatą,
43 atėjo Juozapas iš Arimatėjos, garbingas patarėjas, kuris taip pat laukė Dievo karalystės, ir drąsiai nuėjo pas Pilotą, ir maldavo Jėzaus kūno.
44 Ir Pilotas stebėjosi, kad jis jau buvo miręs; ir pasišaukęs šimtininką, jis paklausė jo, ar praėję kiek laiko, kai jis yra miręs.
45 Ir kai jis sužinojo tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną.
46 Ir jis nupirko plonos drobės ir, nuėmęs jį žemėn, įvyniojo į drobę, paguldė jį į kapą, kuris buvo ištašytas iš uolos, ir užritino ant kapo durų akmenį.
47 Ir Marija Magdalietė bei Jozės motina Marija žiūrėjo, kur jis buvo paguldytas.
1 Ir praėjus sabatui, Marija Magdalietė, Jokūbo motina Marija ir Salomė nupirko gardžių kvapų, kad ateitų ir pateptų jį.
2 Ir labai anksti ryte, pirmą savaitės dieną, saulei tekant jos atėjo prie kapo.
3 Ir jos kalbėjo tarpusavyje: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo durų?“
4 Ir kai jos pažvelgė, jos pamatė, kad akmuo buvo nuritintas; nes jis buvo labai didelis.
5 Ir įeidamos į kapą jos pamatė jauną vyrą, sėdintį dešinėje pusėje, apsirengusį ilgu baltu drabužiu; ir jos išsigando.
6 Ir jis sako joms: „Neišsigąskite! Jūs ieškote Jėzaus iš Nazareto, kuris buvo nukryžiuotas; jis yra prisikėlęs; jo čia nėra; štai vieta, kur jie paguldė jį.
7 Bet eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui, kad jis pirma jūsų eina į Galilėją: ten pamatysite jį, kaip jis sakė jums“.
8 Ir jos greitai išėjo ir bėgo nuo kapo; nes jos drebėjo ir buvo nustebusios; ir niekam nieko nesakė; nes jos bijojo.
9 Na, o Jėzus, pirmąją savaitės dieną anksti prisikėlęs, pirma pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios jis buvo išvaręs septynis velnius.
10 Ir ji nuėjo ir papasakojo tiems, kurie yra buvę su juo, kurie gedėjo ir verkė.
11 Ir išgirdę, kad jis yra gyvas ir jos pačios buvo regėtas, jie netikėjo.
12 Po to jis kitu pavidalu pasirodė dviems iš jų, jiems bevaikštant ir einant į kaimą.
13 Ir jie nuėjo bei papasakojo tai likusiems; ir jais jie netikėjo.
14 Po to jis pasirodė vienuolikai, kai jie sėdėjo prie maisto, ir prikaišiojo jiems dėl jų netikėjimo ir širdies kietumo, nes jie netikėjo tais, kurie buvo matę jį po to, kai jis prisikėlė.
15 Ir jis jiems tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją kiekvienam sutvėrimui.
16 Tas, kuris tiki ir yra pakrikštijamas, bus išgelbėtas; bet tas, kuris netiki, bus pasmerktas.
17 Ir šie ženklai lydės tuos, kurie tiki: mano vardu jie išvarinės velnius; jie kalbės naujomis kalbomis;
18 jie ims gyvates; ir jeigu jie išgers ką nors mirtino, tai jiems nekenks; jie dės rankas ant ligonių, ir šie pasveiks“.
19 Taigi jiems pakalbėjęs Viešpats buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.
20 Ir jie išėjo ir skelbė visur, Viešpačiui besidarbuojant su jais ir patvirtinant žodį lydinčiais ženklais. Amen.