lk

1 Kadangi daugelis apsiėmė sutvarkyti paskelbimą to, kas tikrai įtikėta tarp mūsų,
2 kaip perdavė tai mums tie, kurie nuo pradžios patys tai regėjo ir buvo žodžio tarnautojai;
3 atrodė gerai ir man, turinčiam tobulą supratimą visko nuo pat pradžios, nuosekliai surašyti tau, garbingiausiasis Teofiliau,
4 idant žinotumei tikrumą to, ko buvai išmokytas.
5 Judėjos karaliaus Erodo dienomis buvo vienas kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus; o jo žmona buvo iš Aarono dukterų, ir jos vardas buvo Elžbieta.
6 Ir jie abu buvo teisūs prieš Dievą, nepriekaištingai vaikščiojantys pagal visus Viešpaties įsakymus ir nuostatus.
7 Bet jie neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir jie abu jau buvo gerai palaužti metų.
8 Ir įvyko, kad, jam bevykdant kunigo tarnystę Dievo akivaizdoje pagal jo skyriaus tvarką,
9 pagal kunigo tarnystės paprotį, burtu jam teko įėjus į Viešpaties šventyklą deginti smilkalus.
10 O visa tautos minia smilkymo metu meldėsi lauke.
11 Ir jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje pusėje.
12 Ir jį pamatęs Zacharijas sunerimo, ir jį apėmė baimė.
13 Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išgirsta; ir tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, ir tu jį praminsi vardu Jonas.
14 Ir tau bus džiaugsmas bei linksmybė; ir daugelis džiaugsis jo gimimu.
15 Nes jis bus didis Viešpaties akyse ir negers nei vyno, nei stipraus gėrimo; ir nuo savo motinos įsčių bus pripildytas Šventosios DVASIOS.
16 Ir daugelį Izraelio vaikų jis nukreips į Viešpatį, jų Dievą.
17 Ir jis eis pirma jo, Elijo dvasioje ir jėgoje nukreipti tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų išmintį; parengti tautą, paruoštą Viešpačiui“.
18 Ir Zacharijas tarė angelui: „Pagal ką aš tai pažinsiu? Nes aš esu senas žmogus, ir mano žmona gerai metų palaužta“.
19 O angelas atsakydamas jam tarė: „Aš esu Gabrielius, kuris stoviu Dievo akivaizdoje; ir esu atsiųstas kalbėti tau ir tau pranešti šią linksmą žinią.
20 Ir štai tu būsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kai šitai bus įvykdyta, nes tu netiki mano žodžiais, kurie išsipildys savo laiku“.
21 Ir tauta laukė Zacharijo bei stebėjosi, kad jis taip ilgai užtruko šventykloje.
22 Ir kai jis išėjo, jis negalėjo jiems kalbėti; ir jie suprato, kad jis šventykloje matė regėjimą; nes jis mojavo jiems ir pasiliko nebylus.
23 Ir kai tik buvo užbaigtos jo tarnavimo dienos, įvyko, kad jis išėjo į savo namus.
24 Ir po šitų dienų jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:
25 „Taip Viešpats su manimi pasielgė tomis dienomis, kai jis atsižvelgė į mane, kad nuimtų mano gėdą tarp žmonių“.
26 Ir šeštąjį mėnesį angelas Gabrielius buvo pasiųstas nuo Dievo į Galilėjos miestą, vadinamą Nazaretu,
27 pas mergelę, sužadėtą su vyru iš Dovydo namų, kurio vardas buvo Juozapas; o mergelės vardas buvo Marija.
28 Ir angelas atėjo pas ją ir tarė: „Sveika, labai pamalonintoji, Viešpats yra su tavimi, palaiminta esi tarp moterų“.
29 Ir jį pamačiusi ji sunerimo dėl jo pasakymo ir galvojo, kas tai turėtų būti per pasveikinimas.
30 O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, nes radai malonę pas Dievą.
31 Ir štai tu pradėsi savo įsčiose ir pagimdysi sūnų, ir praminsi jį vardu JĖZUS.
32 Jis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi; ir Viešpats Dievas jam duos jo tėvo Dovydo sostą;
33 ir jis karaliaus Jokūbo namams per amžius; ir jo karalystei nebus galo“.
34 Tuomet Marija tarė angelui: „Kaip tai bus? Kadangi aš nepažįstu vyro.“
35 O angelas atsakydamas tarė jai: „Ant tavęs užeis Šventoji DVASIA, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave šešėliu; todėl ir tai, kas šventa, kas gims iš tavęs, vadinsis Dievo Sūnumi.
36 Ir štai tavo giminaitė Elžbieta, ji taip pat pradėjo sūnų savo senatvėje; ir šis yra šeštasis mėnuo jai, kuri buvo vadinama nevaisinga.
37 Nes Dievui nieko nebus neįmanomo“.
38 Ir Marija tarė: „Štai Viešpaties tarnaitė; tebūna tai man pagal tavo žodį“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.
39 Ir tomis dienomis Marija pakilo ir skubiai nuvyko į kalnyno kraštą, į Judos miestą;
40 ir įėjo į Zacharijo namus bei pasveikino Elžbietą.
41 Ir įvyko, kad Elžbietai išgirdus Marijos pasveikinimą, jos įsčiose pašoko kūdikis; ir Elžbieta buvo pripildyta Šventosios DVASIOS;
42 ir ji kalbėjo garsiu balsu ir tarė: „Palaiminta tu tarp moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius.
43 Ir iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina turėjo ateiti pas mane?
44 Nes štai vos tik tavo pasveikinimo balsas suskambėjo mano ausyse, mano įsčiose iš džiaugsmo pašoko kūdikis.
45 Ir palaiminta ta, kuri patikėjo, nes bus vykdoma tai, kas buvo jai nuo Viešpaties pasakyta“.
46 Ir Marija tarė: „Mano siela aukština Viešpatį,
47 ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, mano Gelbėtoju.
48 Nes jis atsižvelgė į savo tarnaitės žemą padėtį; nes štai nuo šiol visos kartos vadins mane palaiminta.
49 Nes tas, kuris yra galingas, man padarė didžių dalykų; ir šventas yra jo vardas.
50 Ir jo gailestingumas iš kartos į kartą yra ant tų, kurie jo bijo.
51 Jis savo ranka parodė stiprybę; jis išsklaidė išdidžiuosius jų širdžių sumanyme.
52 Jis nustūmė galinguosius nuo jų sostų ir išaukštino tuos, žemos padėties.
53 Jis pripildė alkaną gėrybėmis; o turtuolį jis paleido tuščiomis.
54 Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas savo gailestingumą;
55 kaip jis kalbėjo mūsų tėvams, Abraomui ir jo sėklai per amžius“.
56 Ir Marija pasiliko pas ją apie tris mėnesius ir grįžo į savo namus.
57 Na, o Elžbietai atėjo pilnas laikas, kai ji turėtų gimdyti; ir ji pagimdė sūnų.
58 Ir jos kaimynai bei jos giminės išgirdo, kaip Viešpats jai parodė didį gailestingumą; ir jie džiaugėsi su ja.
59 Ir įvyko, kad aštuntąją dieną jie atėjo apipjaustyti vaiko; ir jie pavadino jį Zacharijumi, jo tėvo vardu.
60 O jo motina atsakydama tarė: „Ne taip; jis bus pavadintas Jonu“.
61 Ir jie tarė jai: „Nėra nei vieno iš tavo giminaičių, kurį vadintų šiuo vardu“.
62 Ir jie ženklais rodė jo tėvui, kaip jis norėtų jį pavadinti.
63 Ir jis paprašė rašymo lentos, ir užrašė, sakydamas: „Jo vardas yra Jonas“. Ir jie visi stebėjosi.
64 Ir tuojau atsivėrė jo burna ir atsirišo jo liežuvis, ir jis kalbėjo bei gyrė Dievą.
65 Ir visus, gyvenančius aplink juos, apėmė baimė; ir visi šitie pasakymai buvo plačiai pagarsinti po visą kalvotąjį Judėjos kraštą.
66 Ir visi, kurie juos girdėjo, dėjosi juos į savo širdis, sakydami: „Kas gi tai bus per vaikas!“ Ir Viešpaties ranka buvo su juo.
67 Ir jo tėvas Zacharijas buvo pripildytas Šventosios DVASIOS ir pranašavo, sakydamas:
68 „ Tebūna palaimintas Izraelio Viešpats Dievas; nes jis aplankė ir atpirko savo tautą,
69 ir iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose;
70 kaip jis kalbėjo savo šventųjų pranašų burna, kurie buvo nuo pasaulio pradžios,
71 kad mes būtume išgelbėti nuo mūsų priešų ir iš rankos visų tų, kurie mūsų nekenčia;
72 kad įvykdytų gailestingumą, pažadėtą mūsų tėvams, ir prisimintų savo šventąją sandorą;
73 priesaiką, kurią jis prisiekė mūsų tėvui Abraomui,
74 idant jis skirtų mums, kad mes, būdami išvaduoti iš mūsų priešų rankos, galėtume jam be baimės tarnauti
75 šventume ir teisume jo akivaizdoje per visas mūsų gyvenimo dienas.
76 O tu, vaike, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido paruošti jo kelių;
77 suteikti jo tautai pažinimą išgelbėjimo per jų nuodėmių atleidimą,
78 per širdingą mūsų Dievo gailestingumą; kuriuo mus aplankė aušra iš aukštybių,
79 suteikti šviesą sėdintiems tamsoje ir mirties šešėlyje, vesti mūsų kojas į ramybės kelią“.
80 Ir vaikas augo bei stiprėjo dvasia ir buvo dykumose iki savo pasirodymo Izraeliui dienos.
1 Ir įvyko tomis dienomis, kad išėjo ciesoriaus Augusto įsakas, jog visas pasaulis būtų surašytas
2 (toks surašymas pirmas buvo atliktas kai Kvirinas buvo Sirijos valdytojas).
3 Ir visi ėjo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
4 Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, į Judėją, į Dovydo miestą, kuris vadinamas Betliejumi (nes jis buvo iš Dovydo namų ir giminės);
5 užsirašyti su Marija, savo sužadėtąja žmona, esančia nėštumo pabaigoje.
6 Ir buvo taip, kad jiems ten beesant išsipildė dienos, kai ji turėtų gimdyti.
7 Ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų ir suvyniojo jį į vystyklus, ir paguldė jį ėdžiose; nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
8 Ir tam pačiam krašte buvo apsistoję piemenys ant lauko, budėdami naktį prie savo kaimenės.
9 Ir štai ant jų užėjo Viešpaties angelas, ir Viešpaties šlovė apšvietė juos; ir jie labai išsigando.
10 Ir angelas jiems tarė: „Nebijokite, nes štai aš jums atnešu gerą naujieną didžio džiaugsmo, kuris bus visai tautai.
11 Nes jums šią dieną Dovydo mieste gimė Gelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats.
12 Ir šis jums bus ženklas: rasite kūdikį, suvyniotą į vystyklus, gulintį ėdžiose“.
13 Ir staiga su angelu buvo dangiškosios kariuomenės minia, girianti Dievą ir sakanti:
14 „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė, gera valia žmonėms“.
15 Ir įvyko, kai angelai pasitraukė nuo jų į dangų, piemenys sakė vienas kitam: „Eime dabar į Betliejų ir pamatykime tai, kas įvyko, ką Viešpats mums davė žinoti“.
16 Ir skubiai atėję jie rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, gulintį ėdžiose.
17 Ir tai pamatę jie visur paskelbė jiems kalbėtą pasakymą apie šį vaiką.
18 Ir visi, kurie tai girdėjo, stebėjosi tuo, ką jiems papasakojo piemenys.
19 Bet Marija saugojo visus tuos dalykus ir mąstė apie juos savo širdyje.
20 Ir piemenys grįžo šlovindami bei girdami Dievą už viską, ką jie girdėjo ir matė, kaip jiems buvo papasakota.
21 Ir užsibaigus aštuonioms dienoms dėl vaiko apipjaustymo, jis buvo pavadintas vardu JĖZUS, kuris buvo taip pavadintas angelo dar prieš jo pradėjimą įsčiose.
22 Ir kai užsibaigė jos apsivalymo pagal Mozės įstatymą dienos, jie atnešė jį į Jeruzalę, kad pristatytų jį Viešpačiui
23 (kaip yra parašyta Viešpaties įstatyme: „Kiekvienas iš vyriškosios lyties, kuris atveria įsčias, bus vadinamas šventu Viešpačiui“);
24 ir kad aukotų auką pagal tai, kas pasakyta Viešpaties įstatyme: „Porą balandžių arba du jaunus karvelius“.
25 Ir štai Jeruzalėje buvo žmogus, kurio vardas buvo Simeonas; ir tas žmogus buvo teisus bei dievobaimingas, laukiantis Izraelio paguodos; ir Šventoji DVASIA buvo ant jo.
26 Ir jam buvo Šventosios DVASIOS apreikšta, kad jis nematys mirties, kol nepamatys Viešpaties Kristaus.
27 Ir jis pagal Dvasią atėjo į šventyklą; ir kai tėvai įnešė vaiką Jėzų, kad jam padarytų pagal įstatymo paprotį,
28 jis paėmė jį į savo rankas, palaimino Dievą ir tarė:
29 „Dabar, Viešpatie, pagal savo žodį tu leidi savo tarnui išeiti ramybėje;
30 nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,
31 kurį paruošei visų tautų akivaizdoje;
32 šviesą pagonims apšviesti ir šlovę tavo tautos Izraelio“.
33 Ir Juozapas bei jo motina stebėjosi tuo, kas buvo kalbama apie jį.
34 Ir Simeonas juos palaimino ir tarė Marijai, jo motinai: „Štai, šis vaikas yra pastatytas daugelio kritimui ir atsikėlimui Izraelyje; ir ženklui, kuriam bus prieštaraujama
35 (taip, kalavijas taip pat perdurs ir tavo sielą); kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
36 Ir buvo tokia Ona, pranašė, Fanuelio duktė iš Asero genties; ji buvo labai sena ir nuo savo mergystės išgyveno su vyru septynis metus;
37 ir apie aštuoniasdešimt keturis metus ji buvo našlė, kuri neišėjo iš šventyklos, bet tarnavo Dievui pasninkais ir maldomis naktį ir dieną.
38 Ir įėjusi tuo pačiu metu, ji taip pat dėkojo Viešpačiui ir kalbėjo apie jį visiems, kurie laukė atpirkimo Jeruzalėje.
39 Ir visa atlikę pagal Viešpaties įstatymą jie sugrįžo į Galilėją, į savąjį miestą Nazaretą.
40 Ir vaikas augo bei stiprėjo dvasioje, pripildytas išminties; ir Dievo malonė buvo ant jo.
41 Na, o jo tėvai kiekvienais metais per Perėjimo šventę eidavo į Jeruzalę.
42 Ir kai jis buvo dvylikos metų, pagal šventės paprotį jie nuėjo aukštyn į Jeruzalę.
43 Ir kai jie išpildė dienas, jiems grįžtant vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje; o Juozapas ir jo motina apie tai nežinojo.
44 Bet jie, manydami jį esant būryje, nuėjo dienos kelią; ir jie ieškojo jo tarp savo giminaičių ir pažįstamų.
45 Ir jiems jo neradus, jie sukosi atgal į Jeruzalę, jo ieškodami.
46 Ir įvyko, kad po trijų dienų jie rado jį šventykloje, sėdintį mokytojų viduryje jų besiklausantį ir juos beklausinėjantį.
47 Ir visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo supratimu ir atsakymais.
48 Ir kai jie pamatė jį, jie nustebo; ir jo motina jam tarė: „Sūnau, kodėl taip su mumis pasielgei? Štai tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome tavęs“.
49 O jis jiems tarė: „Kaipgi yra, kad manęs ieškojote? Ar nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“
50 Ir jie nesuprato to pasakymo, kurį jis jiems kalbėjo.
51 Ir jis ėjo su jais žemyn ir atėjo į Nazaretą, ir buvo jiems klusnus; bet jo motina visus šituos pasakymus saugojo savo širdyje.
52 Ir Jėzus augo išmintimi bei ūgiu ir palankumu pas Dievą ir žmogų.
1 Na, o penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Pontijui Pilotui esant Judėjos valdytoju, o Erodui esant Galilėjos tetrarchu ir jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitės srities tetrarchu, o Lesanijui – Abilenės tetrarchu,
2 Anui ir Kajafui esant aukščiausiais kunigais, Dievo žodis atėjo Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.
3 Ir jis atėjo į visą kraštą, esantį aplink Jordaną, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti;
4 kaip yra parašyta pranašo Ezaijo žodžių knygoje, sakant: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpaties kelią, darykite tiesius jo takus!
5 Kiekvienas slėnis bus pripildytas, ir kiekvienas kalnas bei kalva bus pažeminti; kreivas bus ištiesintas, o nelygūs keliai išlyginti;
6 Ir visi kūnai išvys Dievo išgelbėjimą’“.
7 Tada jis tarė miniai, kuri išėjo, idant būtų jo pakrikštyta: „O gyvačių palikuonys, kas jus perspėjo bėgti nuo ateinančios rūstybės?
8 Todėl duokite vaisių, vertų atgailos, ir nepradėkite sakyti savyje: ‘Mes turime Abraomą savo tėvu’; nes aš jums sakau, kad Dievas gali iš šitų akmenų prikelti vaikų Abraomui.
9 Ir kirvis jau yra pridėtas prie medžių šaknies; todėl kiekvienas medis, neduodantis gero vaisiaus, yra iškertamas ir įmetamas į ugnį“.
10 Ir tauta jo paklausė, sakydama: „Ką tuomet mums daryti?“
11 Jis atsako ir taria jiems: „Kas turi dvejus marškinius, tas teduoda tam, kuris nei vienų neturi; o kas turi maisto, tedaro taip pat“.
12 Tada ir muitininkai atėjo krikštytis ir tarė jam: „Mokytojau, ką mums daryti?“
13 O jis tarė jiems: „Nereikalaukite daugiau, nei jums yra paskirta“.
14 Taip pat ir kariai klausė jo, sakydami: „O ką mums daryti?“ Ir jis tarė jiems: „Nesmurtaukite nei prieš vieną žmogų nei neapkaltinkite nei vieno melagingai ir tenkinkitės savo alga“.
15 Ir tautai esant apimtai lūkesčio, ir visiems žmonėms mąstant savo širdyse apie Joną, ar jis yra Kristus, ar ne;
16 Jonas atsakė, sakydamas jiems visiems: „Iš tikro aš jus krikštiju vandeniu; bet ateina vienas už mane galingesnis, kurio batų raiščio aš nevertas atrišti: jis krikštys jus Šventąja DVASIA ir ugnimi;
17 jo rankoje yra jo vėtyklė, ir jis visiškai išvalys savo klojimą, ir surinks kviečius į savo svirną; bet pelus jis sudegins neužgesinama ugnimi“.
18 Ir ragindamas daug ką kito jis skelbė tautai.
19 Bet tetrarchas Erodas, jo baramas dėl Erodijos, jo brolio Pilypo žmonos ir dėl visų piktų darbų, kuriuos Erodas buvo padaręs,
20 pridėjo viršum viso to ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą.
21 Na, o kai visa tauta buvo pakrikštyta, įvyko tai, kad ir Jėzui pasikrikštijus ir besimeldžiant atsivėrė dangus,
22 ir Šventoji DVASIA kūnišku pavidalu tarsi balandis nužengė ant jo, ir atėjo balsas iš dangaus, kuris tarė: „Tu esi mano mylimasis Sūnus; tavimi aš esu labai patenkintas“.
23 Ir Jėzus savimi pradėjo būti apie trisdešimties metų, būdamas (kaip buvo manoma) Juozapo sūnus, kuris buvo sūnus Helio,
24 kuris buvo sūnus Matato, kuris buvo sūnus Levio, kuris buvo sūnus Melchio, kuris buvo sūnus Janajo, kuris buvo sūnus Juozapo,
25 kuris buvo sūnus Matatijo, kuris buvo sūnus Amoso, kuris buvo sūnus Naumo, kuris buvo sūnus Eslio, kuris buvo sūnus Nagajo,
26 kuris buvo sūnus Maato, kuris buvo sūnus Matatijo, kuris buvo sūnus Semėjo, kuris buvo sūnus Juozapo, kuris buvo sūnus Judos,
27 kuris buvo sūnus Joanano, kuris buvo sūnus Resos, kuris buvo sūnus Zorobabelio, kuris buvo sūnus Salatielio, kuris buvo sūnus Nerio,
28 kuris buvo sūnus Melchio, kuris buvo sūnus Adijo, kuris buvo sūnus Kosamo, kuris buvo sūnus Elmodamo, kuris buvo sūnus Ero,
29 kuris buvo sūnus Jozės, kuris buvo sūnus Eliezero, kuris buvo sūnus Jorimo, kuris buvo sūnus Matato, kuris buvo sūnus Levio,
30 kuris buvo sūnus Simeono, kuris buvo sūnus Judos, kuris buvo sūnus Juozapo, kuris buvo sūnus Jonano, kuris buvo sūnus Eliakimo,
31 kuris buvo sūnus Melėjo, kuris buvo sūnus Menano, kuris buvo sūnus Matatos, kuris buvo sūnus Natano, kuris buvo sūnus Dovydo,
32 kuris buvo sūnus Jesės, kuris buvo sūnus Obedo, kuris buvo sūnus Boozo, kuris buvo sūnus Salmono, kuris buvo sūnus Naasono,
33 kuris buvo sūnus Aminadabo, kuris buvo sūnus Aramo, kuris buvo sūnus Esromo, kuris buvo sūnus Fareso, kuris buvo sūnus Judos,
34 kuris buvo sūnus Jokūbo, kuris buvo sūnus Izaoko, kuris buvo sūnus Abraomo, kuris buvo sūnus Taros, kuris buvo sūnus Nachoro,
35 kuris buvo sūnus Serucho, kuris buvo sūnus Ragaujo, kuris buvo sūnus Faleko, kuris buvo sūnus Hebero, kuris buvo sūnus Salos,
36 kuris buvo sūnus Kainano, kuris buvo sūnus Arfaksado, kuris buvo sūnus Semo, kuris buvo sūnus Nojės, kuris buvo sūnus Lamecho,
37 kuris buvo sūnus Matusalos, kuris buvo sūnus Henocho, kuris buvo sūnus Jaredo, kuris buvo sūnus Maleleelio, kuris buvo sūnus Kainano,
38 kuris buvo sūnus Eno, kuris buvo sūnus Seto, kuris buvo sūnus Adomo, kuris buvo sūnus Dievo.
1 Ir Jėzus, būdamas pilnas Šventosios DVASIOS, grįžo nuo Jordano ir buvo Dvasios nuvestas į dykumą,
2 būdamas keturiasdešimt dienų velnio gundomas. Ir tomis dienomis jis nieko nevalgė; o joms pasibaigus jis po to buvo išalkęs.
3 Ir velnias jam tarė: „Jei tu esi Dievo Sūnus, įsakyk šitam akmeniui, kad jis pavirstų duona“.
4 O Jėzus atsakė jam, tardamas: „Yra parašyta, kad žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu“.
5 Ir velnias, užvedęs jį į aukštą kalną, per vieną akimirką parodė jam visas pasaulio karalystes.
6 Ir velnias tarė jam: „Visą šitą valdžią ir jų šlovę aš tau duosiu, nes tai man yra duota; ir tai duodu kam tik noriu.
7 Todėl jei tu mane pagarbinsi, viskas bus tavo“.
8 O Jėzus atsakė ir tarė jam: „Eik šalin nuo manęs, Šėtone, nes yra parašyta: ‘Garbink Viešpatį, savo Dievą, ir tik jam tarnauk’“.
9 Ir jis atvedė jį į Jeruzalę, pastatė jį ant šventyklos viršūnės ir tarė jam: „Jei tu esi Dievo Sūnus, meskis nuo čia žemyn,
10 nes yra parašyta: ‘Jis įpareigos dėl tavęs savo angelus, kad saugotų tave,
11 ir savo rankose jie neš tave, kad jokiu metu neužsigautum savo kojos į akmenį’“.
12 O Jėzus atsakydamas jam tarė: „Yra pasakyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’“.
13 Ir kai velnias baigė visą gundymą, jis nuėjo nuo jo laikotarpiui.
14 Ir Jėzus Dvasios jėgoje grįžo į Galilėją; ir pasklido apie jį garsas aplinkui po visą sritį.
15 Ir jis mokė jų sinagogose visų šlovinamas.
16 Ir jis atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugintas; ir pagal savo paprotį jis sabato dieną nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti.
17 Ir jam buvo paduota pranašo Ezaijo knyga. Ir kai jis atvertė knygą, jis rado vietą, kur buvo parašyta:
18 „Viešpaties Dvasia yra ant manęs, nes jis patepė mane skelbti evangeliją vargšams; jis pasiuntė mane gydyti tų, kurie yra sudaužytomis širdimis, skelbti belaisviams išvadavimą ir akliesiems praregėjimą, išlaisvinti sumuštuosius,
19 skelbti priimtinus Viešpaties metus“.
20 Ir jis užvertė knygą, atidavė ją tarnautojui ir atsisėdo. Ir visų sinagogoje esančiųjų akys buvo įsmeigtos į jį.
21 Ir jis pradėjo jiems sakyti: „Šią dieną šis Raštas išsipildė jūsų ausyse“.
22 Ir visi jam liudijo ir stebėjosi maloningais žodžiais, einančiais iš jo burnos. Ir jie tarė: „Argi šis – ne Juozapo sūnus?“
23 Ir jis tarė jiems: „Jūs, žinoma, sakysite man šią patarlę: ‘Gydytojau, pats išsigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, tai, ką girdėjome esant atlikta Kafernaume“.
24 O jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nėra priimtinas savo tėviškėje“.
25 Bet sakau jums iš tiesų: „Elijo dienomis buvo daug našlių Izraelyje, kai dangus buvo uždarytas tris metus ir šešis mėnesius, kai visoje toje šalyje buvo didis badas;
26 bet nei pas vieną iš jų Elijas nebuvo siųstas, o tik į Sareptą, Sidono miestą, pas našlę moterį.
27 Ir daug raupsuotųjų buvo Izraelyje pranašo Eliziejaus laiku; bet nei vienas iš jų nebuvo apvalytas, o tik sirijietis Naamanas“.
28 Ir tai išgirdę, visi sinagogoje prisipildė rūstybės
29 ir pakilę išstūmė jį iš miesto ir nuvedė jį ant krašto kalvos, ant kurios buvo pastatytas jų miestas, kad jie numestų jį žemyn galva.
30 Bet jis, praėjęs per jų vidurį, nuėjo sau
31 ir atėjo žemyn į Kafernaumą, Galilėjos miestą, ir sabato dienomis juos mokė.
32 Ir jie stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis buvo su galia.
33 Ir sinagogoje buvo žmogus, kuris turėjo netyro velnio dvasią ir šaukė garsiu balsu,
34 sakydamas: „Palik mus ramybėje! Kas mums darbo su tavimi, Jėzau iš Nazareto? Ar mūsų sunaikinti atėjai? Aš žinau tave, kas tu esi – Dievo Šventasis“.
35 O Jėzus jį sudraudė, sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Ir nubloškęs jį į vidurį, velnias išėjo iš jo ir jo nesužeidė.
36 Ir jie visi stebėjosi ir kalbėjo tarpusavyje, sakydami: „Kas tai per žodis! Nes su valdžia ir jėga jis įsako netyroms dvasioms, ir jos išeina“.
37 Ir garsas apie jį sklido į visas aplinkinio krašto vietas.
38 Ir jis pakilo iš sinagogos ir įėjo į Simono namus. Ir Simono žmonos motina buvo apimta didelio karščiavimo; ir jie maldavo jį dėl jos.
39 Ir jis atsistojo virš jos ir sudraudė karštinę; ir ta ją paliko; ir tuojau ji atsikėlė ir jiems patarnavo.
40 Na, o saulei leidžiantis, visi tie, kurie turėjo sergančių įvairiomis ligomis, atvedė juos pas jį; ir jis dėjo savo rankas ant kiekvieno iš jų, ir juos išgydė.
41 Taip pat iš daugelio išėjo ir velniai, šaukdami ir sakydami: „Tu esi Kristus, Dievo Sūnus“. Bet jis, drausdamas juos, neleido jiems kalbėti, nes jie žinojo, kad jis yra Kristus.
42 Ir kai buvo diena, jis išėjo ir nuėjo į dykvietę; ir tauta jo ieškojo, ir atėjo pas jį, ir jį sustabdė, kad jis nuo jų neišeitų.
43 Ir jis jiems tarė: „Aš turiu skelbti Dievo karalystę ir kitiems miestams; nes dėl to aš esu siųstas“.
44 Ir jis skelbė Galilėjos sinagogose.
1 Ir įvyko, kad, kai tauta veržėsi pas jį klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero
2 ir pamatė du laivus, stovinčius palei ežerą; bet žvejai buvo išėję iš jų ir plovė savo tinklus.
3 Ir jis įžengė į vieną iš laivų, kuris buvo Simono, ir maldavo jį, kad jis truputį atsistumtų nuo sausumos. Ir jis atsisėdo ir mokė tautą iš laivo.
4 Na, o baigęs kalbėti jis tarė Simonui: „Pasileisk nuo kranto į gilumą ir nuleiskite savo tinklus traukimui“.
5 Ir Simonas atsakydamas jam tarė: „Mokytojau, mes visą naktį triūsėme ir nieko nepagavome; tačiau dėl tavo žodžio aš nuleisiu tinklą“.
6 Ir tai padarę jie užgriebė didžiulę žuvų daugybę; ir jų tinklas pratrūko.
7 Ir jie mojavo savo bendrininkams, kurie buvo kitame laive, kad jie ateitų ir jiems padėtų. Ir jie atėjo ir pripildė abu laivus taip, kad jie pradėjo skęsti.
8 Kai Simonas Petras tai pamatė, jis parpuolė prie Jėzaus kelių, sakydamas: „Eik nuo manęs, o Viešpatie, nes aš esu nuodėmingas žmogus“.
9 Nes jis ir visi, buvusieji su juo, buvo apstulbę dėl to valksmo žuvų, kurias jie pagavo;
10 taip pat Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, kurie su Simonu buvo bendrininkai. Ir Jėzus tarė Simonui: „Nebijok; nuo šiol tu gaudysi žmones“.
11 Ir atplukdę savo laivus į sausumą jie viską paliko ir sekė paskui jį.
12 Ir įvyko, kai jis buvo viename mieste, štai vyras pilnas raupsų, kuris, pamatęs Jėzų, parpuolė veidu žemyn ir jo maldavo, sakydamas: „Viešpatie, jei nori, gali padaryti mane švariu“.
13 Ir jis ištiesė savo ranką ir palietė jį, sakydamas: „Noriu; būk švarus“. Ir iškart raupsai nuo jo atsitraukė.
14 Ir jis įpareigojo jį niekam nepasakoti: „Bet eik, pasirodyk kunigui ir aukok už savo apvalymą, kaip liudijimą jiems, pagal tai, kaip Mozė įsakė“.
15 Bet garsas apie jį sklido dar plačiau; ir didelės minios susirinko pasiklausyti ir būti jo išgydyti nuo jų negalių.
16 Ir jis pasitraukė į dykumą ir meldėsi.
17 Ir įvyko vieną dieną, kai jis mokė, kad šalimais sėdėjo fariziejai ir įstatymo mokytojai, kurie buvo atėję iš kiekvieno Galilėjos, Judėjos ir Jeruzalės miestelio; ir Viešpaties jėga buvo ten, kad gydytų juos.
18 Ir štai vyrai guolyje atnešė suparalyžiuotą žmogų; ir jie ieškojo būdų jį įnešti ir paguldyti prieš jį.
19 Ir dėl minios neradę kelio, kuriuo jie galėtų jį įnešti, jie užlipo ant namo stogo ir praardę nuleido jį su jo guoliu į vidurį priešais Jėzų.
20 Ir pamatęs jų tikėjimą jis tarė jam: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos“.
21 O raštininkai ir fariziejai pradėjo svarstyti, sakydami: „Kas yra šitas, kuris kalba piktžodžiavimus? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“
22 Bet kai Jėzus suprato jų mintis, jis atsakydamas tarė jiems: „Ką svarstote savo širdyse?
23 Kas yra lengviau, ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’ ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?’
24 Bet kad žinotumėte, jog žmogaus Sūnus turi ant žemės valdžią atleisti nuodėmes (jis tarė sergančiam paralyžiumi): sakau tau, kelkis, imk savo guolį ir eik į savo namus“.
25 Ir jis tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė tai, ant ko gulėjo, ir šlovindamas Dievą nuėjo į savo namus.
26 Ir jie visi stebėjosi ir šlovino Dievą, ir buvo pilni baimės, sakydami: „Šiandien mes pamatėme keistų dalykų“.
27 O po to jis išėjo ir pamatė muitininką, vardu Levis, sėdintį prie muito surinkimo, ir jam tarė: „Sek paskui mane“.
28 Ir jis, viską palikęs, atsikėlė ir sekė paskui jį.
29 Ir Levis savo namuose paruošė jam didelę puotą; ir ten buvo didelis būrys muitininkų ir kitų, sėdinčių su jais.
30 Bet jų raštininkai ir fariziejai murmėjo priešais jo mokinius, sakydami: „Kodėl valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“
31 Ir Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Sveikiesiems nereikia gydytojo; bet tik sergantiems.
32 Aš atėjau pašaukti atgailai ne teisiųjų, bet nusidėjėlių”.
33 Ir jie tarė jam: „Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir atlikinėja maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai; bet tavieji valgo ir geria?“
34 O jis jiems tarė: „Ar galite vestuvių menės vaikus priversti pasninkauti, kol su jais yra jaunikis?
35 Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis jie pasninkaus“.
36 Ir jis dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas nededa naujo drabužio skiautės ant senojo; kitaip ir naujasis suplėšomas, ir skiautė, išplėšta iš naujojo, nepritinka senajam.
37 Ir niekas nepila naujo vyno į senus indus; antraip naujas vynas sutraukytų indus ir išsilietų, ir indai pražūtų.
38 Bet naujas vynas turi būti pilamas į naujus indus; ir abeji yra išsaugoti.
39 Taip pat nei vienas, gėręs seno vyno, tuojau neužsinorės naujo, nes jis sako: ‘Senasis yra geresnis’“.
1 Ir įvyko antrąjį sabatą po pirmojo, kad jis ėjo per javų laukus; o jo mokiniai skabė javų varpas ir valgė, trindami jas savo rankose.
2 Ir kai kurie iš fariziejų jiems tarė: „Kodėl darote tai, kas yra neteisėta daryti sabato dienomis?“
3 Bet Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Ar nepaskaitėte nei to, ką Dovydas darė, kai jis pats buvo išalkęs ir tie, kurie buvo su juo;
4 kaip jis įėjo į Dievo namus ir ėmė bei valgė parodomosios duonos ir taip pat davė tiems, kurie buvo su juo; kurios niekam neteisėta valgyti, bet tik kunigams?“
5 Ir jis tarė jiems, kad „žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.
6 Ir įvyko taip pat kitą sabatą, kad jis įėjo į sinagogą ir mokė; ir ten buvo žmogus, kurio dešinioji ranka buvo nudžiūvusi.
7 O raštininkai ir fariziejai jį stebėjo, ar jis gydys sabato dieną, kad jie rastų prieš jį kaltinimą.
8 Bet jis pažinojo jų mintis ir tarė žmogui, kuris turėjo nudžiūvusią ranką: „Kelkis ir stok į vidurį“. Ir jis kėlėsi ir stojosi pirmyn.
9 Tada Jėzus jiems tarė: „Aš paklausiu jūsų kai ko: ar sabato dienomis teisėta daryti gera, ar daryti pikta? Gelbėti gyvybę, ar ją sunaikinti?“
10 Ir apžvelgęs juos visus jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką“. Ir jis taip padarė; ir jo ranka tapo sveika kaip ir kita.
11 Ir jie prisipildė įniršio; ir tarėsi vienas su kitu, ką jie galėtų padaryti Jėzui.
12 Ir įvyko tomis dienomis, kad jis išėjo į kalną melstis ir pasiliko visą naktį maldoje Dievui.
13 Ir kai buvo diena, jis pasišaukė savo mokinius; ir iš jų jis išsirinko dvylika, kuriuos jis taip pat pavadino apaštalais:
14 Simoną (kurį jis taip pat pavadino Petru) ir jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų,
15 Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Zelotu,
16 Jokūbo brolį Judą ir Judą Iskariotą, kuris buvo ir išdavikas.
17 Ir jis atėjo su jais žemyn ir atsistojo lygumoje; ir jo mokinių būrys bei didelė tautos minia iš visos Judėjos, Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio, kurie atėjo jo pasiklausyti ir būti išgydyti nuo savo ligų,
18 ir tie, kurie buvo netyrų dvasių kamuojami; ir jie buvo išgydyti.
19 Ir visa minia siekė jį paliesti, nes iš jo ėjo jėga ir juos visus gydė.
20 Ir jis pakėlė savo akis į savo mokinius ir tarė: „Palaiminti jūs, vargšai, nes jūsų yra Dievo karalystė.
21 Palaiminti jūs, kurie dabar alkstate, nes jūs būsite pasotinti. Palaiminti jūs, kurie dabar verkiate, nes jūs juoksitės.
22 Palaiminti esate jūs, kai žmonės jūsų nekęs ir kai jie atskirs jus nuo savo draugijos, ir jums prikaišios, ir atmes jūsų vardą kaip piktą dėl žmogaus Sūnaus.
23 Džiaukitės tą dieną ir šokinėkite iš džiaugsmo, nes štai didis yra jūsų atlygis danguje; nes panašiai ir jų tėvai darė pranašams.
24 Bet vargas jums, kurie esate turtingi! Nes jūs jau gavote savo paguodą.
25 Vargas jums, kurie esate sotūs! Nes jūs alksite. Vargas jums, kurie dabar juokiatės! Nes jūs liūdėsite ir verksite.
26 Vargas jums, kai visi žmonės kalbės apie jus gerai! Nes taip darė jų tėvai netikriems pranašams.
27 Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia,
28 laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už tuos, kurie jus skriaudžia.
29 Ir tam, kuris trenkia tau per vieną skruostą, pasiūlyk ir antrąjį; ir tam, kuris atima tavo marškinius, nedrausk paimti ir tavo apsiausto.
30 Duok kiekvienam, kuris tavęs prašo; ir iš to, kuris paima tai, kas tavo, nereikalauk to atgal.
31 Ir kaip norite, kad žmonės jums darytų, taip pat ir jūs jiems darykite.
32 Nes jeigu mylite tuos, kurie jus myli, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai myli tuos, kurie juos myli.
33 Ir jeigu jūs darote gera tiems, kurie jums gera daro, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai daro lygiai tą patį.
34 Ir jeigu skolinate tiems, iš kurių tikitės atgauti, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų tiek pat.
35 Bet mylėkite savo priešus ir darykite gera, ir skolinkite nesitikėdami nieko atgal; ir jūsų atlygis bus didis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes jis yra geras nedėkingiems ir piktiesiems.
36 Todėl būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.
37 Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite smerkiami; atleiskite, ir jums bus atleista;
38 duokite, ir jums bus duota; gerą saiką, prikimštą ir sukratytą, ir su kaupu žmonės duos jums į užantį. Nes kokiu saiku seikėjate, tokiu pat bus jums atseikėta“.
39 Ir jis kalbėjo jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne jie abu įkris į griovį?
40 Mokinys ne didesnis už savo mokytoją; bet kiekvienas, kuris yra tobulas, bus kaip jo mokytojas.
41 Ir kodėl matai krislą, esantį tavo brolio akyje, bet nepastebi rąsto savo akyje?
42 Arba kaip gali sakyti savo broliui: ‘Broli, leisk man ištraukti krislą iš tavo akies’, pats nematydamas rąsto savo akyje? Veidmainy, pirmiau išmesk rąstą iš savo akies, ir tuomet aiškiai matysi kaip ištraukti krislą iš savo brolio akies.
43 Nes geras medis neduoda sugedusio vaisiaus; ir sugedęs medis neduoda gero vaisiaus.
44 Nes kiekvienas medis atpažįstamas iš jo paties vaisiaus. Nes nuo erškėčių niekas nerenka figų, nei nuo gervuogės krūmo nerenka vynuogių.
45 Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno neša tai, kas gera; o piktas žmogus iš pikto savo širdies lobyno neša tai, kas pikta; nes iš širdies pertekliaus kalba jo burna.
46 Ir kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote to, ką sakau?
47 Kas ateina pas mane ir klausosi mano pasakymų, ir juos daro, aš parodysiu jums, į ką jis yra panašus:
48 jis panašus į žmogų, kuris stato namą; iškasė giliai, ir padėjo pamatą ant uolos; ir kai pakilo potvynis, srovė smarkiai daužėsi į tą namą ir negalėjo jo pajudinti; nes jo pamatas buvo pastatytas ant uolos.
49 Bet tas, kuris klausosi, o nedaro, yra panašus į žmogų, kuris be pamato ant žemės pastatė namą, į kurį smarkiai daužėsi srovė, ir kaipmat jis sugriuvo; ir didi buvo to namo griūtis“.
1 Na, o pabaigęs visus savo pasakymus besiklausiusiai tautai, jis įėjo į Kafernaumą.
2 Ir vienas šimtininko tarnas, kuris jam buvo brangus, sirgo ir buvo arti mirties.
3 Ir išgirdęs apie Jėzų, jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius, maldaudamas jo, kad jis ateitų ir išgydytų jo tarną.
4 Ir atėję pas Jėzų jie primygtinai jo maldavo, sakydami, kad „jis yra vertas, jog jis jam tai padarytų,
5 nes jis myli mūsų tautą ir jis pastatė mums sinagogą“.
6 Tada Jėzus ėjo su jais. O jam esant netoli namų, šimtininkas pasiuntė pas jį draugus, sakydamas jam: „Viešpatie, nesivargink, nes aš nesu vertas, kad įeitum po mano stogu;
7 todėl aš nemaniau save esant vertu ateiti pas tave, bet pasakyk žodžiu, ir mano tarnas pasveiks.
8 Nes ir aš esu žmogus, paskirtas būti pavaldžiu valdžiai, turintis sau pavaldžių kareivių, ir sakau vienam: ‘Eik’, ir jis eina; ir kitam: ‘Ateik’, ir jis ateina; ir savo tarnui: ‘Daryk tai’, ir jis tai daro“.
9 Tai išgirdęs Jėzus stebėjosi juo ir atsigręžęs tarė sekusiai paskui jį tautai: „Sakau jums: nei Izraelyje neradau tokio didžio tikėjimo“.
10 O tie, kurie buvo pasiųsti, sugrįžę į namus rado sirgusį tarną sveiką.
11 Ir įvyko sekančią dieną, kad jis įėjo į miestą, vadinamą Nainu; o daug jo mokinių ir daug liaudies ėjo su juo.
12 Na, o kai jis priartėjo prie miesto vartų, štai išnešė numirėlį, vienintelį savo motinos sūnų, o ji buvo našlė; ir daug miesto liaudies buvo su ja.
13 Ir kai Viešpats ją pamatė, jis pasigailėjo jos ir tarė jai: „Neverk“.
14 Ir jis atėjo ir palietė karsto neštuvus; o jį nešusieji stovėjo. Ir jis tarė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis“.
15 Ir tas, kuris buvo miręs, atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Ir jis atidavė jį jo motinai.
16 Ir visus apėmė baimė; ir jie šlovino Dievą, sakydami: „Didis pranašas yra kilęs tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“.
17 Ir šis gandas apie jį iškeliavo po visą Judėją ir aplink po visą kraštą.
18 Ir Jono mokiniai jam apsakė visa tai.
19 Ir Jonas, pasišaukęs du iš savo mokinių, pasiuntė juos pas Jėzų, sakydamas: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“
20 Vyrai pas jį atėję tarė: „Jonas Krikštytojas mus atsiuntė pas tave, sakydamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?‘“
21 Ir tą pačią valandą jis išgydė daugelį iš jų negalių, rykščių ir iš piktų dvasių; ir daugeliui aklųjų jis suteikė regėjimą.
22 Tada Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Eikite ir pasakykite Jonui, ką matėte ir girdėjote: kaip aklieji regi, raišieji vaikšto, raupsuotieji yra apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama ši evangelija.
23 Ir palaimintas yra tas, kuris manimi nepasipiktins“.
24 O kai Jono pasiuntiniai išėjo, jis pradėjo kalbėti tautai apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo siūbuojamos nendrės?
25 Tačiau ko išėjote pažiūrėti? Ar žmogaus, apsirengusio minkštais rūbais? Štai tie, kurie puošniai apsirengę ir prabangiai gyvena, yra karalių rūmuose.
26 Tačiau ko išėjote pažiūrėti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daug daugiau negu pranašo.
27 Jis yra tas, apie kurį yra parašyta: ‘Štai aš siunčiu savo pasiuntinį pirma tavo veido, kuris pirma tavęs paruoš tavo kelią’.
28 Nes aš sakau jums: tarp tų, kurie gimę iš moterų, nėra didesnio pranašo už Joną Krikštytoją; bet tas, kuris yra mažiausias Dievo karalystėje, yra didesnis už jį“.
29 Ir visa tauta, kuri jį girdėjo, ir muitininkai pateisino Dievą, pasikrikštydami Jono krikštu.
30 Bet fariziejai ir įstatymininkai atmetė Dievo sumanymą prieš pačius save, nebūdami jo pakrikštyti.
31 Ir Viešpats tarė: „Tad kam gi aš prilyginsiu šios kartos žmones? Ir į ką jie yra panašūs?
32 Jie yra panašūs į vaikus, sėdinčius turgavietėje ir vienas kitam šaukiančius ir sakančius: ‘Mes jums dūdavome, o jūs nešokote; mes jums raudojome, o jūs neverkėte’.
33 Nes Jonas Krikštytojas atėjo nei duonos valgantis, nei vyno geriantis; o jūs sakote: ‘Jis turi velnią’.
34 Žmogaus Sūnus atėjo valgantis ir geriantis; ir jūs sakote: ‘Štai žmogus rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių draugas!’
35 Bet išmintis yra išteisinta visų jos vaikų“.
36 Ir vienas iš fariziejų prašė jo, kad jis valgytų su juo. Ir jis įėjo į fariziejaus namus ir sėdosi prie valgio.
37 Ir štai moteris mieste, kuri buvo nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jėzus sėdi prie valgio fariziejaus namuose, atnešė alebastrinį tepalo indą
38 ir atsistojo iš užnugario prie jo kojų verkdama, ir pradėjo ašaromis plauti jo kojas, ir šluostė jas savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
39 Na, o fariziejus, kuris buvo jį pasikvietęs, tai matydamas kalbėjo savyje, sakydamas: „Jei šis žmogus būtų pranašas, jis žinotų, kas ir kokia tai per moteris, kuri jį liečia, nes ji yra nusidėjėlė“.
40 Ir Jėzus atsakydamas jam tarė: „Simonai, aš tau turiu kai ką pasakyti“. O jis sako: „Mokytojau, sakyk“.
41 „Buvo vienas skolintojas, kuris turėjo du skolininkus: vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt.
42 Ir kai jie neturėjo nieko susimokėti, jis nuoširdžiai jiems abiems atleido. Todėl pasakyk man, kuris iš jų labiau jį mylės?“
43 Simonas atsakydamas tarė: „Aš manau, kad tas, kuriam jis daugiausiai atleido“. Ir jis tarė jam: „Tu teisingai teisi“.
44 Ir jis atsisuko į moterį ir tarė Simonui: „Ar matai šią moterį? Aš įėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens mano kojoms; bet ji ašaromis nuplovė mano kojas ir jas nušluostė savo galvos plaukais.
45 Tu nepabučiavai manęs; bet ši moteris nuo to laiko, kai įėjau, nesiliovė bučiavusi mano kojų.
46 Mano galvos aliejumi tu nepatepei; bet ši moteris patepė tepalu mano kojas.
47 Dėl to sakau tau: jos nuodėmės, kurių yra daug, yra atleistos; nes ji labai mylėjo; bet kam yra mažai atleista, tas myli mažai“.
48 Ir jis jai tarė: „Tavo nuodėmės yra atleistos“.
49 Ir tie, kurie su juo sėdėjo prie valgio, pradėjo savyje kalbėti: „Kas yra šis, kuris ir nuodėmes atleidžia?“
50 Ir jis tarė moteriai: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo – eik ramybėje“.
1 Ir po to įvyko, kad jis ėjo per kiekvieną miestą ir kaimą, skelbdamas ir rodydamas Dievo karalystės džiugią naujieną; o su juo buvo dvylika
2 ir kai kurios moterys, kurios buvo išgydytos nuo piktų dvasių ir negalių: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios išėjo septyni velniai,
3 ir Erodo ūkvedžio Chūzo žmona Joana, ir Zuzana, ir daug kitų, kurios jam patarnavo iš savo turto.
4 Ir kai susirinko daug liaudies ir atėjo pas jį iš kiekvieno miesto, jis kalbėjo palyginimu:
5 „Sėjėjas išėjo sėti savo sėklos; ir jam besėjant, viena krito palei kelią; ir ji buvo sutrypta, ir oro skrajūnai ją prarijo.
6 Ir viena krito ant uolos; ir vos tik išdygusi ji nudžiūvo, nes jai trūko drėgmės.
7 Ir viena krito tarp erškėčių; ir erškėčiai išdygo kartu su ja ir ją nusmelkė.
8 O kita krito ant geros žemės ir išdygo, ir davė šimteriopą vaisių“. Ir šitai pasakęs jis šaukė: „Kas turi ausis klausyti, teklauso!“
9 Ir jo mokiniai kláusė jo, sakydami: „Kas tai galėtų būti per palyginimas?“
10 Ir jis tarė: „Jums yra duota pažinti Dievo karalystės paslaptis; bet kitiems – palyginimais; kad matydami jie nematytų ir klausydami jie nesuprastų.
11 Na, o palyginimas yra šis: sėkla yra Dievo žodis.
12 Tie palei kelią yra tie, kurie klausosi; tada ateina velnias ir atima žodį iš jų širdžių, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.
13 Tie ant uolos yra tie, kurie išgirdę priima žodį su džiaugsmu; bet jie neturi šaknies, kurie trumpam tiki, o gundymo metu atkrinta.
14 O kas krito tarp erškėčių, yra tie, kurie išgirdę išeina ir yra nusmelkiami šio gyvenimo rūpesčių, turtų bei malonumų ir neduoda vaisiaus tobulumui.
15 Bet ta ant geros žemės yra tie, kurie išgirdę žodį saugo jį doroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.
16 Nei vienas, uždegęs žvakę, neuždengia jos indu ir nededa jos po lova; bet pastato ją žvakidėje, kad įeinantys matytų šviesą.
17 Nes nieko nėra slapto, kas neišaiškėtų; nei nieko paslėpto, kas netaptų žinoma ir plačiai nepasklistų.
18 Todėl žiūrėkite, kaip klausotės; nes kas turi, tam bus duota; o kas neturi, iš to bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“.
19 Tada pas jį atėjo jo motina bei jo broliai ir negalėjo prie jo prieiti dėl spūsties.
20 Ir buvo jam pasakyta kai kurių, kurie tarė: „Tavo motina ir tavo broliai stovi lauke, norėdami tave pamatyti“.
21 O jis atsakė ir tarė jiems: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.
22 Na, o vieną dieną įvyko, kad jis su savo mokiniais įėjo į laivą; ir jis tarė jiems: „Persikelkime į kitą ežero pusę“. Ir jie pasileido nuo kranto.
23 Bet, jiems beplaukiant, jis užmigo; ir ant ežero pakilo vėjo audra; ir jie buvo apsemti vandens ir buvo pavojuje.
24 Ir jie atėjo pas jį ir jį pažadino, sakydami: „Mokytojau, mokytojau, mes žūstame“. Tada jis atsikėlė ir sudraudė vėją bei vandens šėlsmą; ir jie liovėsi, ir buvo tyku.
25 Ir jis tarė jiems: „Kur yra jūsų tikėjimas?“ Ir jie išsigandę stebėjosi, sakydami vienas kitam: „Kas tai per žmogus! Nes jis įsako net vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso“.
26 Ir jie atvyko į gadarėnų kraštą, kuris yra priešais Galilėją.
27 Ir kai jis žengė į sausumą, jį sutiko vienas žmogus iš miesto, kuris ilgą laiką turėjo velnių ir nedėvėjo drabužių, ir negyveno jokiuose namuose, bet kapuose.
28 Pamatęs Jėzų, jis šaukė ir parpuolė prieš jį bei garsiu balsu tarė: „Kas man darbo su tavimi, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Aš meldžiu tave, nekankink manęs“
29 (nes jis buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Nes dažnai ji pagaudavo jį; ir jis buvo laikomas surištas grandinėmis ir pančiuose; ir jis sutraukydavo raiščius, ir būdavo velnio varomas į dykumą).
30 Ir Jėzus klausė jo, sakydamas: „Koks tavo vardas?“ O jis tarė: „Legionas“, nes daug velnių buvo į jį įėję.
31 Ir jie maldavo jį, kad jis neįsakytų jiems išeiti į gelmę.
32 O ten ant kalno buvo daugybės besiganančių kiaulių banda; ir jie maldavo jo, kad jis leistų jiems į jas įeiti. Ir jis jiems leido.
33 Tada išėjo velniai iš to žmogaus ir įėjo į kiaules; ir banda lėkė galvotrūkčiais žemyn nuo stačios vietos į ežerą ir prigėrė.
34 Ir kai tie, kurie jas ganė, pamatė, kas atsitiko, jie pabėgo ir nuėję papasakojo tai mieste ir kiemuose.
35 Tada jie išėjo pažiūrėti, kas buvo atsitikę; ir atėjo pas Jėzų, ir rado žmogų, iš kurio buvo išėję velniai, sėdintį prie Jėzaus kojų, apsirengusį ir sveiko proto; ir jie išsigando.
36 Ir tie, kurie tai matė, jiems papasakojo, kokiu būdu buvo išgydytas velnių apsėstasis.
37 Tuomet visa minia iš aplinkinio gadarėnų krašto maldavo jo pasitraukti nuo jų; nes jie buvo apimti didelės baimės; o jis įlipo į laivą ir sugrįžo atgal.
38 Na, o žmogus, iš kurio buvo išėję velniai, jo maldavo, kad jis galėtų būti su juo; bet Jėzus jį išsiuntė, sakydamas:
39 „Grįžk į savo namus ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Ir jis nuėjo ir paskelbė po visą miestą, kokių didžių dalykų jam padarė Jėzus.
40 Ir įvyko, kad, kai Jėzus sugrįžo, tauta jį priėmė su džiaugsmu; nes jie visi jo laukė.
41 Ir štai atėjo žmogus, vardu Jayras, ir jis buvo sinagogos valdovas; ir jis parpuolė prie Jėzaus kojų ir jo maldavo, kad jis ateitų į jo namus;
42 nes jis turėjo vienintelę dukterį, apie dvylikos metų amžiaus, ir ji gulėjo bemirštanti. Bet jam beeinant tauta jį grūdo.
43 Ir moteris, dvylika metų turinti kraujoplūdį, kuri išleido visą savo pragyvenimą gydytojams ir nei vieno negalėjusi būti išgydyta,
44 priėjo jam iš užnugario ir palietė jo drabužio kraštą; ir tuoj pat jos kraujoplūdis sustojo.
45 Ir Jėzus tarė: „Kas mane palietė?“ Visiems išsiginant Petras ir su juo esantys tarė: „Mokytojau, minia tave grūda ir spaudžia, o tu sakai: ‘Kas mane palietė?’“
46 Ir Jėzus tarė: „Kažkas mane palietė, nes aš supratau, kad iš manęs yra išėjusi jėga“.
47 Ir moteris, pamačiusi, kad nepasislėps, atėjo drebėdama ir parkritusi prieš jį pareiškė jam visos tautos akivaizdoje, dėl kokios priežasties ji palietė jį ir kaip tuoj pat pasveiko.
48 Ir jis jai tarė: „Dukra, būk linksma: tavo tikėjimas tave išgydė; eik ramybėje“.
49 Jam bekalbant, ateina vienas iš sinagogos valdovo namų, jam sakydamas: „Tavo duktė yra mirusi; nevargink Mokytojo“.
50 Bet kai Jėzus tai išgirdo, jis atsakė jam, tardamas: „Nebijok: vien tik tikėk, ir ji taps sveika“.
51 Ir įėjęs į namus, jis niekam neleido įeiti, išskyrus Petrą, Jokūbą, Joną ir tos mergelės tėvą bei motiną.
52 O visi verkė ir ją apraudojo; bet jis tarė: „Neverkite; ji nemirusi, bet miega“.
53 Ir jie išsijuokė iš jo, žinodami, kad ji mirusi.
54 Ir jis išvarė juos visus laukan, ir paėmė ją už rankos, ir pašaukė, sakydamas: „Mergele, kelkis“.
55 Ir jos dvasia sugrįžo, ir ji kaipmat atsikėlė; ir jis įsakė duoti jai valgio.
56 Ir jos tėvai buvo apstulbinti; bet jis juos įpareigojo, kad jie niekam nepasakytų, kas atsitiko.
1 Tuomet jis pašaukė dvylika savo mokinių ir davė jiems jėgą bei valdžią visiems velniams ir gydyti ligoms.
2 Ir jis pasiuntė juos skelbti Dievo karalystę ir gydyti ligonius.
3 Ir jis jiems tarė: „Nesiimkite nieko kelionei: nei lazdų, nei kelionmaišio, nei duonos, nei pinigų; nei neturėkite po dvejus marškinius.
4 Ir į kokius namus beįeitumėte, ten pasilikite ir iš ten eikite.
5 O kas jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto nusikratykite net dulkes nuo savo kojų kaip liudijimą prieš juos“.
6 Ir jie išėjo ir ėjo per miestelius, skelbdami evangeliją ir visur gydydami.
7 Na, o tetrarchas Erodas išgirdo viską, kas buvo jo padaryta; ir jis suglumo, nes buvo kai kurių pasakyta, kad Jonas yra prisikėlęs iš numirusių;
8 o kai kurių, kad Elijas pasirodė; o kitų, kad vienas iš senųjų pranašų yra prisikėlęs.
9 Ir Erodas tarė: „Jonui aš nukirsdinau galvą, bet kas yra šitas, apie kurį aš girdžiu tokius dalykus?“ Ir jis norėjo jį pamatyti.
10 Ir sugrįžę apaštalai papasakojo jam viską, ką jie padarė. Ir jis paėmė juos ir nuėjo nuošalėn į dykvietę, priklausančią miestui, vadinamam Betsaida.
11 Ir tai sužinojusi, tauta sekė paskui jį; ir jis juos priėmė ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.
12 O dienai pradėjus slinkti į pabaigą, atėjo dvylika ir tarė jam: „Paleisk minią, kad jie eitų į miestelius bei aplinkinius kiemus ir pernakvotų, ir susirastų maisto; nes mes čia esame dykvietėje“.
13 Bet jis tarė jiems: „Jūs duokite jiems valgyti“. O jie tarė: „Mes neturime daugiau kaip penkių kepalų ir dviejų žuvų; nebent mes nueitume ir nupirktume valgio visai šitai liaudžiai“.
14 Nes jų buvo apie penkis tūkstančius vyrų. Ir jis tarė savo mokiniams: „Susodinkite juos grupėmis po penkiasdešimt“.
15 Ir jie taip padarė ir juos visus susodino.
16 Tada jis paėmė penkis kepalus bei dvi žuvis ir, žiūrėdamas į dangų, juos palaimino, laužė ir davė mokiniams išdėlioti priešais minią;
17 ir jie valgė, ir visi pasisotino; ir buvo pririnkta dvylika pintinių jiems likusių nuolaužų.
18 Ir įvyko, kai jis buvo vienas besimeldžiąs, jo mokiniai buvo su juo; ir jis jų paklausė, sakydamas: „Kuo tauta sako mane esantį?“
19 Jie atsakydami tarė: „Jonu Krikštytoju; bet kai kurie – Eliju; o kiti sako, kad vienas iš senųjų pranašų yra prisikėlęs“.
20 Jis tarė jiems: „Bet kuo jūs sakote mane esantį?“ Petras atsakydamas tarė: „Dievo Kristumi“.
21 Ir jis tuojau juos įpareigojo ir įsakė, kad niekam to nepasakotų;
22 sakydamas: „Žmogaus Sūnus turi daug iškentėti ir būti atstumtas vyresniųjų, vyriausiųjų kunigų ir raštininkų, būti nužudytas ir trečią dieną prikeltas“.
23 Ir jis tarė jiems visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, tas teišsižada savęs, kasdien teima savo kryžių ir teseka paskui mane.
24 Nes kas nori išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras; bet kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.
25 Nes kokią naudą turėtų žmogus, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o prarastų save arba būtų atmestas?
26 Nes kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis žmogaus Sūnus, kai ateis savo, savo Tėvo ir šventųjų angelų šlovėje.
27 Bet iš tiesų jums sakau: yra keli čia stovintys, kurie neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“.
28 Ir įvyko, maždaug už aštuonių dienų po šitų pasakymų, jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užžengė į kalną melstis.
29 Ir jam meldžiantis jo veido išvaizda pasikeitė, ir jo rūbas buvo baltas ir spindintis.
30 Ir štai su juo kalbėjo du vyrai, tai buvo Mozė ir Elijas;
31 kurie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie jo iškeliavimą, kurį jis turės įvykdyti Jeruzalėje.
32 Bet Petras ir su juo esantys buvo apsunkinti miego; ir atsibudę jie pamatė jo šlovę ir tuos du vyrus, stovinčius su juo.
33 Ir įvyko, kai jie nuo jo nuėjo, Petras tarė Jėzui: „Mokytojau, gera mums čia būti; padarykime tris padangtes: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui“, nežinodamas, ką jis pasakė.
34 Jam taip bekalbant užėjo debesis ir uždengė juos šešėliu; ir jie išsigando, kai jie paniro į debesį.
35 Ir atėjo balsas iš debesies, sakydamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus; jo klausykite“.
36 O balsui praėjus Jėzus buvo rastas vienas. Ir jie laikė tai paslaptyje ir tomis dienomis niekam nepasakojo nieko apie tai, ką buvo matę.
37 Ir įvyko, kad sekančią dieną, jiems nusileidus nuo kalvos, jį pasitiko daug liaudies.
38 Ir štai žmogus šaukė iš būrio, sakydamas: „Mokytojau, maldauju tave, apžiūrėk mano sūnų; nes jis yra vienintelis mano vaikas.
39 Ir štai dvasia paima jį, ir jis staiga šaukia; ir ji plėšo jį, kad jis net putoja, ir jį mušdama sunkiai nuo jo atstoja.
40 Ir aš maldavau tavo mokinių ją išvaryti; o jie negalėjo“.
41 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „O netikinti ir iškrypusi karta, kiek ilgai būsiu su jumis ir jus kęsiu? Atvesk čia savo sūnų“.
42 Ir jam dar beateinant, velnias parbloškė jį žemėn ir jį draskė. Ir Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė vaiką ir atidavė jį jo tėvui.
43 Ir jie visi stebėjosi galinga Dievo jėga. Bet jiems visiems besistebint visu tuo, ką Jėzus padarė, jis tarė savo mokiniams:
44 „Tegul šitie pasakymai įsigeria į jūsų ausis; nes žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas“.
45 Bet jie nesuprato šito pasakymo, ir tai liko nuo jų paslėpta, kad jie to nesuvokė; ir jie bijojo jo klausti apie šį pasakymą.
46 Tada kilo tarp jų samprotavimas, kuris iš jų turėtų būti didžiausias.
47 O Jėzus, suprasdamas jų širdies mintis, paėmė vaiką ir pastatė jį šalia savęs,
48 ir tarė jiems: „Kas priims šitą vaiką mano vardu, tas mane priima; o kas mane priims, priima tą, kuris mane siuntė; nes tas, kuris tarp jūsų yra visų mažiausias, tas bus didis“.
49 Ir Jonas atsakė ir tarė: „Mokytojau, mes matėme vieną tavo vardu išvarinėjantį velnius; ir mes jam draudėme, nes jis neseka su mumis“.
50 O Jėzus jam tarė: „Nedrauskite jam; nes kas ne prieš mus, tas yra už mus“.
51 Ir įvyko, atėjus laikui, kai jis turėjo būti paimtas aukštyn, jis ryžtingai nukreipė savo veidą eiti į Jeruzalę
52 ir išsiuntė pirma savo veido pasiuntinius; ir jie nuėjo, ir įėjo į samariečių kaimą, kad jam paruoštų.
53 Ir jie nepriėmė jo, nes jo veidas buvo kaip einančiojo į Jeruzalę.
54 Ir kai jo mokiniai Jokūbas ir Jonas tai pamatė, jie tarė: „Viešpatie, ar nori, kad įsakytume ugniai nusileisti iš dangaus ir juos praryti, kaip Elijas padarė?“
55 Bet jis atsisuko, juos sudraudė ir tarė: „Nežinote, kokios jūs esate dvasios.
56 Nes žmogaus Sūnus neatėjo sunaikinti žmonių gyvybių, bet jas išgelbėti“. Ir jie nuėjo į kitą kaimą.
57 Ir įvyko, kad, jiems einant keliu, vienas žmogus jam tarė: „Viešpatie, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi“.
58 O Jėzus jam tarė: „Lapės turi olas, ir oro paukščiai turi lizdus; bet žmogaus Sūnus neturi kur padėti savo galvos“.
59 Ir jis tarė kitam: „Sek paskui mane“. Bet jis tarė: „Viešpatie, leisk man pirmiau eiti ir palaidoti savo tėvą“.
60 Jėzus jam tarė: „Tegul mirusieji laidoja savo mirusiuosius; bet tu eik ir skelbk Dievo karalystę“.
61 Ir kitas taipogi tarė: „Viešpatie, aš seksiu paskui tave; bet leisk man pirmiau eiti atsisveikinti su esančiais mano namuose“.
62 O Jėzus jam tarė: „Nei vienas, uždėjęs ant plūgo ranką ir besižvalgąs atgal, netinka Dievo karalystei“.
1 Po šių dalykų Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt ir išsiuntė juos po du pirma savo veido į kiekvieną miestą ir vietą, kur jis pats ketino eiti.
2 Todėl jis tarė jiems: „Pjūtis iš tiesų didelė, bet darbininkų maža; todėl melskite pjūties Viešpatį, kad jis išsiųstų darbininkų į savo pjūtį.
3 Eikite; štai aš jus išsiunčiu kaip avinėlius tarp vilkų.
4 Nesineškite nei piniginės, nei kelionmaišio, nei apavo ir nieko kelyje nesveikinkite.
5 Ir į kokius namus beįeisite, pirma sakykite: ‘Ramybė tebūna šiems namams’.
6 Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė ilsėsis ant jų; jei ne, ji sugrįš pas jus.
7 Ir pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite tai, ką jie duos; nes darbininkas yra vertas savo užmokesčio. Neikite iš namų į namus.
8 Ir į kokį miestą beįeisite, ir jie jus priims, valgykite tai, kas yra prieš jus padėta;
9 ir gydykite ten esančius ligonius, ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė’.
10 Bet jei į kokį miestą jums įėjus jie jūsų nepriimtų, išeikite į jo gatves ir sakykite:
11 ‘Mes nusibraukiame prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias ant mūsų; tačiau žinokite tai, kad jums prisiartino Dievo karalystė’.
12 Bet aš sakau jums, kad Sodomai aną dieną bus daug pakenčiamiau negu tam miestui.
13 Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Nes jei galingi darbai, kurie padaryti jumyse, būtų buvę padaryti Tyre ir Sidone, jie jau seniai būtų atgailavę, sėdėdami ašutinėje ir pelenuose.
14 Bet Tyrui ir Sidonui teisme bus daug pakenčiamiau, negu jums.
15 Ir tu, Kafernaume, kuris esi išaukštintas iki dangaus, būsi nustumtas žemyn į pragarą.
16 Kas jūsų klauso, tas manęs klauso; ir kas jus niekina, tas mane niekina; o kas mane niekina, tas niekina tą, kuris mane siuntė“.
17 Ir septyniasdešimt su džiaugsmu sugrįžo, sakydami: „Viešpatie, per tavo vardą mums paklūsta net velniai“.
18 o jis tarė jiems: „Aš mačiau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.
19 Štai aš jums duodu valdžią mindyti gyvates bei skorpionus, ir viršesnę už visą priešo jėgą; ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.
20 Tačiau tuo nesidžiaukite, kad dvasios yra jums paklusnios; bet verčiau džiaukitės, kad jūsų vardai yra įrašyti danguje“.
21 Tą valandą Jėzus džiaugėsi dvasioje ir tarė: „Aš dėkoju tau, o Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei šiuos dalykus nuo išmintingųjų bei protingųjų ir apreiškei juos kūdikiams; taip, Tėve; nes taip atrodė gera tavo akyse.
22 Viskas man yra duota mano Tėvo; ir niekas nežino, kas yra Sūnus, bet tik Tėvas; ir kas yra Tėvas, bet tik Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti“.
23 Ir jis atsisuko į savo mokinius ir tarė asmeniškai jiems: „Palaimintos akys, matančios tai, ką jūs matote;
24 nes aš sakau jums, kad daug pranašų ir karalių norėjo pamatyti tai, ką jūs matote, bet to nepamatė; ir išgirsti tai, ką jūs girdite, bet to neišgirdo“.
25 Ir štai atsistojo vienas įstatymininkas ir gundė jį, sakydamas: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“
26 Jis jam tarė: „Kas yra parašyta įstatyme? Kaip tu skaitai?“
27 O jis atsakydamas tarė: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa savo širdimi ir visa savo siela, ir visomis savo jėgomis, ir visu savo protu; ir savo artimą kaip save patį“.
28 Ir jis tarė jam: „Tu teisingai atsakei; daryk tai ir tu gyvensi“.
29 Bet jis, norėdamas save išteisinti, tarė Jėzui: „O kas yra mano artimas?“
30 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus ėjo iš Jeruzalės žemyn į Jerichą ir papuolė tarp vagių, kurie nuvilko jam drabužius, jį sužeidė ir nuėjo palikę jį pusgyvį.
31 Ir atsitiktinai tuo keliu ėjo žemyn vienas kunigas; ir, jį pamatęs, jis praėjo kita puse.
32 Ir taip pat levitas, būdamas toje vietoje, atėjo ir pažiūrėjo į jį, ir praėjo kita puse.
33 Bet vienas samarietis keliaudamas atėjo, kur jis buvo; ir pamatęs jį pasigailėjo,
34 priėjo, aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejumi ir vynu, užsodino jį ant savo gyvulio, nugabeno jį į užeigą ir juo rūpinosi.
35 O rytojaus dieną išeidamas jis išsiėmė du denarus ir padavė juos šeimininkui, ir tarė jam: ‘Pasirūpink juo; o jei ką išleisi viršaus, aš sugrįžęs tau atmokėsiu’.
36 Na, tai kaip tu galvoji, kuris iš tų trijų buvo artimas tam, kuris papuolė tarp vagių?“
37 Ir jis tarė: „Tas, kuris jam parodė gailestingumą“. Tada Jėzus jam tarė: „Eik, ir tu taip pat daryk“.
38 Na, o jiems einant įvyko, kad jis įėjo į vieną kaimą; ir viena moteris, vardu Morta, priėmė jį į savo namus.
39 Ir ji turėjo seserį, vadinamą Marija, kuri taip pat sėdėjo prie Jėzaus kojų ir klausėsi jo žodžio.
40 Bet Morta apsisunkino dėl didelio patarnavimo ir priėjusi prie jo tarė: „Viešpatie, ar tau nerūpi, kad mano sesuo paliko mane vieną patarnauti? Todėl pasakyk jai, kad ji man padėtų“.
41 O Jėzus atsakė ir tarė jai: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir varginiesi dėl daug ko;
42 bet vieno tereikia, ir Marija pasirinko tą gerąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.
1 Ir įvyko, kad jam vienoje vietoje besimeldžiant, kai jis baigė, vienas iš jo mokinių jam tarė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius“.
2 Ir jis jiems tarė: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna pašvęstas tavo vardas. Teateina tavo karalystė. Tebūna įvykdyta tavo valia – kaip danguje, taip ir žemėje.
3 Kas dieną duok mums kasdienės mūsų duonos.
4 Ir atleisk mums mūsų nuodėmes; nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris yra mums skolingas. Ir nevesk mūsų į pagundą; bet gelbėk mus nuo pikto’“.
5 Ir jis tarė jiems: „Kuris iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys jam: ‘Drauge, paskolink man tris kepalus;
6 nes mano draugas iš savo kelionės atėjo pas mane, bet aš neturiu nieko jam padėti’?
7 O anas iš vidaus atsakys ir tars: ‘Netrukdyk manęs; durys jau užsklęstos, ir mano vaikai yra su manimi lovoje; aš negaliu keltis ir tau duoti’.
8 Aš sakau jums: nors jis nesikels ir neduos jam dėl to, kad yra jo draugas, tačiau dėl jo įkyrumo jis atsikels ir duos jam tiek, kiek reikia.
9 Ir aš sakau jums: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta.
10 Nes kiekvienas, kuris prašo, gauna; ir tas, kuris ieško, randa; o tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta.
11 Ar kuris iš jūsų, būdamas tėvu, duonos prašančiam sūnui duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, ar jis vietoje žuvies duotų jam gyvatę?
12 Arba jeigu jis prašytų kiaušinio, ar jis pasiūlytų jam skorpioną?
13 Tad jeigu jūs, būdami pikti, mokate duoti savo vaikams geras dovanas, tai kiek daugiau jūsų dangiškasis Tėvas duos Šventąją Dvasią tiems, kurie jo prašo?“
14 Ir jis išvarinėjo velnią, ir tas buvo nebylys. Ir įvyko, kai velnias buvo išėjęs, nebylys prakalbo; ir tauta nustebo.
15 Bet vieni iš jų tarė: „Jis išvarinėja velnius per velnių vadą Belzebubą“.
16 O kiti, jį gundydami, reikalavo iš jo ženklo iš dangaus.
17 Bet jis, žinodamas jų mintis, tarė jiems: „Kiekviena karalystė, pasidalinusi prieš save, tampa suniokota; ir namai, pasidalinę prieš namus, griūna.
18 Jeigu ir Šėtonas būtų prieš save pasidalinęs, kaipgi išstovėtų jo karalystė? Nes sakote, kad aš išvarinėju velnius per Belzebubą.
19 Ir jeigu aš išvarinėju velnius per Belzebubą, per ką jūsų sūnūs juos išvarinėja? Todėl jie bus jūsų teisėjai.
20 Bet jei aš išvarinėju velnius Dievo pirštu, be abejonės pas jus atėjo Dievo karalystė.
21 Kai apsiginklavęs stipruolis saugo savo rūmus, jo turtas yra ramybėje;
22 bet kai ant jo užeis stipresnis už jį ir jį nugalės, jis atims iš jo visus ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir padalins jo grobį.
23 Kas ne su manimi, tas yra prieš mane; ir kas nerenka su manimi, tas barsto.
24 Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, vaikšto sausose vietose, ieškodama poilsio; ir neradusi ji sako: ‘Aš sugrįšiu į savo namus, iš kurių išėjau’.
25 Ir atėjusi ji randa juos iššluotus ir išpuoštus.
26 Tada ji eina ir pasiima su savimi kitas septynias, už save piktesnes dvasias; ir jos įeina, ir ten apsigyvena; ir galutinė to žmogaus būsena yra blogesnė negu pirmoji“.
27 Ir įvyko, jam bekalbant tuos dalykus, viena moteris iš grupės pakėlė savo balsą ir tarė jam: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias tu žindai“.
28 Bet jis tarė: „Taip, verčiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.
29 Ir kai prisirinko tirštai liaudies, jis pradėjo sakyti: „Šita yra piktoji karta: jie ieško ženklo; ir jiems nebus duota jokio ženklo, bet tik pranašo Jonos ženklas.
30 Nes kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip ir žmogaus Sūnus bus šitai kartai.
31 Pietų karalienė kelsis į teismą su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atėjo iš tolimiausių žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties; o štai čia yra didesnis negu Saliamonas.
32 Ninevės žmonės kelsis į teismą su šia gimine ir ją pasmerks, nes Jonai skelbiant jie atgailavo; o štai čia yra didesnis negu Jona.
33 Nei vienas, uždegęs žvakę, nededa jos į slaptą vietą ar po saiku, bet į žvakidę, kad įeinantys matytų šviesą.
34 Kūno šviesa yra akis; todėl jei tavo akis tyra, tai ir visas tavo kūnas yra pilnas šviesos; bet kai tavo akis yra pikta, tai ir tavo kūnas pilnas tamsos.
35 Todėl žiūrėk, kad tavyje esanti šviesa nebūtų tamsa.
36 Todėl jei tavo visas kūnas pilnas šviesos, neturintis jokios tamsios dalies, visas bus pilnas šviesos, kaip kad tave apšviečia skaistus žvakės spindėjimas“.
37 Ir jam bekalbant vienas fariziejus maldavo jo, kad papietautų su juo; ir jis įėjo ir sėdosi prie valgio.
38 O kai fariziejus tai pamatė, jis stebėjosi, kad jis prieš pietus pirmiau neapsiplovė.
39 Ir Viešpats jam tarė: „Nagi, jūs, fariziejai, švarinate taurės ir dubens išorę; bet jūsų vidus yra pilnas plėšrumo ir piktybės.
40 Kvailiai, argi tas, kuris padarė išorę, nepadarė ir to, kas yra viduje?
41 Bet verčiau duokite išmaldai iš to, ką turite; ir štai, viskas jums yra švaru.
42 Bet vargas jums, fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir visokių žolių, o teismą ir Dievo meilę apeinate; šituos turėtumėte daryti ir nepalikti kitų neatliktų.
43 Vargas jums, fariziejai! Nes jūs mėgstate pirmuosius krėslus sinagogose ir sveikinimus turguose.
44 Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs esate kaip kapai, kurių nesimato, ir žmonės, kurie ant jų vaikšto, jų nepastebi“.
45 Tada atsakė vienas iš įstatymininkų ir jam tarė: „Mokytojau, taip sakydamas tu ir mums priekaištauji“.
46 O jis tarė: „Vargas ir jums, įstatymininkai! Nes jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys neliečiate naštų nei vienu savo pirštu.
47 Vargas jums! Nes jūs statote pranašų kapus, o jūsų tėvai juos žudė.
48 Iš tiesų jūs liudijate, kad pritariate savo tėvų darbams, nes jie tikrai juos nužudė, o jūs statote jų kapus.
49 Todėl ir Dievo išmintis sakė: ‘Aš siųsiu jiems pranašų bei apaštalų, ir vienus iš jų jie užmuš ir persekios,
50 kad iš šios kartos būtų išreikalautas visų pranašų kraujas, kuris buvo pralietas nuo pasaulio įkūrimo;
51 nuo Abelio kraujo iki Zacharijo kraujo, kuris žuvo tarp aukuro ir šventyklos’; iš tiesų sakau jums: bus jo išreikalauta iš šios kartos.
52 Vargas jums, įstatymininkai! Nes jūs atėmėte pažinimo raktą; jūs patys neįėjote ir įeinantiems jūs trukdėte“.
53 Ir kai jis jiems tai kalbėjo, raštininkai ir fariziejai pradėjo smarkiai jo reikalauti ir jį kurstyti, kad apie daug ką kalbėtų;
54 tykodami jo ir siekdami ką nors pagauti iš jo burnos, kad galėtų jį apkaltinti.
1 Tuo tarpu, kai susirinko nesuskaičiuojama daugybė liaudies, kad jie net vienas kitą trypė, jis pradėjo sakyti pirmiausia savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, kuris yra veidmainystė.
2 Nes nėra nieko uždengto, kas nebus atskleista; ir paslėpto, kas netaps žinoma.
3 Todėl ką kalbėjote tamsoje, bus išgirsta šviesoje; ir ką kalbėjote į ausį kambarėliuose, bus skelbiama ant namų stogų.
4 Ir aš sakau jums, mano draugai: nebijokite tų, kurie nužudo kūną ir po to nieko daugiau negali padaryti.
5 Bet aš jus įspėju, ko jums reikia bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įmesti į pragarą; taip, sakau jums, jo bijokite.
6 Ar ne penki žvirbliai parduodami už du asus, ir nei vienas iš jų nėra užmirštas Dievo akivaizdoje?
7 Bet netgi jūsų galvos plaukai yra suskaičiuoti. Todėl nebijokite: jūs esate vertesni už daugybę žvirblių.
8 Taip pat aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje;
9 bet kas išsigina manęs žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje.
10 Ir kas kalbės žodį prieš žmogaus Sūnų, tam bus atleista; bet kas piktžodžiaus Šventajai DVASIAI, tam nebus atleista.
11 Ir kai jie ves jus į sinagogas, pas valdytojus ir valdžias, negalvokite, kaip ar ką turėsite atsakyti, ar ką jums reikės sakyti;
12 nes Šventoji DVASIA tą pačią valandą jus mokys, ką turėsite sakyti“.
13 O vienas iš būrio tarė jam: „Mokytojau, sakyk mano broliui, kad jis pasidalytų su manimi paveldą“.
14 Ir jis jam tarė: „Žmogau, kas mane paskyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“
15 Ir jis jiems tarė: „Žiūrėkite ir saugokitės godumo; nes žmogaus gyvybė nesusideda iš gausybės jo turimų dalykų“.
16 Ir jis kalbėjo jiems palyginimą, sakydamas: „Vieno turtingo žmogaus dirva davė gausiai;
17 ir jis pagalvojo savyje, sakydamas: ‘Ką man daryti, nes aš neturiu vietos, kur sudėti savo vaisių?’
18 Ir jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: aš išversiu savo svirnus ir pastatysiu didesnius; ir ten sudėsiu visus savo vaisius ir savo gėrybes.
19 Ir tarsiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų daugeliui metų; ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis’“.
20 Bet Dievas jam tarė: ‘Kvaily, šią naktį iš tavęs bus pareikalauta tavo sielos; kieno tada bus tie dalykai, kuriais apsirūpinai?’
21 Toks yra tas, kuris kaupia sau turtus, o nėra turtingas Dievui“.
22 Ir jis tarė savo mokiniams: „Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite; nei kūnu, kuo vilkėsite.
23 Gyvybė yra daugiau negu maistas, ir kūnas yra daugiau negu drabužis.
24 Pasvarstykite apie varnus, nes jie nei sėja, nei pjauna; jie neturi nei sandėlio, nei svirno; o Dievas juos maitina; tai kiek labiau jūs esate vertesni už skrajūnus?
25 Ir kuris iš jūsų besirūpindamas gali pridėti uolektį savo ūgiui?
26 Tad jeigu jūs nesate pajėgūs padaryti menkniekio, kodėl rūpinatės kitkuo?
27 Pasvarstykite apie lelijas, kaip jos auga: jos netriūsia, jos neverpia; tačiau jums sakau, kad Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo pasipuošęs kaip nei viena iš jų.
28 Tad jeigu Dievas taip aprengia žolę, kuri šiandien yra lauke, o rytoj įmetama į krosnį; tai kaip labiau jis aprengs jus, mažatikiai?
29 Ir neieškokite, ką valgysite ar ką gersite, nei nebūkite abejojantys.
30 Nes viso to ieško pasaulio tautos; o jūsų Tėvas žino, kad jums šito reikia.
31 Bet jūs verčiau ieškokite Dievo karalystės; ir visa tai bus jums pridėta.
32 Nebijok, mažoji kaimene; nes tai jūsų Tėvo geras noras duoti jums karalystę.
33 Parduokite, ką turite, ir atiduokite išmaldai; pasirūpinkite krepšių, kurie nesensta, nenykstantį turtą danguose, kuris nežlunga, kur vagis neprieina nei kandys nesugadina.
34 Nes kur yra jūsų turtas, ten bus ir jūsų širdis.
35 Tebūna sujuostos jūsų strėnos ir jūsų žibintai degantys;
36 o jūs patys panašūs į žmones, kurie laukia savo viešpaties, kada jis grįš iš vestuvių; kad jam atėjus ir pasibeldus jie galėtų jam tuoj pat atidaryti.
37 Palaiminti tie tarnai, kuriuos atėjęs viešpats ras budinčius: iš tiesų sakau jums, kad jis susijuos ir susodins juos prie valgio, ir atėjęs jiems patarnaus.
38 Ir jeigu jis ateis antrame budėjime ar ateis trečiame budėjime ir taip juos ras, palaiminti yra tie tarnai.
39 Ir žinokite, kad, jei namų šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, tai jis budėtų ir neleistų įsilaužti į savo namus.
40 Todėl ir jūs būkite pasiruošę, nes žmogaus Sūnus ateina tą valandą, kuomet jūs nemanote“.
41 Tada Petras jam tarė: „Viešpatie, ar mums kalbi šitą palyginimą, ar visiems?“
42 Ir Viešpats tarė: „Tad kas yra tas ištikimas ir išmintingas ūkvedys, kurį jo viešpats paskirs savo namiškių valdovu, duoti jiems skirtu laiku jų maisto dalį?
43 Palaimintas tas tarnas, kurį atėjęs jo viešpats ras taip darantį.
44 Iš tiesų sakau jums, kad jis paskirs jį valdovu visko, ką jis turi.
45 Bet jei tas tarnas sakys savo širdyje: ‘Mano viešpats delsia savo atėjimą’; ir pradės mušti tarnus bei tarnaites ir valgyti, gerti, ir girtuokliauti;
46 to tarno viešpats ateis tą dieną, kai jis jo nelaukia, ir tą valandą, kurią jis nesitiki, ir perkirs jį pusiau, ir jam paskirs jo dalį su netikinčiaisiais.
47 O tas tarnas, kuris žinojo savo viešpaties valią, bet nepasiruošė ir nei nedarė pagal jo valią, bus mušamas daugybe kirčių.
48 Bet tas, kuris nežinojo, o padarė tai, kas verta kirčių, bus mušamas keletu kirčių. Nes kam yra daug duota, iš to bus daug pareikalauta; ir kam žmonės daug patikėjo, iš to jie daugiau reikalaus.
49 Aš atėjau pasiųsti ugnį žemėje; ir ko norėčiau, kad ji jau užsiliepsnotų.
50 Bet aš turiu būti pakrikštytas krikštu; ir kaip aš esu suvaržytas, kol tai bus įvykdyta!
51 Jūs manote, kad atėjau duoti žemėje ramybę? Aš sakau jums: ne; verčiau pasidalijimą;
52 nes nuo šiol penki vienuose namuose bus pasidaliję, trys prieš du ir du prieš tris.
53 Tėvas bus pasidalijęs prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą; motina prieš dukrą, o dukra prieš motiną; anyta prieš savo marčią, o marti prieš savo anytą“.
54 Ir jis taip pat tarė tautai: „Kai matote iš vakarų kylantį debesį, jūs tuojau sakote: ‘Ateina liūtis’; taip ir yra;
55 ir kai matote pučiant pietų vėją, jūs sakote: ‘Bus kaitra’; tai ir įvyksta.
56 Veidmainiai, jūs galite atpažinti dangaus ir žemės veidą; bet kaip yra, kad neatpažįstate šio laiko?
57 Taip, ir kodėl jūs patys nenusprendžiate, kas yra teisinga?
58 Kai tu su savo priešininku eini pas valdytoją, dar būdamas kelyje pasistenk, kad galėtum išsivaduoti iš jo; idant jis nenusitemptų tavęs pas teisėją, o teisėjas neatiduotų tavęs pareigūnui, o pareigūnas neįmestų tavęs į kalėjimą.
59 Aš sakau tau: tu iš ten neišeisi, kol nesumokėsi iki paskutinės leptos“.
1 Tuo laiku buvo ten keli, kurie papasakojo jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis.
2 Ir Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Jūs manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus galilėjiečius, kad jie tai kentėjo?
3 Aš sakau jums: ne; bet jei neatgailausite, jūs visi taip pat pražūsite.
4 Arba anie aštuoniolika, ant kurių užkrito Siloamo bokštas ir juos užmušė, jūs manote, kad jie buvo didesni nusidėjėliai už visus Jeruzalėje gyvenančius žmones?
5 Aš sakau jums: ne; bet jei neatgailausite, jūs visi taip pat pražūsite“.
6 Jis taip pat pasakė šį palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį; ir atėjęs jis ieškojo ant jo vaisiaus, bet nieko nerado.
7 Tuomet jis tarė savo vynuogininkui: ‘Štai šiuos trejus metus aš ateinu ieškodamas ant šio figmedžio vaisiaus ir nieko nerandu: nukirsk jį; kam jis apsunkina žemę?’
8 O jis atsakydamas jam tarė: ‘Viešpatie, palik jį dar ir šiuos metus, kol aš jį apkasiu ir apmėšluosiu;
9 ir jeigu jis duos vaisių, gerai; o jei ne, tai po to jį iškirsk’“.
10 Ir jis per sabatą mokė vienoje iš sinagogų.
11 Ir štai ten buvo moteris, kuri aštuoniolika metų turėjo negalios dvasią ir buvo susitraukusi, ir jokiu būdu negalėjo išsitiesti.
12 Ir Jėzus ją pamatęs pasišaukė ir jai tarė: „Moterie, tu esi išlaisvinta iš savo negalios“.
13 Ir jis ant jos uždėjo savo rankas; ir tuoj pat ji tapo tiesi, ir šlovino Dievą.
14 O kadangi Jėzus išgydė sabato dieną, sinagogos valdovas atsakė su pasipiktinimu ir tarė tautai: „Yra šešios dienos, per kurias reikia dirbti; todėl per jas ateikite ir gydykitės, o ne per sabato dieną“.
15 Tada Viešpats jam atsakė, ir tarė: „Veidmainy, argi ne kiekvienas iš jūsų sabato dieną atriša savo jautį ar asilą nuo gardo ir nuveda jį pagirdyti?
16 Ir argi šios moters, esančios Abraomo dukterimi, kurią Šėtonas laikė surišęs štai šiuos aštuoniolika metų, nereikėjo išlaisvinti iš šitų pančių sabato dieną?“
17 Ir kai jis tai pasakė, visi jo priešininkai susigėdo; o visa tauta džiaugėsi visais tais šlovingais jo padarytais dalykais.
18 Tada jis tarė: „Į ką yra panaši Dievo karalystė? Ir su kuo ją palyginsiu?
19 Ji panaši į garstyčios sėklos grūdą, kurį žmogus ėmė ir metė į savo daržą; ir jis užaugo ir tapo dideliu medžiu; ir oro skrajūnai apsigyveno jo šakose“.
20 Ir vėl jis tarė: „Kam aš prilyginsiu Dievo karalystę?
21 Ji panaši į raugą, kurį moteris ėmė ir paslėpė trijuose saikuose miltų, kol viskas įrūgo“.
22 Ir jis ėjo per miestus ir kaimus mokydamas ir keliaudamas Jeruzalės link.
23 Tada vienas jam tarė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtųjų?“ O jis jiems tarė:
24 „Stenkitės įeiti per siaurus vartus, nes sakau jums: daugelis stengsis įeiti ir nepajėgs.
25 Kai tik namų šeimininkas yra atsikėlęs ir užrakinęs duris, o jūs, stovėdami lauke pradedate belstis į duris, sakydami: ‘Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums’; o jis atsakys ir tars jums: ‘Aš nežinau, iš kur jūs esate’;
26 tada jūs pradėsite sakyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, ir tu mokei mūsų gatvėse’.
27 Bet jis tars: ‘Sakau jums: nežinau jūsų, iš kur jūs esate: eikite nuo manęs visi jūs, neteisybės darytojai’.
28 Ten bus verksmas ir dantų griežimas, kai pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, o save pačius – išmestus laukan.
29 Ir jie ateis iš rytų, vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir atsisės Dievo karalystėje.
30 Ir štai yra paskutiniai, kurie bus pirmi, ir yra pirmi, kurie bus paskutiniai“.
31 Tą pačią dieną atėjo kai kurie iš fariziejų, jam sakydami: „Eik laukan ir eik iš čia, nes Erodas tave nužudys“.
32 O jis jiems tarė: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju velnius ir gydau šiandien ir rytoj, o trečią dieną būsiu ištobulintas’.
33 Tačiau šiandien, rytoj ir poryt aš turiu vaikščioti, nes negali būti, kad pranašas pražūtų ne Jeruzalėje.
34 O Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie yra pas tave siųsti; kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo jauniklius po savo sparnais, o jūs nenorėjote!
35 Štai jūsų namai yra paliekami jums apleisti; ir iš tiesų sakau jums: jūs manęs nematysite, kol ateis laikas, kai sakysite: ‘Palaimintas tas, kuris ateina Viešpaties vardu’“.
1 Ir jam įėjus į vieno fariziejų vyriausiojo namus sabato dieną valgyti duonos, įvyko, kad jie stebėjo jį.
2 Ir štai ten priešais jį buvo vienas žmogus, sergantis vandenlige.
3 Ir Jėzus atsakydamas kalbėjo įstatymininkams ir fariziejams, sakydamas: „Ar teisėta gydyti sabato dieną?“
4 O jie tylėjo. Ir jis ėmė jį, išgydė ir paleido;
5 ir atsakė jiems, tardamas: „Kuris iš jūsų turės asilą arba jautį, įkritusį į duobę, ir tuojau jo neištrauks per sabato dieną?“
6 Ir jie negalėjo jam į tai atsakyti.
7 Ir jis pateikė palyginimą tiems, kurie buvo pakviesti, stebėdamas, kaip jie rinkosi pirmąsias vietas, sakydamas jiems:
8 „Kai esi kieno nors pakviestas į vestuves, nesisėsk aukščiausioje vietoje; kad kartais nebūtų jo pakviestas už tave garbingesnis žmogus;
9 ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: ‘Užleisk šitam žmogui vietą’; ir tu susigėdęs turėsi sėstis į žemiausią vietą.
10 Bet kai esi pakviestas, eik ir sėskis žemiausioje vietoje; kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų tau pasakyti: ‘Drauge, palipk aukščiau’; tada tau bus garbė akivaizdoje tų, kurie sėdi su tavimi prie valgio.
11 Nes tas, kas save aukština, bus pažemintas; o tas, kas save žemina, bus išaukštintas“.
12 Tada jis tarė ir tam, kuris jį pakvietė: „Kai ruoši pietus ar vakarienę, nekviesk savo draugų nei savo brolių, nei savo giminaičių, nei savo turtingų kaimynų; kad jie savo ruožtu nepakviestų tavęs, ir tau nebūtų atlyginta.
13 Bet kai ruoši puotą, pasikviesk vargšų, luošių, raišų, aklų;
14 ir tu būsi palaimintas; nes jie negali tau atsilyginti; nes tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.
15 Ir kai vienas iš sėdinčiųjų su juo prie valgio išgirdo tai, jis jam tarė: „Palaimintas tas, kuris valgys duoną Dievo karalystėje“.
16 Tada jis jam tarė: „Vienas žmogus paruošė didžiulę vakarienę ir pakvietė daugelį;
17 ir vakarienės metu siuntė savo tarną pasakyti pakviestiesiems: ‘Ateikite; nes viskas jau yra paruošta’.
18 Bet jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. Pirmasis jam tarė: ‘Aš nusipirkau žemės gabalą ir turiu eiti, ir jį apžiūrėti; meldžiu tave, laikyk mane atsiprašiusiu’.
19 Ir kitas tarė: ‘Aš nusipirkau penkis jungus jaučių ir einu juos išbandyti; meldžiu tave, laikyk mane atsiprašiusiu’.
20 Ir kitas tarė: ‘Aš vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti’.
21 Taigi tas tarnas parėjo ir apsakė šitai savo viešpačiui. Tada namų šeimininkas supykęs tarė savo tarnui: ‘Greitai išeik į miesto gatves bei gatveles ir atvesk čia vargšus, luošius, raišus ir akluosius’.
22 Ir tarnas tarė: ‘Viešpatie, kaip tu įsakei, yra padaryta, ir vis dar yra vietos’.
23 Ir viešpats tarė tarnui: ‘Išeik į vieškelius bei patvorius ir priversk juos įeiti, kad mano namai būtų pripildyti.
24 Nes aš sakau jums, kad nei vienas iš anų pakviestų žmonių neragaus mano vakarienės’“.
25 Ir su juo ėjo didžiulės minios; ir jis atsisuko ir jiems tarė:
26 „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, taip, ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokinys.
27 Ir kas neneša savo kryžiaus ir neseka paskui mane, negali būti mano mokinys.
28 Nes kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau nesėda ir nepaskaičiuoja išlaidų, ar jis turi pakankamai tam užbaigti?
29 Kad kartais, jam padėjus pamatą ir nepajėgus pabaigti, visi tai matydami nepradėtų iš jo tyčiotis,
30 sakydami: ‘Šis žmogus pradėjo statyti, bet nepajėgė užbaigti’.
31 Arba koks karalius, ruošdamasis kariauti prieš kitą karalių, pirmiau nesėda ir nepasitaria, ar jis pajėgus su dešimčia tūkstančių pasitikti tą, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?
32 Priešingu atveju, kol kitas dar toli, jis siunčia pasiuntinybę ir prašo taikos derybų.
33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys.
34 Druska yra gerai, bet jei druska praranda savo skonį, kuo ją bepaskaninsi?
35 Ji nebetinka nei žemei, nei mėšlo krūvai; žmonės ją išmeta lauk. Kas turi ausis klausyti, tas teklauso“.
1 Tada prie jo prisiartino visi muitininkai ir nusidėjėliai jo paklausyti.
2 O fariziejai ir raštininkai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir valgo su jais“.
3 Ir jis kalbėjo jiems šitą palyginimą, sakydamas:
4 „Jei kuris iš jūsų turėdamas šimtą avių praranda vieną iš jų, argi jis nepalieka devyniasdešimt devynių dykumoje ir neieško tos, kuri pražuvusi, kol ją suranda?
5 O kai jis suranda, jis su džiaugsmu ją užsideda sau ant pečių.
6 Ir kai jis pareina namo, jis pasišaukia savo draugus ir kaimynus, jiems sakydamas: ‘Džiaukitės su manimi, nes aš radau savo avį, kuri buvo pražuvusi’.
7 Sakau jums: taip pat ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų asmenų, kuriems nereikia atgailauti.
8 Arba jei kuri moteris, turėdama dešimt sidabrinių vieną pameta, ar neužsidega žvakės ir nešluoja namų, ir rūpestingai neieško, kol jį suranda?
9 Ir jį suradusi pasišaukia savo drauges ir kaimynes, sakydama: ‘Džiaukitės su manimi; nes aš suradau sidabrinį, kurį buvau pametusi’.
10 Sakau jums: lygiai taip pat dėl vieno atgailavusio nusidėjėlio yra džiaugsmo Dievo angelų akivaizdoje“.
11 Ir jis tarė: „Vienas žmogus turėjo du sūnus;
12 o jausnesnysis iš jų tarė savo tėvui: „Tėve, duok man atitenkančią turto dalį“. Ir jis padalino jiems savo pragyvenimą.
13 O po nedaugelio dienų, jaunesnysis sūnus viską susirinko ir leidosi kelionėn į tolimą šalį, ir ten palaidai gyvendamas iššvaistė savo turtą.
14 Ir kai jis viską išleido, toje šalyje kilo didžiulis badas; ir jis pradėjo stokoti.
15 Ir jis nuėjo ir prisijungė prie tos šalies piliečio; o tas pasiuntė jį į savo laukus kiaulių ganyti.
16 Ir jis geidė prikimšti savo pilvą žievėmis, kurias ėdė kiaulės; bet niekas jam nedavė.
17 Ir kai jis susiprotėjo, jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių turi užtektinai duonos ir dar atliekamos, o aš badu mirštu!
18 Aš kelsiuos, eisiu pas savo tėvą, ir jam sakysiu: Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akivaizdoje
19 ir nebesu vertas vadintis tavo sūnumi; laikyk mane kaip vieną iš savo samdinių’.
20 Ir jis pakilo ir atėjo pas savo tėvą. Bet jam dar toli esant, jo tėvas jį pamatė ir pasigailėjo, ir nubėgo, ir puolė jam ant kaklo, ir jį pabučiavo.
21 Ir sūnus jam tarė: ‘Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akyse ir nebesu vertas būti vadinamas tavo sūnumi’.
22 Bet tėvas tarė savo tarnams: ‘Išneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį; ir užmaukite ant jo rankos žiedą ir batus ant jo kojų;
23 ir atveskite čia nupenėtą veršį ir papjaukite; ir valgykime bei linksminkimės,
24 nes šitas mano sūnus buvo miręs, bet vėl yra gyvas; jis buvo pražuvęs, bet atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
25 Na, o jo vyresnysis sūnus buvo ant lauko; ir jam ateinant bei artėjant prie namų, jis išgirdo muziką ir šokius.
26 Ir jis pašaukė vieną iš tarnų ir paklausė, ką tai reiškia.
27 Ir jis jam tarė: ‘Tavo brolis atėjo; ir tavo tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes atgavo jį sveiką’.
28 Ir jis supyko ir nenorėjo įeiti; todėl jo tėvas išėjo ir jį prašė.
29 O jis atsakydamas tarė savo tėvui: ‘Štai šiuos daugelį metų tau tarnauju ir nei karto nenusižengiau tavo įsakymui; tačiau tu niekada nedavei man nei ožiuko, idant pasilinksminčiau su savo draugais;
30 bet kai tik grįžo šitas tavo sūnus, kuris prarijo tavo pragyvenimą su paleistuvėmis, tu jam papjovei nupenėtą veršį’.
31 O jis jam tarė: ‘Sūnau, tu visada esi su manimi, ir visa, ką aš turiu, yra tavo.
32 Derėjo, kad linksmintumės ir džiaugtumės, nes šis tavo brolis buvo miręs, bet vėl yra gyvas; buvo pražuvęs, bet atsirado’“.
1 Ir jis taip pat tarė savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus, kuris turėjo ūkvedį; ir tas buvo jam apskųstas, kad išeikvojo jo turtą.
2 Ir jis pašaukė jį ir jam tarė: ‘Kaip yra, kad girdžiu tai apie tave? Duok savo ūkvedystės ataskaitą; nes tu ilgiau nebegali būti ūkvedys’.
3 Tada tas ūkvedys tarė savyje: ‘Ką aš darysiu? Nes mano viešpats atima iš manęs ūkvedystę; kasti aš negaliu, elgetauti man gėda.
4 Nusprendžiau, ką daryti, kad jie priimtų mane į savo namus, kai būsiu atleistas iš ūkvedystės’.
5 Taigi jis pakvietė visus savo viešpaties skolininkus ir tarė pirmajam: ‘Kiek esi skolingas mano viešpačiui?’
6 Ir jis tarė: ‘Šimtą saikų aliejaus’. O jis jam tarė: ‘Imk savo sąskaitą, greitai sėsk ir rašyk: penkiasdešimt’.
7 Tada jis kitam tarė: ‘O kiek tu skolingas?’ Ir jis tarė: ‘Šimtą saikų kviečių’. O jis tarė jam: ‘Imk savo sąskaitą ir rašyk: aštuoniasdešimt’.
8 Ir viešpats pagyrė neteisųjį ūkvedį, kad jis išmintingai pasielgė; nes šio pasaulio vaikai savo kartoje yra išmintingesni už šviesos vaikus.
9 Ir aš jums sakau: pasidarykite draugų iš neteisumo momonos; kad jums sužlugus jie priimtų jus į amžinąsias buveines.
10 Kas yra ištikimas mažiausiame dalyke, tas yra ištikimas ir dideliame; ir kas yra neteisus mažiausiame, tas yra neteisus ir dideliame.
11 Todėl jeigu jūs nebuvote ištikimi neteisioje momonoje, kas jums patikės tikruosius turtus?
12 Ir jeigu nebuvote ištikimi tame, kas yra kito žmogaus, kas jums duos tai, kas yra jūsų pačių?
13 Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams; nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės; arba vieno laikysis, o kitą niekins. Jūs negalite tarnauti Dievui ir momonai“.
14 Ir fariziejai, kurie buvo godūs, taip pat girdėjo visa tai; ir jie išjuokė jį.
15 O jis jiems tarė: „Jūs esate tie, kurie patys save teisina žmonių akivaizdoje, bet Dievas žino jūsų širdis; nes tai, kas yra aukštinama tarp žmonių, Dievo akyse yra pasibjaurėjimas.
16 Įstatymas ir pranašai buvo iki Jono, nuo to laiko yra skelbiama Dievo karalystė, ir kiekvienas į ją veržiasi.
17 Ir lengviau yra dangui ir žemei praeiti, negu vienam įstatymo brūkšneliui iškristi.
18 Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas svetimauja; ir kas vyro atleistąją veda, tas svetimauja.
19 Buvo vienas turtingas žmogus, kuris vilkėjo purpuru bei plona drobe ir kiekvieną dieną ištaigingai gyveno;
20 ir buvo vienas elgeta, vardu Lozorius, kuris gulėjo prie jo vartų aptekęs žaizdomis
21 ir trokšdamas pasimaitinti trupiniais, krentančiais nuo turtuolio stalo; dar daugiau: šunys ateidavo ir nulaižydavo jam žaizdas.
22 Ir įvyko, kad elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį; mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas;
23 ir pragare, būdamas kančiose, jis pakelia savo akis ir iš tolo mato Abraomą ir jo prieglobstyje – Lozorių.
24 Ir jis šaukė ir tarė: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir atsiųsk Lozorių, kad jis pavilgytų vandenyje savo piršto galą ir atvėsintų mano liežuvį; nes aš esu kankinamas šioje liepsnoje’.
25 Bet Abraomas tarė: ‘Sūnau, prisimink, kad tu per savo gyvenimą gavai savo gėrybes, o Lozorius blogybes; bet dabar jis yra paguostas, o tu kankiniesi.
26 Ir prie viso to, tarp mūsų ir jūsų yra įtvirtinta didžiulė praraja; taip, kad tie, kurie nori iš čia pereiti pas jus, negali; nei iš ten norintys negali ateiti pas mus’.
27 Tada jis tarė: ‘Tad meldžiu tave, tėve, kad nusiųstum jį į mano tėvo namus;
28 nes aš turiu penkis brolius; kad jis jiems paliudytų, idant ir jie neateitų į šią kančios vietą’.
29 Abraomas jam sako: ‘Jie turi Mozę ir pranašus; tegul jų klauso’.
30 O jis tarė: ‘Ne, tėve Abraomai; bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų’.
31 Ir jis jam tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai jie nebus įtikinti, jei kas ir iš numirusiųjų prisikeltų’“.
1 Tada jis tarė mokiniams: „Yra neįmanoma, kad papiktinimai neateitų; bet vargas tam, per kurį jie ateina!
2 Jam geriau būtų, kad ant jo kaklo būtų užkabintas girnos akmuo, ir jis būtų įmestas į jūrą, negu kad jis papiktintų vieną iš šitų mažųjų.
3 Žiūrėkite savęs: jei tavo brolis nusižengia prieš tave, pabark jį; ir jei jis atgailauja, atleisk jam.
4 Ir jeigu jis nusižengtų prieš tave septynis kartus per dieną ir septynis kartus per dieną atsigręžtų į tave, sakydamas: ‘Aš atgailauju’, tu jam atleisk“.
5 Ir apaštalai tarė Viešpačiui: „Padidink mūsų tikėjimą“.
6 O Viešpats tarė: „Jeigu jūs turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios sėklos grūdelį, jūs pasakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk su šaknimis ir pasisodink jūroje’, ir jis jūsų paklausytų.
7 Bet kuris iš jūsų, turėdamas ariantį ar galvijus ganantį tarną, jam grįžus iš lauko tuoj pat pasakys: ‘Eik ir sėsk prie valgio’?
8 Argi jis verčiau jam nesakys: ‘Paruošk ką nors man pavakarieniauti ir susijuosk, ir man patarnauk, kol aš pavalgysiu ir atsigersiu; o po to tu valgyk ir gerk’?
9 Argi jis dėkoja tam tarnui, kad jis atliko, kas buvo jam įsakyta? Nemanau.
10 Taip ir jūs, kai būsite atlikę visa tai, kas buvo jums įsakyta, sakykite: ‘Mes esame nenaudingi tarnai: mes padarėme tai, ką privalėjome padaryti’“.
11 Ir įvyko, kad jam einant į Jeruzalę jis ėjo tarp Samarijos ir Galilėjos.
12 Ir jam įėjus į vieną kaimą, ten jį pasitiko dešimt raupsuotųjų vyrų, kurie stovėjo atokiai;
13 ir jie pakėlė savo balsus ir tarė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų“.
14 Ir kai jis pamatė juos, jis jiems tarė: „Eikite, pasirodykite kunigams“. Ir įvyko, kad jiems beeinant jie buvo apvalyti.
15 Ir vienas iš jų, pamatęs, kad buvo išgydytas, sugrįžo ir garsiu balsu šlovino Dievą
16 ir dėkodamas jam parpuolė veidu žemyn prie jo kojų; ir jis buvo samarietis.
17 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Argi ne dešimt yra apvalytų? Bet kur yra devyni?
18 Neatsirado nei vieno, kuris būtų grįžęs atiduoti Dievui šlovę, išskyrus šitą svetimšalį“.
19 Ir jis tarė jam: „Kelkis, eik: tavo tikėjimas išgydė tave“.
20 Ir fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, jis jiems atsakydamas tarė: „Dievo karalystė neateina stebimai;
21 ir nesakys: ‘Štai čia!’ arba ‘Štai ten!’, nes štai Dievo karalystė yra jumyse“.
22 Ir jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai norėsite išvysti bent vieną iš žmogaus Sūnaus dienų, bet jos nepamatysite.
23 Ir sakys jums: ‘Štai čia’ arba, ‘Štai ten’; nesekiokite jų nei sekite jais.
24 Nes kaip žaibas, tvykstelėjęs iš vieno galo po dangumi, nušviečia kitą galą po dangumi; taip bus ir žmogaus Sūnus savo dieną.
25 Bet pirmiau jis turi daug iškentėti ir būti šios kartos atmestas.
26 Ir kaip buvo Nojės dienomis, taip bus ir žmogaus Sūnaus dienomis.
27 Jie valgė, gėrė, vedė žmonas ir tekėjo iki tos dienos, kai Nojė įžengė į arką, ir atėjo tvanas, ir juos visus sunaikino.
28 Taip pat, kaip buvo ir Loto dienomis: jie valgė, gėrė, pirko, pardavinėjo, sodino, statė;
29 bet tą pačią dieną, kai Lotas išėjo iš Sodomos, iš dangaus lijo ugnimi bei siera ir juos visus sunaikino.
30 Taip bus ir tą dieną, kai žmogaus Sūnus bus apreikštas.
31 Tą dieną, kas bus ant namo stogo, o jo daiktai name, tenelipa žemyn jų pasiimti; o tas, kuris yra ant lauko, taip pat tenegrįžta.
32 Prisiminkite Loto žmoną.
33 Kas sieks išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę, tas ją išsaugos.
34 Sakau jums: tą naktį bus du vienoje lovoje; vienas bus paimtas, o kitas paliktas.
35 Dvi mals kartu; viena bus paimta, o kita palikta.
36 Du bus ant lauko; vienas bus paimtas, o kitas paliktas“.
37 O jie atsakė ir tarė jam: „Kur, Viešpatie?“ Ir jis tarė jiems: „Kur yra kūnas, ten susirinks ir ereliai“.
1 Ir jis kalbėjo jiems palyginimą tam, kad reikia visada melstis ir nepailsti;
2 sakydamas: „Mieste buvo teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nepaisė žmogaus;
3 ir tame mieste buvo našlė; ir ji atėjo pas jį, sakydama: ‘Atkeršyk už mane mano priešininkui’.
4 Ir jis kurį laiką nenorėjo; bet paskui jis kalbėjo savyje: ‘Nors aš nebijau Dievo ir nepaisau žmogaus,
5 tačiau, kadangi šita našlė man neduoda ramybės, aš atkeršysiu už ją, kad savo nuolatiniu atėjimu ji manęs nenuvargintų’“.
6 Ir Viešpats tarė: „Paklausykite, ką sako neteisusis teisėjas.
7 Ir argi Dievas neatkeršys už savo išrinktuosius, kurie dieną ir naktį jam šaukia, nors jis ir ilgai juos pakenčia?
8 Sakau jums, kad jis greitai už juos atkeršys. Tačiau kai ateis žmogaus Sūnus, ar jis beras žemėje tikėjimą?“
9 Ir tiems, kurie pasitikėjo savimi, kad yra teisūs, o kitus niekino, jis kalbėjo šitą palyginimą:
10 „Du žmonės nuėjo aukštyn į šventyklą melstis; vienas – fariziejus, o kitas – muitininkas.
11 Fariziejus atsistojo ir taip savyje meldėsi: ‘Dieve, dėkoju tau, kad nesu kaip kiti žmonės – plėšikai, neteisūs, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas.
12 Aš pasninkauju dukart savaitėje, duodu dešimtinę iš visko, ką turiu’.
13 O muitininkas, stovėdamas atokiai, nenorėjo nei savo akių į dangų pakelti, bet mušėsi sau į krūtinę, sakydamas: ‘Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui’.
14 Sakau jums: šitas nuėjo į savo namus išteisintas, o ne anas; nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas; o tas, kuris save žemina, bus išaukštintas“.
15 Ir jie taip pat nešė pas jį kūdikius, kad jis juos paliestų: bet kai jo mokiniai tai pamatė, jie barė juos.
16 Bet Jėzus pasišaukė juos ir tarė: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane ir jiems nedrauskite, nes tokių yra Dievo karalystė.
17 Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip vaikelis, tas niekaip į ją neįeis“.
18 Ir vienas valdovas jo paklausė, sakydamas: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“
19 O Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Nėra nei vieno gero, išskyrus vieną, tai yra Dievą.
20 Tu žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk’, ‘Nežudyk’, ‘Nevok’, ‘Melagingai neliudyk’, ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’“.
21 O jis tarė: „Visų šitų laikiausi nuo pat savo jaunystės“.
22 Tai išgirdęs Jėzus jam tarė: „Tačiau vieno tau trūksta: parduok viską, ką turi, ir išdalink vargšams, ir turėsi lobį danguje; ir ateik, sek paskui mane“.
23 Ir tai išgirdęs jis labai nuliūdo, nes buvo labai turtingas.
24 Ir Jėzus pamatęs, kad jis labai nuliūdo, tarė: „Kaip sunkiai tie, kurie turi turtų, įeis į Dievo karalystę!
25 Nes lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.
26 Ir tie, kurie tai išgirdo, tarė: „Kas tada gali būti išgelbėtas?“
27 O jis tarė: „Kas neįmanoma žmonėms, tai įmanoma Dievui“.
28 Tada Petras tarė: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.
29 Ir jis tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: nėra nei vieno, kuris paliko namus ar tėvus, ar brolius, ar žmoną, ar vaikus dėl Dievo karalystės
30 ir kuris negautų daugeriopai šiuo metu ir amžinojo gyvenimo ateinančiame pasaulyje“.
31 Tada jis pasiėmė dvylika ir jiems tarė: „Štai mes einame aukštyn į Jeruzalę, ir išsipildys viskas, kas pranašų parašyta apie žmogaus Sūnų.
32 Nes jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas;
33 ir jie nuplaks jį ir nužudys; o trečią dieną jis prisikels“.
34 Bet jie nieko iš to nesuprato; ir šitas pasakymas buvo jiems paslėptas, ir jie nežinojo, kas buvo pasakyta.
35 Ir įvyko, kad jam priartėjus prie Jericho, vienas neregys sėdėjo pakelėje elgetaudamas;
36 ir girdėdamas pro šalį einančią minią jis paklausė, ką tai reiškia.
37 Ir jie pasakė jam, kad pro šalį eina Jėzus iš Nazareto.
38 Ir jis šaukė, sakydamas: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs“.
39 O priekyje einantys barė jį, kad jis tylėtų, bet jis dar labiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
40 Ir Jėzus sustojo ir įsakė, kad jis būtų pas jį atvestas; ir kai tas prisiartino, jis paklausė jo,
41 sakydamas: „Ką nori, kad tau padaryčiau?“ Ir jis tarė: „Viešpatie, kad praregėčiau“.
42 Ir Jėzus jam tarė: „Regėk – tavo tikėjimas tave išgelbėjo“.
43 Ir tuoj pat jis praregėjo ir sekė paskui jį, šlovindamas Dievą; ir visa tauta tai pamačiusi gyrė Dievą“.
1 Ir Jėzus įėjęs ėjo per Jerichą.
2 Ir štai buvo žmogus, vardu Zachiejus, kuris buvo vyriausiasis tarp muitininkų, ir buvo turtingas.
3 Ir jis stengėsi pamatyti Jėzų, kas jis esąs; bet dėl spūsties negalėjo, nes buvo mažo ūgio.
4 Ir užbėgęs į priekį jis įlipo į sikomoro medį, kad jį pamatytų; nes jis turėjo tuo keliu praeiti.
5 Ir kai Jėzus atėjo į tą vietą, jis pažiūrėjo į viršų, jį pamatė ir tarė jam: „Zachiejau, pasiskubink, nulipk; nes šiandien aš turiu apsistoti tavo namuose“.
6 Ir jis pasiskubino, nusileido ir su džiaugsmu priėmė jį.
7 Tai matydami, jie visi murmėjo, kalbėdami, kad „jis užėjo į svečius pas žmogų, kuris yra nusidėjėlis“.
8 Ir Zachiejus atsistojo ir tarė Viešpačiui: „Štai Viešpatie, pusę savo turto aš atiduodu vargšams; ir jei melagingai apkaltinęs ką nors paėmiau iš kokio žmogaus, aš grąžinsiu jam keturgubai“.
9 Ir Jėzus jam tarė: „Šią dieną į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, kadangi ir jis yra Abraomo sūnus.
10 Nes žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti to, kas buvo pražuvę“.
11 Ir jiems to besiklausant jis pridūrė, kalbėdamas palyginimą, kadangi jis buvo arti Jeruzalės, ir kadangi jie galvojo, jog Dievo karalystė turi tuoj pat pasirodyti.
12 Todėl jis tarė: „Vienas kilmingas žmogus išėjo į tolimą kraštą, kad gautų sau karalystę ir sugrįžtų.
13 Ir jis pašaukė savo dešimt tarnų ir davė jiems dešimt minų, ir tarė jiems: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’.
14 Bet jo piliečiai jo nekentė ir nusiuntė jam iš paskos žinią, sakydami: ‘Mes nenorime, kad šitas mums karaliautų’.
15 Ir įvyko, kad, kai gavęs karalystę jis sugrįžo, tuomet jis įsakė, kad jam pakviestų tuos tarnus, kuriems jis buvo davęs pinigus, idant sužinotų, kiek kiekvienas versdamasis uždirbo.
16 Tada atėjo pirmasis, sakydamas: ‘Viešpatie, tavo mina uždirbo dešimt minų’.
17 Ir jis jam tarė: ‘Gerai, gerasis tarne; kadangi buvai ištikimas labai mažame dalyke, turėk valdžią dešimčiai miestų’.
18 Ir antrasis atėjo, sakydamas: ‘Viešpatie, tavo mina uždirbo penkias minas’.
19 Taip pat ir jam jis tarė: ‘Ir tu valdyk penkis miestus’.
20 Ir kitas atėjo, sakydamas: ‘Viešpatie, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniojęs į servetėlę;
21 nes aš bijojau tavęs, kadangi esi griežtas žmogus: tu imi tai, ko nesi padėjęs, ir pjauni tai, ko nesėjai’.
22 Ir jis jam sako: ‘Iš tavo paties burnos aš tave teisiu, piktasis tarne. Tu žinojai, kad aš esu griežtas žmogus, imantis tai, ko nepadėjau ir pjaunantis tai, ko nesėjau;
23 tad kodėl nedavei mano pinigų bankui, kad man atėjus aš būčiau pareikalavęs, kas mano, su palūkanomis?’
24 Ir jis tarė šalia stovintiems: ‘Atimkite iš jo tą miną ir duokite ją tam, kuris turi dešimt minų’
25 (o jie tarė jam: ‘Viešpatie, jis turi dešimt minų’).
26 Nes sakau jums, kad kiekvienam, kuris turi, bus duota; o iš to, kuris neturi, bus atimta ir tai, ką jis turi.
27 O tuos mano priešus, nenorėjusius, kad jiems karaliaučiau, atveskite čia ir mano akivaizdoje užmuškite’“.
28 Ir taip pakalbėjęs jis nuėjo priekin, kildamas aukštyn į Jeruzalę.
29 Ir įvyko, kad jam priartėjus prie Betfagės ir Betanijos, prie vadinamo Alyvų kalno, jis pasiuntė du iš savo mokinių,
30 sakydamas: „Eikite į priešais jus esantį kaimą, į kurį įeidami rasite pririštą kumeliuką, ant kurio niekada nėra sėdėjęs žmogus; atriškite jį ir atveskite čia.
31 O jei kas jūsų paklaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, taip jam sakykite: ‘Todėl, kad jo reikia Viešpačiui’.
32 Ir pasiųstieji nuėjo ir rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs.
33 Ir jiems beatrišant kumeliuką, jo šeimininkai jiems tarė: „Kodėl atrišate kumeliuką?“
34 O jie tarė: „Viešpačiui jo reikia“.
35 Ir jie atvedė jį pas Jėzų; ir jie užmetė ant kumeliuko savo drabužius ir ant jo jie užsodino Jėzų.
36 Ir jam einant, jie tiesė savo drabužius kelyje.
37 Ir jam priartėjus prie Alyvų kalno šlaito, visa mokinių minia pradėjo garsiu balsu džiūgauti ir girti Dievą už visus galingus darbus, kuriuos jie matė;
38 sakydami: „ Tebūna palaimintas Karalius, kuris ateina Viešpaties vardu; ramybė danguje ir šlovė aukštybėse!“
39 Ir kai kurie fariziejai iš minios jam tarė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius“.
40 O jis atsakydamas tarė jiems: „Sakau tai jums: jei šitie tylės, tai akmenys tuoj pat šauks“.
41 Ir kai jis priartėjo, jis pažiūrėjo į miestą ir dėl jo verkė,
42 sakydamas: „Jei tu, būtent tu, bent šioje savo dienoje būtum žinojęs tai, kas skirta tavo ramybei! Bet dabar tai yra paslėpta nuo tavo akių.
43 Nes ateis tau dienos, kai tavo priešai apjuos tave apkasais ir apsups tave, ir suspaus tave iš visų pusių,
44 ir sulygins tave su žeme ir tavo vaikus tavyje; ir jie nepaliks tavyje akmens ant akmens; nes tu nepažinai savo aplankymo meto“.
45 Ir jis įėjo į šventyklą ir pradėjo varyti laukan joje pardavinėjančius ir perkančius;
46 sakydamas jiems: „Yra parašyta: ‘Mano namai yra maldos namai’; bet jūs pavertėte juos vagių lindyne“.
47 Ir jis kasdien mokė šventykloje. Bet vyriausieji kunigai, raštininkai ir tautos vyriausieji siekė jį sunaikinti,
48 bet negalėjo surasti, ką jie galėtų padaryti, nes visa tauta buvo labai prikibusi jo pasiklausyti.
1 Ir įvyko, kad vieną iš tų dienų, kai jis mokė tautą šventykloje ir skelbė evangeliją, prie jo pristojo vyriausieji kunigai ir raštininkai su vyresniaisiais
2 ir kalbėjo jam, sakydami: „Pasakyk mums, kokia valdžia tu šitai darai, arba kas yra tas, kuris tau davė šitą valdžią?“
3 O jis atsakydamas tarė jiems: „Aš irgi paklausiu jūsų vieno dalyko; ir atsakykite man:
4 Jono krikštas – ar tai buvo iš dangaus, ar iš žmonių?“
5 Ir jie svarstė tarpusavyje, sakydami: „Jei sakysime: ‘Iš dangaus’, jis pasakys: ‘Tad kodėl juo netikėjote?’
6 Bet jei sakysime: ‘Iš žmonių’, visa tauta mus užmėtys akmenimis; nes jie įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas“.
7 Ir jie atsakė, jog jie nežino, iš kur tai.
8 Ir Jėzus jiems tarė: „Tai nei aš jums nepasakysiu, kokia valdžia tai darau“.
9 Tada jis tautai pradėjo kalbėti šį palyginimą: „Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį žemdirbiams ir ilgam laikui išvyko į tolimą šalį.
10 O kai buvo metas, jis pasiuntė tarną pas žemdirbius, kad jie duotų jam iš to vynuogyno vaisių; bet žemdirbiai jį primušė ir išsiuntė tuščiomis.
11 Ir jis vėl siuntė kitą tarną; tą jie irgi primušė ir gėdingai su juo pasielgė, ir išsiuntė jį tuščiomis.
12 Ir jis vėl siuntė trečią; ir jį taip pat jie sužeidė ir išmetė laukan.
13 Tada vynuogyno viešpats tarė: ‘Ką man daryti? Aš siųsiu savo mylimąjį sūnų: galbūt jį pamatę jie jį gerbs’.
14 Bet kai žemdirbiai jį pamatė, jie tarpusavyje samprotavo, sakydami: ‘Šitas yra paveldėtojas: eime, užmuškime jį, kad paveldas būtų mūsų’.
15 Tad jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Ką gi jiems darys vynuogyno viešpats?
16 Jis ateis ir sunaikins tuos žemdirbius, ir atiduos vynuogyną kitiems“. Ir kai jie tai išgirdo, jie tarė: „Apsaugok Dieve!“
17 Ir jis į juos pažiūrėjęs tarė: „Kas gi tuomet tai, kas parašyta: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu’?
18 Kas kris ant šito akmens, tas bus sudaužytas; bet ant ko jis užkris, tą sutrins į miltus“.
19 Ir vyriausieji kunigai bei raštininkai tą pačią valandą ieškojo, kad prie jo pridėtų rankas; ir jie bijojo tautos, nes jie suprato, kad jis kalbėjo šitą palyginimą prieš juos.
20 Ir jie stebėjo jį ir išsiuntė šnipus, kurie apsimestų teisiais, kad nutvertų jo žodžius, idant jie taip galėtų jį atiduoti valdytojo galiai ir valdžiai.
21 Ir jie paklausė jo, sakydami: „Mokytojau, mes žinome, kad tu sakai ir mokai teisingai, ir neatsižvelgi į asmenis, bet tikrai mokai Dievo kelio;
22 ar teisėta mums duoti duoklę ciesoriui, ar ne?“
23 Bet jis suprato jų klastą ir jiems tarė: „Kodėl mane gundote?
24 Parodykite man denarą. Kieno atvaizdą ir užrašą jis turi?“ Jie atsakydami tarė: „Ciesoriaus“.
25 Ir jis tarė jiems: „Todėl kas yra ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
26 Ir jie negalėjo tautos akivaizdoje nutverti jo žodžių; ir jie stebėjosi jo atsakymu ir nutilo.
27 Tada pas jį atėjo kai kurie iš sadukiejų, kurie neigia, kad yra prisikėlimas; ir jie paklausė jo,
28 sakydami: „Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘jei kieno brolis miršta turėdamas žmoną, ir jis miršta be vaikų, tai jo brolis turi imti jo žmoną ir prikelti savo broliui sėklą’.
29 Taigi buvo septyni broliai; ir pirmasis ėmė žmoną ir mirė be vaikų.
30 Ir antrasis ėmė ją į žmonas, ir jis mirė bevaikis.
31 Ir trečiasis ėmė ją; ir taip pat tie septyni; ir jie, nepalikę vaikų, mirė.
32 Po jų visų mirė ir moteris.
33 Taigi kieno iš jų žmona ji bus prisikėlime? Nes septyni turėjo ją už žmoną“.
34 O Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Šio pasaulio vaikai veda ir išteka;
35 bet tie, kurie bus laikomi vertais įsigyti aną pasaulį ir prisikėlimą iš numirusiųjų, nei ves, nei tekės;
36 jie nebegalės ir mirti, nes jie yra lygūs angelams; ir yra Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikais.
37 Na, o kad mirusieji prikeliami, netgi Mozė nurodė prie krūmo, kai jis vadina Viešpatį Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu.
38 Nes jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų; nes visi jam gyvena“.
39 Tada kai kurie iš raštininkų atsakydami tarė: „Mokytojau, tu gerai pasakei“.
40 Ir po to jie nedrįso jo nieko klausti.
41 Ir jis tarė jiems: „Kaipgi jie sako, kad Kristus yra Dovydo sūnus?
42 Ir pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,
43 kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.
44 Taigi Dovydas vadina jį Viešpačiu; tad kaipgi jis yra jo sūnus?“
45 Tada, visai tautai besiklausant, jis tarė savo mokiniams:
46 „Saugokitės raštininkų, kurie trokšta vaikščioti ilgais drabužiais, mėgsta sveikinimus turguose, aukščiausius krėslus sinagogose ir viršiausias vietas puotose;
47 kurie suryja našlių namus, o dėl akių atlieka ilgas maldas: jie gaus didesnį pasmerkimą“.
1 Ir jis pažvelgė aukštyn ir pamatė turtuolius, metančius savo dovanas į iždinę.
2 Ir taip pat jis pamatė vieną vargšę našlę, įmetančią ten dvi leptas.
3 Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad ši vargšė našlė įmetė daugiau už juos visus;
4 nes visi tie iš savo pertekliaus įmetė Dievo dovanoms, bet ji iš savo skurdo įmetė visą pragyvenimą, kurį ji turėjo“.
5 Ir kai kuriems kalbant apie šventyklą, kaip ji yra išpuošta gražiais akmenimis ir dovanomis, jis tarė:
6 „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, kuris nebūtų nugriautas“.
7 Ir jie klausė jo, sakydami: „Mokytojau, bet kada tai bus? Ir koks bus ženklas, kai tai įvyks?“
8 O jis tarė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis mano vardu, sakydami: ‘Aš esu Kristus ’ ir: ‘Laikas artėja’; taigi neikite paskui juos.
9 Bet kai išgirsite apie karus ir sąmyšius, nenusigąskite, nes tai turi pirmiau įvykti; bet galas dar negreit“.
10 Tada jis tarė jiems: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę;
11 ir įvairiose vietose bus didelių žemės drebėjimų, badmečių ir marų; ir iš dangaus bus baisūs reginiai ir dideli ženklai.
12 Bet pirmiau visų šitų, jie pridės prie jūsų rankas, persekios jus, atiduodami sinagogoms ir į kalėjimus, dėl mano vardo atvestus pas karalius ir valdovus.
13 Ir tai jums pasitarnaus liudijimui.
14 Taigi dėkitės į širdis iš anksto negalvoti, ką turėsite atsakyti;
15 nes aš jums duosiu burną ir išmintį, kuriai nepajėgs prieštarauti ir priešintis nei vienas jūsų priešininkas.
16 Ir jus išdavinės tėvai, broliai, giminaičiai ir draugai; ir padarys, kad kai kurie iš jūsų būtumėte nužudyti.
17 Ir dėl mano vardo jūs būsite visų nekenčiami.
18 Bet nuo jūsų galvos neprapuls nei vienas plaukas.
19 Savo kantrumu turėkite savo sielas.
20 Ir kai pamatysite Jeruzalę apsuptą kariuomenių, tada žinokite, kad jos suniokojimas arti.
21 Tada tie, kurie yra Judėjoje, tebėga į kalnus; ir tie, kurie yra jos viduryje, teišeina lauk; ir tie, kurie yra laukuose, teneina į ją.
22 Nes šitos bus keršto dienos, kad išsipildytų viskas, kas užrašyta.
23 Bet vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Nes šalyje bus didis sielvartas ir rūstybė šitai tautai.
24 Ir jie kris nuo kalavijo ašmenų ir bus vedami į nelaisvę į visas tautas; ir Jeruzalė bus pagonių trypiama, kol išsipildys pagonių laikai.
25 Ir bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse; ir žemėje tautų sielvartas ir suglumimas; jūros ir bangų ūžimas;
26 žmonių širdys nusilps dėl baimės ir belaukiant dalykų, ateisiančių ant žemės; nes dangaus jėgos bus sudrebintos.
27 Ir tada jie pamatys žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su jėga ir didžia šlove.
28 Ir kai tie dalykai pradės pildytis, tada žiūrėkite aukštyn ir pakelkite savo galvas; nes artinasi jūsų atpirkimas“.
29 Ir jis kalbėjo jiems palyginimą: „Žiūrėkite į figmedį ir visus medžius:
30 kai jie jau išsprogsta, patys matote ir žinote, kad vasara jau visai čia pat.
31 Taip ir jūs, kai matysite tai vykstant, žinokite, kad Dievo karalystė visai čia pat.
32 Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis iki viskas išsipildys.
33 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.
34 Ir žiūrėkite savęs, kad kokiu metu jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir šio gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužeitų ant jūsų netikėtai.
35 Nes kaip žabangos ji ateis ant visų gyvenančių ant visos žemės paviršiaus.
36 Todėl budėkite ir visuomet melskitės, kad būtumėte palaikyti vertais išvengti viso to, kas įvyks, ir stovėti žmogaus Sūnaus akivaizdoje“.
37 Ir dienos metu jis mokė šventykloje; o naktį jis išėjo ir nakvojo kalne, vadinamame Alyvų.
38 Ir visa tauta anksti ryte atėjo pas jį į šventyklą jo pasiklausyti.
1 Na, o artėjo Neraugintos duonos šventė, kuri yra vadinama Perėjimu.
2 Ir vyriausieji kunigai bei raštininkai ieškojo, kaip jie galėtų jį užmušti; nes jie bijojo tautos.
3 Tada Šėtonas įėjo į Judą, pravarde Iskariotas, esantį iš dvylikos skaičiaus.
4 Ir jis nuėjo ir kalbėjo su vyriausiais kunigais ir vadais, kaip jis jiems galėtų jį išduoti.
5 Ir jie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.
6 Ir jis pažadėjo ir ieškojo progos jiems jį išduoti ne prie minios.
7 Tada atėjo Neraugintos duonos diena, kada turėjo būti užmušamas Perėjimas.
8 Ir jis išsiuntė Petrą bei Joną, sakydamas: „Eikite ir paruoškite mums Perėjimą, kad mes galėtume valgyti“.
9 Ir jie tarė jam: „Kur nori, kad paruoštume?“
10 Ir jis tarė jiems: „Štai jums įėjus į miestą jus pasitiks žmogus, nešinas vandens ąsočiu; sekite paskui jį į tą namą, į kurį jis įeis.
11 Ir sakysite namo šeimininkui: ‘Mokytojas tau sako: kur yra svečių kambarys, kur aš valgysiu Perėjimą su savo mokiniais?’
12 Ir jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį, ten paruoškite“.
13 Ir jie nuėjo ir rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs; ir jie paruošė Perėjimą.
14 Ir atėjus valandai, jis sėdosi, ir su juo – dvylika apaštalų.
15 Ir jis tarė jiems: „Aš trokšte troškau su jumis valgyti šį Perėjimą pirmiau nei kentėsiu;
16 nes jums sakau: nebevalgysiu jo, iki tai išsipildys Dievo karalystėje“.
17 Ir jis paėmė taurę, padėkojo ir tarė: „Imkite tai ir pasidalinkite tarpusavyje;
18 nes sakau jums: negersiu iš vynmedžio vaisiaus, kol neateis Dievo karalystė“.
19 Ir jis paėmė duoną ir padėkojo, ir ją laužė, ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris atiduodamas už jus: tai darykite mano atminimui“.
20 Lygiai taip pat ir taurę po vakarienės, sakydamas: „Ši taurė – naujas testamentas mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.
21 Bet štai, mane išduodančiojo ranka yra su manimi ant stalo.
22 Ir iš tiesų žmogaus Sūnus eina, kaip buvo nulemta; bet vargas tam žmogui, per kurį jis yra išduotas!“
23 Ir jie pradėjo tarpusavyje klausinėti, kas gi iš jų yra tas, kuris šitai padarys.
24 Ir tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu.
25 O jis jiems tarė: „Pagonių karaliai jiems viešpatauja; ir tie, kurie juos valdo, yra vadinami geradariais.
26 Bet jūs nebūkite tokie; bet kas tarp jūsų didžiausias, tebūna kaip jauniausias; o vyriausias – kaip tas, kuris tarnauja.
27 Nes kas yra didesnis: ar tas, kuris sėdi prie valgio, ar tas, kuris patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi prie valgio? Bet aš esu tarp jūsų kaip tas, kuris patarnauja.
28 Jūs esate tie, kurie pasilikote su manimi mano pagundose.
29 Ir aš skiriu jums karalystę, kaip mano Tėvas man paskyrė;
30 kad jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo mano karalystėje ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“.
31 Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai, štai Šėtonas geidė jūsų, kad persijotų jus kaip kviečius;
32 bet aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas nesiliautų; ir kai tu būsi atsivertęs, sustiprink savo brolius“.
33 Ir jis tarė jam: „Viešpatie, aš esu pasiruošęs eiti su tavimi į kalėjimą ir į mirtį“.
34 O jis tarė: „Aš tau sakau, Petrai, šią dieną, dar prieš gaidžiui pragystant, tu triskart išsiginsi, kad mane pažįsti“.
35 Ir jis tarė jiems: „Kai jus siunčiau be piniginės, be kelionmaišio ir be batų, ar jums ko trūko?“ Ir jie tarė: „Nieko“.
36 Tada jis tarė jiems: „Bet dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir savo kelionmaišį; o kas neturi kalavijo, teparduoda savo drabužį ir jį tenusiperka.
37 Nes aš sakau jums, kad tai, kas parašyta, dar turi išsipildyti manyje: ‘Ir jis buvo priskaitytas tarp pažeidėjų’; nes tai, kas apie mane, turi pabaigą“.
38 Ir jie tarė: „Viešpatie, štai, čia yra du kalavijai“. Ir jis tarė jiems: „Pakanka“.
39 Ir jis išėjo ir, kaip buvo įpratęs, ėjo į Alyvų kalną; taip pat ir jo mokiniai sekė jį.
40 Ir kai jis buvo toje vietoje, jis tarė jiems: „Melskitės, kad nepatektumėte į pagundą“.
41 Ir jis buvo atsitraukęs nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs meldėsi,
42 sakydamas: „Tėve, jei tu nori, paimk nuo manęs šitą taurę; tačiau ne mano, bet tavo valia tebūna įvykdyta“.
43 Ir jam pasirodė iš dangaus angelas, jį sustiprindamas.
44 Ir būdamas agonijoje jis dar uoliau meldėsi; ir jo prakaitas buvo kaip dideli kraujo lašai, krentantys ant žemės.
45 Ir kai jis pakilo nuo maldos ir atėjo pas savo mokinius, jis rado juos iš liūdesio miegančius
46 ir tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad neįeitumėte į pagundą“.
47 Ir jam dar bekalbant, štai minia ir vienas iš dvylikos, kurį vadino Judu, ėjo priekyje jų ir prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti.
48 Bet Jėzus jam tarė: „Judai, tu pabučiavimu išduodi žmogaus Sūnų?“
49 Tie, kurie buvo aplink jį, pamatę, kas bus, tarė jam: „Viešpatie, ar mums kirsti kalaviju?“
50 Ir vienas iš jų kirto aukščiausiojo kunigo tarnui ir nupjovė jo dešinę ausį.
51 Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Leiskite ir toliau“. Ir jis palietė jo ausį ir jį išgydė.
52 Tada Jėzus tarė vyriausiems kunigams, šventyklos vadams ir vyresniesiems, kurie buvo pas jį atėję: „Kaip prieš vagį išėjote su kalavijais ir lazdomis?“
53 Kai aš kasdien buvau su jumis šventykloje, jūs neištiesėte rankų prieš mane; bet šita yra jūsų valanda ir tamsos valdžia.
54 Tada jie suėmė jį ir nusivedę atvedė į aukščiausiojo kunigo namus. O Petras sekė iš tolo.
55 Ir rūmų viduryje jiems užkūrus ugnį ir kartu susėdus, tarp jų atsisėdo Petras.
56 Bet viena tarnaitė pamatė jį sėdintį prie ugnies ir į jį įsižiūrėjusi tarė: „Šis žmogus irgi buvo su juo“.
57 Ir jis išsigynė jo, sakydamas: „Moterie, aš jo nepažįstu“.
58 O po kiek laiko kitas jį pamatė ir tarė: „Tu irgi esi iš jų“. Ir Petras tarė: „Žmogau, aš nesu“.
59 Ir kažkur po valandos kitas įsitikinęs patvirtino, sakydamas: „Tikrai, šitas irgi buvo su juo, nes jis yra galilėjietis“.
60 Bet Petras tarė: „Žmogau, aš nežinau, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, jam dar bekalbant, pragydo gaidys.
61 Ir Viešpats atsisuko ir pažiūrėjo į Petrą. Ir Petras prisiminė Viešpaties žodį, kaip jis jam sakė: „Prieš gaidžiui pragystant tu triskart manęs išsiginsi“.
62 Ir Petras išėjo laukan ir karčiai verkė.
63 Ir vyrai, kurie laikė Jėzų, iš jo tyčiojosi ir jį mušė.
64 Ir uždengę jam akis, jie trenkė jam į veidą ir klausė jo, sakydami: „Pranašauk, kas tas, kuris tau trenkė!“
65 Ir daug kitko piktžodžiaudami jie kalbėjo prieš jį.
66 Ir vos tik išaušo diena, susirinko tautos vyresnieji, vyriausieji kunigai ir raštininkai ir atvedė jį į savo tarybą, sakydami:
67 „Ar tu esi Kristus? Pasakyk mums“. Ir jis tarė jiems: „Jei aš jums pasakysiu, jūs netikėsite;
68 ir jei aš jūsų paklausiu, jūs man neatsakysite ir manęs nepaleisite.
69 Nuo šiol žmogaus Sūnus sėdės Dievo galios dešinėje“.
70 Tada jie visi tarė: „Tad ar tu Dievo Sūnus?“ O jis jiems tarė: „Jūs sakote, kad aš esu“.
71 Ir jie tarė: „Kam mums bereikia tolimesnio liudijimo? Nes mes patys išgirdome iš jo burnos“.
1 Ir visa jų minia pakilo ir nuvedė jį pas Pilotą.
2 Ir jie pradėjo jį kaltinti, sakydami: „Mes radome, kad šitas iškreipia tautą ir draudžia duoti duoklę ciesoriui, sakydamas, kad jis pats yra Kristus karalius“.
3 O Pilotas paklausė jo, sakydamas: „Ar tu žydų Karalius?“ Ir jis atsakė jam ir tarė: „Tu tai sakai“.
4 Tada Pilotas tarė vyriausiems kunigams ir tautai: „Aš nerandu jokios kaltės šiame žmoguje“.
5 Ir jie dar labiau įniršo, sakydami: „Jis kursto tautą, mokydamas visoje Žydijoje, pradedant nuo Galilėjos iki šios vietos“.
6 Kai Pilotas išgirdo apie Galilėją, jis paklausė, ar tas žmogus yra galilėjietis.
7 Ir vos tik sužinojęs, kad jis priklauso Erodo valdžios sričiai, jis pasiuntė jį pas Erodą, kuris pats tuo metu buvo Jeruzalėje.
8 Ir kai Erodas pamatė Jėzų, jis be galo apsidžiaugė, nes jis jau ilgą laiką troško jį pamatyti, kadangi jis daug girdėjo apie jį; ir jis tikėjosi išvysiąs jį darant kokį nors stebuklą.
9 Tada jis klausinėjo jį daugeliu žodžių; bet jis jam nieko neatsakė.
10 O vyriausieji kunigai ir raštininkai stovėjo ir įnirtingai jį kaltino.
11 Ir Erodas su savo karo vyrais jį išniekino, tyčiojosi iš jo ir aprengė jį puošniu drabužiu, ir išsiuntė jį atgal pas Pilotą.
12 Ir tą pačią dieną Pilotas su Erodu tapo draugais, nes prieš tai jie buvo vienas kitam priešiški.
13 Ir Pilotas, sukvietęs vyriausius kunigus, valdovus ir tautą,
14 jiems tarė: „Jūs man atvedėte šitą žmogų kaip tą, kuris iškreipia tautą; ir štai aš, ištyręs jį jūsų akivaizdoje, neradau šitame žmoguje jokios kaltės dėl to, kuo jį kaltinate,
15 ir nei Erodas; nes aš siunčiau jus pas jį; ir štai nieko jam nepadaryta, kas būtų verta mirties.
16 Todėl aš jį nubausiu ir paleisiu“
17 (nes jis būtinai turėjo per šventę jiems vieną paleisti).
18 Ir jie visi kartu šaukė, sakydami: „Šalin šitą, o paleisk mums Barabą!“
19 (kuris buvo įmestas į kalėjimą už tam tikrą mieste įvykdytą maištą ir už žmogžudystę).
20 Taigi Pilotas, norėdamas paleisti Jėzų, vėl jiems kalbėjo.
21 Bet jie šaukė, sakydami: „Nukryžiuok jį, nukryžiuok jį!“
22 Ir jis trečią kartą tarė jiems: „Kodėl, ką pikto jis padarė? Aš neradau jame jokio pagrindo mirčiai, todėl aš jį nubausiu ir paleisiu“.
23 Bet jie nesiliovė garsiais balsais reikalaudami, kad jis būtų nukryžiuotas. Ir jų bei vyriausiųjų kunigų balsai ėmė viršų.
24 Ir Pilotas priėmė nuosprendį, kad būtų taip, kaip jie reikalavo.
25 Ir jis paleido jiems tą, kurio jie norėjo, kuris už maištą ir žmogžudystę buvo įmestas į kalėjimą; bet Jėzų atidavė jų valiai.
26 Ir kai jie vedė jį šalin, jie nutvėrė tokį Simoną, kirėnietį, išeinantį iš laukų, ir ant jo uždėjo kryžių, kad jis neštų jį paskui Jėzų.
27 O paskui jį sekė didžiulis būrys liaudies bei moterų, kurios taip pat jį apraudojo ir apverkė.
28 Bet Jėzus atsisukęs į jas tarė: „Jeruzalės dukros, neverkite dėl manęs, bet verkite dėl savęs ir dėl savo vaikų.
29 Nes štai ateina dienos, kuriose jie sakys: ‘Palaimintos nevaisingosios ir įsčios, kurios niekada negimdė, ir krūtys, kurios niekada nežindė’.
30 Tada jie pradės sakyti kalnams: ‘Griūkite ant mūsų’; ir kalvoms: ‘Uždenkite mus’.
31 Nes jeigu jie tai daro ant žalio medžio, tai kas bus daroma ant sauso?“
32 Ir kiti du, nusikaltėliai, buvo su juo vedami nužudyti.
33 Ir kai jie atėjo į vietą, kuri vadinasi Kalvarija, ten jie nukryžiavo jį ir nusikaltėlius: vieną iš dešinės, o kitą iš kairės.
34 Tada Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems; nes jie nežino, ką daro“. Ir jie perskyrė jo drabužius ir metė burtus.
35 O tauta stovėjo žiūrėdama. Ir valdovai taip pat su jais išjuokė jį, sakydami: „Jis kitus gelbėjo; tegul jis save išgelbėja, jeigu jis yra Kristus, Dievo išrinktasis“.
36 Taip pat ir kareiviai iš jo tyčiojosi, ateidami pas jį ir siūlydami jam acto,
37 ir sakydami: „Jei tu esi žydų karalius, išgelbėk save“.
38 O viršum jo taipogi buvo graikų, lotynų ir hebrajų raidėmis užrašytas užrašas: „ŠITAS YRA ŽYDŲ KARALIUS“.
39 Ir vienas iš pakabintų nusikaltėlių jį keikė, sakydamas: „Jei tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus“.
40 Bet kitas atsakydamas barė jį, sakydamas: „Ar nebijai Dievo, pats būdamas taip pat pasmerktas?
41 O mes, žinoma, teisingai; nes mes gauname užsitarnautą savo darbų atlygį, bet šitas žmogus nieko blogo nepadarė“.
42 Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“.
43 Ir Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien tu būsi su manimi rojuje“.
44 Ir buvo apie šeštą valandą, ir tamsa buvo virš visos žemės iki devintos valandos.
45 Ir saulė aptemo, ir šventyklos uždanga perplyšo per vidurį.
46 Ir sušukęs garsiu balsu Jėzus tarė: „Tėve, į tavo rankas aš pavedu savo dvasią“; ir taip pasakęs jis atidavė dvasią.
47 Na, o šimtininkas, pamatęs, kas atsitiko, šlovino Dievą, sakydamas: „Tikrai šitas buvo teisus žmogus“.
48 Ir visa tauta, kuri susirinko prie šito reginio, matydama tai, kas atsitiko, mušėsi sau į krūtines ir sugrįžo.
49 Ir visi jo pažįstami ir moterys, kurios sekė jį nuo Galilėjos, stovėjo iš tolo, žiūrėdami į tai.
50 Ir štai, buvo vyras vardu Juozapas, tarybos narys; geras žmogus ir teisus
51 (jis nepritarė tarybai ir jų darbui); jis buvo iš Arimatėjos, žydų miesto; jis pats irgi laukė Dievo karalystės.
52 Šitas nuėjo pas Pilotą ir maldavo Jėzaus kūno.
53 Ir jis nuėmė jį žemėn, įvyniojo į drobę ir paguldė į kapą, ištašytą akmenyje, kuriame prieš tai niekas niekada negulėjo.
54 O ta diena buvo pasiruošimas, ir artinosi sabatas.
55 Ir moterys, kurios atėjo su juo iš Galilėjos, irgi nusekė iš paskos ir pamatė kapą bei kaip buvo paguldytas jo kūnas.
56 Ir jos sugrįžo ir paruošė kvapų ir tepalų; ir pagal įsakymą ilsėjosi sabato dieną.
1 Na, o pirmąją savaitės dieną, labai anksti ryte, jos atėjo prie kapo, nešdamos jų paruoštus kvapus, ir su jomis kai kurios kitos.
2 Ir jos rado akmenį nuritintą nuo kapo.
3 Ir įėjusios jos nerado Viešpaties Jėzaus kūno.
4 Ir įvyko, kai jos dėl to buvo labai sumišusios, štai šalia jų stovėjo du vyrai spindinčiais drabužiais;
5 ir kai jos išsigando ir nuleido savo veidus į žemę, jie tarė joms: „Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?
6 Jis ne čia, bet yra prisikėlęs – prisiminkite, kaip jis jums kalbėjo, kai dar buvo Galilėjoje,
7 sakydamas: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nuodėmingų žmonių rankas, būti nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti’“.
8 Ir jos prisiminė jo žodžius
9 ir sugrįžusios nuo kapo papasakojo visa tai vienuolikai ir visiems kitiems.
10 Tai buvo Marija Magdalietė ir Joana, ir Jokūbo motina Marija, ir kitos, buvusios su jomis, kurios papasakojo tai apaštalams.
11 Bet jų žodžiai jiems atrodė kaip tuščios pasakos, ir jie netikėjo jomis.
12 Tada pakilo Petras ir nubėgo prie kapo; ir pasilenkęs žemyn jis pamatė vienas sau gulinčias drobules ir išėjo, besistebėdamas savyje tuo, kas įvyko.
13 Ir štai du iš jų tą pačią dieną ėjo į kaimą, vadinamą Emausu, kuris buvo apie šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės.
14 Ir jie kalbėjosi apie visa tai, kas įvyko.
15 Ir įvyko, kad jiems besikalbant ir besvarstant prisiartino pats Jėzus ir ėjo su jais.
16 Bet jų akys buvo sulaikytos, kad jie jo nepažintų.
17 Ir jis tarė jiems: „Koks čia jūsų pasikalbėjimas vieno su kitu, kai einate ir esate nuliūdę?“
18 Ir vienas iš jų, kurio vardas buvo Kleopas, atsakydamas jam tarė: „Ar tu vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai šiomis dienomis ten įvykusių dalykų?“
19 Ir jis tarė jiems: „Kokių?“ Ir jie tarė jam: „Apie Jėzų iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbu ir žodžiu Dievo ir visos tautos akyse;
20 ir kaip vyriausieji kunigai ir mūsų valdovai atidavė jį, kad būtų pasmerktas miriop, ir jį nukryžiavo.
21 Bet mes tikėjome, kad tai turėjo būti tas, kuris turi atpirkti Izraelį; ir šalia viso to šiandien yra trečia diena nuo to laiko, kai tai įvyko.
22 Taip, ir kai kurios moterys iš mūsiškių mus apstulbino, kurios buvo anksti prie kapo;
23 ir neradusios jo kūno jos atėjo sakydamos, kad jos taipogi mačiusios regėjimą angelų, kurie sakė, kad jis yra gyvas.
24 O kai kurie iš esančių su mumis nuėjo prie kapo ir atrado taip, kaip moterys buvo sakiusios; bet jo jie nematė“.
25 Tada jis tarė jiems: „O kvailiai ir lėtos širdies tikėti visu tuo, ką kalbėjo pranašai!
26 Argi Kristus neturėjo šito kentėti ir įeiti į savo šlovę?“
27 Ir pradedant nuo Mozės ir visų pranašų jis jiems iš visų Raštų išaiškino tuos dalykus apie jį.
28 Ir jie priartėjo prie kaimo, į kurį jie ėjo; o jis dėjosi einąs toliau.
29 Bet jie privertė jį, sakydami: „Pasilik su mumis, nes jau vakarėja, ir diena jau baigiasi“. Ir jis įėjo, kad pasiliktų su jais.
30 Ir įvyko, kai jis atsisėdo su jais prie valgio, jis paėmė duoną, palaimino ją, laužė ir davė jiems.
31 Ir jų akys atsivėrė, ir jie pažino jį; bet jis pranyko jiems iš akių.
32 Ir jie vienas kitam tarė: „Argi mūsų širdys nedegė mumyse, kai jis kelyje kalbėjo su mumis ir kai atvėrė mums Raštus?“
33 Ir tą pačią valandą jie pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę, ir rado susirinkusius vienuolika ir tuos, kurie buvo su jais,
34 sakančius: „Viešpats tikrai prisikėlęs ir pasirodė Simonui“.
35 Ir jie papasakojo, kas nutiko kelyje, ir kaip jis buvo jų atpažintas duonos laužyme.
36 Ir jiems taip bekalbant, pats Jėzus atsistojo jų viduryje ir jiems sako: „Ramybė jums“.
37 Bet jie buvo siaubo apimti ir išsigandę, ir tarėsi matą dvasią.
38 Ir jis tarė jiems: „Kodėl jūs sunerimę? Ir kodėl jūsų širdyse kyla mintys?
39 Pasižiūrėkite į mano rankas ir mano kojas, kad tai aš pats, palieskite mane ir pamatykite; nes dvasia neturi mėsos ir kaulų, kaip matote mane turint“.
40 Ir taip pasakęs jis parodė jiems savo rankas ir kojas.
41 Ir jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, jis tarė jiems: „Ar turite čia kokio maisto?“
42 Ir jie davė jam gabalą keptos žuvies ir medaus korio.
43 Ir jis tai paėmė ir valgė jų akivaizdoje.
44 Ir jis tarė jiems: „Šitie yra žodžiai, kuriuos aš jums kalbėjau, kol dar buvau su jumis, kad turi išsipildyti visa, kas surašyta apie mane Mozės įstatyme, pranašuose ir psalmėse“.
45 Tada jis atvėrė jiems supratimą, kad jie galėtų suprasti Raštus,
46 ir tarė jiems: „Taip yra parašyta ir taip reikėjo Kristui kentėti ir trečią dieną prisikelti iš mirusiųjų;
47 ir kad pradedant nuo Jeruzalės tarp visų tautų jo vardu turi būti skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.
48 Ir jūs esate šito liudytojai.
49 Ir štai aš siunčiu ant jūsų savo Tėvo pažadą; bet jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apvilkti jėga iš aukštybių“.
50 Ir jis išvedė juos iki Betanijos, iškėlė savo rankas ir juos palaimino.
51 Ir įvyko, kol jis juos laimino, jis buvo atskirtas nuo jų ir paimtas į dangų.
52 Ir jie pagarbino jį ir su didžiu džiaugsmu sugrįžo į Jeruzalę;
53 ir nuolat buvo šventykloje, girdami ir laimindami Dievą. Amen.