SHARE
TWEET

jn

kiritoshiro Mar 24th, 2019 98 Never
Not a member of Pastebin yet? Sign Up, it unlocks many cool features!
  1. 1 Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
  2. 2 Jis buvo pradžioje pas Dievą.
  3. 3 Visa yra per jį padaryta; ir be jo nėra padaryta nieko, kas tik yra padaryta.
  4. 4 Jame buvo gyvybė; ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
  5. 5 Ir šviesa šviečia tamsoje; o tamsa jos neužgožė.
  6. 6 Buvo iš Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas.
  7. 7 Jis atėjo liudijimui, kad paliudytų apie Šviesą, kad visi per jį įtikėtų.
  8. 8 Jis nebuvo ta Šviesa, bet buvo pasiųstas liudyti apie tą Šviesą.
  9. 9 Ta buvo tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.
  10. 10 Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis buvo per jį padarytas, bet pasaulis jo nepažino.
  11. 11 Jis atėjo pas savuosius, bet savieji jo nepriėmė.
  12. 12 O visiems, kurie jį priėmė, tiems jis davė galią tapti Dievo sūnumis – tiems, kurie tiki į jo vardą,
  13. 13 kurie gimė ne iš kraujo, nei iš kūno noro, nei iš vyro noro, bet iš Dievo.
  14. 14 Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (ir mes matėme jo šlovę – kaip Tėvo viengimio šlovę), pilnas malonės ir tiesos.
  15. 15 Jonas liudijo apie jį ir šaukė, sakydamas: „Jis buvo tas, apie kurį kalbėjau: ‘Tas, kuris ateina po manęs, yra pirmesnis už mane, nes jis buvo anksčiau už mane’.
  16. 16 Ir iš jo pilnatvės mes visi gavome ir malonę už malonę.
  17. 17 Nes įstatymas buvo duotas per Mozę, bet malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų.
  18. 18 Niekas niekada nėra matęs Dievo; viengimis Sūnus, kuris yra Tėvo prieglobstyje, tas jį paskelbė“.
  19. 19 Ir šitas yra Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės siuntė kunigus ir levitus jo paklausti: „Kas tu esi?“
  20. 20 Ir jis išpažino ir neišsigynė; bet išpažino: „Aš nesu Kristus“.
  21. 21 Ir jie paklausė jo: „Kas tuomet? Ar tu Elijas?“ O jis sako: „Aš nesu“. „Ar tu tas pranašas?“ Ir jis atsakė: „Ne“.
  22. 22 Tada jie tarė jam: „Kas tu? Kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė. Ką sakai apie save?“
  23. 23 Jis tarė: „Aš – dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Tiesinkite Viešpaties kelią’, kaip sakė pranašas Ezaijas“.
  24. 24 O atsiųstieji buvo iš fariziejų.
  25. 25 Ir jie paklausė jo ir jam tarė: „Tad kodėl krikštiji, jei tu nesi tas Kristus nei Elijas, nei tas pranašas?“
  26. 26 Jonas jiems atsakė, tardamas: „Aš krikštiju vandeniu; bet tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate;
  27. 27 jis yra tas, kuris ateina po manęs, kuris pirmesnis už mane, kurio batų dirželio aš nesu vertas atrišti“.
  28. 28 Tai atsitiko Betabaroje už Jordano, kur Jonas krikštijo.
  29. 29 Sekančią dieną Jonas pamato ateinantį pas jį Jėzų ir sako: „Štai Dievo Avinėlis, kuris pašalina pasaulio nuodėmę.
  30. 30 Šitas yra tas, apie kurį aš sakiau: ‘Po manęs ateina vyras, kuris yra pirmesnis už mane, nes jis buvo pirma manęs’.
  31. 31 Ir aš jo nepažinojau, bet kad jis būtų apreikštas Izraeliui, dėl to aš atėjau krikštydamas vandeniu“.
  32. 32 Ir Jonas liudija, sakydamas: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko ant jo.
  33. 33 Ir aš jo nepažinojau; bet tas, kuris siuntė mane krikštyti vandeniu, man sakė: ‘Ant kurio pamatysi nusileidžiančią Dvasią ir ant jo pasiliekančią, jis yra tas, kuris krikštija Šventąja DVASIA’.
  34. 34 Ir aš mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“.
  35. 35 Sekančią dieną vėl stovėjo Jonas ir du iš jo mokinių;
  36. 36 ir žiūrėdamas į einantį Jėzų jis sako: „Štai Dievo Avinėlis!“
  37. 37 Ir tiedu mokiniai girdėjo jį kalbant ir nusekė paskui Jėzų.
  38. 38 Tada Jėzus atsisukęs pamatė juos sekančius ir sako jiems: „Ko jūs ieškote?“ Jie tarė jam: „Rabi (kas išvertus reiškia „Mokytojau“), kur tu gyveni?“
  39. 39 Jis sako jiems: „Ateikite ir pažiūrėkite“. Jie atėjo ir pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną pasiliko pas jį; nes buvo apie dešimtą valandą.
  40. 40 Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Joną kalbant ir sekė paskui jį, buvo Simono Petro brolis Andriejus.
  41. 41 Jis pirmas suranda savo brolį Simoną ir jam sako: „Mes radome Mesiją!“, kas išvertus reiškia „Kristų“.
  42. 42 Ir jis atvedė jį pas Jėzų. Ir į jį pažiūrėjęs Jėzus tarė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus; tu būsi vadinamas Kefu, kas išvertus reiškia „Akmuo“.
  43. 43 Sekančią dieną Jėzus norėjo eiti į Galilėją; ir suranda Pilypą ir jam sako: „Sek paskui mane“.
  44. 44 Na, o Pilypas buvo iš Betsaidos, Andriejaus ir Petro miesto.
  45. 45 Pilypas suranda Natanaelį ir jam sako: „Mes suradome tą, apie kurį rašė Mozė įstatyme ir pranašai, Jėzų iš Nazareto, Juozapo sūnų“.
  46. 46 O Natanaelis jam tarė: „Argi iš Nazareto gali būti kas gero?“ Pilypas jam sako: „Ateik ir pažiūrėk“.
  47. 47 Jėzus pamatė Natanaelį, ateinantį pas jį, ir jam sako: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!“
  48. 48 Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakydamas tarė jam: „Prieš Pilypui pakviečiant tave, kai tu buvai po figmedžiu, aš mačiau tave“.
  49. 49 Natanaelis atsakydamas taria jam: „Rabi, tu esi Dievo Sūnus; tu esi Izraelio Karalius“.
  50. 50 Jėzus atsakydamas tarė jam: „Tu tiki, kadangi aš tau pasakiau: ‘Aš mačiau tave po figmedžiu’? Tu pamatysi didesnių dalykų už šituos“.
  51. 51 Ir jis sako jam: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: nuo šiol jūs matysite atvirą dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant žmogaus Sūnaus“.
  52. 1 Ir trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės; ir Jėzaus motina buvo ten;
  53. 2 ir tiek Jėzus, tiek jo mokiniai buvo pakviesti į vestuves.
  54. 3 Ir kai jie stokojo vyno, Jėzaus motina jam sako: „Jie neturi vyno“.
  55. 4 Jėzus jai sako: „Kas man darbo su tavimi, moterie? Mano valanda dar neatėjo“.
  56. 5 Jo motina sako tarnams: „Ką jis jums sako, tai darykite“.
  57. 6 Ir pagal žydų apvalymo papročius ten buvo padėti šeši akmeniniai vandens puodai, kiekvienas talpinantis du arba tris saikus.
  58. 7 Jėzus jiems sako: „Pripildykite vandenpuodžius vandeniu“. Ir jie pripildė juos iki briaunos.
  59. 8 Ir jis sako jiems: „Dabar semkite ir neškite puotos valdytojui“. Ir jie nunešė.
  60. 9 Kai puotos valdovas paragavo vandens, paversto vynu, ir nežinojo, iš kur jis yra (bet tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), puotos valdytojas pasišaukė jaunikį
  61. 10 ir jam sako: „Kiekvienas žmogus pradžioje padeda gerą vyną; o kai žmonės gerai įgėrę, tada prastesnį; bet tu laikei gerą vyną iki šiol“.
  62. 11 Šitą stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje ir apreiškė savo šlovę; ir jo mokiniai juo įtikėjo.
  63. 12 Po to jis nuėjo į Kafernaumą, jis ir jo motina, ir jo broliai, ir jo mokiniai; ir jie ten pasiliko nedaug dienų.
  64. 13 Ir žydų Perėjimas buvo čia pat, ir Jėzus nuėjo aukštyn į Jeruzalę,
  65. 14 ir šventykloje rado tuos, kurie pardavinėjo jaučius, avis ir balandžius, ir sėdinčius pinigų keitėjus;
  66. 15 ir pasidaręs iš virvučių bizūną, jis išvarė iš šventyklos juos visus, avis ir jaučius; ir išpylė keitėjų pinigus bei apvertė stalus;
  67. 16 ir tarė balandžių pardavinėtojams: „Pasiimkite šitai iš čia; nedarykite mano Tėvo namų prekybos namais“.
  68. 17 Ir jo mokiniai prisiminė, kad buvo parašyta: „Tavo namų uolumas mane suėdė“.
  69. 18 Tada žydai atsakydami jam tarė: „Kokį ženklą mums rodai, kad tai darai?“
  70. 19 Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas aš ją pakelsiu“.
  71. 20 Tada tarė žydai: „Keturiasdešimt šešis metus buvo statoma ši šventykla, o tu ją pastatysi per tris dienas?“
  72. 21 Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.
  73. 22 Todėl kai jis buvo prisikėlęs iš numirusių, jo mokiniai prisiminė, kad jis tai jiems sakė; ir jie įtikėjo Raštu ir žodžiu, kurį sakė Jėzus.
  74. 23 Na, o jam esant Jeruzalėje per Perėjimą, šventės dieną, daugelis, pamatę stebuklus, kuriuos jis darė, įtikėjo jo vardu.
  75. 24 Bet Jėzus savęs jiems nepatikėjo, nes jis visus pažinojo,
  76. 25 ir nereikėjo, kad kas liudytų apie žmogų, nes jis žinojo, kas yra žmoguje.
  77. 1 Buvo žmogus iš fariziejų, vardu Nikodemas, žydų valdovas;
  78. 2 jis atėjo naktį pas Jėzų ir jam tarė: „Rabi, mes žinome, kad tu esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes nei vienas negali padaryti šitų stebuklų, kuriuos tu darai, jei Dievas nėra su juo“.
  79. 3 Jėzus atsakydamas jam tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, tas negali regėti Dievo karalystės“.
  80. 4 Nikodemas jam sako: „Kaip žmogus gali gimti, būdamas senas? Ar jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?“
  81. 5 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, tas negali įeiti į Dievo karalystę.
  82. 6 Tas, kuris gimęs iš kūno, yra kūnas; o tas, kuris gimęs iš Dvasios, yra dvasia.
  83. 7 Nesistebėk, kad pasakiau tau: ‘Jums būtina gimti iš naujo’.
  84. 8 Vėjas pučia, kur nori, ir tu girdi jo garsą, bet negali pasakyti, iš kur jis ateina ir kur nueina; taip yra kiekvienas gimęs iš Dvasios“.
  85. 9 Nikodemas atsakydamas jam tarė: „Kaip tai gali būti?“
  86. 10 Jėzus atsakydamas jam tarė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir nežinai šito?
  87. 11 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme; o jūs nepriimate mūsų liudijimo.
  88. 12 Jei kalbėjau jums žemiškus dalykus, ir jūs netikite, kaipgi jūs tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškus dalykus?
  89. 13 Ir niekas nepakilo į dangų, bet tas, kuris nužengė iš dangaus, – žmogaus Sūnus, kuris yra danguje.
  90. 14 Ir kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip ir žmogaus Sūnus turi būti iškeltas,
  91. 15 kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
  92. 16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, idant kiekvienas, kuris juo tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
  93. 17 Nes Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad pasmerktų pasaulį; bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.
  94. 18 Kas juo tiki, tas nesmerkiamas, tačiau kas netiki, tas jau yra pasmerktas, kadangi netikėjo viengimio Dievo Sūnaus vardu.
  95. 19 Ir šis yra pasmerkimas, kad šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą negu šviesą, nes jų darbai buvo pikti.
  96. 20 Nes kiekvienas, kuris daro pikta, nekenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų išpeikti.
  97. 21 Tačiau kas vykdo tiesą, tas ateina į šviesą, idant jo darbai pasirodytų, kad jie yra atlikti Dieve“.
  98. 22 Po šių dalykų Jėzus ir jo mokiniai atėjo į Judėjos šalį; ir ten jis su jais apsistojo ir krikštijo.
  99. 23 Ir Jonas taipogi krikštijo Enone, arti Salimo, nes ten buvo daug vandens; ir jie atėjo ir buvo pakrikštyti.
  100. 24 Nes Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.
  101. 25 Tada iškilo klausimas tarp kai kurių Jono mokinių ir žydų dėl apsivalymo.
  102. 26 Ir jie atėjo pas Joną ir jam tarė: „Rabi, tas, kuris buvo su tavimi už Jordano, kurį tu liudijai, štai jis krikštija, ir visi ateina pas jį“.
  103. 27 Jonas atsakydamas tarė: „Žmogus nieko negali priimti, jeigu jam nebūtų duota iš dangaus.
  104. 28 Jūs patys man liudijate, kad aš pasakiau: ‘Aš nesu Kristus, bet esu pirma jo pasiųstas’.
  105. 29 Kas turi nuotaką, tas yra jaunikis; bet jaunikio draugas, kuris stovi ir jo klausosi, didžiai džiaugiasi jaunikio balsu; todėl šis mano džiaugsmas išsipildė.
  106. 30 Jis turi didėti, bet aš turiu mažėti.
  107. 31 Tas, kuris ateina iš aukštai, yra virš visų; kas yra iš žemės, yra žemiškas ir kalba iš žemės; tas, kuris ateina iš dangaus, yra virš visų.
  108. 32 Ir ką jis yra matęs ir girdėjęs, tai jis liudija; bet niekas nepriima jo liudijimo.
  109. 33 Kas priėmė jo liudijimą, tas užantspaudavo tai, kad Dievas yra teisus.
  110. 34 Nes tas, kurį Dievas siuntė, kalba Dievo žodžius, nes Dievas jam duoda Dvasią be saiko.
  111. 35 Tėvas myli Sūnų, ir visa yra atidavęs į jo ranką.
  112. 36 Tas, kuris tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą; o tas, kuris netiki Sūnumi, nematys gyvenimo; bet ant jo pasilieka Dievo rūstybė“.
  113. 1 Taigi kai Viešpats sužinojo, kad fariziejai išgirdo, jog Jėzus padarė ir pakrikštijo daugiau mokinių negu Jonas
  114. 2 (nors pats Jėzus nekrikštijo, bet jo mokiniai),
  115. 3 jis paliko Judėją ir pasitraukė vėl į Galilėją.
  116. 4 Ir jam reikėjo eiti per Samariją.
  117. 5 Tada jis ateina į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, šalia žemės sklypo, kurį Jokūbas davė savo sūnui Juozapui.
  118. 6 Na, o ten buvo Jokūbo šulinys. Todėl Jėzus, pavargęs nuo savo kelionės, atsisėdo taip ant šulinio; ir buvo apie šeštą valandą.
  119. 7 Ateina moteris iš Samarijos pasisemti vandens; Jėzus jai sako: „Duok man gerti“
  120. 8 (nes jo mokiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto).
  121. 9 Tada ta moteris iš Samarijos jam sako: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai gerti manęs, Samarijos moters?“ Nes žydai nebendrauja su samariečiais.
  122. 10 Jėzus atsakydamas jai tarė: „Jei tu žinotumei Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tau sako: ‘Duok man gerti’, tu jo prašytumei, ir jis tau duotų gyvojo vandens“.
  123. 11 Moteris jam sako: „Pone, tu neturi kuo pasemti, o šulinys yra gilus; tad iš kur tu turi to gyvojo vandens?
  124. 12 Ar tu esi didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris mums davė šulinį ir pats iš jo gėrė ir jo vaikai, ir jo galvijai?“
  125. 13 Jėzus atsakydamas jai tarė: „Kas geria šio vandens, vėl trokš;
  126. 14 bet kas geria vandens, kurio aš jam duosiu, niekada nebetrokš; bet vanduo, kurį jam duosiu, bus jame vandens šaltinis, trykštantis į amžinąjį gyvenimą“.
  127. 15 Moteris jam sako: „Pone, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebeičiau čia semti“.
  128. 16 Jėzus jai sako: „Eik, pakviesk savo vyrą ir ateik čia“.
  129. 17 Moteris atsakydama tarė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Aš neturiu vyro’,
  130. 18 nes esi turėjusi penkis vyrus; ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras – tame sakai tiesą“.
  131. 19 Moteris jam sako: „Pone, aš matau, kad tu esi pranašas.
  132. 20 Mūsų tėvai garbino šiame kalne; o jūs sakote, kad Jeruzalėje yra vieta, kur reikia garbinti“.
  133. 21 Jėzus jai sako: „Moterie, tikėk manimi: ateina valanda, kai jūs ne šiame kalne ir ne Jeruzalėje garbinsite Tėvą.
  134. 22 Jūs nežinote, ką garbinate; mes žinome, ką garbiname; nes išgelbėjimas yra iš žydų.
  135. 23 Bet ateina valanda, ir dabar jau yra, kai tikri garbintojai Tėvą garbins dvasioje ir tiesoje; nes Tėvas ieško tokių jį garbinti.
  136. 24 Dievas yra Dvasia, ir tie, kurie jį garbina, turi jį garbinti dvasioje ir tiesoje“.
  137. 25 Moteris jam sako: „Aš žinau, kad Mesijas ateina, kuris vadinamas Kristumi; kai jis ateis, viską mums pasakys“.
  138. 26 Jėzus jai sako: „Aš, kuris su tavimi kalbu, esu jis “.
  139. 27 Ir tuo metu atėjo jo mokiniai ir stebėjosi, kad jis kalbėjosi su moterimi; tačiau nei vienas nesakė: „Ko sieki?“ arba: „Kodėl su ja kalbi?“
  140. 28 Tada moteris paliko savo vandens puodą, nuėjo į miestą ir sako žmonėms:
  141. 29 „Ateikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi; argi šitas ne Kristus?“
  142. 30 Tada jie išėjo iš miesto ir atėjo pas jį.
  143. 31 Tuo tarpu jo mokiniai meldė jo, sakydami: „Mokytojau, valgyk“.
  144. 32 Bet jis tarė jiems: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“.
  145. 33 Todėl mokiniai tarė vienas kitam: „Ar kas atnešė jam ką pavalgyti?“
  146. 34 Jėzus jiems sako: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir užbaigti jo darbą.
  147. 35 Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir tada ateina pjūtis’? Štai aš jums sakau: ‘Pakelkite savo akis ir pažvelkite į laukus; nes jie jau baltuoja pjūčiai’.
  148. 36 Ir kas pjauna, gauna algą ir surenka vaisių amžinajam gyvenimui; kad tas, kuris sėja, ir tas, kuris pjauna, džiaugtųsi drauge.
  149. 37 Ir čia teisingas yra šis pasakymas: ‘Vienas sėja, o kitas pjauna’.
  150. 38 Aš siunčiu jus pjauti to, į ką jūs neįdėjote darbo; kiti dirbo, o jūs įstoję į jų darbus“.
  151. 39 Ir daug to miesto samariečių įtikėjo į jį dėl moters pasakymo, kuri liudijo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“.
  152. 40 Tad kai samariečiai atėjo pas jį, jie maldavo jo, kad jis apsistotų pas juos; ir jis pasiliko ten dvi dienas.
  153. 41 Ir dar daugelis įtikėjo dėl jo paties žodžio;
  154. 42 ir tarė moteriai: „Dabar mes tikime ne dėl tavo pasakymo, nes mes patys išgirdome jį ir pažinome, kad šitas iš tikrųjų yra Kristus, pasaulio Gelbėtojas“.
  155. 43 Na, o po dviejų dienų jis iš ten išėjo ir nuėjo į Galilėją.
  156. 44 Nes pats Jėzus liudijo, kad pranašas negerbiamas savo tėviškėje.
  157. 45 Tada, kai jis atėjo į Galilėją, jį priėmė galilėjiečiai, mačiusieji visa, ką jis padarė per šventę Jeruzalėje, nes ir jie ėjo į šventę.
  158. 46 Taigi Jėzus vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur jis padarė vandenį vynu. Ir buvo vienas didikas, kurio sūnus sirgo Kafernaume.
  159. 47 Išgirdęs, kad Jėzus iš Judėjos atėjo į Galilėją, nuėjo pas jį ir maldavo jo, kad ateitų žemyn ir išgydytų jo sūnų, nes jis buvo prie mirties.
  160. 48 Tada Jėzus jam tarė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, netikėsite“.
  161. 49 Didikas jam sako: „Pone, ateik žemyn, kol mano vaikas nenumirė“.
  162. 50 Jėzus jam sako: „Eik – tavo sūnus gyvas“. Ir tas žmogus patikėjo žodžiu, kurį Jėzus jam kalbėjo, ir nuėjo.
  163. 51 Ir jam beeinant žemyn, jį pasitiko jo tarnai ir jam pasakė, tardami: „Tavo sūnus gyvas“.
  164. 52 Tada jis jų teiravosi dėl valandos, kada jis pradėjo taisytis. Ir jie tarė jam: „Vakar septintą valandą karštinė jį paliko“.
  165. 53 Taigi tėvas žinojo, kad tai buvo ta pati valanda, kurią Jėzus jam tarė: „Tavo sūnus gyvas“, ir įtikėjo jis pats ir visi jo namai.
  166. 54 Šitas vėl yra antrasis stebuklas, kurį padarė Jėzus, kai jis buvo atėjęs iš Judėjos į Galilėją.
  167. 1 Po to buvo žydų šventė; ir Jėzus nuėjo aukštyn į Jeruzalę.
  168. 2 Na, o Jeruzalėje prie avių turgaus yra tvenkinys, hebrajiškai vadinamas Betezda, turintis penkis prieangius.
  169. 3 Juose guli didžiulė minia bejėgių, aklų, šlubių, sudžiūvusių, laukiančių vandens sujudėjimo.
  170. 4 Nes angelas tam tikru metu nusileisdavo į tvenkinį ir sujudindavo vandenį; tad kas pirmas po vandens sujudinimo įlipdavo, pasveikdavo nuo bet kokios ligos, kokia besirgdavo.
  171. 5 Ir ten buvo vienas žmogus, kuris trisdešimt aštuonerius metus turėjo negalią.
  172. 6 Kai Jėzus pamatė jį gulintį ir žinojo, kad jis jau ilgą laiką serga, jis jam sako: „Ar nori tapti sveikas?“
  173. 7 Bejėgis jam atsakė: „Pone, aš neturiu žmogaus, kuris vandeniui sujudėjus įkeltų mane į tvenkinį; o kol aš ateinu, kitas pirma manęs įžengia“.
  174. 8 Jėzus jam sako: „Kelkis, pasiimk savo patalą ir vaikščiok“.
  175. 9 Ir tuojau tas žmogus tapo sveikas ir paėmė savo patalą, ir vaikščiojo; o tą pačią dieną buvo sabatas.
  176. 10 Todėl žydai tarė išgydytajam: „Tai sabato diena; tau neteisėta nešti savo patalo“.
  177. 11 Jis atsakė jiems: „Tas, kuris mane išgydė, man tarė: ‘Pasiimk savo patalą ir vaikščiok’ “.
  178. 12 Tada jie paklausė jo: „Kas yra tas žmogus, pasakęs tau: ‘Pasiimk savo patalą ir vaikščiok’?“
  179. 13 Bet išgydytasis nežinojo, kas jis, nes, miniai esant toje vietoje, Jėzus pasitraukė.
  180. 14 Po to Jėzus rado jį šventykloje ir tarė jam: „Štai tapai sveikas: nebenusidėk, kad tavęs neištiktų kas blogesnio“.
  181. 15 Tas žmogus nuėjo ir pasakė žydams, kad tai buvo Jėzus, kuris padarė jį sveiką.
  182. 16 Ir todėl žydai persekiojo Jėzų ir siekė jį užmušti, nes jis padarė tai sabato dieną.
  183. 17 Bet Jėzus jiems atsakė: „Mano Tėvas lig šiolei dirba, ir aš dirbu“.
  184. 18 Todėl žydai dar labiau siekė jį nužudyti, nes jis ne tik laužė sabatą, bet ir sakė, kad Dievas yra jo Tėvas, darydamas save lygų Dievui.
  185. 19 Tada Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus negali nieko daryti iš savęs, bet tai, ką mato Tėvą darant; nes ką jis daro, tą taip pat daro ir jo Sūnus.
  186. 20 Nes Tėvas myli Sūnų ir jam parodo visa, ką jis pats daro; ir jis parodys jam didesnių darbų negu šitie, kad jūs stebėtumėtės.
  187. 21 Nes kaip Tėvas prikelia mirusiuosius ir juos atgaivina; taip ir Sūnus atgaivina, ką jis nori.
  188. 22 Nes Tėvas neteisia nei vieno, bet visą teismą pavedė Sūnui,
  189. 23 idant visi gerbtų Sūnų, kaip jie gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, negerbia Tėvo, kuris jį siuntė.
  190. 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas klauso mano žodžio ir tiki mane siuntusįjį, turi amžinąjį gyvenimą ir neateis į pasmerkimą; bet yra perėjęs iš mirties į gyvenimą.
  191. 25 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda, ir jau dabar yra, kai mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą; ir tie, kurie išgirs, gyvens.
  192. 26 Nes kaip Tėvas turi gyvybę savyje, taip jis yra davęs ir Sūnui turėti gyvybę savyje;
  193. 27 ir taip pat davė jam valdžią vykdyti teismą, nes jis yra žmogaus Sūnus.
  194. 28 Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kurioje visi, esantys kapuose, išgirs jo balsą
  195. 29 ir išeis; tie, kurie darė gera – į gyvenimo prisikėlimą; o tie, kurie darė pikta – į pasmerkimo prisikėlimą.
  196. 30 Iš savęs aš nieko negaliu padaryti; aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas yra teisingas; nes aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė.
  197. 31 Jei aš liudiju apie save, mano liudijimas nėra teisingas.
  198. 32 Yra kitas, kuris apie mane liudija; ir aš žinau, kad liudijimas, kurį jis apie mane liudija, yra teisingas.
  199. 33 Jūs siuntėte pas Joną, ir jis liudijo tiesą.
  200. 34 Bet aš nepriimu liudijimo iš žmogaus, bet sakau šitai, kad jūs būtumėte išgelbėti.
  201. 35 Jis buvo deganti ir spindinti šviesa, ir jūs kurį laiką norėjote pasidžiaugti jo šviesoje.
  202. 36 Bet aš turiu didesnį liudijimą negu tą iš Jono, nes darbai, kuriuos Tėvas man davė užbaigti, tie patys darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kad Tėvas mane siuntė.
  203. 37 Ir pats Tėvas, kuris mane siuntė, yra paliudijęs apie mane. Jūs nesate nei jo balso kada nors girdėję, nei matę jo pavidalo.
  204. 38 Ir jūs neturite jo žodžio jumyse pasiliekančio, nes jūs netikite tuo, kurį jis siuntė.
  205. 39 Tyrinėkite Raštus; nes jūs manote juose turį amžinąjį gyvenimą; o jie yra tie, kurie liudija apie mane.
  206. 40 Ir jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.
  207. 41 Aš nepriimu garbės iš žmonių.
  208. 42 Bet aš jus pažįstu, kad neturite savyje Dievo meilės.
  209. 43 Aš atėjau savo Tėvo vardu, bet jūs manęs nepriimate; jei kitas ateis savo vardu, tą priimsite.
  210. 44 Kaip galite tikėti jūs, vieni iš kitų priimantys garbę, o neieškantys garbės, kuri ateina vien iš Dievo?
  211. 45 Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui; yra vienas, kuris jus kaltina – Mozė, kuriuo jūs pasitikite.
  212. 46 Nes jei būtumėte tikėję Moze, tikėtumėte manimi; nes jis parašė apie mane.
  213. 47 Bet jei netikite jo raštais, kaip tikėsite mano žodžiais?“
  214. 1 Po šių dalykų Jėzus nuėjo už Galilėjos jūros, kuri yra Tiberijo jūra.
  215. 2 Ir juo sekė didžiulė minia, nes jie matė jo stebuklus, kuriuos jis darė ant ligonių.
  216. 3 Ir Jėzus užlipo į kalną, ir ten atsisėdo su savo mokiniais.
  217. 4 Ir buvo arti Perėjimas, žydų šventė.
  218. 5 Tada Jėzus, pakėlęs savo akis ir pamatęs didelį būrį, ateinantį pas jį, sako Pilypui: „Iš kur nupirksime duonos, kad šitie galėtų valgyti?“
  219. 6 Ir jis tai sakė mėgindamas jį, nes jis pats žinojo, ką darysiąs.
  220. 7 Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos jiems neužteks, kad kiekvienas iš jų gautų po truputį“.
  221. 8 Vienas iš jo mokinių, Andriejus, Simono Petro brolis, jam sako:
  222. 9 „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinius kepalus ir dvi žuveles, bet kas tai yra tokiai daugybei?“
  223. 10 Ir Jėzus tarė: „Susodinkite žmones“. Na, o toje vietoje buvo daug žolės. Taigi susėdo vyrų, skaičiumi apie penkis tūkstančius.
  224. 11 Ir Jėzus paėmė kepalus ir padėkojęs išdalino mokiniams, o mokiniai susėdusiems; ir taip pat iš žuvų, kiek jie norėjo.
  225. 12 Kai jie buvo pasotinti, jis tarė savo mokiniams: „Surinkite atlikusias nuolaužas, kad niekas neprapultų“.
  226. 13 Taigi jie surinko jas ir pripildė dvylika pintinių nuolaužų iš penkių miežinių kepalų, kurių atliko valgiusiems.
  227. 14 Tada tie žmonės, pamatę stebuklą, kurį padarė Jėzus, tarė: „Šitas iš tiesų yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“.
  228. 15 Todėl kai Jėzus suprato, kad jie nori ateiti ir paimti jį jėga, idant padarytų jį karaliumi, jis vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
  229. 16 Ir atėjus vakarui jo mokiniai nusileido prie jūros
  230. 17 ir įėję į laivą plaukė per jūrą Kafernaumo link. Ir jau buvo tamsu, o Jėzus nebuvo pas juos atėjęs.
  231. 18 Ir sukilo jūra, nes pūtė didelis vėjas.
  232. 19 Taigi, jiems nusiyrus apie dvidešimt penkias ar trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį ant jūros ir besiartinantį prie laivo; ir jie išsigando.
  233. 20 Bet jis sako jiems: „Tai aš; nebijokite“.
  234. 21 Tada jie noriai priėmė jį į laivą, ir tuojau laivas atsirado prie sausumos, kur jie keliavo.
  235. 22 Sekančią dieną tauta, stovinti kitoje jūros pusėje, pamatė, kad ten nebuvo jokios kitos valties, išskyrus tą, į kurią buvo įlipę jo mokiniai, ir kad Jėzus nėjo kartu su savo mokiniais į valtį, bet jo mokiniai buvo išvykę vieni
  236. 23 (tačiau atkeliavo kitos valtys iš Tiberijaus arti tos vietos, kur jie valgė duoną po to, kai Viešpats padėkojo);
  237. 24 todėl kai tauta pamatė, kad ten nebuvo Jėzaus nei jo mokinių, tai ir jie išplaukė ir atvyko į Kafernaumą, ieškodami Jėzaus.
  238. 25 Ir suradę jį kitoje jūros pusėje jie tarė jam: „Rabi, kada čia atvykai?“
  239. 26 Jėzus jiems atsakydamas tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs manęs ieškote ne todėl, kad matėte stebuklus, bet todėl, kad valgėte kepalų ir pasisotinote.
  240. 27 Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl maisto, išliekančio amžinajam gyvenimui, kurį jums duos žmogaus Sūnus; nes jį užantspaudavo Dievas Tėvas“.
  241. 28 Tada jie tarė jam: „Ką mums daryti, kad dirbtume Dievo darbus?“
  242. 29 Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Tai yra Dievo darbas, kad tikėtumėte tą, kurį jis siuntė“.
  243. 30 Tad jie tarė jam: „Tai kokį ženklą tu rodai, kad matytume ir tikėtume tavimi? Ką tu darai?
  244. 31 Mūsų tėvai valgė maną dykumoje; kaip yra parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’“.
  245. 32 Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Mozė jums nedavė tos duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums tikrąją duoną iš dangaus.
  246. 33 Nes Dievo duona yra tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.
  247. 34 Tada jie tarė jam: „Viešpatie, visada duok mums šitos duonos“.
  248. 35 O Jėzus jiems tarė: „Aš esu gyvenimo duona: kas ateina pas mane, niekada nebealks, ir kas į mane tiki, niekada nebetrokš.
  249. 36 Bet aš jums sakiau, kad jūs irgi mane matėte, o netikite.
  250. 37 Visi, kuriuos Tėvas man duoda, ateis pas mane; ir to, kuris ateina pas mane, jokiu būdu neatmesiu.
  251. 38 Nes aš nužengiau iš dangaus ne savo valios vykdyti, bet valios to, kuris mane siuntė.
  252. 39 Ir šita yra valia Tėvo, kuris mane siuntė, kad aš neprarasčiau nieko iš viso to, ką jis man yra davęs, bet kad paskutiniąją dieną tai prikelčiau.
  253. 40 Ir šita yra valia to, kuris mane siuntė, kad kiekvienas, kuris mato Sūnų ir į jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.
  254. 41 Tada žydai ant jo murmėjo, nes jis sakė: „Aš esu duona, kuri nužengė iš dangaus“.
  255. 42 Ir jie tarė: „Argi šitas – ne Jėzus, Juozapo sūnus, kurio tėvą ir motiną mes pažįstame? Tad kaipgi yra, kad jis sako: ‘Aš nužengiau iš dangaus’?“
  256. 43 Todėl Jėzus jiems atsakydamas tarė: „Nemurmėkite tarpusavyje.
  257. 44 Niekas negali ateiti pas mane, jei jo nepatrauktų Tėvas, kuris mane siuntė; ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
  258. 45 Yra parašyta pranašuose: ‘Ir jie visi bus Dievo mokomi’. Todėl kiekvienas, kuris girdėjo ir išmoko iš Tėvo, ateina pas mane.
  259. 46 Ne, kad kas yra matęs Tėvą, bet tik tas, kuris yra iš Dievo, tas yra matęs Tėvą.
  260. 47 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki į mane, tas turi amžinąjį gyvenimą.
  261. 48 Aš esu ta gyvenimo duona.
  262. 49 Jūsų tėvai dykumoje valgė maną, bet yra mirę.
  263. 50 Šita yra duona, kuri nužengia iš dangaus, kad kas jos valgytų ir nemirtų.
  264. 51 Aš esu ta gyvoji duona, kuri nužengė iš dangaus: jei kas valgys šitos duonos, gyvens per amžius; ir duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas, kurį aš duosiu už pasaulio gyvenimą“.
  265. 52 Todėl žydai ginčijosi tarpusavyje, sakydami: „Kaipgi šitas gali mums duoti valgyti savo kūną?“
  266. 53 Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo.
  267. 54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, turi amžinąjį gyvenimą; ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
  268. 55 Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
  269. 56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, gyvena manyje, o aš jame.
  270. 57 Kaip gyvasis Tėvas mane siuntė, ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.
  271. 58 Ši yra ta duona, kuri nužengė iš dangaus; ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir yra mirę; kas valgo šitos duonos, tas gyvens per amžius“.
  272. 59 Šiuos dalykus jis kalbėjo sinagogoje, mokydamas Kafernaume.
  273. 60 Todėl daugelis jo mokinių tai išgirdę sakė: „Tai kietas pasakymas; kas gali to klausyti?“
  274. 61 Kai Jėzus pažino savyje, kad jo mokiniai dėl to murmėjo, tarė jiems: „Ar tai jus piktina?
  275. 62 O kas, jei pamatysite žmogaus Sūnų pakylantį ten, kur jis buvo pirmiau?
  276. 63 Tai dvasia, kuri atgaivina; kūnas neduoda jokios naudos; žodžiai, kuriuos aš jums kalbu, yra dvasia ir yra gyvenimas.
  277. 64 Bet yra kai kurie iš jūsų, kurie netiki“. Nes Jėzus nuo pradžių žinojo, kas buvo tie, kurie netikėjo, ir kas jį išduos.
  278. 65 Ir jis tarė: „Todėl jums sakiau, kad niekas negali ateiti pas mane, jei tai jam nebūtų duota mano Tėvo“.
  279. 66 Nuo to laiko daugelis iš jo mokinių nuėjo atgal ir daugiau su juo nebevaikščiojo.
  280. 67 Tada Jėzus tarė dvylikai: „Ar ir jūs pasišalinsite?“
  281. 68 Tada Simonas Petras jam atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.
  282. 69 Ir mes tikime ir esame įsitikinę, kad tu esi tas Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.
  283. 70 Jėzus jiems atsakė: „Ar ne aš jus, dvylika, išsirinkau, o vienas iš jūsų yra velnias?“
  284. 71 Jis kalbėjo apie Judą Iskariotą, Simono sūnų, nes tai buvo jis, kuris turėjo jį išduoti, būdamas vienas iš dvylikos.
  285. 1 Po šių dalykų Jėzus vaikščiojo po Galilėją, nes jis nenorėjo vaikščioti po žydiją, nes žydai siekė jį užmušti.
  286. 2 Na o buvo arti žydų Padangčių šventė.
  287. 3 Todėl jo broliai jam tarė: „Išeik iš čia ir eik į Judėją, kad ir tavo mokiniai pamatytų darbus, kuriuos tu darai.
  288. 4 Nes nėra nei vieno, kuris ką nors daro slapčia, o pats siekia, kad būtų žinomas viešai. Jei tu darai šituos dalykus, parodyk save pasauliui“.
  289. 5 Nes nei jo broliai juo netikėjo.
  290. 6 Tada Jėzus tarė jiems: „Mano laikas dar neatėjo, bet jūsų laikas visuomet tinkamas.
  291. 7 Pasaulis negali jūsų nekęsti; bet manęs jis nekenčia, nes aš liudiju apie jį, kad jo darbai yra pikti.
  292. 8 Eikite aukštyn į šią šventę; aš dar neinu aukštyn į šią šventę, nes mano laikas dar neišsipildė“.
  293. 9 Pasakęs jiems tuos žodžius, jis dar pasiliko Galilėjoje.
  294. 10 Bet kai jo broliai buvo nuėję aukštyn, tada ir jis nuėjo aukštyn į šventę, ne viešai, bet tartum slapčia.
  295. 11 Tada žydai ieškojo jo šventėje ir sakė: „Kur jis yra?“
  296. 12 Ir apie jį tautoje buvo daug murmėjimo, nes vieni sakė: „Jis yra geras žmogus“, kiti sakė: „Ne; jis suvedžioja tautą“.
  297. 13 Tačiau niekas dėl žydų baimės viešai apie jį nekalbėjo.
  298. 14 Na, o šventei įpusėjus Jėzus nuėjo aukštyn į šventyklą ir mokė.
  299. 15 Ir žydai stebėjosi, sakydami: „Kaip šitas, niekada nesimokęs, žino raides?“
  300. 16 Jėzus jiems atsakydamas tarė: „Mano mokslas yra ne mano, bet to, kuris mane siuntė.
  301. 17 Jei kas nori vykdyti jo valią, jis pažins tą mokslą – ar tai yra iš Dievo, ar aš kalbu iš savęs.
  302. 18 Kas iš savęs kalba, tas ieško savo šlovės, bet kuris ieško šlovės to, kuris jį siuntė, tas yra tikras, ir jame nėra neteisumo.
  303. 19 Argi Mozė jums nedavė įstatymo? Tačiau nei vienas iš jūsų nesilaiko įstatymo. Kodėl ruošiatės mane užmušti?“
  304. 20 Tauta atsakydama tarė: „Tu turi velnią; kas gi ruošiasi tave nužudyti?“
  305. 21 Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Aš padariau vieną darbą, o jūs visi stebitės.
  306. 22 Dėl to Mozė davė jums apipjaustymą (ne todėl, kad jis yra iš Mozės, bet iš tėvų); ir jūs sabato dieną apipjaustote žmogų.
  307. 23 Jei žmogus sabato dieną gauna apipjaustymą, kad nebūtų sulaužytas Mozės įstatymas; ar jūs ant manęs pykstate, kad sabato dieną visą žmogų padariau sveiką?
  308. 24 Neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingu teismu“.
  309. 25 Tada kai kurie iš tų, iš Jeruzalės, tarė: „Ar tai ne tas, kurį jie siekia užmušti?
  310. 26 Bet štai jis drąsiai kalba, ir jie nieko jam nesako. Ar valdovai tikrai žino, kad šitas yra kaip tik tas Kristus?
  311. 27 Tačiau mes žinome šitą žmogų, iš kur jis yra; bet kai ateina Kristus, niekas nežino, iš kur jis“.
  312. 28 Tada Jėzus mokydamas šaukė šventykloje, sakydamas: „Jūs mane ir pažįstate, ir žinote, iš kur aš esu; ir aš neatėjau iš savęs, bet tas, kuris mane siuntė, yra tikras, kurio jūs nepažįstate.
  313. 29 Bet aš jį pažįstu, nes aš esu iš jo, ir jis mane siuntė“.
  314. 30 Tada jie siekė jį sučiupti, bet nei vienas nepridėjo prie jo rankų, nes jo valanda dar nebuvo atėjusi.
  315. 31 Ir daugelis iš tautos įtikėjo į jį ir sakė: „Kai Kristus ateis, ar jis padarys daugiau stebuklų už tuos, kuriuos šitas padarė?“
  316. 32 Fariziejai girdėjo, kad tauta tai murmėjo apie jį; ir fariziejai bei vyriausieji kunigai pasiuntė pareigūnus jo suimti.
  317. 33 Tada Jėzus tarė jiems: „Dar trumpam esu su jumis, ir tada eisiu pas tą, kuris mane siuntė.
  318. 34 Jūs manęs ieškosite ir nerasite; ir kur aš esu, ten jūs negalite ateiti“.
  319. 35 Tada žydai tarp savęs tarė: „Kur jis eis, kad mes jo nerasime? Ar jis eis pas išsklaidytuosius tarp pagonių ir mokys pagonis?
  320. 36 Kas tai per pasakymas, kad jis sakė: ‘Jūs manęs ieškosite ir nerasite; ir kur aš esu, ten jūs negalite ateiti?’“
  321. 37 Paskutinę dieną, tą didžiąją šventės dieną, Jėzus atsistojo ir šaukė, sakydamas: „Jei kuris trokšta, teateina pas mane ir tegeria.
  322. 38 Kas mane tiki, kaip sakė Raštas, iš jo pilvo tekės gyvojo vandens upės“
  323. 39 (bet tai jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti tie, kurie įtiki į jį, nes Šventoji DVASIA dar nebuvo duota; nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas).
  324. 40 Todėl daugelis iš tautos, išgirdę šitą pasakymą, sakė: „Iš tiesų šitas yra Pranašas“.
  325. 41 Kiti sakė: „Šitas yra Kristus“. Bet kai kurie sakė: „Ar Kristus ateis iš Galilėjos?
  326. 42 Argi Raštas nesakė, kad Kristus ateina iš Dovydo sėklos ir iš Betliejaus miestelio, kur buvo Dovydas?“
  327. 43 Taigi dėl jo tautoje buvo susiskaldymas.
  328. 44 Ir kai kurie iš jų norėjo jį suimti; bet nei vienas nepridėjo prie jo rankų.
  329. 45 Tada pareigūnai atėjo pas vyriausiuosius kunigus ir fariziejus, o jie tarė jiems: „Kodėl neatvedėte jo?“
  330. 46 Pareigūnai atsakė: „Niekada dar žmogus nekalbėjo kaip šitas žmogus“.
  331. 47 Tada fariziejai jiems atsakė: „Ar ir jūs esate suvedžioti?
  332. 48 Ar kuris iš valdovų ar iš fariziejų į jį įtikėjo?
  333. 49 Bet šita tauta, kuri nežino įstatymo, yra prakeikta“.
  334. 50 Nikodemas jiems sako (tas, kuris atėjo naktį pas Jėzų, būdamas vienas iš jų):
  335. 51 „Ar mūsų įstatymas teisia kurį žmogų prieš tai jo neišklausęs ir nesužinojęs, ką jis daro?“
  336. 52 Jie atsakydami tarė jam: „Ar ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk ir pažiūrėk, nes iš Galilėjos nekyla joks pranašas“.
  337. 53 Ir kiekvienas nuėjo į savo namus.
  338. 1 Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.
  339. 2 Ir anksti ryte jis vėl atėjo į šventyklą, ir visa tauta atėjo pas jį; ir jis atsisėdo ir juos mokė.
  340. 3 Ir raštininkai bei fariziejai atvedė pas jį moterį, pagautą svetimaujant; ir pastatę ją į tarpą
  341. 4 sako jam: „Mokytojau, šita moteris buvo pagauta svetimaujant, pačiame veiksme.
  342. 5 Na, o Mozė įstatyme mums įsakė, kad tokia turi būti užmėtyta akmenimis; bet ką tu sakai?“
  343. 6 Tai jie sakė gundydami jį, kad turėtų kuo jį apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkė ir savo pirštu rašė ant žemės, tarsi jų negirdėdamas.
  344. 7 Taigi jiems nesiliaujant jo klausinėti jis pasikėlė ir jiems tarė: „Kas tarp jūsų yra be nuodėmės, tas pirmas temeta į ją akmenį“.
  345. 8 Ir vėl jis pasilenkė ir rašė ant žemės.
  346. 9 Ir tie, kurie tai girdėjo, savo sąžinės įtikinti išėjo vienas po kito, pradedant nuo vyriausiojo iki paskutiniojo; ir Jėzus buvo paliktas vienas, ir moteris, stovinti viduryje.
  347. 10 Kai Jėzus pasikėlė ir nebematė nei vieno, bet tik moterį, jis tarė jai: „Moterie, kur yra tie tavo kaltintojai? Nei vienas tavęs nepasmerkė?“
  348. 11 Ji tarė: „Nei vienas, Viešpatie“. Ir Jėzus jai tarė: „Nei aš tavęs nesmerkiu; eik ir nebenusidėk“.
  349. 12 Tada Jėzus vėl jiems kalbėjo, sakydamas: „Aš esu pasaulio šviesa; kas seka paskui mane, tas nevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“.
  350. 13 Todėl fariziejai jam tarė: „Tu apie save liudiji; tavo liudijimas netikras“.
  351. 14 Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Nors aš ir liudiju apie save, mano liudijimas yra tikras; nes aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu; bet jūs nežinote, iš kur aš ateinu ir kur einu.
  352. 15 Jūs teisiate pagal kūną; aš neteisiu nei vieno.
  353. 16 Bet jei aš ir teisiu, mano teismas yra teisingas, nes aš esu ne vienas, bet aš ir Tėvas, kuris mane siuntė.
  354. 17 O ir jūsų įstatyme yra parašyta, kad dviejų žmonių liudijimas yra tikras.
  355. 18 Aš esu tas, kuris liudija apie save, ir Tėvas, kuris mane siuntė, liudija apie mane“.
  356. 19 Tada jie tarė jam: „Kur yra tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nei manęs nepažįstate, nei mano Tėvo; jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą“.
  357. 20 Šituos žodžius Jėzus kalbėjo iždinėje, kai jis mokė šventykloje, ir niekas nepridėjo prie jo rankų; nes jo valanda dar nebuvo atėjusi.
  358. 21 Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Aš einu, o jūs manęs ieškosite ir mirsite savo nuodėmėse; kur aš einu, jūs negalite ateiti“.
  359. 22 Tada žydai tarė: „Ar jis nusižudys? Nes jis sako: ‘Kur aš einu, jūs negalite ateiti’ “.
  360. 23 Ir jis tarė jiems: „Jūs esate iš žemai; aš esu iš aukštai; jūs esate iš šito pasaulio; aš nesu iš šito pasaulio.
  361. 24 Todėl sakiau jums, kad mirsite savo nuodėmėse, nes jeigu netikite, kad aš esu tas, mirsite savo nuodėmėse“.
  362. 25 Tada jie tarė jam: „Kas tu esi?“ O Jėzus jiems sako: „ Tas pats, kaip sakiau jums nuo pradžios.
  363. 26 Aš daug ką turiu apie jus kalbėti ir teisti, bet tas, kuris mane siuntė, yra teisingas; ir aš kalbu pasauliui tai, ką iš jo girdėjau“.
  364. 27 Jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą.
  365. 28 Tada Jėzus tarė jiems: „Kai būsite iškėlę žmogaus Sūnų, tada pažinsite, kad aš esu tas ir kad nieko nedarau iš savęs; bet kalbu tai, kaip mano Tėvas mane išmokė.
  366. 29 Ir tas, kuris mane siuntė, yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno; nes aš visada darau tai, kas jam patinka“.
  367. 30 Jam kalbant tuos žodžius, daugelis įtikėjo į jį.
  368. 31 Tada Jėzus tarė tiems žydams, kurie įtikėjo į jį: „Jeigu jūs pasiliekate mano žodyje, tikrai esate mano mokiniai;
  369. 32 ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
  370. 33 Jie atsakė jam: „Mes esame Abraomo sėkla ir niekada niekam nevergavome; kaipgi tu sakai: ‘Jūs būsite išlaisvinti’?“
  371. 34 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas daro nuodėmę, tas yra nuodėmės tarnas.
  372. 35 O tarnas nepasilieka namuose per amžius, bet Sūnus pasilieka per amžius.
  373. 36 Todėl jei Sūnus padarys jus laisvus, jūs iš tikrųjų būsite laisvi.
  374. 37 Žinau, kad esate Abraomo sėkla; bet siekiate mane užmušti, nes mano žodis neturi jumyse vietos.
  375. 38 Aš kalbu tai, ką esu matęs pas savo Tėvą, o jūs darote tai, ką esate matę pas savo tėvą“.
  376. 39 Jie atsakė ir jam tarė: „Abraomas yra mūsų tėvas“. Jėzus jiems sako: „Jeigu jūs būtumėte Abraomo vaikai, jūs darytumėte Abraomo darbus.
  377. 40 Bet dabar jūs siekiate nužudyti mane, žmogų, kuris jums kalbėjo tiesą, kurią aš girdėjau iš Dievo; šito nedarė Abraomas.
  378. 41 Jūs darote savo tėvo darbus“. Tada jie tarė jam: „Mes nesame gimę iš paleistuvystės; mes turime vieną Tėvą – Dievą“.
  379. 42 Jėzus jiems tarė: „Jeigu Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš išėjau ir atėjau iš Dievo; ir ne nuo savęs atėjau, bet jis mane siuntė.
  380. 43 Kodėl nesuprantate mano kalbos? Todėl, kad negalite klausytis mano žodžio.
  381. 44 Jūs esate iš savo tėvo – velnio, ir norite vykdyti savo tėvo geidulius. Jis nuo pradžios buvo žmogžudys ir nepasiliko tiesoje, nes jame nėra tiesos. Kai jis kalba melą, kalba iš savęs; nes yra melagis ir to tėvas.
  382. 45 O kadangi aš jums kalbu tiesą, jūs manimi netikite.
  383. 46 Kuris iš jūsų įtikins mane nusidėjus? O jei sakau tiesą, kodėl jūs netikite manimi?
  384. 47 Kas yra iš Dievo, tas klausosi Dievo žodžių; jūs todėl neklausote jų, kadangi nesate iš Dievo“.
  385. 48 Tada žydai atsakydami tarė jam: „Ar mes ne gerai sakome, kad tu esi samarietis ir turi velnią?“
  386. 49 Jėzus atsakė: „Aš neturiu velnio; bet aš gerbiu savo Tėvą, o jūs negerbiate manęs.
  387. 50 Ir aš neieškau savo šlovės; yra vienas, kuris ieško ir teisia“.
  388. 51 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: „Jei kas laikosi mano pasakymo, tas niekada nematys mirties“.
  389. 52 Tada žydai jam tarė: „Dabar žinome, kad tu turi velnią. Abraomas yra miręs ir pranašai; o tu sakai: ‘Jei kas laikosi mano pasakymo, tas niekada neragaus mirties’.
  390. 53 Ar tu esi didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris yra miręs? Ir pranašai mirę; kuo tu save laikai?“
  391. 54 Jėzus atsakė: „Jei aš gerbiu save, mano garbė yra niekas; tai mano Tėvas, kuris mane gerbia, apie kurį jūs sakote, kad jis jūsų Dievas;
  392. 55 tačiau jūs jo nepažinote; bet aš jį pažįstu; o jei sakyčiau: ‘Nepažįstu jo’, būčiau toks pat melagis, kaip ir jūs; bet aš jį pažįstu ir laikausi jo pasakymo.
  393. 56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs mano dieną; ir jis ją pamatė ir džiaugėsi“.
  394. 57 Tada žydai jam tarė: „Tau dar nėra nei penkiasdešimties metų, o esi matęs Abraomą?“
  395. 58 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, nei buvo Abraomas, aš esu“.
  396. 59 Tada jie ėmėsi akmenų, kad mestų į jį, bet Jėzus pasislėpė ir, eidamas pro jų tarpą, išėjo iš šventyklos ir taip praėjo.
  397. 1 Ir eidamas pro šalį Jėzus pamatė žmogų, aklą nuo gimimo.
  398. 2 Ir jo mokiniai paklausė jo, sakydami: „Mokytojau, kas nusidėjo – šitas žmogus, ar jo tėvai, kad jis gimė aklas?“
  399. 3 Jėzus atsakė: „Nei šitas žmogus nusidėjo, nei jo tėvai, bet kad Dievo darbai pasireikštų jame.
  400. 4 Aš turiu daryti darbus to, kuris mane siuntė, kol dar yra diena; ateina naktis, kai niekas negali dirbti.
  401. 5 Kol aš esu pasaulyje, aš esu pasaulio šviesa“.
  402. 6 Taip pasakęs jis spjovė ant žemės, iš seilių padarė purvo, purvu patepė aklojo akis
  403. 7 ir jam tarė: „Eik, nusiplauk Siloamo (kuris išvertus reiškia „Pasiųstas“) tvenkinyje“. Taigi jis nuėjo, nusiplovė ir parėjo regintis.
  404. 8 Todėl kaimynai ir tie, kurie anksčiau matė jį esant aklą, tarė: „Ar jis ne tas, kuris sėdėdavo ir elgetaudavo?“
  405. 9 Vieni sakė: „Tai – jis“, kiti: „Jis yra panašus į aną“, bet jis sakė: „Aš esu tas “.
  406. 10 Todėl jie tarė jam: „Kaip buvo atvertos tavo akys?“
  407. 11 Jis atsakydamas tarė: „Žmogus, vadinamas Jėzumi, padarė purvo ir patepė mano akis, ir tarė man: ‘Eik į Siloamo tvenkinį ir nusiplauk’; ir aš nuėjau, nusiploviau ir praregėjau.
  408. 12 Tada jie tarė jam: „Kur jis yra?“ Jis tarė: „Nežinau“.
  409. 13 Jie atvedė pas fariziejus tą, kuris anksčiau buvo aklas.
  410. 14 O buvo sabato diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė jo akis.
  411. 15 Tada vėl jo klausė ir fariziejai, kaip jis praregėjo. Jis tarė jiems: „Jis uždėjo ant mano akių purvo, aš nusiploviau ir regiu“.
  412. 16 Todėl kai kurie fariziejai sakė: „Šitas žmogus ne iš Dievo, nes jis nesilaiko sabato dienos“. Kiti sakė: „Kaip gali žmogus, kuris yra nusidėjėlis, daryti tokius stebuklus?“ Ir tarp jų buvo susiskaldymas.
  413. 17 Jie vėl sako aklajam: „Ką tu sakai apie jį, kad jis atvėrė tavo akis?“ Jis tarė: „Jis yra pranašas“.
  414. 18 Bet žydai netikėjo apie jį, kad jis buvęs aklas ir praregėjo, kol pasišaukė tėvus to, kuris praregėjo.
  415. 19 Ir jie paklausė jų, sakydami: „Ar šitas yra jūsų sūnus, kuris, jūs sakote, gimė aklas? Tai kaipgi jis dabar regi?“
  416. 20 Jo tėvai jiems atsakydami tarė: „Žinome, kad šitas yra mūsų sūnus ir kad jis gimė aklas,
  417. 21 bet kokiu būdu jis dabar regi, nežinome; arba kas atvėrė jo akis, mes nežinome; jis pilnametis, jo klauskite, jis pats kalbės už save“.
  418. 22 Šituos žodžius kalbėjo jo tėvai, nes jie bijojo žydų; nes žydai jau buvo susitarę, kad jei kas išpažins, kad jis yra Kristus, tas bus išvarytas iš sinagogos“.
  419. 23 Todėl jo tėvai tarė: „Jis yra pilnametis; jo klauskite“.
  420. 24 Tada jie vėl pašaukė tą žmogų, kuris buvo aklas, ir jam tarė: „Duok Dievui garbę; mes žinome, kad šitas žmogus yra nusidėjėlis“.
  421. 25 Jis atsakydamas tarė: „Ar jis nusidėjėlis ar ne, nežinau; viena žinau, kad buvau aklas, dabar regiu“.
  422. 26 Tada jie vėl tarė jam: „Ką jis tau padarė? Kaip jis atvėrė tavo akis?“
  423. 27 Jis atsakė jiems: „Jau sakiau jums, bet jūs nesiklausėte; kodėl vėl norite tai girdėti? Ar ir jūs norite būti jo mokiniai?“
  424. 28 Tada jie keikė jį ir tarė: „Tu esi jo mokinys; bet mes esame Mozės mokiniai.
  425. 29 Mes žinome, kad Dievas kalbėjo Mozei; bet dėl šito mes nežinome, iš kur jis“.
  426. 30 Tas žmogus atsakydamas tarė jiems: „Todėl nuostabu tai, kad jūs nežinote, iš kur jis yra, tačiau jis atvėrė mano akis.
  427. 31 Na, o mes žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių, bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo jo valią, tą jis išklauso.
  428. 32 Nuo pasaulio pradžios nėra girdėta, kad kas būtų atvėręs akis to, kuris gimė aklas.
  429. 33 Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nieko negalėtų padaryti“.
  430. 34 Jie atsakė ir jam tarė: „Tu visas gimei nuodėmėse, o mus mokai?“ Ir jie išmetė jį lauk.
  431. 35 Jėzus išgirdo, kad jie išmetė jį; ir suradęs jį, jam tarė: „Ar tu tiki į Dievo Sūnų?“
  432. 36 Jis atsakydamas tarė: „Kas jis, Viešpatie, kad galėčiau į jį tikėti?“
  433. 37 Ir Jėzus jam tarė: „Tu jį matei, ir tai tas, kuris kalba su tavimi“.
  434. 38 Ir jis tarė: „Viešpatie, aš tikiu“. Ir jis pagarbino jį.
  435. 39 Ir Jėzus tarė: „Dėl teismo aš atėjau į šį pasaulį, kad tie, kurie nemato, galėtų matyti; o tie, kurie mato, taptų akli“.
  436. 40 Ir kai kurie iš fariziejų, kurie buvo su juo, išgirdo tuos žodžius ir jam tarė: „Ar ir mes esame akli?“
  437. 41 Jėzus jiems tarė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet dabar sakote: ‘Mes regime’; todėl jūsų nuodėmė pasilieka“.
  438. 1 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas įeina į avidę ne pro duris, bet įlipa kokiu kitu keliu, tas yra vagis ir plėšikas.
  439. 2 Tačiau kas įeina pro duris, tas yra avių ganytojas.
  440. 3 Jam durininkas atidaro; ir avys klauso jo balso, ir jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda.
  441. 4 Ir išleidęs savąsias avis jis eina jų priešakyje, ir avys seka paskui jį, nes jos pažįsta jo balsą.
  442. 5 O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes jos nepažįsta svetimųjų balso“.
  443. 6 Jėzus kalbėjo jiems šį palyginimą, bet jie nesuprato, kas tai, ką jis kalbėjo jiems.
  444. 7 Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš esu avių durys.
  445. 8 Visi, kurie kada nors atėjo pirma manęs, yra vagys ir plėšikai, bet avys jų neklausė.
  446. 9 Aš esu durys; jei kas įeina per mane, tas bus išgelbėtas ir įeis, ir išeis, ir ras ganyklą.
  447. 10 Vagis ateina ne kam kitam, kaip tiktai vogti, žudyti ir naikinti; aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą ir kad gausiau jo turėtų.
  448. 11 Aš esu gerasis ganytojas: gerasis ganytojas atiduoda už avis savo gyvybę.
  449. 12 Bet tas, kuris yra samdinys, o ne ganytojas, kuriam avys nesavos, pamatęs ateinantį vilką palieka avis ir bėga; o vilkas jas pagauna ir išsklaido avis.
  450. 13 Samdinys bėga, nes jis yra samdinys, ir nesirūpina avimis.
  451. 14 Aš esu gerasis ganytojas ir pažįstu savo avis, ir esu pažįstamas savosioms.
  452. 15 Kaip Tėvas mane pažįsta, taip ir aš pažįstu Tėvą; ir už avis guldau savo gyvybę.
  453. 16 Ir kitų avių turiu, kurios nėra iš šito aptvaro; jas aš taip pat turiu atvesti, ir jos klausys mano balso; ir bus vienas aptvaras ir vienas ganytojas.
  454. 17 Mano Tėvas mane myli dėl to, kad aš guldau savo gyvybę, idant vėl ją pasiimčiau.
  455. 18 Niekas jos iš manęs neatima, bet aš pats ją guldau. Aš turiu valdžią ją guldyti ir turiu valdžią vėl ją pasiimti. Šitą įsakymą gavau iš savo Tėvo“.
  456. 19 Todėl ir vėl buvo susiskaldymas tarp žydų dėl šitų pasakymų.
  457. 20 Ir daugelis iš jų sakė: „Jis turi velnią ir yra išprotėjęs; kodėl jo klausote?“
  458. 21 Kiti sakė: „Šitie žodžiai nėra to, kuris turi velnią. Ar velnias gali atverti aklojo akis?“
  459. 22 O Jeruzalėje buvo pašventimo šventė, ir buvo žiema.
  460. 23 Ir Jėzus vaikščiojo šventykloje, Saliamono prieangyje.
  461. 24 Tada žydai jį apstojo ratu ir jam tarė: „Kaip ilgai tu laikysi mus abejonėse? Jei tu esi Kristus, pasakyk mums atvirai“.
  462. 25 Jėzus jiems atsakė: „Aš jums sakiau, o jūs netikėjote; darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, jie liudija apie mane.
  463. 26 Bet jūs netikite, nes nesate iš manųjų avių, kaip jums sakiau.
  464. 27 Mano avys klauso mano balso, ir aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane,
  465. 28 ir aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; ir jos niekada nepražus, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.
  466. 29 Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra didesnis už visus; ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos.
  467. 30 Aš ir mano Tėvas esame viena“.
  468. 31 Tada žydai vėl ėmėsi akmenų, kad jį užmėtytų akmenimis.
  469. 32 Jėzus jiems atsakė: „Daug gerų darbų aš jums parodžiau nuo savo Tėvo; už kurį iš šitų darbų jūs mane užmėtote akmenimis?“
  470. 33 Žydai jam atsakė, sakydami: „Už gerą darbą mes tavęs neužmėtome akmenimis; bet už piktžodžiavimą; ir todėl, kad tu, būdamas žmogus, daraisi Dievu“.
  471. 34 Jėzus jiems atsakė: „Argi nėra parašyta jūsų įstatyme: ‘Aš tariau: jūs esate dievai’?
  472. 35 Jeigu jis pavadino dievais tuos, kuriems atėjo Dievo žodis, o Raštas negali būti sulaužytas;
  473. 36 ar jūs sakote apie tą, kurį Tėvas pašventė ir siuntė į pasaulį: ‘Tu piktžodžiauji’; nes aš tariau: ‘Aš esu Dievo Sūnus’?
  474. 37 Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi.
  475. 38 Bet jei darau, nors jūs ir netikite manimi, tikėkite darbais, idant pažintumėte ir tikėtumėte, kad Tėvas yra manyje, ir aš jame“.
  476. 39 Dėl to jie vėl siekė jį sučiupti, bet jis ištrūko jiems iš rankų
  477. 40 ir vėl nuėjo už Jordano į tą vietą, kur pirma Jonas krikštijo; ir ten jis pasiliko.
  478. 41 Ir daugelis rinkosi pas jį ir sakė: „Jonas nepadarė jokio stebuklo, bet visa tai, ką Jonas kalbėjo apie šitą žmogų, yra teisybė“.
  479. 42 Ir daugelis tenai į jį įtikėjo.
  480. 1 Na, o buvo vienas sergantis, vardu Lozorius, iš Betanijos, iš Marijos ir jos sesers Mortos miestelio
  481. 2 (tai buvo ta Marija, kuri patepė Viešpatį tepalu ir nušluostė jo kojas savo plaukais, kurios brolis Lozorius sirgo).
  482. 3 Todėl jo seserys pasiuntė pas jį, sakydamos: „Viešpatie, štai tas, kurį tu myli, serga“.
  483. 4 Kai Jėzus išgirdo tai, jis tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad Dievo Sūnus per ją būtų pašlovintas“.
  484. 5 Na, o Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.
  485. 6 Todėl išgirdęs, kad jis sergąs, pasiliko dar dvi dienas toje vietoje, kur buvo.
  486. 7 Tad po to jis sako savo mokiniams: „Eikime vėl į Judėją“.
  487. 8 Jo mokiniai jam sako: „Mokytojau, žydai neseniai siekė tave užmėtyti akmenimis; o tu vėl ten eini?“
  488. 9 Jėzus atsakė: „Argi ne dvylika valandų yra dienoje? Jei kas vaikšto dieną, nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.
  489. 10 Bet jei kas vaikšto naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos“.
  490. 11 Šitai jis pasakė, o po to jis sako jiems: „Mūsų draugas Lozorius miega; bet einu, kad pažadinčiau jį iš miego“.
  491. 12 Tada jo mokiniai tarė: „Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks“.
  492. 13 Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, bet jie galvojo, kad jis kalbėjo apie poilsio miegą.
  493. 14 Tada Jėzus tiesiai jiems pasakė: „Lozorius yra miręs.
  494. 15 Ir aš džiaugiuosi dėl jūsų, kad ten nebuvau, idant tikėtumėte; tačiau eikime pas jį“.
  495. 16 Tada Tomas, vadinamas Didimu, tarė savo bendramokiniams: „Eikime ir mes, kad mirtume su juo“.
  496. 17 Jėzus atėjęs rado, kad jau keturias dienas jis išgulėjo kape.
  497. 18 Na, o Betanija buvo arti Jeruzalės, maždaug už penkiolikos stadijų,
  498. 19 ir daugelis iš žydų atėjo pas Mortą ir Mariją jų paguosti dėl jų brolio.
  499. 20 Tada Morta, vos tik išgirdusi, kad Jėzus ateina, nuėjo ir pasitiko jį, bet Marija vis dar sėdėjo namuose.
  500. 21 Tada Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.
  501. 22 Bet žinau, kad netgi dabar, ko tik beprašysi Dievo, tau Dievas tai duos“.
  502. 23 Jėzus jai sako: „Tavo brolis prisikels“.
  503. 24 Morta jam sako: „Žinau, kad jis prisikels paskutinę dieną prisikėlime“.
  504. 25 Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas: kas manimi tiki, nors ir bus miręs, tačiau gyvens;
  505. 26 ir kas tik gyvena ir tiki manimi, niekada nemirs. Ar tuo tiki?“
  506. 27 Ji sako jam: „Taip, Viešpatie, aš tikiu, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į pasaulį“.
  507. 28 Ir taip pasakiusi ji nuėjo ir slapta pašaukė savo seserį Mariją, sakydama: „Mokytojas yra atėjęs ir tave šaukia“.
  508. 29 Vos tik tai išgirdusi ji greitai pakilo ir atėjo pas jį.
  509. 30 Na, o Jėzus dar nebuvo atėjęs į miestelį, bet tebebuvo toje vietoje, kur Morta jį pasitiko.
  510. 31 Tada žydai, kurie buvo su ja namuose ir ją guodė, pamatę, kad Marija skubiai pakilo ir išėjo, sekė paskui ją, sakydami: „Ji eina prie kapo ten paverkti“.
  511. 32 Tad, kai Marija atėjo, kur buvo Jėzus, ir pamatė jį, ji parpuolė prie jo kojų, sakydama jam: „Viešpatie, jei būtumei čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“.
  512. 33 Todėl kai Jėzus pamatė ją verkiančią ir taip pat verkiančius su ja atėjusius žydus, jis dejavo dvasioje ir buvo nerimastingas,
  513. 34 ir tarė: „Kur jį paguldėte?“ Jie tarė jam: „Viešpatie, ateik ir pažiūrėk“.
  514. 35 Jėzus pravirko.
  515. 36 Tada žydai tarė: „Štai kaip jis jį mylėjo!“
  516. 37 O vieni iš jų tarė: „Ar tas, kuris atvėrė aklojo akis, negalėjo padaryti, kad ir šis nebūtų miręs?“
  517. 38 Todėl Jėzus vėl dejuodamas savyje ateina prie kapo. Tai buvo ola, ir ant jos gulėjo akmuo.
  518. 39 Jėzus tarė: „Nuimkite akmenį“. Morta, mirusiojo sesuo, jam sako: „Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos kaip jis miręs “.
  519. 40 Jėzus jai sako: „Ar nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?“
  520. 41 Tada jie nuėmė akmenį nuo tos vietos, kur buvo paguldytas numirėlis. Ir Jėzus pakėlė savo akis ir tarė: „Tėve, dėkoju tau, kad išklausei mane.
  521. 42 Ir aš žinojau, kad tu visada manęs išklausai; bet dėl šalia stovinčios tautos tai pasakiau, kad jie tikėtų, jog tu mane siuntei“.
  522. 43 Ir taip pakalbėjęs jis sušuko garsiu balsu: „Lozoriau, išeik!“
  523. 44 Ir tas, kuris buvo miręs, išėjo laidojimo drobėmis surištomis rankomis ir kojomis, ir jo veidas buvo aprištas skepeta. Jėzus jiems sako: „Atriškite jį ir leiskite jam eiti“.
  524. 45 Tada daugelis iš žydų, kurie atėjo pas Mariją ir pamatė, ką Jėzus padarė, įtikėjo į jį.
  525. 46 Bet kai kurie iš jų nuėjo pas fariziejus ir papasakojo jiems, ką Jėzus padarė.
  526. 47 Tada vyriausieji kunigai ir fariziejai surinko tarybą ir tarė: „Ką darysime? Nes šitas žmogus daro daug stebuklų.
  527. 48 Jei mes taip jį paliksime, visi į jį įtikės, ir atėję romiečiai atims mūsų vietą ir tautą“.
  528. 49 O vienas iš jų, vardu Kajafas, tais pačiais metais būdamas aukščiausiasis kunigas, jiems tarė: „Jūs visiškai nieko neišmanote
  529. 50 nei neapsvarstote, kad mums yra naudingiau, jog vienas žmogus mirtų už tautą, idant nepražūtų visa tauta“.
  530. 51 O tai jis kalbėjo ne iš savęs, bet, būdamas tais metais aukščiausiasis kunigas, jis pranašavo, kad Jėzus turi mirti už šią tautą;
  531. 52 ir ne tik už šią tautą, bet kad jis taip pat turi surinkti į viena Dievo vaikus, kurie buvo išsklaidyti.
  532. 53 Tada, nuo tos dienos, jie drauge tarėsi, kad jį nužudytų.
  533. 54 Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų; bet iš ten nuėjo į kraštą netoli dykumos, į miestą, vadinamą Efraimu, ir ten laikėsi su savo mokiniais.
  534. 55 Ir čia pat buvo žydų Perėjimas, ir daugelis prieš Perėjimą ėjo iš to krašto aukštyn į Jeruzalę apsivalyti.
  535. 56 Tada jie ieškojo Jėzaus ir stovėdami šventykloje tarpusavyje kalbėjo: „Kaip jūs galvojate, ar jis neateis į šventę?“
  536. 57 Na, o vyriausieji kunigai ir fariziejai davė įsakymą, kad, jei kuris žinotų, kur jis esąs, tai praneštų, idant jie galėtų jį suimti.
  537. 1 Tada, šešios dienos prieš Perėjimą, Jėzus atėjo į Betaniją, kur buvo Lozorius, kuris buvo miręs, kurį jis prikėlė iš numirusių.
  538. 2 Ten jie pagamino jam vakarienę; ir Morta patarnavo; bet Lozorius buvo vienas iš sėdinčiųjų su juo už stalo.
  539. 3 Tada Marija paėmė svarą labai brangaus nardo tepalo ir patepė Jėzaus kojas, ir nušluostė jo kojas savo plaukais; ir namai prisipildė tepalo kvapo.
  540. 4 Tada vienas iš jo mokinių, Judas Iskariotas, Simono sūnus, kuris turėjo jį išduoti, sako:
  541. 5 „Kodėl šis tepalas nebuvo parduotas už tris šimtus denarų ir atiduotas vargšams?“
  542. 6 Jis tai sakė ne todėl, kad rūpinosi vargšais; bet todėl, kad buvo vagis ir turėjo krepšį, ir nešiojosi tai, kas buvo į jį įdedama.
  543. 7 Tada Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje, ji šitai laikė mano laidojimo dienai.
  544. 8 Nes vargšų visada turite su savimi, bet mane ne visada turite“.
  545. 9 Taigi daug žydų liaudies žinojo, kad jis ten buvo, ir jie atėjo ne vien dėl Jėzaus, bet taip pat kad pamatytų Lozorių, kurį jis prikėlė iš numirusių.
  546. 10 Bet vyriausieji kunigai tarėsi, kad jie ir Lozorių nužudytų;
  547. 11 kadangi dėl jo daugelis iš žydų išėjo ir įtikėjo į Jėzų.
  548. 12 Sekančią dieną daug liaudies, atėjusios į šventę, išgirdę, kad Jėzus ateina į Jeruzalę,
  549. 13 ėmė palmių šakas ir išėjo jo pasitikti, ir šaukė: „Osana! Palaimintas Izraelio Karalius, ateinantis Viešpaties vardu!“
  550. 14 O Jėzus, radęs jauną asilą, atsisėdo ant jo; kaip yra parašyta:
  551. 15 „Nebijok, Siono dukra; štai ateina tavo Karalius, sėdintis ant asilo kumeliuko“.
  552. 16 Iš pradžių jo mokiniai šito nesuprato; bet kai Jėzus buvo pašlovintas, tada jie prisiminė, kad šitai buvo apie jį parašyta, ir kad jie padarė jam tai.
  553. 17 Todėl tauta, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė jį iš numirusių, liudija.
  554. 18 Dėl šios priežasties tauta jį ir pasitiko, nes jie girdėjo, kad jis padarė šitą stebuklą.
  555. 19 Todėl fariziejai tarpusavyje kalbėjo: „Ar matote, kaip nieko negalite padaryti? Štai pasaulis nuėjo paskui jį“.
  556. 20 Ir tarp atėjusiųjų aukštyn per šventę pagarbinti buvo kai kurie graikai;
  557. 21 taigi tie atėjo pas Pilypą, kuris buvo iš Galilėjos Betsaidos, ir prašė jo, sakydami: „Pone, mes norime pamatyti Jėzų“.
  558. 22 Pilypas ateina ir pasako Andriejui, o Andriejus ir Pilypas vėl pasako Jėzui.
  559. 23 O Jėzus jiems atsakė, sakydamas: „Ateina valanda, kad būtų pašlovintas žmogaus Sūnus.
  560. 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekrenta į dirvą ir nemiršta, jis pasilieka vienas; bet jeigu jis miršta, jis atneša daug vaisių.
  561. 25 Kas myli savo gyvybę, tas ją praras; o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
  562. 26 Jei kas man tarnauja, tas teseka paskui mane; ir kur aš esu, ten bus ir mano tarnas; jei kas man tarnauja, tą gerbs mano Tėvas.
  563. 27 Dabar mano siela nerimastinga; ir ką aš sakysiu? Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos; bet dėl šios priežasties aš atėjau į šią valandą.
  564. 28 Tėve, pašlovink savo vardą“. Tada iš dangaus atėjo balsas, sakydamas: „Aš jį pašlovinau ir vėl pašlovinsiu“.
  565. 29 Todėl šalia stovinti ir tai girdėjusi tauta sakė, kad griaudėjo; kiti sakė: „Angelas jam kalbėjo“.
  566. 30 Jėzus atsakydamas tarė: „Šitas balsas atėjo ne dėl manęs, bet dėl jūsų“.
  567. 31 Dabar yra šio pasaulio teismas: dabar bus išmestas šio pasaulio kunigaikštis.
  568. 32 Ir jeigu aš būsiu pakeltas nuo žemės, prie savęs patrauksiu visus“.
  569. 33 Tai jis pasakė parodydamas, kokia mirtimi turės mirti.
  570. 34 Tauta jam atsakė: „Mes iš įstatymo girdėjome, kad Kristus pasilieka per amžius; o kaipgi tu sakai: ‘Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas’? Kas yra šis žmogaus Sūnus?“
  571. 35 Tada Jėzus jiems tarė: „Dar trumpam šviesa yra su jumis. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad ant jūsų neužeitų tamsa; nes tas, kuris vaikšto tamsoje, nežino, kur eina.
  572. 36 Kol turite šviesą, tikėkite šviesa, kad būtumėte šviesos vaikai“. Tai pasakęs Jėzus išėjo ir pasislėpė nuo jų.
  573. 37 Bet nors jis jų akivaizdoje padarė tiek daug stebuklų, tačiau jie netikėjo į jį,
  574. 38 kad išsipildytų pranašo Ezaijo pasakymas, kurį jis kalbėjo: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų pranešimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka?“
  575. 39 Todėl jie negalėjo tikėti, nes Ezaijas vėl sakė:
  576. 40 „Jis apakino jų akis ir užkietino jų širdį; kad jie nematytų savo akimis nei nesuprastų savo širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“.
  577. 41 Šitai kalbėjo Ezaijas, kai pamatė jo šlovę ir kalbėjo apie jį.
  578. 42 Tačiau ir tarp vyriausiųjų valdovų daugelis įtikėjo į jį; bet dėl fariziejų jie neišpažino jo, kad nebūtų išmesti iš sinagogos,
  579. 43 nes žmonių gyrių jie mėgo labiau negu Dievo gyrių.
  580. 44 Jėzus šaukė ir tarė: „Kas tiki į mane, tas tiki ne į mane, bet į tą, kuris mane siuntė.
  581. 45 Ir kas mato mane, mato tą, kuris mane siuntė.
  582. 46 Aš, šviesa, atėjau į pasaulį, kad kas į mane tiki, nepasiliktų tamsoje.
  583. 47 Ir jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį.
  584. 48 Kas mane atmeta ir nepriima mano žodžių, turi tą, kuris jį teisia: žodis, kurį aš kalbėjau, tas jį teis paskutiniąją dieną.
  585. 49 Nes aš nekalbėjau iš savęs; bet Tėvas, kuris mane siuntė, jis man davė įsakymą, ką turiu sakyti ir ką turiu kalbėti.
  586. 50 Ir aš žinau, kad jo įsakymas yra amžinas gyvenimas; todėl ką aš kalbu, kalbu taip, kaip man sakė Tėvas“.
  587. 1 Na, o prieš Perėjimo šventę, kai Jėzus žinojo, kad atėjo jo valanda, jog jis turi išeiti iš šio pasaulio pas Tėvą, mylėdamas savuosius, kurie buvo pasaulyje, jis mylėjo juos iki galo.
  588. 2 Ir pasibaigus vakarienei, velniui jau įdėjus į Simono sūnaus Judo Iskarioto širdį jį išduoti;
  589. 3 Jėzus, žinodamas, kad Tėvas davė visa į jo rankas ir kad jis buvo atėjęs iš Dievo ir ėjo pas Dievą;
  590. 4 kėlėsi nuo vakarienės ir padėjo į šoną savo drabužius; ir paėmęs rankšluostį apsijuosė.
  591. 5 Po to jis įpylė vandens į praustuvę ir pradėjo plauti mokiniams kojas, ir šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo apsijuosęs.
  592. 6 Tada jis atėjo prie Simono Petro; ir Petras jam sako: „Viešpatie, ar tu plausi mano kojas?“
  593. 7 Jėzus atsakydamas tarė jam: „Ką aš darau, tu dabar nežinai; bet po to sužinosi“.
  594. 8 Petras jam sako: „Niekada neplausi mano kojų“. Jėzus jam atsakė: „Jei aš neplausiu tavęs, tu su manimi neturi jokios dalies“.
  595. 9 Simonas Petras jam sako: „Viešpatie, ne vien mano kojas, bet taip pat rankas ir galvą“.
  596. 10 Jėzus jam sako: „Kas yra nuplautas, tam nereikia daugiau, kaip tik kojas nusiplauti, nes yra visas švarus; ir jūs esate švarūs, bet ne visi“.
  597. 11 Nes jis žinojo, kas turi jį išduoti; todėl sakė: „Ne visi esate švarūs“.
  598. 12 Taigi nuplovęs jų kojas ir pasiėmęs savo drabužius, ir vėl atsisėdęs jis tarė jiems: „Ar žinote, ką jums padariau?
  599. 13 Jūs mane vadinate Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote; nes aš tas esu.
  600. 14 Tad jei aš, jūsų Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jūsų kojas; tai ir jūs turite plauti vienas kito kojas.
  601. 15 Nes daviau jums pavyzdį, kad jūs darytumėte, kaip aš jums padariau.
  602. 16 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo viešpatį; nei pasiųstasis nėra didesnis už tą, kuris jį siuntė.
  603. 17 Jei žinote tai, jūs esate laimingi, jei tai darote.
  604. 18 Ne apie jus visus kalbu; aš žinau, kuriuos išsirinkau; bet kad išsipildytų Raštas: ‘Tas, kuris su manimi valgo duoną, pakėlė prieš mane savo kulną’.
  605. 19 Sakau jums dabar, prieš įvykstant, kad tam įvykus jūs tikėtumėte, jog aš esu tas.
  606. 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima tą, kurį siunčiu, tas priima mane; o kas priima mane, tas priima tą, kuris mane siuntė“.
  607. 21 Taip taręs, Jėzus buvo nerimastingas dvasioje ir liudijo, ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad vienas iš jūsų mane išduos“.
  608. 22 Tada mokiniai žiūrėjo vienas į kitą abejodami, apie kurį jis kalbėjo.
  609. 23 Na, o vienas iš jo mokinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo palinkęs prie Jėzaus krūtinės.
  610. 24 Todėl Simonas Petras pamojo jam, kad jis paklaustų, kas galėtų būti tas, apie kurį jis kalbėjo.
  611. 25 Tada jis, prigulęs prie Jėzaus krūtinės, jam sako: „Viešpatie, kuris tai?“
  612. 26 Jėzus atsakė: „Tai tas, kuriam aš duosiu gabaliuką, jį pamirkęs“. Ir pamirkęs gabaliuką padavė jį Simono sūnui Judui Iskariotui.
  613. 27 Ir po to gabaliuko Šėtonas įėjo į jį. Tada Jėzus jam tarė: „Ką darai, daryk greitai“.
  614. 28 Na, o prie stalo nei vienas nesuprato, kokiu tikslu jis jam tai kalbėjo.
  615. 29 Nes kai kurie iš jų manė, kadangi Judas turėjo krepšį, todėl Jėzus jam sakė: „Nupirk tai, ko mums reikia šventei“; arba kad jis ką nors duotų vargšams.
  616. 30 Tada jis, ėmęs gabaliuką, tuojau išėjo; o buvo naktis.
  617. 31 Todėl kai jis buvo išėjęs, Jėzus tarė: „Dabar žmogaus Sūnus yra pašlovintas, ir Dievas yra pašlovintas jame.
  618. 32 Jei Dievas yra pašlovintas jame, tai ir Dievas jį pašlovins savyje ir nedelsiant jį pašlovins.
  619. 33 Vaikeliai, dar trumpam esu su jumis. Jūs manęs ieškosite, ir kaip sakiau žydams: ‘Kur aš einu, jūs negalite ateiti’; taip dabar jums sakau.
  620. 34 Duodu jums naują įsakymą: kad mylėtumėte vienas kitą; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą.
  621. 35 Iš to visi žinos, kad esate mano mokiniai, jei turėsite vienas kitam meilės“.
  622. 36 Simonas Petras jam tarė: „Viešpatie, kur tu eini?“ Jėzus jam atsakė: „Kur aš einu, negali dabar sekti paskui mane; bet po to seksi paskui mane“.
  623. 37 Petras jam tarė: „Viešpatie, kodėl negaliu sekti paskui tave dabar? Aš už tave guldysiu savo gyvybę“.
  624. 38 Jėzus jam atsakė: „Ar tu už mane guldysi savo gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidys nebus pragydęs, kai triskart manęs išsiginsi“.
  625. 1 „Tenebūna nerimastingos jūsų širdys: tikite Dievu, tikėkite ir mane.
  626. 2 Mano Tėvo namuose yra daug buveinių; jei taip nebūtų, aš jums būčiau pasakęs. Einu paruošti jums vietą.
  627. 3 Ir jei einu ir paruošiu jums vietą, vėl ateisiu ir pasiimsiu jus pas save; kad ten, kur aš esu, būtumėte ir jūs.
  628. 4 Ir kur aš einu, jūs žinote, ir kelią žinote“.
  629. 5 Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini; ir kaip galime žinoti kelią?“
  630. 6 Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
  631. 7 Jei pažintumėte mane, tai pažintumėte ir mano Tėvą; ir nuo šiol jį pažįstate ir jį matėte“.
  632. 8 Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir to mums pakaks“.
  633. 9 Jėzus jam sako: „Buvau su jumis tokį ilgą laiką, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažinai? Kas matė mane, matė Tėvą; tad kaipgi tu sakai: ‘Parodyk mums Tėvą’?
  634. 10 Ar netiki, kad aš esu Tėve, o Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos aš jums kalbu, aš kalbu ne iš savęs, bet Tėvas, kuris gyvena manyje, jis daro darbus.
  635. 11 Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve, o Tėvas manyje; jei ne, tai tikėkite manimi dėl pačių darbų.
  636. 12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki į mane, tas irgi darys darbus, kuriuos aš darau; ir darys didesnius darbus už šituos; nes aš einu pas savo Tėvą.
  637. 13 Ir ko tik prašysite mano vardu, tai padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.
  638. 14 Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu.
  639. 15 Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.
  640. 16 Ir aš melsiu Tėvo, ir jis duos jums kitą Guodėją, kad jis pasiliktų su jumis per amžius,
  641. 17 tai yra, tiesos Dvasią, kurios pasaulis negali priimti, nes jos nemato nei jos nepažįsta; bet jūs pažįstate ją, nes ji gyvena su jumis ir bus jumyse.
  642. 18 Nepaliksiu jūsų be paguodos: ateisiu pas jus.
  643. 19 Dar trumpam, ir pasaulis manęs nebematys; bet jūs mane matysite; kadangi aš gyvenu, jūs irgi gyvensite.
  644. 20 Tą dieną jūs žinosite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.
  645. 21 Kas turi mano įsakymus ir jų laikosi, jis yra tas, kuris mane myli; o tas, kuris myli mane, bus mylimas mano Tėvo, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“.
  646. 22 Judas, ne Iskariotas, jam sako: „Viešpatie, kaip yra, kad nori apsireikšti mums, o ne pasauliui?“
  647. 23 Jėzus atsakydamas tarė jam: „Jei kas mane myli, tas laikysis mano žodžių; ir mano Tėvas jį mylės, ir mes pas jį ateisime ir susikursime pas jį savo buveinę.
  648. 24 Kas manęs nemyli, nesilaiko mano pasakymų; o žodis, kurį girdite, yra ne mano, bet mane siuntusio Tėvo.
  649. 25 Šitai jums kalbėjau dar būdamas su jumis.
  650. 26 Bet Guodėjas, kuris yra Šventoji DVASIA, kurią Tėvas atsiųs mano vardu, ji mokys jus visko ir primins jums viską, ką jums sakiau.
  651. 27 Palieku su jumis ramybę, duodu jums savo ramybę; aš jums duodu ne kaip pasaulis duoda. Tenebūna nerimastingos jūsų širdys ir tenebijo.
  652. 28 Girdėjote, kaip aš jums sakiau: ‘Išeinu ir vėl ateisiu pas jus’. Jei mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad sakiau: ‘Einu pas Tėvą’, nes mano Tėvas yra didesnis už mane.
  653. 29 Ir dabar, prieš tam įvykstant, aš jums pasakiau, kad kai tai įvyks, tikėtumėte.
  654. 30 Nuo šiol nebedaug kalbėsiu su jumis, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis, ir nieko manyje neturi.
  655. 31 Bet kad pasaulis žinotų, kad myliu Tėvą; ir kaip Tėvas davė man įsakymą, taip darau. Kelkitės, eikime iš čia“.
  656. 1 „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – žemdirbys.
  657. 2 Kiekvieną manyje esančią šaką, neduodančią vaisiaus, jis pašalina; o kiekvieną šaką, duodančią vaisių, apvalo, kad ji neštų daugiau vaisiaus.
  658. 3 Dabar jūs esate švarūs per žodį, kurį jums kalbėjau.
  659. 4 Pasilikite manyje, ir aš jumyse. Kaip šaka negali duoti vaisiaus iš savęs, jei ji nepasilieka vynmedyje, taip ir jūs negalite, jei nepasiliekate manyje.
  660. 5 Aš esu vynmedis, jūs esate šakos: kas pasilieka manyje, ir aš jame, tas neša daug vaisiaus; nes be manęs nieko negalite padaryti.
  661. 6 Jei kas nepasilieka manyje, yra išmetamas kaip šaka, ir sudžiūna; ir jas surenka ir įmeta į ugnį, ir jos yra sudeginamos.
  662. 7 Jei pasiliekate manyje, ir mano žodžiai pasilieka jumyse, prašysite, ko tik norėsite, ir jums tai bus padaryta.
  663. 8 Mano Tėvas yra pašlovintas tame, kad duodate daug vaisių; taip būsite mano mokiniai.
  664. 9 Kaip Tėvas mane mylėjo, taip aš jus mylėjau; pasilikite mano meilėje.
  665. 10 Jeigu laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje; kaip ir aš laikiausi savo Tėvo įsakymų, ir pasilieku jo meilėje.
  666. 11 Šitai aš jums kalbėjau, kad mano džiaugsmas liktų jumyse ir kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas.
  667. 12 Šitas yra mano įsakymas: kad mylėtumėte vienas kitą kaip aš jus mylėjau.
  668. 13 Niekas neturi didesnės meilės už tą, kad kas guldo savo gyvybę už savo draugus.
  669. 14 Jūs esate mano draugai, jei darote, ką aš jums įsakau.
  670. 15 Nuo šiol jūsų nebevadinu tarnais; nes tarnas nežino, ką daro jo viešpats; bet pavadinau jus draugais; nes viską, ką girdėjau iš savo Tėvo, daviau jums žinoti.
  671. 16 Jūs manęs neišsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau jus, kad jūs eitumėte ir neštumėte vaisių, ir kad jūsų vaisius išliktų; kad ko tik prašysite Tėvo mano vardu, jis jums tai duotų.
  672. 17 Šitai aš jums įsakau, kad mylėtumėte vienas kitą.
  673. 18 Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.
  674. 19 Jeigu jūs būtumėte iš pasaulio, pasaulis mylėtų savuosius; bet kadangi nesate iš pasaulio, bet aš jus išsirinkau iš pasaulio, todėl pasaulis jūsų nekenčia.
  675. 20 Prisiminkite žodį, kurį aš jums sakiau: ‘Tarnas nėra didesnis už savo viešpatį’. Jeigu jie mane persekiojo, tai ir jus persekios; jeigu jie laikėsi mano pasakymo, tai laikysis ir jūsų.
  676. 21 Bet visa tai jie darys jums dėl mano vardo, nes jie nepažįsta to, kuris mane siuntė.
  677. 22 Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės; bet dabar jie neturi priedangos savo nuodėmei.
  678. 23 Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo.
  679. 24 Jei nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių nepadarė niekas kitas, jie neturėtų nuodėmės; bet dabar jie ir matė, ir nekentė tiek manęs, tiek mano Tėvo.
  680. 25 Bet tai vyksta, kad išsipildytų žodis, kuris yra užrašytas jų įstatyme: ‘Jie nekentė manęs be priežasties’.
  681. 26 Bet kai bus atėjęs Guodėjas, kurį aš jums iš Tėvo atsiųsiu, – tiesos Dvasia, kuri išeina iš Tėvo, ji liudys apie mane;
  682. 27 ir jūs taipogi liudysite, nes buvote su manimi nuo pradžios“.
  683. 1 „Šitai jums kalbėjau, kad nepasipiktintumėte.
  684. 2 Jie išmes jus iš sinagogų; taip, ateina laikas, kad kiekvienas, kuris jus žudys, manys, jog atlieka tarnystę Dievui.
  685. 3 Ir tai jie darys jums, nes jie nepažino nei Tėvo, nei manęs.
  686. 4 Bet šitai jums pasakiau, kad atėjus laikui prisimintumėte, kad aš jums apie tai sakiau. Ir nesakiau jums to pradžioje, nes buvau su jumis.
  687. 5 Bet dabar einu pas tą, kuris mane siuntė; ir nei vienas iš jūsų manęs neklausia: ‘Kur eini?’
  688. 6 Bet kadangi pasakiau jums šitai, liūdesys pripildė jūsų širdį.
  689. 7 Tačiau aš sakau jums tiesą; jums yra naudinga, kad aš išeinu; nes jei neišeisiu, pas jus neateis Guodėjas; bet jei išeisiu, atsiųsiu jį pas jus.
  690. 8 Ir jis atėjęs bars pasaulį dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl teismo:
  691. 9 dėl nuodėmės, nes jie netiki į mane;
  692. 10 dėl teisumo, nes aš einu pas savo Tėvą, ir nebematysite manęs;
  693. 11 dėl teismo, nes šio pasaulio kunigaikštis yra nuteistas.
  694. 12 Daug dar ką turiu jums pasakyti, bet jūs dabar negalite to pakelti.
  695. 13 Tačiau kai ateis ji, tiesos Dvasia, ji ves jus į visą tiesą, nes kalbės ne iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir paskelbs jums tai, kas turės įvykti.
  696. 14 Ji pašlovins mane, nes ji ims iš mano, ir tai jums apsakys.
  697. 15 Visa, ką turi Tėvas, yra mano, todėl sakiau, kad ji ims iš mano, ir tai jums paskelbs.
  698. 16 Dar trumpam, ir nematysite manęs; ir vėl, dar trumpam, ir mane pamatysite, nes aš einu pas Tėvą“.
  699. 17 Tada kai kurie iš jo mokinių tarpusavyje sakė: „Kas tai yra, ką jis mums sako: ‘Dar trumpam, ir nematysite manęs; ir vėl, dar trumpam, ir mane pamatysite’ ir: ‘Nes aš einu pas Tėvą’?“
  700. 18 Todėl jie sakė: „Kas tai yra, ką jis sako: ‘Dar trumpam’? Mes nežinome, ką jis sako“.
  701. 19 Na, o Jėzus žinojo, kad jie norėjo jį klausti, ir tarė jiems: „Ar tarpusavyje klausinėjatės apie tai, kad pasakiau: ‘Dar trumpam, ir nematysite manęs; ir vėl, dar trumpam, ir mane pamatysite’?
  702. 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad jūs verksite ir raudosite, bet pasaulis džiaugsis; ir jūs sielvartausite, bet jūsų sielvartas pavirs džiaugsmu.
  703. 21 Moteris gimdymo kančiose sielvartauja, nes atėjo jos valanda; bet vos tik pagimdžiusi vaiką ji nebeprisimena skausmo iš džiaugsmo, kad žmogus gimė į pasaulį.
  704. 22 Todėl ir jūs dabar sielvartaujate, bet aš jus vėl pamatysiu, ir jūsų širdis džiaugsis, ir jūsų džiaugsmo niekas neatims iš jūsų.
  705. 23 Ir tą dieną nieko manęs neprašysite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvo mano vardu, jis jums tai duos.
  706. 24 Lig šiol nieko neprašėte mano vardu; prašykite, ir gausite, kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas.
  707. 25 Šitai jums kalbėjau patarlėmis, bet ateina laikas, kai nebekalbėsiu jums patarlėmis, tačiau aiškiai paskelbsiu jums apie Tėvą.
  708. 26 Tą dieną prašysite mano vardu, ir nesakau jums, kad aš maldausiu Tėvo už jus,
  709. 27 nes pats Tėvas jus myli, nes jūs mane mylėjote ir tikėjote, kad aš atėjau nuo Dievo.
  710. 28 Aš išėjau nuo Tėvo ir esu atėjęs į pasaulį; vėl palieku pasaulį ir einu pas Tėvą“.
  711. 29 Jo mokiniai jam tarė: „Štai dabar aiškiai kalbi ir nekalbi patarlės.
  712. 30 Dabar esame tikri, kad žinai viską, ir tau nereikia, jog kas nors tavęs klaustų; iš to mes tikime, kad tu išėjęs iš Dievo“.
  713. 31 Jėzus jiems atsakė: „Ar dabar tikite?
  714. 32 Štai ateina valanda, taip, dabar yra atėjusi, kad išsisklaidysite kiekvienas sau ir paliksite mane vieną, tačiau aš nesu vienas, nes su manimi yra Tėvas.
  715. 33 Šitai jums kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite suspaudimą, bet būkite linksmi; aš nugalėjau pasaulį“.
  716. 1 Šiuos žodžius kalbėjo Jėzus ir pakėlė savo akis į dangų, ir tarė: „Tėve, atėjo valanda; pašlovink savo Sūnų, kad ir tavo Sūnus tave pašlovintų;
  717. 2 kaip jam esi davęs valdžią visiems kūnams, kad jis duotų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos esi jam davęs.
  718. 3 O šis yra amžinas gyvenimas, kad jie pažintų tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Jėzų Kristų, kurį siuntei.
  719. 4 Aš pašlovinau tave žemėje; užbaigiau darbą, kurį man davei atlikti.
  720. 5 O dabar, o Tėve, pašlovink mane pačiu savimi ta šlove, kurią turėjau su tavimi pirmiau, nei buvo pasaulis.
  721. 6 Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio; jie buvo tavo, ir man juos davei; ir jie laikėsi tavo žodžio.
  722. 7 Dabar jie pažino, kad visa, ką man davei, yra iš tavęs.
  723. 8 Nes aš jiems daviau žodžius, kuriuos man davei; ir jie juos priėmė ir tikrai pažino, kad aš išėjau iš tavęs, ir jie įtikėjo, kad tu mane siuntei.
  724. 9 Aš meldžiu už juos, nesimeldžiu už pasaulį, bet už tuos, kuriuos man davei; nes jie tavo.
  725. 10 Ir visi manieji yra tavieji, o tavieji yra manieji; ir aš esu pašlovintas juose.
  726. 11 Ir dabar aš jau nebe pasaulyje, bet šitie yra pasaulyje, ir aš ateinu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk savo vardu tuos, kuriuos man davei, idant jie būtų viena, kaip mes.
  727. 12 Kol buvau su jais pasaulyje, aš išlaikiau juos tavo vardu; tuos, kuriuos man davei, išsaugojau, ir nei vienas iš jų nepražuvo, tiktai pražūties sūnus; idant išsipildytų Raštas.
  728. 13 O dabar ateinu pas tave; ir šitai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje išsipildžiusį mano džiaugsmą.
  729. 14 Aš jiems daviau tavo žodį; ir pasaulis jų nekentė, nes jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš nesu iš pasaulio.
  730. 15 Nesimeldžiu, kad tu pasiimtumei juos iš pasaulio, bet kad saugotum juos nuo pikto.
  731. 16 Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš nesu iš pasaulio.
  732. 17 Pašvęsk juos savąja tiesa; tavo žodis yra tiesa.
  733. 18 Kaip tu mane siuntei į pasaulį, taip ir aš juos siunčiau į pasaulį.
  734. 19 Ir dėl jų aš pašvenčiu save, kad ir jie būtų pašvęsti per tiesą.
  735. 20 Tačiau meldžiu ne vien už šituos, bet ir už tuos, kurie tikės į mane per jų žodį;
  736. 21 kad jie visi būtų viena; kaip tu, Tėve, esi manyje, ir aš tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse; idant pasaulis tikėtų, kad tu esi mane siuntęs.
  737. 22 Ir šlovę, kurią man davei, aš jiems daviau, kad jie būtų viena, kaip ir mes esame viena:
  738. 23 aš juose, ir tu manyje, idant jie taptų tobuli viename; ir kad pasaulis žinotų, jog tu mane siuntei ir juos mylėjai, kaip mylėjai mane.
  739. 24 Tėve, aš noriu, kad ir tie, kuriuos man davei, būtų su manimi, kur aš esu, idant jie matytų mano šlovę, kurią man davei, nes mylėjai mane prieš pasaulio įkūrimą.
  740. 25 O teisusis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, bet aš tave pažinau, ir šitie pažino, kad tu mane siuntei.
  741. 26 Ir aš jiems paskelbiau tavo vardą ir jį paskelbsiu, kad meilė, kuria mane mylėjai, būtų juose, ir aš juose.
  742. 1 Pakalbėjęs tuos žodžius Jėzus išėjo su savo mokiniais už Kedrono upelio, kur buvo sodas, į kurį įėjo jis ir jo mokiniai.
  743. 2 O Judas, kuris jį išdavė, taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus su savo mokiniais ten dažnai susieidavo.
  744. 3 Tada Judas, gavęs būrį vyrų ir pareigūnų iš vyriausiųjų kunigų ir fariziejų, ateina ten su žibintais, deglais ir ginklais.
  745. 4 Todėl Jėzus, žinodamas visa, kas jam turi atsitikti, išėjo ir jiems tarė: „Ko ieškote?“
  746. 5 Jie atsakė jam: „Jėzaus iš Nazareto“. Jėzus jiems sako: „Aš esu tas “. O Judas, kuris išdavė jį, irgi stovėjo su jais.
  747. 6 Tad vos tik jis ištarė jiems: „Aš esu tas “, jie atsitraukė atbulomis ir krito ant žemės.
  748. 7 Tada jis vėl jų paklausė: „Ko ieškote?“ Ir jie tarė: „Jėzaus iš Nazareto“.
  749. 8 Jėzus atsakė: „Sakiau jums, kad aš esu tas; taigi jei ieškote manęs, leiskite šitiems eiti“,
  750. 9 idant išsipildytų pasakymas, kurį jis kalbėjo: „Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nei vieno“.
  751. 10 Tada Simonas Petras, turėdamas kalaviją, išsitraukė jį, kirto aukščiausiojo kunigo tarnui ir nupjovė jo dešinę ausį. To tarno vardas buvo Malkus.
  752. 11 Tada Jėzus tarė Petrui: „Kišk savo kalaviją į makštį; argi aš negersiu taurės, kurią man davė mano Tėvas?“
  753. 12 Tada būrys, vadas ir žydų pareigūnai sučiupo Jėzų, jį surišo
  754. 13 ir nuvedė jį pirma pas Aną; nes jis buvo uošvis Kajafo, kuris tais pačiais metais buvo aukščiausiasis kunigas.
  755. 14 Na, o Kajafas buvo tas, kuris patarė žydams esant naudinga, kad vienas žmogus mirtų už tautą.
  756. 15 O Simonas Petras sekė paskui Jėzų ir taip padarė kitas mokinys; tas mokinys buvo pažįstamas aukščiausiajam kunigui ir įėjo su Jėzumi į aukščiausiojo kunigo rūmus.
  757. 16 Bet Petras stovėjo už durų. Tada išėjo tas kitas mokinys, kuris buvo pažįstamas aukščiausiajam kunigui, ir kalbėjo durininkei, ir įsivedė Petrą.
  758. 17 Tada panelė, durininkė, sako Petrui: „Ar ir tu tik nebūsi vienas iš šito žmogaus mokinių?“ Jis sako: „Nesu“.
  759. 18 O tarnai ir pareigūnai ten stovėjo susikūrę anglių ugnį; nes buvo šalta, ir jie šildėsi; ir Petras stovėjo su jais ir šildėsi.
  760. 19 Tada aukščiausiasis kunigas paklausė Jėzaus apie jo mokinius ir apie jo mokslą.
  761. 20 Jėzus jam atsakė: „Aš kalbėjau atvirai pasauliui; aš visada mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur visada susieina žydai; ir nieko nesakiau slapčia.
  762. 21 Kodėl manęs klausi? Klausk tų, kurie mane girdėjo, ką jiems sakiau; štai jie žino, ką aš sakiau“.
  763. 22 Ir kai jis taip pasakė, vienas iš šalia stovinčių pareigūnų sudavė Jėzui rankos delnu, sakydamas: „Ar taip atsakai aukščiausiajam kunigui?“
  764. 23 Jėzus jam atsakė: „Jei kalbėjau pikta, liudyk apie pikta, bet jei gera, tai kodėl mane muši?“
  765. 24 Na, o Anas išsiuntė jį surištą pas aukščiausiąjį kunigą Kajafą.
  766. 25 Ir Simonas Petras stovėjo ir šildėsi. Todėl jie tarė jam: „Ar ir tu tik nebūsi vienas iš jo mokinių?“ Jis tai paneigė ir tarė: „Nesu“.
  767. 26 Vienas iš aukščiausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nupjovė ausį, sako: „Argi aš tavęs nemačiau sode su juo?“
  768. 27 Tada Petras vėl išsigynė; ir tuojau pragydo gaidys.
  769. 28 Tada jie nuvedė Jėzų iš Kajafo į teismo rūmus; o buvo anksti; bet jie patys nėjo į teismo rūmus, kad nesusiterštų, bet kad galėtų valgyti Perėjimą.
  770. 29 Tada Pilotas išėjo pas juos ir tarė: „Kokį kaltinimą keliate prieš šitą žmogų?“
  771. 30 Jie atsakė ir jam tarė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, nebūtume jo tau perdavę“.
  772. 31 Tada Pilotas tarė jiems: „Pasiimkite jį ir teiskite jį pagal savo įstatymą“. Todėl žydai jam tarė: „Mums neteisėta nei vieno nužudyti“,
  773. 32 kad išsipildytų Jėzaus pasakymas, kurį jis kalbėjo, parodydamas, kokia mirtimi jis turės mirti.
  774. 33 Tada Pilotas vėl įėjo į teismo rūmus ir pašaukęs Jėzų jam tarė: „Ar tu esi žydų Karalius?“
  775. 34 Jėzus jam atsakė: „Ar tu tai sakai nuo savęs, ar kiti tau tai pasakė apie mane?“
  776. 35 Pilotas atsakė: „Ar aš žydas? Tavo tauta ir vyriausieji kunigai perdavė tave man; ką esi padaręs?“
  777. 36 Jėzus atsakė: „Mano karalystė yra ne iš šio pasaulio; jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, tuomet mano tarnai kovotų, kad aš nebūčiau atiduotas žydams; bet dabar mano karalystė ne iš čia“.
  778. 37 Todėl Pilotas jam tarė: „Tuomet tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu sakai, kad aš esu karalius. Tuo tikslu aš gimiau ir atėjau į pasaulį dėl to, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso“.
  779. 38 Pilotas jam sako: „Kas yra tiesa?“ Ir tai taręs jis vėl išėjo pas žydus ir jiems sako: „Aš nerandu jame jokios kaltės“.
  780. 39 Bet jūs turite paprotį, kad paleisčiau per Perėjimą jums vieną; tad ar norite, kad paleisčiau jums žydų Karalių?“
  781. 40 Tada vėl jie visi šaukė, sakydami: „Ne šitą, o Barabą“. Na, o Barabas buvo plėšikas.
  782. 1 Todėl tad Pilotas paėmė Jėzų ir nuplakdino jį.
  783. 2 Ir kareiviai nupynė erškėčių vainiką ir uždėjo jį ant jo galvos, ir apvilko jį purpuriniu rūbu,
  784. 3 ir tarė: „Sveikas, žydų Karaliau!“, ir mušė jį rankomis.
  785. 4 Taigi Pilotas vėl išėjo ir jiems sako: „Štai išvedu jį pas jus, idant žinotumėte, kad nerandu jame jokios kaltės“.
  786. 5 Tada Jėzus išėjo, dėvėdamas erškėčių vainiką ir purpurinį rūbą. Ir Pilotas jiems sako: „Štai žmogus!“
  787. 6 Todėl jį pamatę vyriausieji kunigai ir pareigūnai šaukė, sakydami: „Nukryžiuok jį, nukryžiuok!“ Pilotas jiems sako: „Jūs pasiimkite jį ir nukryžiuokite; nes aš nerandu jame jokios kaltės“.
  788. 7 Žydai jam atsakė: „Mes turime įstatymą, ir pagal mūsų įstatymą jis turi mirti, nes jis darė save Dievo Sūnumi“.
  789. 8 Todėl Pilotas, išgirdęs šį pasakymą, dar labiau išsigando;
  790. 9 ir vėl nuėjo į teismo rūmus ir sako Jėzui: „Iš kur tu esi?“ Bet Jėzus nedavė jam atsakymo.
  791. 10 Tada Pilotas jam sako: „Nekalbi su manimi? Ar nežinai, kad turiu valdžią tave nukryžiuoti ir turiu valdžią tave paleisti?“
  792. 11 Jėzus atsakė: „Tu prieš mane visiškai neturėtum jokios valdžios, jei tau nebūtų jos duota iš aukštybių; todėl tas, kuris mane atidavė tau, turi didesnę nuodėmę“.
  793. 12 Ir nuo tada Pilotas siekė jį paleisti, bet žydai šaukė, sakydami: „Jei šitą paleisi, tu nesi ciesoriaus draugas – kas darosi karaliumi, tas kalba prieš ciesorių“.
  794. 13 Todėl Pilotas, išgirdęs šitą pasakymą, išvedė Jėzų ir atsisėdo į teismo krasę vietoje, vadinamoje Grindiniu, o hebrajiškai – Gabata.
  795. 14 O tai buvo Perėjimo pasiruošimas ir apie šeštą valandą; ir jis sako žydams: „Štai jūsų Karalius!“
  796. 15 Bet jie šaukė: „Šalin, šalin jį, nukryžiuok jį!“ Pilotas jiems sako: „Ar turiu nukryžiuoti jūsų Karalių?“ Vyriausieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tik ciesorių“.
  797. 16 Taigi tuomet jis jiems atidavė jį, kad būtų nukryžiuotas. Ir jie paėmę Jėzų nusivedė.
  798. 17 Ir jis, nešdamas savo kryžių, išėjo į vietą, vadinamą Kaukolės vieta, kuri hebrajiškai vadinama Golgota,
  799. 18 kur jie nukryžiavo jį ir su juo kitus du, iš kiekvieno šono po vieną, o Jėzų viduryje.
  800. 19 Ir Pilotas užrašęs antraštę uždėjo ją ant kryžiaus. Ir užrašas buvo: „JĖZUS IŠ NAZARETO, ŽYDŲ KARALIUS“.
  801. 20 Tad šią antraštę skaitė daugelis iš žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto; ir buvo užrašyta hebrajiškai, graikiškai ir lotyniškai.
  802. 21 Tada žydų vyriausieji kunigai tarė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų Karalius’; bet, kad jis sakė: ‘Aš esu žydų Karalius’“.
  803. 22 Pilotas atsakė: „Ką parašiau, tą parašiau“.
  804. 23 Tada kareiviai, nukryžiavę Jėzų, paėmė jo drabužius ir padarė keturias dalis, kiekvienam kareiviui po dalį; ir taip pat jo marškinius; na, o marškiniai buvo be siūlės, nuo viršaus ištisai austi.
  805. 24 Todėl jie tarpusavyje tarė: „Neplėšykime jų, bet meskime dėl jų burtą, kieno jie bus“, idant išsipildytų Raštas, kuris sako: „Jie tarpusavyje dalijosi mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtą.” Dėl to kareiviai šitai darė.
  806. 25 Na, o prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina ir jo motinos sesuo, Marija – Kleopo žmona, ir Marija Magdalietė.
  807. 26 Taigi Jėzus, pamatęs savo motiną ir šalia stovintį mokinį, kurį jis mylėjo, sako savo motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“
  808. 27 Po to jis sako mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos tas mokinys pasiėmė ją į savo namus.
  809. 28 Po šito, žinodamas, kad jau viskas atlikta, kad išsipildytų Raštas, Jėzus sako: „Trokštu“.
  810. 29 Na, o ten stovėjo indas, pilnas acto, ir jie pripildė kempinę acto, uždėjo ją ant yzopo ir pridėjo prie jo burnos.
  811. 30 Todėl Jėzus, ėmęs acto, tarė: „Užbaigta“, ir nuleidęs savo galvą atidavė dvasią.
  812. 31 Kadangi buvo pasiruošimas, kad sabato dieną kūnai nepasiliktų ant kryžiaus (nes ta sabato diena buvo didelė diena), žydai maldavo Piloto, kad būtų sulaužytos jų kojos ir jie būtų nuimti.
  813. 32 Tada atėjo kareiviai ir sulaužė pirmojo kojas ir kito, kuris buvo su juo nukryžiuotas.
  814. 33 Bet kai jie atėjo prie Jėzaus ir pamatė, kad jis jau nebegyvas, jie nelaužė jo kojų,
  815. 34 bet vienas iš kareivių ietimi perdūrė jo šoną, ir tuojau pat išbėgo kraujas bei vanduo.
  816. 35 Ir tas, kuris tai matė, liudija, ir jo liudijimas yra teisingas; ir jis žino, kad sako tiesą, idant jūs tikėtumėte.
  817. 36 Nes tai atsitiko, kad išsipildytų Raštas: „Jo kaulas nebus sulaužytas“.
  818. 37 Ir vėl, kitas Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.
  819. 38 Ir po to Juozapas iš Arimatėjos, būdamas Jėzaus mokinys, bet slapta dėl žydų baimės, maldavo Piloto, kad galėtų paimti Jėzaus kūną; ir Pilotas davė jam leidimą. Todėl jis atėjo ir paėmė Jėzaus kūną.
  820. 39 Ir taip pat atėjo Nikodemas, kuris iš pradžių atėjo pas Jėzų nakčia, ir atnešė apie šimto svarų svorio miros ir alavijo mišinio.
  821. 40 Tada jie paėmė Jėzaus kūną ir įvyniojo jį į linines drobes su kvepalais, kaip žydų paprotys yra laidoti.
  822. 41 Na, o toje vietoje, kur jis buvo nukryžiuotas, buvo sodas, o sode naujas kapas, kuriame dar niekada niekas nebuvo paguldytas.
  823. 42 Taigi jie ten paguldė Jėzų dėl žydų pasiruošimo dienos; nes kapas buvo čia pat.
  824. 1 Pirmąją savaitės dieną, anksti, kai dar buvo tamsu, ateina Marija Magdalietė prie kapo ir mato nuo kapo patrauktą akmenį.
  825. 2 Tada ji bėga ir ateina pas Simoną Petrą ir pas kitą mokinį, kurį mylėjo Jėzus, ir jiems sako: „Jie paėmė iš kapo Viešpatį, ir nežinome, kur jį paguldė“.
  826. 3 Todėl Petras ir tas kitas mokinys išėjo ir atėjo prie kapo.
  827. 4 Taip jie bėgo abu kartu; bet kitas mokinys aplenkė Petrą ir pirmas atėjo prie kapo.
  828. 5 Ir pasilenkęs ir žiūrėdamas vidun pamatė gulinčias linines drobes; tačiau į vidų nėjo.
  829. 6 Tada ateina paskui jį Simonas Petras ir įėjo į kapą, ir mato gulinčias linines drobes
  830. 7 ir skepetą, kuri buvo aplink jo galvą, ne gulinčią su lininėmis drobėmis, bet suvyniotą atskirai kitoje vietoje.
  831. 8 Tada įėjo ir tas kitas mokinys, kuris pirmas atėjo prie kapo, ir jis pamatė ir patikėjo.
  832. 9 Nes jie dar nepažino Rašto, kad jis turi prisikelti iš numirusiųjų.
  833. 10 Tada tie mokiniai vėl nuėjo į savuosius namus.
  834. 11 Bet Marija stovėjo lauke prie kapo verkdama; ir kai verkė, ji pasilenkė ir pažiūrėjo į kapą,
  835. 12 ir mato du angelus baltais rūbais sėdinčius – vieną prie galvos, o kitą prie kojų, kur buvo gulėjęs Jėzaus kūnas.
  836. 13 Ir jie sako jai: „Moterie, kodėl verki?“ Ji sako jiems: „Nes jie paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur jį paguldė“.
  837. 14 Ir taip pasakiusi ji atsisuko atgal ir pamatė Jėzų stovintį, ir nepažino, kad tai buvo Jėzus.
  838. 15 Jėzus jai sako: „Moterie, kodėl verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, kad jis esąs sodininkas, jam sako: „Pone, jei tu jį iš čia išnešei, pasakyk man, kur jį paguldei, ir aš jį pasiimsiu“.
  839. 16 Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsisuko ir jam sako: „Rabuni!“, tai reiškia: „Mokytojau!“
  840. 17 Jėzus jai sako: „Neliesk manęs; nes aš dar nepakilau pas savo Tėvą; bet eik pas mano brolius ir sakyk jiems: ‘Aš kylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą; pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.
  841. 18 Marija Magdalietė atėjo ir pasakė mokiniams, kad ji mačiusi Viešpatį, ir kad jis jai kalbėjęs šitai.
  842. 19 Tada, tos pačios dienos vakare, esant pirmai savaitės dienai, kai durys buvo užrakintos, kur mokiniai buvo susirinkę dėl žydų baimės, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir jiems sako: „Ramybė tebūna jums!“
  843. 20 Ir taip pasakęs parodė jiems savo rankas ir savo šoną. Tada mokiniai, pamatę Viešpatį, apsidžiaugė.
  844. 21 Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Ramybė tebūna jums! Kaip mano Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu“.
  845. 22 Ir tai taręs jis kvėpė į juos ir jiems sako: „Imkite Šventąją DVASIĄ:
  846. 23 kieno nuodėmes atleisite, tiems jos bus atleistos; ir kieno nuodėmes sulaikysite, jos bus sulaikytos“.
  847. 24 Bet Tomas, vienas iš dvylikos, vadinamas Didimu, nebuvo su jais, kai atėjo Jėzus.
  848. 25 Todėl kiti mokiniai jam tarė: „Mes matėme Viešpatį“. Bet jis tarė jiems: „Jei nepamatysiu jo rankose vinių žymės, neįdėsiu savo piršto į vinių žymę ir neįkišiu savo rankos į jo šoną, netikėsiu“.
  849. 26 Ir po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo viduje, ir Tomas su jais; tada atėjo Jėzus, esant užrakintoms durims, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė tebūna jums!“
  850. 27 Tada jis sako Tomui: „Ištiesk čia savo pirštą ir pažiūrėk į mano rankas; ir ištiesk čia savo ranką, ir įkišk ją į mano šoną; ir nebūk netikintis, bet tikintis“.
  851. 28 Ir Tomas atsakydamas tarė jam: „Mano Viešpatie ir mano Dieve!“
  852. 29 Jėzus jam sako: „Tomai, tu įtikėjai todėl, kad mane pamatei; palaiminti tie, kurie nematė, tačiau įtikėjo“.
  853. 30 Ir daug kitų ženklų iš tiesų darė Jėzus savo mokinių akivaizdoje, kurie nėra užrašyti šioje knygoje;
  854. 31 bet šitie yra užrašyti, idant jūs įtikėtumėte, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus; ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.
  855. 1 Po to Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberijo jūros; ir jis pasirodė šitaip.
  856. 2 Kartu buvo Simonas Petras ir Tomas, vadinamas Didimu, ir Natanaelis iš Galilėjos Kanos, ir Zebediejaus sūnūs, ir kiti du iš jo mokinių.
  857. 3 Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie sako jam: „Mes irgi einame su tavimi“. Jie išėjo ir tuojau įlipo į laivą; ir tą naktį jie nieko nesugavo.
  858. 4 Bet kai jau atėjo rytas, Jėzus stovėjo ant kranto; bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus.
  859. 5 Tada Jėzus jiems sako: „Vaikai, ar turite kokio maisto?“ Jie atsakė jam: „Ne“.
  860. 6 O jis jiems tarė: „Užmeskite tinklą dešinėje laivo pusėje, ir užtiksite“. Taigi jie užmetė, ir jau nebepajėgė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
  861. 7 Todėl tas mokinys, kurį mylėjo Jėzus, sako Petrui: „Tai – Viešpats“. Na, o kai Simonas Petras išgirdo, kad tai buvo Viešpats, jis apsijuosė žvejo drabužiu (nes buvo nuogas) ir metėsi į jūrą.
  862. 8 Ir kiti mokiniai atvyko mažu laivu (nes buvo netoli nuo sausumos, bet apie du šimtus uolekčių), vilkdami tinklą su žuvimis.
  863. 9 Vos tik atvykę į sausumą ten pamatė anglių laužą ir ant jo padėtą žuvį ir duoną.
  864. 10 Jėzus jiems sako: „Atneškite iš žuvų, kurias dabar sugavote“.
  865. 11 Simonas Petras nuėjo ir ištraukė į sausumą tinklą, pilną didelių žuvų, šimtą penkiasdešimt tris; ir nors jų buvo tiek daug, tačiau tinklas nebuvo sutrūkęs.
  866. 12 Jėzus jiems sako: „Ateikite ir pietaukite!“ Ir nei vienas iš mokinių nedrįso jo klausti: „Kas tu esi?“, žinodami, kad tai buvo Viešpats.
  867. 13 Tada ateina Jėzus, paima duoną ir duoda jiems, ir taip pat žuvį.
  868. 14 Na, o šitas yra trečias kartas, kai Jėzus pasirodė savo mokiniams po to, kai jis buvo prisikėlęs iš numirusių.
  869. 15 Tad jiems papietavus Jėzus sako Simonui Petrui: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Jis sako jam: „Taip, Viešpatie; tu žinai, kad tave myliu“. Jis sako jam: „Ganyk mano avinėlius“.
  870. 16 Jis vėl jam sako antrą kartą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Jis sako jam: „Taip, Viešpatie; tu žinai, kad tave myliu“. Jis sako jam: „Ganyk mano avis“.
  871. 17 Jis sako jam trečią kartą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad jis sakė jam trečią kartą: „Ar myli mane?“ Ir jis tarė jam: „Viešpatie, tu žinai viską; tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam sako: „Ganyk mano avis.
  872. 18 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, susijuosdavai ir vaikščiodavai kur norėjai; bet kai būsi senas, ištiesi savo rankas, o kitas tave apjuos ir ves tave, kur nenori“.
  873. 19 Tai jis kalbėjo parodydamas, kokia mirtimi jis pašlovinsiąs Dievą. Ir tai pasakęs jis sako jam: „Sek paskui mane!“
  874. 20 Tada Petras atsisukęs mato iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo; kuris taip pat per vakarienę palinko prie jo krūtinės ir tarė: „Viešpatie, kuris yra tas, kuris tave išduoda?“
  875. 21 Petras, matydamas jį, sako Jėzui: „Viešpatie, o ką darys šitas?“
  876. 22 Jėzus jam sako: „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas tau dėl to? Tu sek paskui mane“.
  877. 23 Tada šis pasakymas plačiai pasklido tarp brolių, kad tas mokinys nemirsiąs; tačiau Jėzus jam nesakė: „Jis nemirs“; bet: „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas tau dėl to?“
  878. 24 Šitas yra mokinys, kuris liudija apie šituos dalykus ir tai užrašė; ir mes žinome, kad jo liudijimas yra tikras.
  879. 25 Ir yra taip pat daug kitų dalykų, kuriuos padarė Jėzus; jei kiekvienas iš jų būtų užrašytas, aš manau, kad net pats pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos. Amen.
RAW Paste Data
We use cookies for various purposes including analytics. By continuing to use Pastebin, you agree to our use of cookies as described in the Cookies Policy. OK, I Understand
 
Top