Deimantės persilaužimas

Pajausti save, štai svarbiausia užduotis gyvenime. Klausytis įvairios muzikos ir stebėti, kaip ji tave veikia, bendrauti su skirtingais žmonėmis ir matyti, koks tu pats gali būti skirtingas. Paleisti save ir stebėti kada esi ramus, kada – susierzinęs. Niekada nestoti pačiam priešais save ir visose situacijose jaustis savimi „iki galo“.

Iš pradžių tai atrodo sudėtinga, kartais galbūt net nereikalinga. Visuomenė, šeima, mokykla/universitetas/darbas – visa tai sukuria aplink save tam tikrą atmosferą, į kurią įkritęs jau nebemoki elgtis kitaip, net nebežinai, kad gali kitaip. Turbūt ir pati ne kartą užsidariau savo pasaulėlyje bijodama iškišti nosį kur kitur, nes tiesiog nesupratau, kad g a l i u atitrūkti nuo žmonių, kurių nuomonė ir poreikiai man yra visiškai nepriimtini. Neabejoju, jog buvo akimirkų, kada tiesiog plaukiau pasroviui nesuprasdama, kad kažkur viduj slepiasi tas stiprus „aš“, kuris žino ko nori ir kas jam tinkama.

Todėl kartais, kai žmogus neatranda savy galėjimo elgtis kitaip, dienos gali slinkti labai neramiai. Atrodo, kad viskas kaip ir gerai – tie patys ar nauji žmonės, ta pati ar nauja veikla, bet vis viduj kažkas spaudžia ir neleidžia iki galo jaustis gerai – bendraudamas su žmonėmis apmąstai kiekvieną pasakytą žodį, užsiimdamas kažkokia veikla vis pagalvoji: ar darau teisingai? ar nesuklydau? o ką apie tai pasakytų (įterpkite norimą vardą čia)?

---

Atradimai ateina netikėtai. Ateina, ir tuomet jau su džiaugsmu pasitinki naują dieną žinodamas, kad esi baisiai didelio pasaulio dalis. Čia gyveni, nes yra dalykų, kuriuos turi padaryti būtent tu ir ne kas nors kitas. Ir tada jau nebesinori eiti prieš save – norisi tik gyventi laisvėje pačiam su savimi.