… O mano vaikystė kvepia kanapėmis. Ne visi čia kasdien lankosi, todėl priminsiu vieną istoriją.

Sibire kanapės man įsiminė visam gyvenimui: mes žaidėme kanapių „džiunglėse“, iš kanapių plaušo darėme botagus, virves, su virtomis bulvėmis valgėme skrudintas kanapių sėklas. Skanu!
*

Sugrįžome į Lietuvą. Maždaug po 20 metų einu per Raseinius ir sustoju lyg nušautas. Kažkoks pažįstamas kvapas į mane padvelkė! Stovėjau ir dairiausi tol, kol viename darželyje pamačiau kanapes! Jei būčiau jas pamatęs, bet neužuodęs, kažin, ar būčiau atpažinęs. O kvapo su niekuo negalėjau supainioti!
***
Kvepalų „Быть может“ kvapas jums gal net nepatiktų, o man tai geriausi kvepalai pasaulyje, nes jie kvepia mano jaunyste, mano meile, mano dvidešimtmete Albina.

Turi praeiti daug metų, kad priežastis ir pasekmė susikeistų vietomis. Anksčiau mergaitės lūpos kvepėjo vyšniomis, dabar vyšnios kvepia mergaitės lūpomis. Anksčiau pavasario vejas atnešdavo gėlių kvapus, dabar tas vėjas atneša prisiminimus… Žemuogės kvepia mergaite vardu (…), alyvos kvepia mergaite vardu (…), pavasario sniegas kvepia mergaite vardu (…)… Tik nepamanykite, kad aš visas tas mergaites savinuosi! Tiesiog dėkingas joms, kad įprasmino žiedus, kvapus! Dabar mano pavasariai kvepia jaunyste.

--------------------------------------------------------------------------------------

Lietuvių homoseksualai, ar jie domisi savo tautiniu identitetu, ar jiems tapatintis užtenka tik vadinamosios žemosios patirties, o tautinis priklausomumas neturi reikšmės? Pavyzdžiui, ar yra užfiksuotas oficialus pirmasis gėjus Lietuvos istorijoje? Tai, kad Vytautas Didysis mėgo moteriškus drabužius, mes žinome, bet ar tai reiškia, kad jo seksualinė patirtis buvo tokia pat išradinga, kaip vaizduotė gelbėjant savo subinę? Jis nuolat trynėsi tarp vokiečių riterių, o tie nuo senų laikų mėgo moteriškas nosinaites ir žydrus keliaraiščius.

Klausydamas Ellos Fitzgerald dainuojamos dainos „Pasimylėkim!“ - Let’s do it (Let’s fall in love) - išgirdau minimus lietuvius. Štai kokie dainos žodžiai – pateikiu tik pradžią:

 Birds do it, bees do it
 Even educated fleas do it
 Let's do it, let's fall in love
 In Spain, the best upper sets do it
 Lithuanians and Letts do it
 Let's do it, let's fall in love
 The Dutch in old Amsterdam do it
 Not to mention the Fins
 Folks in Siam do it - think of Siamese twins /…/

ir taip toliau. Internete galima rasti visą tekstą ir dainos įrašą. Netgi keletą šios dainos atlikimo ir teksto variantų.

Kaip matome, tai daro ne tik paukščiai, bitės ir net išsilavinusios blusos, bet net ir lietuviai, ir latviai… Pasižiūrėjau, kas dainos autorius. Tikrai neturėtų būti amerikietis, nes jie apie Europą žino tik tiek, kad sulaukus pensijos ten galima išleisti pinigus. Colas Porteris. Keista, bet amerikietis. Tiesa, kilęs iš Peru. Jokių lietuviškų, baltiškų šaknų. Bet kai sukūrė dainą „Let’s do it“, gyveno Paryžiuje. Prieš tai buvo net Prancūzų legione. Homoseksualas, nors, atrodo, pūtė fleitą į abu galus, kitaip tariant, buvo biseksualus, nors vedęs vyresnę moterį, ko gero, tik dėl akių. Juk galėjo kas nors iš lietuvių menininkų tuo metu – tarkime, trečiajame dešimtmetyje – gyventi Paryžiuje. Dailininkai, poetai, dainininkai.

Su kuo Colas Porteris dalijosi patalą? Ar įmanoma tokia hipotezė? Bendravo kavinėse ir viešnamiuose, kartu uostė kokainą ir šaudė žiurkes Paryžiaus priemiesčiuose? Kiek atsimenu, Juozas Miltinis Paryžiuje nuvyko į Prancūziją vėliau, jau ketvirtajame dešimtmetyje.

Galima daryti paprastesnę, nuobodžią prielaidą – Jeilio universitete ir Harvardo teisės mokykloje mokęsis Porteris anuomet paprasčiausiai žinojo apie Lietuvos egzistavimą, nes tai buvo natūralu išsilavinusiam žmogui. Galbūt. Lietuva buvo europinės bendruomenės natūrali dalis, todėl patekti į plevėsos sukurtą dainą mes turėjome teisę kaip ir visi kiti – dainoje minimi argentiniečiai, ispanai, suomiai, moliuskai ir panašiai.

Beje, J.Miltinis – ar galima viešai sakyti, kad jis buvo gėjus? Nebuvo? Apskritai – ar legalu kokį nors asmenį viešai vadinti homoseksualu? Jie kovoja už savo teises būti pripažintais, bet kaip tas pripažinimas turėtų atrodyti kalboje? Ar tai turėtų atsispindėti oficialiuose dokumentuose? Ar vėl griebsimės kokių nors eufemizmų?

Mes vargstam ne tik su mūsų fobijomis, bet ir su kalba – bijom ne tik savo nuomonės, bet ir savo pačių žodžių. Lietuviai vis dar grumiasi su savo kalba kaip Jokūbas su Viešpaties angelu – vis dar formavimosi stadija, mielės dar neišsivaikščiojo, kažkas pirmykščio yra mūsų santykyje su kalba, iš stabmeldystės, panteizmo, fetišizmo. Nors dažniausiai tai tiesiog tamsumas ir tiek.

Ką tik perskaičiau prancūzo Gilles’o Leroy knygą „Alabama song“. Na štai, jau ir Scottas Fitzgeraldas buvo homoseksualas. Autorius tai pasako netiesiogiai, jo žmonos Zeldos lūpomis. Zeldos, kuri buvo gerokai trenkta, nuolat šlaistėsi po psichiatrijos klinikas. Labai patogu, manykit kaip norit. Gal tai tiesa, o gal tik pamišėlės kliedesys.

Homoseksualai turi vieną šlykštų bruožą – stengiasi mesti įtarimo šešėlį ant visų, ant ko tik įmanoma. Kagėbistiniai metodai. Suprantu, kad tai iš nevilties, kad tai žiaurios kovos už būvį padarinys, bet vis tiek nemalonu.

Ko gero, Jėzus Kristus irgi įtrauktas į įtariamųjų sąrašą. Tiek gražių vaikinukų buvo jo palydoje.

Kažkada kritikas Algimantas Bučys mane užsipuolė dėl šalutinio epizodo knygoje, kuriame svarstoma apie smirdinčias Jėzaus Kristaus kojas per Paskutinę vakarienę, - anot kritiko, žydai anuomet buvę labai higieniški ir jų kojos kvepėdavo aliejais. Priekaištavo taip, tarsi rankoje laikytų pirties talonus su Kristaus parašu. Toks parapinės mokyklos argumentas – švarūs! O man – smirdėjo. Net jeigu ir buvo švarios jo kojos – iš baimės, iš nevilties dvokė. Baisiu artėjančios mirties prakaitu. Man patinka maištaujantis, valkataujantis, girtuoklis ir pasileidėlis Jėzus, o ne toks mėlynakis blondinas, ką tik nužengęs nuo torto.

Iki šiol net neaišku, kaip tas Jėzus Kristus atrodė. Per „Discovery“ teko matyti mokslininkų rekonstruojamas anuo metu tuose kraštuose gyvenusių žmonių kaukoles – atrodė kaip žmogbeždžionės! Įsivaizduoju tokį J.K. pakabintą kur Lietuvos bažnyčioje. Portugalų rašytojas Jose Saramago romane „Jėzaus Kristaus evangelija“ rašė, kad būsimasis žmonijos išganytojas jaunystėje dulkinęs ožkas. Ką pasakytų kritikas portugalui? Buvo ar nebuvo?

Piemenys tuo užsiimdavo prispausti reikalo, kalnuose ar stepėse, kur moters nė kvapo; ir dabar užsiima, ir kas gali paneigti, kad tamsūs lietuviai savo urvuose iki šiol neprievartauja nepilnamečių dukrų, ožkų ir telyčių? Vakarų Europoje, XIX pabaigoje - XX amžiaus pradžioje turtingesnės šeimos (tos gerosios buržuazinės mamytės) savo sūnums pasamdydavo dailias, doras merginas iš kaimo, kad išmokytų sūnelius kaip elgtis lovoje. Lietuviai mokydavo tai daryt su ožkomis ir avimis. Žemesnė kultūra.

Mes tamsūs, ir reiktų tai vieną sykį suvokti. Atsilikę, smegenys mažiau treniruotos. Menkesni civilizuotumo įgūdžiai. Witoldas Gombrowiczius iš tremties Argentinoje mokė lenkus – išnaudokit savo nebrandumą, būkit jauni, nemėgdžiokit prancūzų ar anglų, mūsų ginklas – mūsų paslankumas, lankstumas kuo nors tapti, augti, vystytis, nes mėgdžiojimas stabdo.

Lenkai neklausė, štai Lenkija iki šiol nei šis, nei tas. Pusfabrikatis. Lietuviai irgi nežino, kuo jie turėtų būti. Ko jie apskritai norėtų, kokia programa, koks planas?

Tiesa, mes drąsūs. Kas tai per š... Ak, turbūt tai reiškia, kad galim sumušti išgėrusį lakūną iš NATO. Keletas degeneratų duoda į snukį žmogui, o visai lietuvių tautai truputį sustangrėja – mes drąsūs. Krepšininkai laimi kokį nors medalį – ak, mes dar drąsesni. Ta sportbačių prakaitu ir sporto salės dulkėmis dvokianti drąsa… Ji reikalinga, bet kodėl gi tik viena pusė? Tik apačia, kūnas?

Kodėl lietuviai negalėtų imtis mokslo, pažinimo, kompiuterių. Prisistatyti Europai, pasauliui - mes smalsūs, mes mokomės, mus ištinka nuostaba, kai mes atrandame senosios Europos kultūros lobius, kurie buvo anksčiau nepasiekiami. Duokit mums galimybę šviestis, lavintis, mes atsitiesime, išsikuopsime savo tvartu virtusią tėvynę ir galvas. Ne, mes tik vagiame ir vagiame, spjaudome vieni ant kitų ir spjaudome, kyšininkaujame ir pataikaujame, ir galo nematyt ir nieko jau nematyt, kaip tai apgailėtina, kaip tai suknistai, gėdingai, šūdinai apgailėtina...

Velniai rautų. Štai kur nuveda mintys apie homoseksualus. Tiesą sakant, iš gailesčio visa tai. Man jų gaila. Ir jų visi išsišokimai – tik iš baimės ir nevilties. Be abejonės, abi pusės panašios – heteroseksualai vyrai gėjų nekenčia irgi iš baimės. Jie negali susitaikyti su mintimi, kad gali būti suvokiami kaip moterys.

Kalbos apie tradiciją, krikščionybę, katalikybę čia visiškai nieko dėtos, tai tik figos lapeliai. Pagrindinė neapykantos gėjams priežastis – paprasčiausia baimė ir gėda. Jeigu kitas vyras gali būti vyro partnerė, tai juo teoriškai gali būti kiekvienas vyras – štai kur itin vyriškų vyrų bėda. Ypač tų vyrų, kurie tapatinasi tik su savo lytimi.

Suprantama jų baimė. Jiems iš rankų norima išplėšti vienintelį egzistencijos argumentą. Homoseksualų egzistavimas visuomenėje pavojingas tuo, kad gali pereiti į kitą fronto pusę net nepastebėjęs, nejučia. Juk beveik nerasime vyro, kuris nebūtų sapnavęs savo moteriškosios pusės. Tos pusės vyras labiausiai ir bijo. O baimė gimdo monstrus.

----------------------------------------------------------------------------------------------

Senų senovėje žuvys gyveno sausumoje ir skraidė kaip paukščiai. Vietoj pelekų jos turėjo kojas ir sparnus, o jų kūnai buvo padengti ne žvynais, o švelniomis plunksnelėmis.
 Tais laikais žemėje nebuvo didelių vandenynų, buvo tik upių, ežerų, jūrų. Žuvų buvo daugybė, tiek pat kiek dabar jų gyvena bekraščiose vandenynuose, bet žemėje buvo daug vietos, daug gražių miškų, pievų, todėl visi galėjo sutilpti.
 Žuvys nebuvo nebylios, kaip dabar. Atvirkščiai, iš visų žemės gyvūnų tais laikais jos buvo balsingiausios. Keisčiausiais garsais žuvys užtvindydavo visą pasaulį nuo ryto iki vakaro.
 Visi būtų buvę patenkinti, jei žuvys būtų gražiai čiulbėjusios, švilpavusios, čiauškėjusios, ulbėjusios, bet jos buvo nedraugiškos, piktos, pasipūtusios, todėl nuo pat ryto pradėdavo bartis, klykauti, bjauriai karkti ir čerkšti. Žuvys susirinkdavo į didelius pulkus ir pešdavosi – jų plunksnos skraidydavo lyg pagalvę praplėšus.
 – Kaip jums ne gėda! – ne kartą barėsi žemės valdovė Saulė. – Turite maisto, turite vietos, aš jums šviečiu, šildau jus, kodėl negalite gyventi draugiškai?
 Bet žuvys neklausė. Rietenos, bjaurūs klykavimai ir ūkavimai nesiliovė. Žuvys nė nepastebėjo, kad nuo pykčio ir nesantaikos jų širdys pradėjo atšalti. Dabar žuvys jau nepakildavo aukštai į dangų. Norint aukštai pakilti, reikia turėti karštą širdį.
 Vaikštinėdamos žeme po jų pačių priterštus laukus, po jų sumintus ir snapais apdraskytus želmenis, žuvys buvo vis piktesnės ir piktesnės, jų balsai skardeno kaip nelaimė visiems
 žemės gyventojams.
 – Nutilkite pagaliau! – neiškentė Saulė. – Jūs nemokate gyventi žemėje, todėl dabar amžinai gyvensite vandenyje. Jūsų šaltos širdys, todėl jums netinka būti tarp tų, kurie karštai myli, linksmai gyvena. Jūs nemokate kalbėtis, todėl dabar gyvensite amžinoje tyloje. Jūs nemylite vienos kitų, todėl neleisiu jums be meilės auginti savo vaikų – jie išsiris iš ikriukų ir iškart nuplauks savo keliais.
 Sušniokštė, suūžė milžiniškas srautas vandens, kurį iš padangių pasiuntė Saulė. Daugiau kaip pusė žemės buvo apsemta vandens. Žvėrelius ir paukščius Saulė paliko sausumoje, o visas žuvis sumetė į bekraščius vandenynus. Ten jos dabar ir gyvena. Kartais jos dar bando iššokti iš vandens ir skristi, bet skrenda netoli ir vėl krenta į vandenį. Kartais jos iškyla į vandens paviršių ir pakreipusios galveles žiūri į Saulę – gal dovanos, gal vėl leis gyventi saulutėje?

--------------------------------------------------------------------------------------

Senų senovėje vienoje arabų šalyje gyveno princas. Jo tėvas, žinoma, buvo karalius, jo mama – karalienė, bet princo jie nelepino, mokė darbštumo, sumanumo, mokė gyventi dorai.
 Kai princas užaugo, karalius jam pasakė:
 – Laikas tau susirasti žmoną. Žinau, kad daug gerų ir gražių princesių yra tolimoje šiaurės karalystėje, bet tik tas jaunuolis yra vertas geros žmonos, kuris įveikia daug kliūčių kelyje į laimę. Keliauk!
 Princas apsirengė paprastais, tolimai kelionei tinkamais drabužiais, pasibalnojo žirgą, pasiėmė lanką, strėlių, tinklą žuvims gaudyti, virvių dar šio to ir iškeliavo.
 Jojo, jojo jis ir prijojo aukštų kalnų grandinę. Perkopti per kalnus neįmanoma, bet yra tarpeklis. Deja, tame tarpeklyje tupėjo ir skraidė šimtai didžiulių plėšrių paukščių. Jei josi – mirtinai užkapos, sudraskys ir sules.
 Prie kalnų buvo nedidelis ežerėlis. Princas kelis kartus užmetė tinklą ir prigaudė daug žuvų. Susikrovė žuvis į krepšį ir joja per tarpeklį. Kai tik plėšrūs paukščiai puola, princas meta jiems kelias žuvis. Paukščiai puola prie žuvų, o princas joja toliau. Taip ir išjojo į lygumą.
 Joja toliau į šiaurę. Prasidėjo miškai. Prijojo miškais apaugusius kalnus. Jokio tarpeklio negali rasti. Prigulė princas nakvynei po medžiu, žirgą laukymėje pasiganyti paleido.
 Vidurnaktį kažkas sušniokštė, suūžė! Į laukymę nusileido trigalvis slibinas, bematant sudraskė princo žirgą ir surijo… Prisirijęs slibinas čia pat laukymėje užmigo, jo knarkimas sklido po mišką.
 Princas nuo triukšmo, žinoma, pabudo, viską matė. Jis neišsigando, tik nusiminė, kad neteko žirgo. Gerai dar, kad visos mantos slibinas neprarijo.
 Žiūrėdamas į miegantį slibiną, princas pamatė aukso žiedą, ant vidurinės galvos kaklo pakabintą. Kam slibinui tas žiedas? Aišku, kad ne dėl gražumo pasikabino!
 Išaušus slibinas nuskrido, o princas pasiėmė lanką, strėles ir išėjo medžioti. Per dieną jis nušovė penkis šernus ir atvilko juos į laukymę. Vakare pasislėpė netoliese po medžiu ir laukia.
 Netrukus atskrido slibinas, surijo visus šernus ir užmigo. Tada princas prisėlino, nutraukė grandinėlę ir pasičiupo žiedą. Ryte slibinas pabudo, o pakilti negali – tas žiedas visą jo galybę valdė.
 – Žmogau, atiduok man žiedą, – pradėjo gailiai inkšti slibinas.
 Princas priėjo prie slibino ir sako:
 – Pernešk mane per kalnus, tada atiduosiu!
 Slibinas sutiko, bet pasakė:
 – Jei tu sėdėsi man ant nugaros, tai man bus sunku skristi, todėl turėsi maitinti mane mėsa.
 – Palauk manęs čia, – pasakė princas, o pats nuėjo į mišką medžioti.
 Prišaudė visokių žvėrių, išmėsinėjo, susidėjo mėsos gabalus į krepšį ir sėdo ant slibino nugaros.
 Slibinas pakilo ir skrenda virš kalnų. Tai vieną galvą atsuka, tai kitą, princas į nasrus įmeta mėsos gabalą – slibinas skrenda toliau. Jau visai nedaug skristi liko, bet pats baisiausias tarpeklis apačioje, o slibino jėgos senka, o mėsos krepšyje nebeliko! Išsitraukė princas peilį, nupjovė mėsos nuo savo kojos ir metė slibinui į nasrus. Keleiviai laimingai nusileido lygumoje!
 – Ačiū, geros mėsos tu turėjai, – sako slibinas. – Ypač skanus buvo paskutinis kąsnis.
 Princas parodė kraujuojančią koją, ir slibinas suprato, kaip princas juos abu išgelbėjo nuo pražūties. Tada slibinas atrijo paskutinį kasnį, pridėjo jį prie princo kojos, ir mėsa bematant prigijo, o princas tapo geriausiu slibino draugu.
 – Kur tu keliauji? – paklausė slibinas.
 Princas pasakė, kad jis nori susirasti sau žmoną šiaurinės karalystės pilyje.
 – Į tą pilį sargyba nieko neįleidžia, – pasakė slibinas. – Nebent tu ant slibino atskristum…
 Apkabino savo draugą princas ir parašė nunešti prie pilies vartų.
 Pamatę atskrendantį slibiną, sargybiniai išsilakstė, o princas lengvai įėjo į pilies kiemą.
 – Aš esu tolimos šalis pasiuntinys! – pradėjo jis garsiai šaukti kieme. – Mano karalius kviečia pačias gražiausias, pačias turtingiausias geros širdies princeses į puotą – princas nori pasirinkti žmoną.
 Išgirdo tai karalius, pasikvietė savo jauniausią dukrą ir pasakė:
 – Duosiu tau daug aukso ir brangakmenių, liepsiu pakinkyti tris žirgus į gražiausią karietą. Važiuok!
 Dukra sutiko ir su pasiuntiniu apsimetusiu princu išvyko į kelionę. Jau pačioje kelionės pradžioje princesei patiko gražus ir protingas pasiuntinys, ji jau nebenorėjo vykti į puotą ir tekėti už princo, bet negi pasakysi tai pasiuntiniui? Princesė nuliūdusi sėdėjo karietoje…
 Privažiavo kalną. Princas (pasiuntinys) sako:
 – Karieta kalno neįveiksime. Teks kopti pėsčiomis arba prašyti, kad mums padėtų mano draugas slibinas, bet jį reikia šerti mėsa. Šioje kalno pusėje miškų nėra, sumedžioti ką nors bus sunku.  Gal mes galėtume papjauti vieną žirgą?
 – Su tavimi aš galiu ir ant slibino skristi, ir pėsčiomis kopti! – pasakė princesė, nes ji jau visa širdimi pamilo princą.
 Princas papjovė vieną žirgą, paruošė slibinui mėsos, o kitus du žirgus pakinkė į karietą ir vežėjas pasuko atgal į princesės pilį. Princesė pasiėmė tik maišelį su auksu ir brangakmeniais. Jaunuolis garsiai sušvilpė, atskrido drakonas ir pernešė jaunąją porą per kalnus.
 Po to jie kelias dienas ėjo pėsčiomis, geriau pažino vienas kitą, labai susidraugavo, labai įsimylėjo!
 Priėjo kalną su tarpekliu. Princas sako:
 – Šioje pusėje nėra jokio ežerėlio, jokios upės, aš negaliu prigaudyti žuvų. Mes galėtume paprašyti, kad mus lydėtų medžiotojai ir šaudydami baidytų paukščius, bet medžiotojams reikia užmokėti, o aš neturiu pinigų…
 Princesė atrišo maišelį ir pripylė princui pilnas rieškučias aukso ir brangakmenių. Mylinti širdis yra dosni!
 Jiedu nusisamdė medžiotojų, kurie palydėjo per tarpeklį, o po to dar nusipirko gražų vieno žirgo traukiamą vežimėlį ir nuvažiavo į princo rūmus.
 Privažiavus rūmus, princas sako princesei:
 – Aš esu ne pasiuntinys, aš esu princas. Nebus jokios puotos. Aš myliu tave, tik tave, būk mano žmona! Kelionėje tu parodei, kokia gera tavo širdis, aš noriu su tavimi gyventi visą gyvenimą.
 Princesė iš džiaugsmo net apsiverkė! Juk ji taip nenorėjo jokio kito vyro, išskyrus tą, kuris įveikia visas kliūtis, kuris myli ją…

--------------------------------------------------------------------------------------

Aš retkarčiais mokau matematikos vieną kitą moksleivį. Daugiausia – ne mūsų gimnazijos. Vienas kitas yra iš prestižinių Kauno gimnazijų.
 Mokau nemokamai. Kai „išeisiu į pensiją“ – mokysiu už pinigus. Stokite į eilę, ruoškite pinigėlius…
 *
 Dažniausiai mokau ydingojo rato aukas. Apie tą ratą jau esu rašęs, bet vakarykštis įspūdis verčia parašyti dar kartą…
 *
 * Mokytojai moksleivius ne moko, o dresuoja. Mokytojams taip patogiau, jie patenkinti.
 * Moksleiviai patenkinti dresūra, nes „dresuotis“ lengviau nei mokytis.
 * Vadovėlių autoriai rašo knygas psichikos negalią turintiems vaikams ir yra patenkinti, kad tuos vadovėlius valstybė pripažįsta.
 * Mokytojai „kelia“ pažymius, nes kam tos problemos, kai pabandai parašyti realų pažymį?
 * Moksleiviai patenkinti gaunamais pažymiais.
 * Tėvai patenkinti vaikų gaunamais pažymiais.
 * Valstybė sukuria tokią abitūros sistemą, kad šioks toks tuos egzaminus išlaiko.
 * Moksleiviai patenkinti, kad egzaminus galima išlaikyti ir nesimokant.
 * Tėvai patenkinti, kad vaikai garantuotai gauna brandos atestatus.
 * Universitetai sukuria tokią priėmimo sistemą, kad šioks toks gali įstoti.
 * Abiturientai patenkinti tokia priėmimo sistema.
 * Abiturientų tėvai patenkinti tokia priėmimo sistema.
 * Universitetai „spaudžia“ dėstytojus, kad neišmestų nemokytinų.
 * Dėstytojai patenkinti, kad galima dėstyti bet kaip ir niekas nebara.
 * Universitetai patenkinti, kad turi studentų.
 * Studentai patenkinti, kad galima studijuoti bet kaip.
 * Valstybė patenkinta, kad turi daug išsilavinusių žmonių.
 ***
 Palaukite, palaukite! Tai kas čia nepatenkintas?! Kodėl nepatenkintas? Būtent taip ir paklausė vienas bukagalvis mokytojas cinikas…
 *
Aš nepatenkintas! Aš nenoriu, kad mano vaikai, mano anūkėliai gyventų visuomenėje su tokiu „išsilavinimu“. Aš bijau, kad tie „aukštąjį mokslą“ įgiję žmonės mane gydys, mokys mano anūkėlius, vadovaus mano vaikams. Aš nenoriu, kad pagaliau atsipeikėję to ydingojo rato įkaitai pultų į depresiją, žudytųsi.
 Todėl aš aiškinsiu ir aiškinsiu, rodysiu ir rodysiu to ydingojo rato pavojų.

--------------------------------------------------------------------------------------

Ši daina skiriama tiems, kurie sėdi, sėdėjo ir sėdės.

Kai mes buvom maži ir žaidėm smėlio dėžėj
Į kiemą senis atėjo su gitara ant peties.
Pažadėjęs, kad apie mus dainą sudės,
Jis paprašė stiklinės vandens ir kėdės.

Mes užleidom kėdę paslaptingam dėdei
Ir pusračiu aplink jį susėdom
Skiriu šią dainą, tarė jis, pridėjęs ranką prie širdies,
Jums vaikai, neturintys ateities.

Kai panosėje jums pūkeliai kaltis pradės
Ir gražią mergą pamačius, stovės,
Kai malonumui neužteks tik porcijos ledų,
Jūs patys eisite prasimanyt pinigų.

Ir nedingsite jūs niekur nuo savo likimo
Teks kalėjime atsėdėt už nusikaltimus.
Už muštynes, prievartavimus ir plėšimus,
Už vagystes iš butų ir mašinų.

Kaip senis pranašavo, akurat taip ir nutiko.
Po metų penkerių visi mes zonoj susitikom.
Vienas iš mūsų pasiėmęs gitarą
Pratęsė tą dainą, kurią senis dainavo.

Nuo mažų dienų mes žaidėme viename kieme
Ir laikui bėgant tapome stipria šeima.
Bet likimas mus išskyrė ir suvedė vėlei,
Nuo vaikystės dabar skiria tik spygliuotos vielos.

Būnant laisvėje mums tos laisvės buvo maža.
Lengvuose piniguose matėm laimės miražą.
Dabar gyvenimą vertinti išmokom,
Dorai gyvent prisiekėm pasibaigus grotom.

Šią dainą už vandens stiklinę ir kėdę
Vaikystė mums dainavo nepažįstamas dėdė.
Daina ši tiems, kuriuos užmiršo laimė begėdė,
Ši daina tiems, kurie dabar sėdi.

Kai dešimt metų praėjo, po to, kai mes atsėdėjom.
Vaikystės kieme vėl visi susiėjom
Per tuos metus nemažai buvom pasiekę
Ir nesulaužėm priesaikos zonoj prisiektos.

Mes prisiminėm tą dainą, kurią vaikystėje girdėjom,
Kuri sunkiam kelyje nepalūžti padėjo,
Ties kuria gyvenimo mokyklą praėjom,
Tiems kuriuos ši daina sapnuose lydėjo

Dulkėtą gitarą ant kelių pasidėję
Mes pabaigėm dainą, kurią senis pradėjo,
Tą dainą atlaikiusiems likimo vėją,
Tą dainą tiems, kurie sėdėjo.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------

Tai dabar… Kai turi dvi moteris, dėl kurių širdis lydosi iš džiaugsmo, dar dukrą, sūnų, marčią, žentą ir bemaž 60 metų – rizika mažesnė.

Bet prieš tai vaikystėje ir paauglystėje buvo keistų dalykų. Suaugusieji turėjo Didžiąją paslaptį! Vienas kitas retkarčiais mesteldavo užuominą apie ją, šmėsteldavo kreiva šypsena ir aš suprasdavau: tai taip gėdinga, tai taip nešvanku, kad man geriau nežinoti… Kvailiai jūs, kvailiai! Nežinoti, nelaukti to, nepasirengti kūnu ir siela tam, ką geriausio (ir tik žmonėms!) yra sukūrusi Gamta (ir/arba Dievas) – didžiausia kvailystė ir nelaimė.

Prieš porą savaičių studentas, buvęs gimnazistas, „ėmė iš manęs interviu“ – matyt, kažkokiam gerontologijos projektui… Sutrikau, kai jis paklausė, kokie mano pomėgiai. Tikrai žinau, kad vaikystėje mėgau skaityti knygas, maudytis, važinėti dviračiu, meškerioti (ne žuvauti – žuvies pagaudavome mažai…). Tikrai žinau, kad į senatvę apėmė grafomanija ir, anot vieno draugo, susirgau priklausomybe nuo interneto. Bet kokie buvo trisdešimtmečio, keturiasdešimtmečio pomėgiai? Nejaugi nebuvo? Jau po interviu staiga nušvietė mintis: nieko nebuvo, nieko, išskyrus sekso pomėgį!

Dabar jūs, susidrovėjusieji, žvilgtelkite į mūsų vestuvinę nuotrauką ir atsakykite: ar aš galėjau Ją namuose palikęs važiuoti žvejoti, medžioti, slidinėti, turistauti, sportuoti, …? Iškeisti aukščiausiąją palaimą su Ja į kažkokius vaikų, pensininkų ir neįgaliųjų pomėgius!? Nė už ką! Visi, kurie tai darėte ar žadate daryti, – priimkite mano užuojautą…

Ir tada, ir dabar, kai penkiasdešimties dar neturintys pasakoja „maudėmės baseine, šiltoje jūroje, valgėme prabangiame restorane…“, aš vis laukiu, kad pabaigs: „… o paskui – seksas!“ Kitas aiškina, kaip jiedu slidinėjo, grožėjosi gamta, o aš vėl laukiu, kad pabaigs: „… o paskui – seksas!“ Trečias aiškina apie ilgalaikę komandiruotę, stažuotę, tarnybą, o aš laukiu, kad pabaigs: „… bet labai trūko sekso!“ Ne, niekas apie seksą nė žodžio…

Ko jūs gėdijatės? Aš tai dariau mažiausiai 3000 kartų vis su ta pačia ir garantuoju: tai fantastiška, nepranokstama, gražu, svarbiausia gyvenime! Taip, girdžiu, šventakupriai veidmainiai aiškina: „Reikia kalbėti apie meilę, o ne apie seksą!“ Ar aš sakiau, kad seksą siūlau be meilės? Nė radęs neimčiau… Seksas yra gyvenimo druska, bet kas valgo vieną druską? Meilėje, tik meilėje gali sužinoti, kokia svarbi ta druska.

Mes darome nepataisomą žalą jaunimui, bandydami išvengti sekso temos. Jauni žmonės gali paragauti grynos druskos ir nusivilti visam gyvenimui. Jauni žmonės gali taip ir nesuprasti, kad gražiausiuose literatūros, meno kūriniuose seksas pristatomas alegoriškai, Ezopo kalba, bet pristatomas! Laiku neišmokęs tos kalbos, dainuoja : „Mama, man jau aštuoniolika… visos tai jau daro…“. Ką daro? Druską ėda!

--------------------------------------------------------------------------------------

Studijavau Vilniuje. Iš manęs turėjo išeiti darbų mokytojas. Labiau mėgau studentauti negu sėdėti bibliotekoje. Šitiek panų, visos gražios, jaunos, suvažiavusios iš visos Lietuvos. Gyvenau bendrabutyje, kuriame buvo daugiausia apgyvendinti būsimieji istorikai ir lituanistai, tiksliau – lituanistės, nes ten vaikinų kaip ir nebuvo. Ryte paskaitos, po pietų, pavakariais, naktimis – baliukai, panos. Sako, buvau gražus. Gal... Aukštas, iš mamos paveldėjęs švelnius veido bruožus.... Kokių tik komplimentų neišgirsdavau: gražuolis, garbaniukas, mėlynakis... Vaikinų čia iš viso buvo nedaug, užtat kiekvienam sekėsi su panom. Ko jos tik nedarydavo, norėdamos patraukti savo pusėn: kviesdavo vakarienės, vaišindavo kokteiliais (gerdavom ir gryną baltą, alų, daug alaus), iš namų atsivežtom dešrom ir kumpiais. Jau nebekalbu apie kavutę su konjaku. Prisipažinsiu, buvau laukiamas daugelyje bendrabučio kambarių. Kiek šitaip švęsta gimtadienių, vardadienių, fuksų krikštynų, kiek gerta su progom ar be progų. Ne tik gerta. Tokie pasibuvimai niekada nesibaigdavo be sekso. Pasirinkdavau iš pulko gražiausią, pakalbindavau, apkabindavau, o, prasidėjus šokiams mažame bendrabučio kambarėlyje su užgesinta šviesa, imdavau glostyti nugarą, kaklą, galvą, bučiuoti, prispausdavau prie savęs, ir beveik visada jų rankos būdavo supintos man ant kaklo, paskiau nuslysdavo mano nugara, užlįsdavo už kelnių juosmens. Drąsesnės prasegdavo marškinius ar pakišdavo ranką iš priekio po marškiniais ir pirštais prisiliesdavo prie pilvo, krūtinės. Pačios drąsiausios ir, manyčiau, labiausiai patyrusios, uždėdavo ranką ant mano jautriausios vietos ir dar labiau ją įjautrindavo. Aš darydavau panašiai.
Dariausi vis labiau ir labiau patyręs vyras, mėgavausi gyvenimo duodavom malonėm. Kai kurios panelės net neklausdavo apie tolimesnius mūsų santykius, nenorėdavo (bent man taip atrodė) nieko žinoti – tik norėdavo permiegoti. Tokių buvo nedaug. Kai kurios įkyriai persekiodavo, kviesdavosi vėl ir vėl... Su kai kuriom susitikdavau ir po to, lankydavausi jų nuomojamuose butuose, ten leisdavau naktis. Kelios, tiesa, yra išmetusios lauk, kai sužinodavo, kokio plauko aš esu. Kiekvienai sakydavau, kad myliu, kad ji pati gražiausia, kad su nei viena man nebuvo taip gera. Kad labai jos noriu, kad visos iki jos buvo daug prastesnės. Kai priartėdavom prie reikalo, beveik visos ką nors sakydavo: nepadaryk vaiko; aš dar nenoriu vaikelio; labai noriu tavęs; daryk, daryk; tik būk atsargus ir panašiai. Viena uždainuodavo “Padaryk, padaryk man vaiką, ir drūtą, ir sveiką“... , bet tai būdavo tik daina. Padaryti nebuvo leidžiama.... Paskiau kartu važiuodavom į paskaitas, aš kur nors nusimuilindavau, papuldavau vėl į kitokias kompanijas, nueidavau su kitom... Kartais rytais keltis buvo neįmanoma. Kai bendrabučio kambariokai išeidavo į paskaitas, aš miegodavau iki pietų. Paskiau kartais pasirodydavau paskaitose, kartais – ne. Mokslai nesisekė, nes... nesimokiau. Nebebuvo laiko... Šiaip taip tempiausi. Su skolom, prastais pažymiais. Įdomu ir malonu buvo kas kita. Mėgavausi gyvenimu ir žinojau, kad kaip nors ištversiu paskutinius metus, nes tėvai gerai pažinojo vieną iš aukštosios mokyklos administracijos, kuris man ir padėjo šiaip taip judėti per mokslus.
Įpusėjus paskutiniems mokslo metams, mane pasikvietė tas tėvų pažįstamas ir pasakė, kad visi dėstytojai skundžiasi manimi ir kad aš turėsiu pakartoti paskutinių metų kursą, jeigu neatliksiu visų užduočių. Paskambinau tėvams, o jie tik pakartojo tą patį. Pasirodo, jie jau buvo kalbėję su tuo administratoriumi. Parėjęs užsukau pas istorikes, kur pasigėriau ir...
Ir kitą dieną pamačiau ją. Neišvaizdžią, bet gražiais ilgais iki juosmens lygiais plaukais. Tiesą sakant, ją matydavau dažnai. Žinojau, kad ji lituanistė, kad gauna padidintą stipendiją. Zubryla. Geležinė, akmeninė, aisbergas, niekada nereaguojanti į mus, nesišypsanti kaip kitos. Gyvenanti bibliotekose. Neseniai važiavo į sąjunginę studentų konferenciją ir laimėjo bronzos medalį. Jos kambario durys buvo šalia mano kambario durų. Ten gyveno ir kelios istorikės. Man rodos, jaunesnės už ją. Šitame kambaryje nebūdavo tiek baliukų, nors kartais ir jos pašvęsdavo. Mūsų kambariai šiek tiek bendraudavo: mes, bernai, iš jų pasiskolindavom tai arbatinį, tai druskos, tai cukraus, kurio niekada negrąžindavom, kartais eidavom duonos. Ir viskas. Neatrodė tokios įdomios... Mūsų niekada nesikvietė.
Taigi pastebėjau ją jau po to, kai sužinojau, kas manęs laukia. Pavydėjau. Ji baigs laimingai savo studijas ir dar galės pasirinkti, kur nori dirbti. O aš... Tokiomis mintimis ir sutikau savaitgalį. Visi mano kambariokai išdulkėjo į namus. Aš pasilikau. Ko ten bevažiuoti, kad jau po poros mėnesių gal važiuosiu ten su visais savo daiktais. Nuėjau pirmą kartą į biblioteką, pasiėmiau knygų, parsitempiau į bendrabutį ir pavarčiau. Nieko aš nebepadarysiu. Nebespėsiu. Sakau, gal kai dėstytojai pamatys, kad aš stengiuosi, bus man palankesni... Gal vis tiek reikia pabandyti. Įsijungiau arbatinį. Jau vėlus vakaras, išgersiu kavos, kad neužmigčiau. Cukraus nėra. Beldžiuosi pas kaimynes. „Prašau!“ sušaukia balsas, man jau beveriant duris. Zubryla sėdi ant lovos ir skaito knygą. Persimetėm vienu kitu žodžiu, labai maloniai įpylė man pusę puoduko cukraus, paduodama pažiūrėjo į akis, ir aš išėjau. „Maloni ta zubryla“, pagalvojau.
Išgėręs kavos, vis skaičiau, bet kai suvokiau, kad nieko nebesuprantu, numečiau knygą ir nuėjau pas... zubrylą, nes visi aplink išvažinėję. Na, pakalbėsiu, jeigu neišvarys, nes aš, matai, visai kitoks... Kaip moteris ji manęs visai nedomino, bet kodėl nepakalbėti? Kaimynai juk... Pastuksenau į duris kelis kartus ir įėjau. Ji sėdėjo ant lovos šalia lango ir žiūrėjo kažkur tolyn į tamsą, šalia pasidėjusi skaitymus. Kamputyje ant kėdės degė tik mažytė stalinė lemputė. Ir ji viena. Nė nepasižiūrėjo į mane. Atsisėdau ant lovos. Ji atsisuko į mane ir pasakė nei šį, nei tą: lyja, matai, lyja. Lauke dvigubai daugiau šviesų negu tada, kai nelyja. Pasukau galvą į langą ir... pamačiau tai, ką ji sakė: Neris nešėsi šviesas. Pradėjom kalbėti. Ji mėgo rudenį, ir atsiminiau, kad šitaip sako mano mama. Kalbėjom apie savo šeimas, ir supratau, kad ji dievina savo motiną. Klausinėjau apie jos studijas, apie literatūrą, apie jos mėgstamiausius dėstytojus ir paskaitas... Ji kalbėjo ir kalbėjo. Pasijutau kaip kvailas jos mokinys, pirmą kartą pradedantis suprasti, kad pasaulis gali būti pamatytas kitaip.... Ji gražėjo kas minutę... Salomėja Nėris, man negirdėti mano žemietis Mačernis, Visockis, Meterlinkas, simboliai, dramos studija – atsimenu tai, nors praėjo ....... 19 metų nuo tos nakties... Ji pasidarė nebereali, kaip kokia vizija, aš tylėjau, nes bijojau, kad tas jausmas neištirptų, nesudužtų... Pirmą kartą man buvo gera kitaip... Ji atgijo, jos minkštas balsas suposi prieblandoje ir varė mane iš proto. Ji atmintinai citavo ištraukas iš „Mažojo princo“, ir man tai pasirodė labai nauja ir gražu (atsimenu „Tu amžinai pasidarai atsakingas už tą, su kuriuo susidraugauji“. Sakė daug ką, bet tas sakinys įsmigo atmintin iš karto). Paliečiau ranka jos plaukus. Ji vis kalbėjo. Nebesupratau, ką ji sako, tik tas balsas... Tada paglosčiau veidą. Pirštais prisiliečiau jos lūpų. Zubryla išnyko. Šalia manęs sėdėjo šilta protinga moteris švelniu balsu, pasiutusiai gundanti, nežinau, ar pati tai suprantanti, ar ne. Atsegiau viršutinę jos chalato sagą. Ji nutilo ir klausiamai pažiūrėjo į mane. Atsegiau antrą. „Ar tau negera?“ paklausė. “Labai gera“ sušnibždėjau jai į ausį, o mano rankos jau buvo ją apkabinusios ir prispaudusios prie krūtinės. „Tai nesugadink gerumo“ pasakė visai nesipriešindama. O širdis jos daužėsi smarkiau negu mano. Mano meilės įrankis jau nebeįsiteko džinsuose. Negi ji tokia naivi ir nežino, ką vyrui reiškia norėti ir negauti? „Aš noriu tavęs“ sušnibždėjau, bet negalėjau sakyti to, ką sakydavau kitoms. „Ar tu manęs nenori?“ klausiau, ir ji užsimerkė. „Tu nežinai, kaip sunku su savimi kariauti“ pasakė. „Matau, kad nežinai“. „O kam kariauti?“ nesupratau.
Ji švelniai išslydo iš mano glėbio, paskiau atsiklaupė priešais mane, paėmė savo rankomis mano galvą ir pabučiavo... į kaktą. Priešais save mačiau jos nuogą kaklą, liemenuką ir krūtis po juo. Ranką uždėjau ten, kur susieina du kamuoliukai ir, pakišęs abi rankas po chalatu, apkabinau jos pečius. Šiaip taip sugrabaliojęs atsegiau liemenuką, ir pamačiau du stangrius kauburėlius su kietėjančiais speneliais. „Kaip ištekintas medis“ pagalvojau. Ji atlenkė kaklą atgal, o aš išnėriau ją iš chalato ir nubraukiau nuo pečių liemenuką. Ir tada pamačiau, kad jos liemuo tilptų į mano delnus – buvo toks plonas. Apėmiau ją, užsimerkusią, abiem rankom ir stebėjausi iki šiol nepastebėta puikia jos figūra. Bučiavau, kandžiojau jos mergaitiškas krūtis, apžiodamas beveik visas, čiulpiau spenelius, o ji tik kvėpavo trūkčiodama ir audringai reaguodama į kiekvieną mano prisilietimą prie kiekvienos jautrios jos vietos. Jautru buvo visur: pečių, liemens, kaklo, veidų, rankų oda truktelėdavo po mano pirštais. Tokio reagavimo aš dar nebuvau patyręs. Patikėjau, kad glamonėju pačią seksualiausią panelę savo gyevnime. O galvodavau: „Ledinė“... Didžiausia nuostaba buvo, kad gerai besimokančios gali būti tokios seksualios... Glosčiau jai galvą, pirštus sukišęs į plaukus ir bučiavau, bučiavau, bučiavau... Ji pradėjo audringai atsakyti į mano bučinius. Mano įrankis kentėjo suspaustas džinsuose, ir aš pakėliau ją ant rankų, ir nunešiau ant kitos lovos. Ji atsimerkė, norėdama kažką sakyti, bet bučiniais priverčiau ją vėl užsimerkti ir nieko neištarti. Pakišau kairiąją ranką jai po nugara ir, ją sulenkęs, uždengiau ja kairiąją krūtį. Gulėjau ant šono. Dešiniąją ranka žaidžiau su jos kita krūtimi. Pro užuolaidą lendantis įsidegusios lempos dryžis apšvietė jos lūpas, vieną akį, aprasojusią kaktą. Tik dabar pamačiau, kokios juodos ir ilgos jos blakstienos. Nuplėšiau chalatą, ir prieš mane beveik nuoga gulėjo pati aistringiausia panelė, kokią man tik teko matyti. Nuo mano lietimo jos nugara išsilenkė puslankiu, keldama krūtis aukštyn, tarsi norėdama jas įspausti amžiams į mano delnus... pakišau rankas po jos nugara ir veidu prilipau prie krūtinės. Po vieną ištraukiau rankas iš marškinių rankovių, nusimečiau džinsus ir užguliau tą dailų virpantį kūną su baltuojančiom naktyje krūtimis. Vėl bučiavau. Ji mane apkabino ir glostė nugarą. Galėjau girdėti jos širdies dundėjimą. Virpėjau ir aš. Galvon pradėjo lįsti keisčiausi žodžiai: „dinamitas, bomba, sprogimas...“ Ranka paliečiau jai tarp kojų; ji buvo visa šlapia, labai šlapia, pirštais liečiau, judinau, o ji ėmė dejuoti ir į šonus judinti galvą. Raudoniu išpiltas jos kaklas ir veidai tame šviesos dryžyje pažadino manyje žvėrį, ir čiupau nutraukti kelnaites, ir išgirdau labai tylų „Nereikia, mielas, nereikia“. Nebegalėjau kentėti ir, kad ir kaip keistai atrodytų, negalėjau neklausyti jos. Prispaudęs savo nenuoramą jai prie pilvo, sujudėjau kelis kartus, lyg mylėdamasis, ir tuojau pat išsiliejau jai ant pilvo... Šitaip man niekada nebuvo buvę. Apkabinau ją, apklosčiau ir pabučiavau. Neklausiau, ar jai buvo gerai, žinau, kad panelėms būna gerai, nebūtinai įkišant į jas savo padūkėlį. Kadangi aprimau aš, ėmė rimti ir ji. „Tu eini prieš savo jausmus“ pasakiau. „Žinau“ tylutėliai atsakė ji. „Tu niekada su niekuo taip... nebuvai“ ištariau. „Ne“ išgirdau. Ir supratau, kad šitoje srityje profesorius esu aš, o ji – tik pirmos klasės mokinė. Mums buvo po 22.
Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai aš nedariau to, ką visada dariau su panom.
Ir ji iškilo mano akyse. Ji pasidarė man labai svarbi, labai graži, geriausia. Mieliausia. Tikriausia. Stipriausia. Protingiausia. Tokia, kokios man labiausiai reikėjo. O ar jai reikia manęs? Tinginio pasileidėlio, kuris mėgsta išgerti? Nežinau, neklausiau...
Pradėjau keltis anksti, kaip ir ji. Pradėjau daryti taip kaip ji. Susitikdavom valgykloje. Paskiau pasimatydavom skaitykloje. Stengiausi mokytis, daryti tą patį, ką daro jinai. Mano gražioji zubryla... Ant jos lūpų pradėjau pastebėti lūpdažio prisilietimus, o dailūs nagai apsidengė švelniai rausvu laku. Nežinau, kaip ji suspėdavo viską. Aplankytos parodos, pamatyti spektakliai, kino filmai, kur aš lėkdavau su ja, kai tik būdavo proga. Nusimegzti rūbai. Man taip susiuvo muštynėse perplėštą striukę, kad nesuprastum, jog buvo perplėšta. „Niekas taip nebūtų susiuvęs“, sugebėjau pasakyti tik tokį „komplimentą“. Kai paklausiau, kaip ji visur spėja, tik nusišypsojo: „Gyvenimą reikia imti jėga. Šturmu“. Pirmas jos patarimas buvo toks: „Vietoj to, kad gertum alų, nusipirk ledų“. Aš jos klausiau. Aš žavėjausi ja. Tikėjau, kad teisinga gyventi taip, kaip gyvena ji. Mečiau rūkyti, nes jai nepatiko dūmų kvapas. Pats pakilau savo akyse. Kaip įmanydamas atsikratinėjau tomis, kurios mane susitikdavo auditorijose, kartais užeidavo ir į kambarį, primindamos mano pažadus, pirmus savo atsidavimus, prisipažinimus meilėje, graudendamos mano sąžinę. Keldavo scenas. Nežinau, ar ji ką nors girdėdavo, bet niekada nieko neklausinėjo. Apie ją niekam nieko niekada nekalbėjau...
Kokie žavūs būdavo paėmimai už rankos, apkabinimai, einant iš skaityklos jau sutemus. Kiek daug reiškė pasibučiavimai atsisveikinant prie sienos, skiriančios mūsų kambario duris... Kaip žioplas mokinys klausydavau jos, kai aiškino apie vieną komediją Jaunimo teatre, kažko nepatenkinta vienu aktoriumi, bet vis tiek džiaugdamasi nauju požiūriu, man rodos, į Moljerą... Man atsivėrė visai kitoks pasaulis. Kol parėjom Neries krantine iš baleto spektaklio, sustojom, apsikabinom. Ir žiūrėjom į šviesas Neryje. Sakiau, kad ji mano poetė... Taip, bučiavomės... Taip, aš jos visą tą laiką norėjau...
Iki man duoto laiko suspėjau atlikti gal kiek daugiau negu pusę man paskirtų užduočių. Prie egzaminų manęs neprileido.
Turėjau planus kur nors tame pačiame mieste įsidarbinti vairuotoju ir dirbti taip, kol prasidės nauji mokslo metai. Nuosprendį paskyrė ji: „Tau būtų geriau, jeigu tu išvažiuotum. Čia bus draugai, tu turėsi pinigų ir negalėsi atsispirti gėrimams“.
Pasiimti manęs atvažiavo tėvai. Dieną prieš tai kalbėjausi su ja. Sutarėm, kad aš ją aplankysiu, kur ji bedirbtų. Kur gaus paskyrimą, dar nežinojo, bet svajojo apie kitą didelį miestą. Aš žinojau, kad ji gaus, ko nori. Sutarėm, kad apie tai žinos jos jaunesnės draugės, iš kurių aš ir sužinosiu, atvažiavęs rudenį. Bet pažadėjau ją aplankyti, kol dar studijuos, atvažiuoti, kai jai įteiks diplomą, su raudonom rožėm, tik su raudonom, ir pabučiuoti ją prie visų, va šitaip... O paskiau - vasarą, todėl paprašiau jos tėvų adreso ir telefono numerio. Su ja labai gera kalbėti... Toli, kaimelis šiaurėje, bet atvažiuosiu iš savo pajūrio miestelio pasikalbėti su savo... Ir nežinodavau, kaip ją vadinti. Tais žodžiais, kuriais vadindavau kitas, jos vadinti negalėjau. Naujų nebegalėjau sugalvoti. Jai liko jos vardas. Mano lūpose – mažybinis.
Mano tėvai atvažiavo anksčiau negu buvo žadėję, ir ji buvo ką tik parlėkusi iš paskaitų, apsirengusi baltu megztu sijonu ir baltu megztiniu su raudonais pūkuotais bokšteliais. Įėjau į kambarį, kuriame buvo, be mano (negaliu parašyto jos vardo), dar keturios panos. Visi žinojo, kas vyksta tarp mūsų, nors mudu niekam apie tai nepasakojom. Priešingybės: pasileidimas ir dora, tinginystė ir darbštumas, pasidavimas silpnybėms ir stiprybė. Mano draugai nesuprato, kas man atsitiko, ką ji su manimi padarė, kai aš jiems ištardavau „ji protinga, gera, kaip kokia šventoji, kaip..., su ja įdomu kalbėti“, tik sakydavo, kad aš keičiuosi jų akyse... Pakviečiau ją už durų ir mačiau, kas dedasi jos viduje. Įsitempiau ją į savo kambarį, ir ji balsu pravirko, įrėmusi galvą į mano krūtinę. Tada, veldamas jos plaukus, bučiuodamas jos pakaušį ir spausdamas ją prie savęs, jai susakiau viską, bijodamas, kad ji mane užmirš. Kad ji vienintelė tokia, sutikta mano gyvenime. Kad turėjau ją sutikti anksčiau. Kad turėjau ją pamatyti anksčiau. Kad ji save saugotų, jeigu sugebėjo išsaugoti iki šiol.... Ir pats nusistebėjau, kad man tai staiga pasidarė taip svarbu... Kad nuo šiol nesivelsiu į jokius žaidimus su kitomis. Tik nepasakiau, kad saugotų save man, kad aš troškau būti jos pirmasis. Negalėjau to ištarti, nes per daug gerai atsimenu, kad nesugebėčiau pasakyti, kelinta man būtų buvusi ji. Ir dar pasakiau, kad ją gerbiu, ir po šituo žodžiu buvo prasmė...
Sutikau ją Vilniuje kitų metų rudenį netoli studentų pamėgtos aludės. Ji ėjo į troleibusų sustojimą iš bendrabučio, kur aplankė ten tebegyvenančias drauges. Iš jų žinojau, kur ji yra, žinojau jos adresą ir vienai iš tų draugių sakiau, kad važiuosim pas ją...
Aš valgiau ledus. Kartu su manimi ėjo dar trys iš mano kurso. Jie, žvilgtelėję į mane, taip ir nuėjo, palikdami mane priešais... mano stiprią šventąją. Nepaėmiau už rankos, neapkabinau, nepabučiavau, tik paprašiau adreso ir pasakiau, kad labai noriu ją aplankyti jos mieste už šimto kilometrų. Melavau... Nežinau, ar ji tai suprato, bet mačiau, kaip nuliūdo jos akys. Norėjau pulti jai po kojomis ir viską pasakyti, bet išstenėjau tik „Laimingai tau“, ir mes išsiskyrėm. Ji – kaip visada – nesibraunanti į mano vidų, jeigu aš pats jo neatvėriau.. Pasitraukiau kaip bailys...
Aš nebuvau toks stiprus. Aš buvau daug silpnesnis už ją. Negalėjau pasakyti, kad po dviejų savaičių mano kaimelyje pajūryje bus mano vestuvės. Mano klasiokė tapo nėščia. Nuo manęs, žinoma. Turėjau vesti. Žinau, kad ji nebūtų tam prieštaravusi, tik negalėjau jos matyti verkiančios. Gal ji ir nebūtų verkusi. Nežinau. Gal verkęs būčiau aš. Bet aš verkiau... Naktį prieš vestuves pasigėriau ir raudojau kaip apgauta merga...
Šitaip pats savo rankomis užsmaugiau gražiausią jausmą, kokį tik buvau patyręs gyvenime. Na, ne rankos kaltos, tik tas mano nenuorama, kurio pats vienas aš nemokėjau suvaldyti ir kuris valdė mane.
Po vestuvių mano žmona porą kartų buvo atvažiavusi į bendrabutį, kur gyvenau. Patį pirmą kartą pasikviečiau ją prie lango. „Matai, Neris neša šviesas“, sakau. „Gal persimokei...“, pasakė, įtartinai žiūrėdama į mane. Ėjom pasivaikščioti prie Neries, po senamiestį, bet niekur nebuvo taip gera kaip tada... Vis turėdavau kartoti, kad myliu, kad ji mano vienintelė, pabučiuoti ten, kur ji piršteliu parodydavo... Pasidarai amžinai atsakingas už tą... Pareiga mane varė iš proto, naikino, ir aš norėjau pasaulio, kurį man buvo parodžiusi ji.
Ar ieškojau jos? Ne. Ar norėjau ieškoti? Labai. Tik ką jai būčiau pasakęs? Lia lia, suklydau, lia lia, atleisk, kai vaikas paaugs, skirsiuosi, lia lia, aš jos nesuprantu ir nemyliu, lia lia, tik iš reikalo, galvoju tik apie tave, lia lia... būk meilužė... Lia, lia, nieko iš to nebūtų išėję. Jai tokių pasakų nepaseksi. Tiek ją aš jau buvau spėjęs pažinti...
Per mūsų bendrus draugus apie ją šį tą žinojau. Žinau, kad mano išvažiavimą, o paskiau - žinią apie mano vedybas ji priėmė labai skausmingai. Aš netgi nežinau, ar ji manęs gailėjo, ar pyko... Respublikiniame laikraštyje radau jos nuotrauką, kurią, vienintelę, ir saugau. Žinau, kad iki 30 metų dar buvo netekėjusi. Paskiau prapuolė iš mano žinojimo ribos, nes išvažiavo į užsienius. Paskutinį kartą pajūryje netikėtai sutikta jos draugė sakė, kad ji gyvena už vandenyno, ten ir ištekėjo. Man labai knietėjo sužinoti, kas jis, koks jis, kokios tautybės, ar turi vaikų, kur dirba... Ji tik žinojo, kad ne lietuvis ir kad gera padeti turintis profesorius. Duok, Dieve, jai laimės.
O aš? Aš sėkmingai baigiau mokslus, bet mokytojas iš manęs neišėjo. Dirbu taksi vairuotoju. Perskaičiau tikriausiai visą lietuvių literatūrą ir zinau, kad mano kalba pasidare sklandi. Knygų lentynoje turiu Egziuperi „Mažąjį princą“ ir Vytautą Mačernį... Skaitau vertimus iš užsienio kalbų. Ir svajoju kada nors pamatyti ją, poilsiaujančią prie jūros. Bet tik tokią pačią: vapsvos liemeniu, ilgais kaštono spalvos plaukais iki liemens, virptelėjančią nuo prisilytėjimo. Kad pasakyčiau, jog tik su ja buvo tas pirmas kartas, kai aš buvau toks stiprus, kad suturėjau savo aistrą, kad išgirdau tylutėlį "mielas, nereikia". Ir kad ji man parodė visai kitokį gyvenimą, kurio pats gal ir nebūčiau pamatęs. Aš, dabar žilstelėjusiais smilkiniais ir raukšlėmis kaktoje ir apie akis, jau galiu šį tą pasakyti apie Meterlinką ir simbolizmą. Ir dar daug apie ką...
Visų kitų panelių ir veidai, ir vardai išblėso iš atminties, o jos vardas kasdieną yra šalia manęs: juo pavadinau savo dukrą, tarsi tikėdamas, jog vardas gali suteikti žmogui tokias savybes, kokias turi ji, mano... Meilė... Kuriai taip ir nepasakiau, kad myliu... Kad šitaip jos atsiprašyčiau, jai net nežinant, ją susiejęs su kita man labai brangia moterimi...
Va, toks mano, 41 metų vyro, pasakojimas. Tikra istorija, kurią nešiojuosi savyje, su niekuo nepasidalindamas, bijodamas kam pasakoti, nes mano pažįstamų akimis žiūrint į visą tą istoriją, ji netiktų nei prie mano veido, nei prie charakterio... O kas giliai, jie nežino... Niekas nežino, kad ten tūno kitas “aš, gimęs tą naktį ir padedantis man gyventi. Gal tas kitas “aš” būtų išėjęs į viešumą, jeigu mano gyvenimas būtų susietas su ja...
Bet parašiau, vildamasis, kad perskaitys jauni, mano dukters amžiaus žmonės, ir supras, kad tikrosios vertybės yra visais laikais svarbios. Kad jos nesensta ir neišeina iš mados. Ir kad fizinis mylėjimasis dar ne būtinai meilė. Kartais meilė gali būti kaip tik nesimylėjimas. Ir pirmas nepasimylėjimas gali būti svarbesnis už pirmąjį kartą, kurio aš, deja, net neatsimenu...

--------------------------------------------------------------------------------------------

Laiškas mamai, susiradusiai antrą vyrą.

Labas. Na kaip Kalėdos?
...Žinoma (jau numanau). O man jos keistokos - pirmos tokios. Kūčios šiek tiek primena Vėlines, bet švenčiam vis tiek.  Buvo visko - ir stalas paruoštas, ir vyno, ir dovanų, ir kažkiek tos nuotaikos kalėdinės. Bet buvo ir šioms Kalėdoms neįprastai daug liūdnų pamąstymų apie Tavęs netekimą. O pamąstyti šį tą teko. Tai ir parašysiu, kad žinotumei visa tai, ką pats per šiuos lemtingus metus buvau priverstas sužinoti. Tai labai svarbi tema, apimanti dalį gyvenimo prasmės.

...Ilgą laiką viskas pas mus klojosi gana gerai. Išskyrus kelias tokias mažas (o gal nemažas, žiūrint kaip pažiūrėsi) blogybes. Čia trūko požiūrio, kad mums reikia su jomis  ne sugyventi arba pergyventi (perkentėti), bet bendrai išsigyvendinti.  Gyvenime yra pavyzdžių, kuomet du bendrai gyvenantys žmonės mokosi abu vienas iš kito ir kartu kuriasi gyvenimo grožį. Bet čia buvo ne taip - kažkodėl kažkas atšoko nuo tokio visur priimto bendruomeninio gyvenimo modelio. Kažkur gilumoj buvo užsislėpus tokia negera sėkla, žodžiu įvardijant, panaši į nenuoširdumą. Brendo ji pasislėpus ilgai ir niekas negalėjo pamatyti jos toj derlingoj ir suvešėjusioj dirvoj. Kai jau ji iškilo į paviršių, buvo nemenkai įsišaknijus, bet tos dirvos šeimininkai, galbūt per daug apsalę nuo grožio buvo, galbūt pavargo kasdien tą daržą prižiūrėti - ėmė neravėti visų tų piktžolių (blogybių) iš savo daržo (šeimos). Kartu su tom piktžolėm ėmė grėsmingai kilti ir ši, bet ji buvo nuodinga. Šeimininkas tai pastebėjo ir dar bandė ją rauti, bet šaknys buvo jau per stiprios - reikėjo ne jėga, ne prievarta tą piktžolę naikinti, o kitu būdu, kurį žinojo tik šeimininkė. Bet dėl kažko ta šeimininkė nieko nesakė ir nieko nedarė (man stipriai primena Tave). ,,Ai," - galvojo mintyse, ,,pažiūrėk, to kaimyno daržas daug gražesnis,  ano išvis fantastiškas, o mūsų kažkoks skurdus ir ne daug derliaus duoda. Jei jau visai blogas bus, spjausiu į šitą ir išvažiuosiu kitur sėti naujo daržo". Taip ir liko keroti darže ta piktžolė, tik šeimininkui rūpinti. Bet ką vargšas šeimininkas tepadarys? Po kelių metų visi nuodai, neapykanta, kerštas ir melas, pasklido po visą dirvą taip, kad kasmet augalai su visu derlium vis skurdo ir skurdo, kol visai nuskurdo, o dirva į molyną panaši pasidarė. O ta nuodinga piktžolė toks jau tvėrinys - apnuodijo visą dirvą, o pati paskendusi nuoduose nuvyto ir savo sėklas užnešė kitur. Ir prasmės ją rauti nebeliko. Liko tik užuominos į daržą, bet jame vis dar tebeauga du nemirštantys augalai, bylojantys, kad čia kažkada buvo daržas, o gal dar ir bus, jei jie savo didelėmis pastangomis, bet tokiomis mažytėmis išgalėmis jį sugebės atgaivinti. Vienas iš jų - tai praeitis, o kitas - tai aš.

Jūs irgi ten, kažkur, saugioje nuo manęs aplinkoje gyvenantys ir spėję ,,apsiženyti", kuriatės tą visą gražumą? Įdomu, ko Tu išmokai iš savo sutuoktinio per visą tą man neramų laiką? Ko jis išmoko iš Tavęs? Bet lyg ir turėtų būt labiau įdomu Tau. Dėl to, jei nenori, man gali ir neatsakyti, perkratyk, persvarstyk gerai ir atsakyk sau pati.

Ką parašiau, vėl pasirodys esąs per siauras, per vienpusiškas požiūris, taip jau visada... Bet, ką gi, kitaip rašyti negaliu, nes man sunku kalbėti taip, kad kažkam įtikčiau, o ne taip, kaip man atrodo. Rašau toliau.

Keli praeities momentėliai dar iš to meto, kai visas gėlynas dar buvo gražus, bet jau pasmerktas:

   # Močiutė paskutinį kartą išsitraukia savo kryžiuką. Ir mes paklausiam, ar pasiseks šiais metais man dalyvauti pasaulinio lygio varžybose. Atsakymas buvo lyg ir toks, kad dar ne šiemet.
   # Susapnuoju, kad kažkur pakalnėmis palei langus ryte klajoju. Ir tuomet pavargęs einu prigulti. Bet jau laikas keltis ir į mokyklą eiti. Ateini manęs pažadinti. Bet tuomet kaip šmėkla išnyksti, su trenksmu atsidaro durys ir iš tikrųjų ateini manęs pažadinti.
   # Kūčių išvakarėse einam su močiute aplankyti kapų. Toks šiltumas ir rimtumas apima.

Tada dar visa tai buvo. O dabar jau nebeturiu tokios mamos. Dėl to ir šventės kažkokios į Vėlines panašios. Man vis dar tokių dalykų reikia, o kaip Tau, kas jau ten besupaisys, tik Tu viena pati. Bet jei vieną naktį atsibudus ims lįsti mintys, kad kažko netekai per jausmus, kurie apgaulingai nuvedė nežinia kur, kaip nors pasakyk. Aš dar ne toks, kad galėčiau nusisukt ar apsimesti, kad to negirdėjau.

Tu jau nepyk, bet aš esu perdėtai jautrus nenuoširdumui ir visiems tiems dalykams, kurių jis gali prigimdyti. Stebiuosi, kodėl Tu tokia neatspari ir taip greitai jam pasiduodi. Negaliu pakęsti, kai su juo susiduriu. Tada tiesiog kraujas užverda. Dėl to ir kiekvienąkart susitikus su Tavimi viskas viduj suvirpa. Šitai piktžolei aš tiesiog esu ir būsiu alergiškas. Kovoju ir kovosiu su ja visados. Man jau nebesvarbu, kaip tai bus suprasta - tegu kad ir kaip tyčiojimasis. Manęs tai jau neatbaidys nuo šio tikslo. Man užteko paskutinio susitikimo, kad suprasčiau, kas čia per piktžolė želia. Dabar jėgų man gali suteikti tik supratimas ir palaikymas, ir galbūt meilė, nors jos ir taip man nesuteiksi.

Man viskas gerai. Išskyrus tai, kad netekau artimo žmogaus, kuris mane supranta. Daugiau nebepirk man bandelių, nebeklausk ko man trūksta apsirengti, nes man nuo to nepasidarys lengviau - priešingai, atrodys kaip pasityčiojimas, kad tai viskas ką mano brangi mama gali pasiūlyti. Daugiau susitikus su manim neklausk, kaip sekėsi varžybose - maža aš besugebėsiu ką paaiškinti arba reikės traukti vis po žodį taip kaip anąsyk. Ne tame visa prasmė. O jei pasakysi, kad aš tyčiojuosi ir nenoriu bendrauti su mama, tegu... Juk tu žinai, kur mano jautriausios vietos. Tuo metu man tik norėsis nueiti šalin nieko nesakius...

Bet nesipykime... Juk šventės! Prasmė teliks nuoširdume, natūralume, nesuvaidintuose jausmuose, neprimestose nuomonėse.

Kalėdos - tai tokia šventė, skirta ne vien linksmybėms, bet ir nors ir nedideliam pamąstymui. Prie stalo vieni kitiems ko nors palinkime, užbaigdami metus pasižiūrim atgal - ką per juos nuveikėm, o jei aplankė kokios nesėkmės, tikimės kaip reikiant su jomis susitvarkyti kitąmet. Apmąstome ir tai, ką kitaip darysime kitąmet.  Apmąstome, stipriai apmąstome. O man dar daug ką reikės nuveikti, atsilaikyti prieš visą tą nenuoširdumą, neužmirštant tų dalykų, nuo kurių mano ateitis priklauso.

O Tau - Susikaupimo ir jėgos, kuri suteiktų filsofinių minčių apie tolimus dalykus. Kuo žmogus daugiau galvoja, tuo jis dvasiškai turtingesnis ir net laimingesnis. Ir nepasiduok visiems tiems nuodams ir visos toms piktžolėms, kurios nevaldomos prasiveržia į šviesą ir padaro Tave nelaimingesnę. Dabar atsakingas metas, kuomet dar ne viskas prarasta ir kažką gali pakeisti.