Asmens ir jo vertybių išbandymas ribinėse situacijose

Su sunkumais ir ribinėmis situacijomis tenka susidurti kiekvienam žmogui, tik tokios situacijos skiriasi savo pobūdžiu, sudėtingumu, aplinkybėmis, galimais sprendimo būdais. Sunkumai – tai dar platesnė sąvoka, kai kalbame apie absoliučiai ribines situacijas, su kuriomis yra tekę susidurti retam, kaip pavyzdžiui, išgyvenimas koncentracijos stovykloje arba patirti neigiami įspūdžiai karo okupacijos akivaizdoje. Taigi sunkumų - ribinių situacijų būna įvairių. Egzistuoja dvi pasaulėžiūros: viena teigianti, kad sunkumai žmogų žlugdo, kita – esą, nėra to, ko nebūtų įmanoma pakelti ir „kiekvienas turi nešti savo kryžių“, taip pat toks požiūris teigia ir tai, kad sunkumai galiausiai sustiprina žmogų. „Tai, kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresnį“, – teigia filosofai. Mano kalbos tikslas aptarti kaip išbandomos asmenybės vertybės, kokia yra jo laikysena ribinėse situacijose, remiantis Balio Sruogos, Broniaus Krivicko kūryba ir  Dalios Grinkevičiūtės atsiminimais.

Kiekvienam žmogui labai svarbu pažinti save ribinėse situacijose.  Tik pažinęs save žmogus gali suvokti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, o šis suvokimas nukreips eiti tinkamu gyvenimo keliu. Savęs pažinimas yra individualus procesas ir būtinas, norint tapti pagarbos verta asmenybe.  Sudominti mano amžiaus žmogų knyga yra labai sudėtinga. Bet, manau, kiekvienam mano bendraamžiui paliko įspūdį Balys Sruoga – poetas, dramaturgas, prozininkas, publicistas, literatūros mokslininkas. Balys Sruoga per du vasaros mėnesius parašė atsiminmų knygą ,,Dievų miškas“, kuri man yra įsimintiniausia skaityta knyga. Čia parodyti du pasauliai: konslagerio realybė ir jos ironiškas atvaizdas. Vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų, kitas – kad kurtų ir apsaugotų. Tai yra kultūros ir nekultūros, žmonių ir, nežmonių”, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta. Is documenting knyga mane sužavėjo tuo, kad joje pasakojama apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos stovykloje. Įdomu tai, kad neatkuriama pasakotojo gyvenimo istorija. Kūrinio pradžioje ir pabaigoje pasakojama apie save: suėmimą, kelionę į stovyklą ir iš jos. Taip įrėmintas pasakojimas skirtas ne asmeniškoms nuoskaudoms aprašyti, o lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti, Europos katastrofai apmąstyti. Čia puikiai pavaizduojama pasirinkimo problema ir jos sprendimai ribinėje situacijoje. Kodėl tai ribinė situacija? Pasakotojas atsiduria pragare – Štuthofo koncentracijos stovykloje. Čia nuolat patiriami paniekinimai, pažeminimai. Tai vieta, kur žmogus turi pasirinkti: palūžti ar į viską žiūrėti pašaipiai. Pasakotojo pasirinkimas labiausiai mane ir sudomino. Pasakodamas jis stengiasi savo padėties nevertinti dramatiškai, kad skausmas nebūtų toks atviras. Į smurtą atsakoma vieninteliu savisaugos ir savigynos būdu – susikuriamas tam tikras prichologinis gaubtas iš kultūros vertybių, krikščioniškosios dorovės, atjautos, pergalingo sąmojo. Mano nuomone, kad jauną žmogui labiausiai sudomina tai, jog tragiški dalykai vaizduojami komiškai. Viena komizmo formų – ironija. Tai svarbiausia ,,Dievų miško“ stilistinė priemonė. Poetas lyrikas, vaikščiojęs dievų takais, klausęsis gėlių melodijų, atsiduria baisioje, žmogų ir žmoniškumą į nieką paverčiančioje situacijoje. ,,Kaipgi čia dabar. Poetas lyrikas – ir lavonus tampyk“. Ši kūrinio atkarpa yra neįprasto, ironiško vaizdavimo pavyzdys. Ir toks ironiškas požiūris neišnyksta per visą kūrinį, kalbant apie save, apie nelaimingus kalinius, beprasmį darbą, apie lagerio prižiūrėtojus kuriuos pasakotojas vadina ,,narsuoliais“, ,,karžygiais“, ,,galvažudėliais“. Apsisprendimas ribinėje situacijoje Baliui Sruogai buvo ironija, kuri yra ir pasaulio vertinimas, ir savisaugos priemonė  tarsi kaukė, pasidengti nuo naikinančio lagerio poveikio. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti totalitarizmo, fašizmo, komunizmo sukeltiems košmarams. Taigi, apsispręsti jaunam žmogui ribinėje situacijoje gali padėti knyga ,,Dievų miškas“, nes pirmiasuia tai yra pritraukiantis kūrinys, verčiantis gilintis. Supratus šią dokumentinę knygą, galima ją palyginti su realiomis gyvenimo situacijomis, išanalizuoti situaciją ir teisingai pasirinti – pritaikytį pašaipią ironiją ir taip nepalūžti. Kovojantis žmogus neskeldėja ir nesigaili savęs, jis telkia į vieną    ryžtingą mostą – nenusižeminusiojo „išdidumą“ ir „atkaklią valią“, kad ištvertų „kruvinoj giesmėj”.

Asmenybės laikyseną ir kovojantį žmogų sunkiu metu atskleidžia ir partizanaų gyvenimas, partizanai – daugiausiai civiliai žmonės, vadovaujami kariškių, siekę apginti Lietuvos nepriklausomybę per ir po Antrojo pasaulinio karo. Jie iki arešto ar mirties aktyviai priešinosi vergovei. Vienas iš žymesnių partizanų, kuris kovojo prieš sovietinį rėžimą, buvo poetas Bronius Krivickas. Jis priklauso tai ypatingai prieškario Lietuvos kaimo jaunuolių kartai, kuri grūdinosi valstybingumo ir patriotizmo idealų ugnyje. Krivickas jau gimnazijoje išryškėjo savo polinkiu į literatūrą. Jis skaitė savo kūrybą ir redagavo tekstus. Rašytojas rašė poeziją, prozą, dramas, reiškėsi kaip literatūros kritikas ir vertėjas. 1945 m. juo pradėjo domėtis sovietinis saugumas. Persekiojamas Krivickas įsitraukė į partizaninę kovą. Savo lyrikoje poetas gyvenimo tikslą brėžia ties mirties riba. Žmogus balansuoja tarp gyvenimo ir mirties. Jėgų kovai suteikia Dievas. Žmogui svarbu išsaugoti didybę prieš likimą. Jo eilėraštyje ,,Dovydas prieš Galijotą‘‘ lyrinis subjektas kovoja dėl teisingesnio pasaulio. Biblinis motyvas atskleidžia ne tik jėgų kontrastą, bet tai yra ir nuoroda į nelygią kovą išgyvenančius partizanus. Atskleidžiamas kario tikėjimas pergale, - taip pat eilėraštyje, skirtingai nei realybėje, gėrio jėgos laimi: pasikartoja biblinė istorija. Kitame eilėraštyje ,,Kai kelies kovoj tu į ataką‘‘ lyrinis subjektas jaučia stiprėjant skausmą ir valią. Jam rūpi ne, kaip kovos, kančios bei mirties išvengti, bet kaip jas sutikti ir jose išsaugoti mūsų žmogišką didybę, išdidžiai grimzti nebūties jūron ir ištverti iki galo: ,,Nes žinai: jei kas įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės.‘‘ Tačiau Krivicko kūrybos žmogus net nuolatinėje mirties nuojautoje sugeba nenusivilti ir džiaugtis gyvenimu: „Tos dienos slenka priešmirtinės gražios“. Bronius Krivickas buvo pavyzdys, kaip ribinėse situacijose išlikti ramiam ir nepasiduoti priešams ir tai atskleidė savo kūryboj.

Žmogui, atsidūrusiam kritinėje situacijoje, gyvenimo akimirkos tampa tikru jo vertybių išbandymu.  Susidūrusi su tokiu išbandymu ir pabuvojusi šaltame Laptevų jūros pakraštyje – Dalia Grinkevičiūtė. Ji visus išgyvenimus aprašė atsiminimų knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kuri atrasta ir išleista tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Dalia Grinkevičiūtė knygoje mini savo gyvenimo pasididžiavimą – tėvelį. Jis išdrįso pasakyti čekistams, vasaros naktį įsibrovusiems į jų namus, kad visą gyvenimą dirbo Lietuvoje, čia nori ir numirti. Deja, mirti Lietuvoje jam buvo nelemta, jis mirė nukankintas Šiaurės Uralo lageryje.   Tą pačią birželio naktį ji, keturiolikmetė mergaitė, su motina Prane ir vyresniuoju broliu buvo ištremti į tolimuosius Sibiro rajonus. Juos paleido negyvenamoje saloje, kurioje nėra nieko – nei namo, nei medžių, nei žolės. Tikiu, kad visi tremtiniai tuo metu taip pat sunkiai suvokė, kas vyksta, ir kas jų laukia,  nes nežinojo, nei kur juos išveža, nei kokius daiktus pasiimti su savimi. Tiesa, ne visi čekistai buvomalonūs ir geri, kad leistų apskritai kažką pasiimti, dažniausiai žmonės būdavo tiesiog išvaromi iš namų taip, kaip stovi, nespėdavo net savo vaikų šilčiau aprengti. Pasikeitus klimatui, nuo šalčio ir bado žmonės vis dažniau susirgdavo, tūkstančiai žmonių mirdavo..  XX a. Viduryje, ištremti žmonės gaudavo tik trupinėlius maisto, kurių neužtekdavo net alkio jausmo numalšinimui, ką jau kalbėti apie pasistiprinimą. Dalia Grinkevičiūtė pateikia keleta pavyzdžių, kokie žmonės išalkę jausdavosi, kad suvalgydavo netgi ant mirusio žmogaus surastą duonos gabaliuką, arba duoną, rastą naktiniame kibire. Barakuose žmonės mirusius laikydavo net po savaitę, kad gautų jų duonos davinį. Šiais  išvardintais atvejais, mano nuomone, tokią laikyseną vaizdavo žmonės, kurie turėjo jėgų toliau stengtis, judėti, dirbti. Pačios Dalios Grinkevičiūtės tvirtumas geriausias matomas šalia motinos Pranės Grinkevičienės, kuri visą laiką Sibire jautėsi labai blogai, vienu metu netgi buvo laikoma mirusia. Nusilpus motinai, ji išdrįso pabėgti į Lietuvą, kur nuolat bekeičiant gyvenamąją vietą jos kartu išgyveno beveik metus laiko. Tačiau motinos išgelbėti nepavyko, ji mirė, o dukra ją palaidojo savo namo Kaune rūsyje. Visi žinome, kad praradus artimą žmogų labai sunku išlikti stipriam. O Dalia ne tik išgyveno motinos netektį, tačiau kankinama neišdavė savo šeimai artimiausių žmonių. Ji parodė, kad moka laikytis, nepasiduoti ir kovoti dėl to, kas gyvenime svarbu. D.Grinkevičiūtės atsiminimuose matomi, kad baisiomis dienomis žmonės iš paskutiniųjų rūpinosi vieni kitais, aukojosi. Su lietuviais suvedami ir kitų tautybių žmonės: suomiai, žydai. Žmoniškumas neturi tautybės, net didžiausiose kančiose, jei žmogus žvelgia į kitą žmogaus akimis, bent menka dalis žmoniškumo yra išsaugoma. Jie vienijosi ir dainuodavo tautiškas giesmes, tradicijų laikymasis ir švenčių šventimas jiems padėjo širdimi sugrįšti į tėvynę. Tremimai- viena iš žiauresnių gyvenimo išbandymų, ribinių situacijų, kuri vis tiek nesunaikino žmonių tikėjimo ir noro grįžti į Lietuvą, kovoti vieniems dėl kitų ir išlikti stipriems ir nepasiduoti visais gyvenimo atvejais.

 Labai  svarbu pažinti save kiekvienam iš mūsų. Dažniausiai tai padaryti mums padeda kiti,  nes jie  parodo mūsų stipriąsias ir silpnąsias puses. Manau,  kad skaitydami kūrinius, tokius, kaip: B.Sruogos ,,Dievų miškas”, D.Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir B.Krivicko eilėraščius galime padaryti išvadas, kad tai mums gali padėti gyvenime prisitaikyti ir rasti tinkamą sprendimą. Nereikėtų bijoti naujovių ir nežinomybės, nes tik taip perprasime save.Šiais moderniais punktualumo ir tikslumo laikais žmogus dažnai nesusimąsto apie galimą ribinę gyvenimo situaciją. Visuomenėje vyrauja kelios nuomonės apie likimą: pirmoji – asmuo pats gali valdyti savo gyvenimą, antroji – žmogui gimus, jo likimas būna nulemtas. Visų pirma, kiekvieno tipo žmogus, turėtų suprasti, kas tai yra ribinė situacija. Manau, tai tokia situacija, kai esame priversti pažiūrėti į būtį kitaip. Kaip, kad žmonės žiūrėjo Antrojo pasaulinio metu. Drįsčiau teigti, kad žmogus – savo likimo kalvis. Kartais tam tikri sprendimai priverčia mus jaustis kaltais, kažko netekti, ar jaustis išduotais. Norėdami kažką turėti, dažniausiai privalome kažko atsisakyti. Tai ir yra ribinė situacija, turime pasverti ir nuspręsti, kas mums patiems yra brangiau.