heb

1 Dievas, kuris daug kartų ir įvairiais būdais praeityje kalbėjo tėvams per pranašus,
2 šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per savo Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, per kurį taipogi padarė pasaulius;
3 kuris, būdamas jo šlovės spindesys bei tikslus jo asmens atvaizdas ir viską laikantis savo jėgos žodžiu, savimi nuvalęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didenybės dešinėje aukštybėse;
4 tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldu gavo vardą.
5 Nes kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: „Tu esi mano Sūnus, šią dieną aš tave pagimdžiau“? Ir vėl: „Aš būsiu jam Tėvas, o jis man bus Sūnus“?
6 Ir vėl, kai įveda pirmagimį į pasaulį, jis sako: „Ir tegarbina jį visi Dievo angelai“.
7 O apie angelus jis sako: „Jis padaro savo angelus dvasiomis ir savo tarnus – ugnies liepsna“.
8 Bet Sūnui sako: „Tavo sostas, o Dieve, yra per amžių amžius: teisumo skeptras – tavo karalystės skeptras.
9 Tu pamilai teisumą ir nekentei neteisybės; todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi daugiau nei tavo bendrus“.
10 Ir: „Tu, Viešpatie, pradžioje padėjai žemės pamatą; ir dangūs yra tavo rankų darbai;
11 jie pražus, bet tu pasiliksi; ir jie visi pasens kaip drabužis;
12 ir kaip apsiaustą juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti; bet tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs“.
13 Bet kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: „Sėskis mano dešinėje, kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju“?
14 Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie bus išgelbėjimo paveldėtojai?
1 Todėl mes turime dar uoliau kreipti dėmesį į tai, ką esame girdėję, kad kuriuo metu neleistume tam išsprūsti.
2 Nes jei per angelus kalbėtas žodis buvo tvirtas, ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas gaudavo teisingą atlygio užmokestį;
3 tai kaip mes pabėgsime, jei nepaisysime tokio didžio išgelbėjimo; kuris pirma buvo pradėtas kalbėti Viešpaties ir mums patvirtintas jį girdėjusiųjų;
4 ir Dievui jiems liudijant ženklais ir nuostabomis, ir įvairiais stebuklais, ir Šventosios DVASIOS dovanomis, pagal jo valią?
5 Nes ne angelams jis pajungė ateinantį pasaulį, apie kurį mes kalbame.
6 Bet kažkas kažkur paliudijo sakydamas: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni? Arba žmogaus sūnus, kad jį aplankai?
7 Tu padarei jį truputį žemesnį už angelus; apvainikavai jį šlove bei garbe ir pastatei jį virš savo rankų darbų;
8 visa padėjai po jo kojomis pavaldumui“. Nes tame, kad visa padėjo po juo pavaldumui, jis nepaliko nieko, kas nebūtų po juo padėta. Bet dabar dar nematome, kad visa padėta po juo.
9 Bet matome Jėzų, tapusį truputį žemesniu už angelus dėl mirties kančios, apvainikuotą šlove ir garbe; kad Dievo malone jis už kiekvieną paragautų mirties.
10 Nes priderėjo jam, dėl kurio yra visa, ir per kurį yra visa, vedant daugybę sūnų į šlovę, per kentėjimus ištobulinti jų išgelbėjimo vadą.
11 Nes tiek šventintojas, tiek pašvenčiamieji – visi yra iš vieno; dėl šios priežasties jis nesigėdija juos vadinti broliais,
12 sakydamas: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, bažnyčios viduryje tau giedosiu gyrių“.
13 Ir vėl: „Aš juo pasitikėsiu“. Ir vėl: „Štai aš ir vaikai, kuriuos man davė Dievas“.
14 Kadangi vaikai yra kūno ir kraujo dalininkai, tai taip pat ir jis pats buvo to dalininkas; kad per mirtį sunaikintų tą, kuris turėjo mirties galią, tai yra velnią;
15 ir išvaduotų tuos, kurie dėl mirties baimės visą savo gyvenimą buvo pavaldūs vergystei.
16 Nes iš tiesų jis neprisiėmė angelų prigimties, bet prisiėmė Abraomo sėklą.
17 Todėl viskuo jam priderėjo tapti panašiu į savo brolius, kad jis būtų gailestingas ir ištikimas aukščiausiasis kunigas tame, kas priklauso Dievui, kad atliktų sutaikinimą už tautos nuodėmes.
18 Nes tame, kad jis pats kentėjo, kai buvo gundomas, jis yra pajėgus pagelbėti gundomiems.
1 Todėl, šventi broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite į mūsų išpažinimo Apaštalą ir Aukščiausiąjį Kunigą Kristų Jėzų;
2 kuris buvo ištikimas tam, kuris jį paskyrė, kaip ir Mozė buvo ištikimas visuose jo namuose.
3 Nes šitas buvo laikomas vertu didesnės šlovės negu Mozė, tiek, kiek namų statytojas turi daugiau garbės už namus.
4 Nes kiekvienas namas yra kieno tai statomas; bet tas, kuris viską pastatė, yra Dievas.
5 Ir Mozė iš tiesų buvo ištikimas visuose jo namuose kaip tarnas, paliudijimui to, apie ką paskui turėjo būti kalbama;
6 bet Kristus, kaip sūnus, viešpatauja savo namams; kurio namai esame mes, jei tvirtai išlaikome pasitikėjimą ir vilties džiaugsmą tvirtą iki galo.
7 Todėl (kaip sako Šventoji DVASIA: „Šiandien, jei išgirsite jo balsą,
8 neužkietinkite savo širdžių kaip per kurstymą gundymo dieną dykumoje,
9 kai jūsų tėvai mane gundė, mane mėgino ir matė mano darbus per keturiasdešimt metų.
10 Todėl aš liūdėjau dėl šios kartos ir tariau: ‘Jie visados klysta savo širdyje; ir jie nėra pažinę mano kelių’.
11 Tai aš prisiekiu savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį’“.)
12 žiūrėkitės, broliai, kad kuriame iš jūsų nebūtų pikta netikėjimo širdis, atsitraukiant nuo gyvojo Dievo.
13 Bet raginkite vienas kitą kas dieną, kol dar yra vadinama Šiandien; kad kuris iš jūsų nebūtų užkietintas per nuodėmės apgaulę.
14 Nes mes esame tapę Kristaus dalininkais, jei išlaikome mūsų pasitikėjimo pradžią tvirtą iki galo;
15 kol yra sakoma: „Šiandien, jei išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių, kaip per kurstymą“.
16 Nes kai kurie išgirdę kurstė; tačiau ne visi išėjusieji iš Egipto per Mozę.
17 Bet dėl kurių jis liūdėjo keturiasdešimt metų? Argi ne dėl tų, kurie nusidėjo, kurių lavonai krito dykumoje?
18 O kuriems jis prisiekė, kad neįeis į jo poilsį, jei ne tiems, kurie netikėjo?
19 Taigi matome, kad jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo.
1 Todėl bijokime, kad kuris iš jūsų neatrodytų atsilikęs nuo mums palikto pažado įeiti į jo poilsį.
2 Nes mums buvo paskelbta evangelija kaip ir jiems, bet paskelbtas žodis jiems nedavė naudos, nebuvęs sujungtas su tikėjimu tuose, kurie jį girdėjo.
3 Nes mes, kurie įtikėjome, įeiname į poilsį, kaip jis sakė: „Kaip aš prisiekiau savo rūstybėje, jeigu jie įeis į mano poilsį“; nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio įkūrimo.
4 Nes jis tam tikroje vietoje apie septintąją dieną kalbėjo šitaip: „Ir Dievas septintąją dieną ilsėjosi nuo visų savo darbų“.
5 Ir toje vietoje vėl: „Jeigu jie įeis į mano poilsį“.
6 Tad kadangi pasilieka, kad kai kurie turi į jį įeiti, o tie, kuriems ji pirma buvo paskelbta, į jį neįėjo dėl netikėjimo;
7 vėlgi, jis apriboja tam tikra diena, sakydamas Dovyde: „Šiandien“, – po tokio ilgo laiko; kaip yra pasakyta: „Šiandien, jei išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“.
8 Nes jeigu Jėzus būtų jiems davęs poilsį, tuomet po to jis nebūtų kalbėjęs apie kitą dieną.
9 Todėl Dievo tautai pasilieka poilsis.
10 Nes tas, kuris įėjo į jo poilsį, irgi paliovė savo darbus, kaip Dievas – savus.
11 Todėl stenkimės įeiti į tą poilsį, kad kuris nenupultų, sekdamas tuo pačiu netikėjimo pavyzdžiu.
12 Nes Dievo žodis yra gyvas ir galingas, ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, prasiskverbiantis iki ten, kur persiskiria siela ir dvasia, ir sąnariai bei kaulų smegenys, ir įžvelgiantis širdies mintis bei ketinimus.
13 Ir nėra nei vieno sutvėrimo neaiškaus jo akyse; bet visa yra nuoga ir atidengta akims to, su kuriuo turime reikalą.
14 Tad kadangi turime didį aukščiausiąjį kunigą, perėjusį į dangus, Jėzų, Dievo Sūnų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo.
15 Nes mes turime ne tokį aukščiausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių; bet kuris buvo visais atžvilgiais gundytas, kaip ir mes, tačiau be nuodėmės.
16 Todėl drąsiai ateikime prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu laiku.
1 Nes kiekvienas aukščiausiasis kunigas, paimtas iš žmonių tarpo, yra paskiriamas dėl žmonių dalykuose, priklausančiuose Dievui, kad aukotų tiek dovanas, tiek aukas už nuodėmes,
2 kuris gali užjausti nežinančiuosius ir nuklydusius nuo kelio; nes ir jis pats yra apgaubtas silpnybės.
3 Ir dėl jos jis turi, kaip už tautą, taip ir už save, aukoti už nuodėmes.
4 Ir nei vienas sau nepasiima tos garbės, bet tas, kuris yra Dievo pašauktas, kaip buvo Aaronas.
5 Taip ir Kristus šlovino ne pats save, kad taptų aukščiausiuoju kunigu; bet tas, kuris jam tarė: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“.
6 Kaip jis sako ir kitoje vietoje: „Tu esi kunigas per amžius pagal Melchizedeko tvarką“.
7 Kuris savo kūno dienomis su stipriu šauksmu bei ašaromis aukojęs maldas ir prašymus tam, kuris buvo pajėgus jį išgelbėti iš mirties, ir buvo išklausytas dėl savo baimės;
8 nors jis buvo Sūnus, tačiau išmoko klusnumo per tai, ką iškentėjo;
9 ir ištobulintas tapo amžinojo išgelbėjimo autoriumi visiems, kurie jam paklūsta;
10 Dievo pavadintas aukščiausiuoju kunigu pagal Melchizedeko tvarką.
11 Apie kurį turime pasakyti daug dalykų ir sunkiai išsakomų, kadangi esate silpnai girdintys.
12 Nes kuomet pagal laiką turėtumėte būti mokytojai, jums reikia, kad kas jus vėl mokytų, kas yra Dievo ištartų žodžių pradmenys; ir tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.
13 Nes kiekvienas, vartojantis pieną, yra nepatyręs teisumo žodyje; nes yra kūdikis.
14 Bet stiprus valgis tinka subrendusiems, tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų tiek gera, tiek pikta.
1 Todėl, palikę Kristaus mokslo pradmenis, eikime toliau į tobulumą; iš naujo nedėdami pamato atgailos nuo negyvų darbų ir tikėjimo į Dievą,
2 mokslo krikštų, rankų uždėjimo, mirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo teismo.
3 Ir tai padarysime, jei Dievas leis.
4 Nes tie, kurie kartą buvo apšviesti ir paragavo dangiškosios dovanos, ir tapo Šventosios DVASIOS dalininkais,
5 ir paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio pasaulio jėgų,
6 ir jei jie atkrenta, jų nebeįmanoma vėl atnaujinti atgailai; nes jie iš naujo kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato jį viešai gėdai.
7 Nes žemė, sugerianti dažnai ant jos krentantį lietų ir duodanti žoles, tinkančias tiems, kurie ją įdirba, gauna palaiminimą iš Dievo;
8 bet ta, kuri neša erškėčius ir usnis, yra atmetama ir yra arti prakeikimo; kurios galas – sudeginimas.
9 Bet mylimieji, nors taip kalbame, mes esame apie jus įsitikinę ko geresnio ir to, kas lydi išgelbėjimą.
10 Nes Dievas nėra neteisus, kad pamirštų jūsų darbą ir triūsą meilės, kurią parodėte jo vardui tuo, kad tarnavote šventiesiems ir tarnaujate.
11 Ir mes trokštame, kad kiekvienas iš jūsų iki galo rodytų tokį patį stropumą pilnam vilties užtikrintumui;
12 kad nebūtumėte tingūs, bet sekėjai tų, kurie per tikėjimą ir kantrumą paveldi pažadus.
13 Nes kai Dievas davė pažadą Abraomui, kadangi negalėjo niekuo didesniu prisiekti, jis prisiekė savimi,
14 sakydamas: „Iš tiesų aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte tave padauginsiu“.
15 Ir taip, kantriai iškentęs, jis gavo, kas žadėta.
16 Nes iš tiesų žmonės prisiekia didesniu, o priesaika patvirtinimui jiems yra viso ginčo pabaiga.
17 Tame Dievas, norėdamas pažado dalininkams gausiau parodyti savo sumanymo nekintamumą, patvirtino jį priesaika;
18 kad per du nekintamus dalykus, kuriuose Dievui buvo neįmanoma meluoti, mes turėtume stiprią paguodą, mes, kurie pabėgome į prieglobstį nutverti priešais mus padėtos vilties;
19 kurią turime kaip sielos inkarą, tiek patikimą, tiek tvirtą ir įeinantį į uždangos vidų;
20 kur už mus įėjo pirmtakas – Jėzus, tapęs aukščiausiuoju kunigu per amžius pagal Melchizedeko tvarką.
1 Nes šitas Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas, kuris pasitiko Abraomą, grįžtantį iš karalių žudynių, ir jį palaimino;
2 taip pat kuriam Abraomas davė nuo visko dešimtąją dalį; išvertus pirmiausiai esąs teisumo Karalius, o paskui ir Salemo Karalius, kas yra taikos Karalius;
3 be tėvo, be motinos, be kilmės, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos; bet būdamas panašiu į Dievo Sūnų; nuolatos pasilieka kunigu.
4 Na, o apmąstykite, koks didis buvo šis žmogus, kuriam net patriarchas Abraomas davė dešimtinę nuo grobio.
5 Ir iš tiesų, tie, kurie yra iš Levio sūnų, kurie gauna kunigystę, pagal įstatymą turi įsakymą imti iš tautos dešimtines, tai yra, iš savo brolių, nors jie ir išėję iš Abraomo strėnų;
6 bet tas, kurio kilmė nėra laikoma iš jų, gavo iš Abraomo dešimtines ir palaimino tą, kuris turėjo pažadus.
7 Ir, be jokio prieštaravimo, menkesnis yra palaimintas geresniojo.
8 Ir čia ima dešimtines žmonės, kurie miršta; bet ten jas ima tas, apie kurį yra paliudyta, kad jis gyvena.
9 Ir taip sakant, ir Levis, kuris ima dešimtines, mokėjo dešimtines Abraome.
10 Nes jis tebebuvo savo tėvo strėnose, kai jį pasitiko Melchizedekas.
11 Todėl jei tobulumas būtų per levitų kunigystę (nes jai vadovaujant tauta gavo įstatymą), tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui pagal Melchizedeko tvarką ir nebūti vadinamam pagal Aarono tvarką?
12 Nes pasikeitus kunigystei, įstatymo pakeitimas irgi tampa būtinybe.
13 Nes tas, apie kurį tai kalbama, priklauso kitai genčiai, iš kurios nei vienas netarnavo prie aukuro.
14 Nes yra aišku, kad mūsų Viešpats kilo iš Judos; apie tą gentį Mozė dėl kunigystės nieko nekalbėjo.
15 Ir tai yra dar aiškiau, nes pagal Melchizedeko panašumą iškyla kitas kunigas,
16 kuris tapo ne pagal kūniško įsakymo įstatymą, bet pagal nesibaigiančio gyvenimo jėgą.
17 Nes jis liudija: „Tu esi kunigas per amžius pagal Melchizedeko tvarką“.
18 Nes čia iš tiesų yra prieš tai veikusio įsakymo panaikinimas dėl jo silpnumo ir nenaudingumo.
19 Nes įstatymas nieko nepadarė tobulo, bet tai padarė įvedimas geresnės vilties; per kurią mes artinamės prie Dievo.
20 Ir tiek, kiek ne be priesaikos jis tapo kunigu
21 (nes anie kunigais buvo paskirti be priesaikos; bet šis su priesaika per tą, kuris jam tarė: „Viešpats prisiekia ir nesigailės – tu esi kunigas per amžius pagal Melchizedeko tvarką“),
22 tiek daugiau Jėzus tapo geresnio testamento laiduotoju.
23 Ir iš tiesų jų buvo daug kunigų, nes jiems nebūdavo leista pasilikti dėl mirties;
24 bet šitas, kadangi jis pasilieka amžiams, turi nekintamą kunigystę.
25 Todėl jis yra pajėgus ir išgelbėti iki galo tuos, kurie per jį ateina prie Dievo, kadangi jis visada gyvena, kad juos užtartų.
26 Nes mums tiko toks aukščiausiasis kunigas: šventas, nekaltas, nesuterštas, atskirtas nuo nusidėjėlių ir tapęs aukštesniu nei dangūs;
27 kuriam nereikia, kaip tiems aukščiausiems kunigams, kasdien aukoti aukos pirma už savo nuodėmes, o paskui už tautos; nes jis tai padarė vieną kartą, kai paaukojo save.
28 Nes įstatymas paskiria aukščiausiais kunigais žmones, turinčius silpnybes; bet priesaikos žodis, kuris buvo nuo pat įstatymo, paskiria Sūnų, kuris yra amžinai pašvęstas.
1 Na, o esmė to, ką kalbėjome, yra ši: mes turime tokį aukščiausiąjį kunigą, kuris yra atsisėdęs Didenybės sosto dešinėje danguose;
2 tarnautoją šventovės ir tikrosios padangtės, kurią pastatė Viešpats, o ne žmogus.
3 Nes kiekvienas aukščiausiasis kunigas yra paskirtas aukoti dovanas ir aukas, todėl yra būtinybė, kad ir šis žmogus turėtų ką aukoti.
4 Nes jeigu jis būtų žemėje, jis nebūtų kunigas, kadangi yra kunigai, kurie aukoja dovanas pagal įstatymą,
5 kurie tarnauja dangiškų dalykų pavyzdžiui ir šešėliui, kaip Mozė buvo Dievo perspėtas, kai rengėsi daryti padangtę, nes: „Žiūrėk, – sako jis, – kad viską padarytum pagal tau kalne parodytą pavyzdį“.
6 Bet dabar jis gavo tiek prakilnesnę tarnystę, kiek jis yra ir tarpininkas geresnės sandoros, kuri buvo įtvirtinta remiantis geresniais pažadais.
7 Nes jei ana pirmoji sandora būtų buvusi nepriekaištinga, tuomet nebūtų ieškoma vietos antrajai.
8 Nes juos kaltindamas jis sako: „Štai ateina dienos, – sako Viešpats, – kai aš sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir su Judos namais:
9 ne pagal sandorą, kurią sudariau su jų tėvais tą dieną, kai aš paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau juos iš Egipto šalies; kadangi jie nepasiliko mano sandoroje, ir aš jų nepaisiau, – sako Viešpats.
10 – Nes šita yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais po tų dienų, – sako Viešpats; – aš įdėsiu savo įstatymus į jų protą ir įrašysiu juos jų širdyse, ir būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta;
11 ir jie nei vienas nemokys savo artimo ir nei vienas savo brolio, sakydami: ‘Pažink Viešpatį’, nes visi pažins mane, nuo mažiausio iki didžiausio.
12 Nes aš būsiu gailestingas jų neteisumui, ir jų nuodėmių bei jų neteisybių daugiau neprisiminsiu“.
13 Tuo, kad jis sako: „Naują sandorą “, jis pirmąją padarė sena. Na, o tai, kas genda ir sensta, yra arti išnykimo.
1 Tad iš tiesų, pirmoji sandora irgi turėjo dieviško tarnavimo potvarkių ir žemišką šventovę.
2 Nes buvo padaryta padangtė; pirmoji, kurioje buvo žvakidė ir stalas, ir parodomoji duona; kuri vadinama šventove.
3 O už antrosios uždangos – padangtė, vadinama visų Švenčiausioji;
4 kuri turėjo auksinį smilkytuvą ir aplinkui auksu padengtą sandoros skrynią, kurioje buvo auksinis puodas su mana ir pumpurus išleidusi Aarono lazda, ir sandoros plokštės;
5 o virš jos – šlovės cherubai, dengiantys šešėliu gailestingumo krasę; apie ką dabar negalime kalbėti detaliai.
6 Na, o kai tie dalykai buvo taip nustatyti, kunigai visada įeidavo į pirmąją padangtę, atlikinėdami Dievo tarnavimą.
7 Bet į antrąją įeidavo vienas tik aukščiausiasis kunigas, kartą kiekvienais metais, ne be kraujo, kurį jis aukodavo už save ir už tautos suklydimus;
8 tuo Šventoji DVASIA parodo, kad kelias į visų švenčiausiąją dar nebuvo apreikštas, kol tebestovėjo pirmoji padangtė,
9 kuri buvo atvaizdas tuometinio laiko, kuriame buvo aukojamos tiek dovanos, tiek aukos, kurios negalėjo sąžinės atžvilgiu ištobulinti to, kuris tarnavo;
10 kas apėmė tik valgius ir gėrimus, ir įvairius apiplovimus, ir kūniškus potvarkius, jiems uždėtus iki pertvarkymo laiko.
11 Bet Kristus – atėjęs būsimųjų gerų dalykų aukščiausiasis kunigas per didesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankomis padarytą, tai yra ne šios statybos;
12 ir ne per ožių bei veršių kraują, bet per savo kraują jis įėjo vieną kartą į šventąją vietą, gaudamas mums amžiną atpirkimą.
13 Nes jeigu jaučių bei ožių kraujas ir telyčios pelenai, apšlakstantys nešvariuosius, pašvenčia kūno apvalymui,
14 tai kaip juo labiau Kristaus kraujas, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save, esantį be dėmės Dievui, išvalys jūsų sąžines nuo negyvų darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui?
15 Ir dėl to jis yra naujojo testamento tarpininkas, kad per mirtį, pirmajame testamente buvusiems nusižengimams atpir?kti, pašauktieji gautų amžinojo paveldo pažadą.
16 Nes kur yra testamentas, ten yra būtina ir testatoriaus mirtis.
17 Nes testamentas įsigalioja po to, kai žmogus yra miręs; kitaip jis visiškai neturi galios, kol testatorius gyvena.
18 Todėl nei pirmasis testamentas nebuvo pašvęstas be kraujo.
19 Nes Mozė, pagal įstatymą išsakęs visai tautai kiekvieną prisakymą, paėmė veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir skaisčiai raudonos vilnos bei yzopą ir apšlakstė tiek knygą, tiek visą tautą,
20 sakydamas: „Šis yra kraujas testamento, kurį Dievas jums įsakė“.
21 Jis taip pat apšlakstė krauju ir padangtę, ir visus tarnystės indus.
22 Ir beveik viskas pagal įstatymą yra apvaloma krauju; ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.
23 Todėl buvo būtina, kad pavyzdžiai to, kas danguose, turi būti apvalomi šitais; bet patys dangiški dalykai – geresnėmis aukomis, negu šitos.
24 Nes Kristus įėjo ne į rankomis padarytas šventas vietas, kurios yra tikrųjų atvaizdai; bet į patį dangų, idant dabar pasirodytų Dievo akivaizdoje už mus;
25 ir ne tam, kad jis dažnai save aukotų, kaip aukščiausiasis kunigas kasmet įeina į šventąją vietą su kitų krauju;
26 nes tuomet jam būtų reikėję daug kartų kentėti nuo pasaulio įkūrimo; bet dabar vieną kartą pasaulio pabaigoje jis pasirodė, kad savo auka pašalintų nuodėmę.
27 Ir kaip žmonėms yra skirta vieną kartą mirti, bet po to – teismas,
28 taip ir Kristus buvo vieną kartą paaukotas, kad neštų daugelio nuodėmes; ir tiems, kurie jo laukia, jis pasirodys antrą kartą be nuodėmės – išgelbėjimui.
1 Nes įstatymas, turintis ateinančių gerų dalykų šešėlį, o ne patį dalykų atvaizdą, niekada negali tomis aukomis, kurias jie kasmet be paliovos aukodavo, padaryti tobulais tų, kurie prie to ateina.
2 Nes kitaip argi nebūtų liautasi jas aukoti todėl, kad garbintojai vieną kartą apvalyti, daugiau nebeturėtų sąžinėje nuodėmių?
3 Bet tomis aukomis kiekvienais metais yra primenama apie nuodėmes.
4 Nes yra neįmanoma, kad jaučių bei ožių kraujas pašalintų nuodėmes.
5 Todėl ateidamas į pasaulį jis sako: „Tu nenorėjai aukos ir aukojimo, bet man paruošei kūną;
6 tau nepatiko deginamosios aukos ir aukos už nuodėmę“.
7 Tada aš tariau: „Štai ateinu (apie mane yra parašyta knygos ritinyje) vykdyti, o Dieve, tavo valios“.
8 Kai jis aukščiau sakė: „Tu nenorėjai aukos ir aukojimo bei deginamųjų aukų ir aukos už nuodėmę, nei tau jos patiko“; kurios yra pagal įstatymą aukojamos;
9 tada jis tarė: „Štai aš ateinu vykdyti, o Dieve, tavo valios“. Jis pašalina pirma, kad įtvirtintų antra.
10 Ta valia mes esame pašvęsti per Jėzaus Kristaus kūno auką kartą visiems laikams.
11 Ir kiekvienas kunigas kasdien stovi tarnaudamas ir daug kartų aukodamas tas pačias aukas, kurios niekada negali pašalinti nuodėmių;
12 bet šis, paaukojęs vieną auką už nuodėmes amžiams, atsisėdo Dievo dešinėje;
13 nuo šiol laukdamas, kol jo priešai bus padaryti jo pakoju.
14 Nes viena auka jis amžiams ištobulino pašvęstuosius.
15 Tai mums liudija ir Šventoji DVASIA, nes po to ji buvo sakiusi:
16 „Šita yra sandora, kurią su jais sudarysiu po tų dienų, – sako Viešpats, – aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir įrašysiu juos jų protuose;
17 ir jų nuodėmių bei neteisybių nebeprisiminsiu“.
18 Na, o kur yra jų atleidimas, ten nebėra aukos už nuodėmę.
19 Todėl, broliai, turėdami drąsą įeiti į švenčiausiąją per Jėzaus kraują,
20 nauju ir gyvu keliu, kurį jis mums pašventė, per uždangą, tai yra, savo kūną;
21 ir turėdami aukščiausiąjį kunigą, vadovaujantį Dievo namams;
22 artinkimės su tikra širdimi, pilnu tikėjimo užtikrintumu, turėdami savo širdis apšlakstytas nuo piktos sąžinės ir mūsų kūnus nuplautus švariu vandeniu.
23 Tvirtai išlaikykime mūsų tikėjimo išpažinimą nesvyruodami (nes ištikimas tas, kuris pažadėjo);
24 ir žiūrėkime vienas kito, kad paskatintume meilei ir geriems darbams,
25 neapleisdami mūsų susirinkimo kartu, kaip kai kurie yra įpratę; bet ragindami vienas kitą, ir juo labiau, kai matote besiartinančią tą dieną.
26 Nes jeigu mes, gavę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, nebelieka aukos už nuodėmes,
27 bet kažkoks baisus laukimas teismo ir ugningo pasipiktinimo, kuris prarys priešininkus.
28 Kas niekino Mozės įstatymą, mirė be pasigailėjimo prie dviejų ar trijų liudytojų;
29 jūs pamanykite, kiek skaudesnės bausmės bus vertas tas, kuris sutrypė po kojomis Dievo Sūnų ir sandoros kraują, kuriuo buvo pašvęstas, palaikė nešventu dalyku ir įžeidė malonės Dvasią.
30 Nes mes pažįstame tą, kuris pasakė: „Kerštas priklauso man, aš atmokėsiu, – sako Viešpats“. Ir vėl: „Viešpats teis savo tautą“.
31 Baisu įpulti į gyvojo Dievo rankas.
32 Bet prisiminkite ankstesnes dienas, kuriose jūs, kai buvote apšviesti, ištvėrėte didelę kentėjimų kovą;
33 dalinai, kai buvote išstatyti viešam reginiui per gėdą ir kentėjimus; ir dalinai, kai tapote bendrininkais tų, su kuriais buvo taip elgiamasi.
34 Nes jūs užjautėte mane mano pančiuose ir džiaugsmingai priėmėte savo turto išplėšimą, žinodami savyje, kad danguje turite geresnį ir išliekantį turtą.
35 Todėl neatmeskite savo pasitikėjimo, kuris turi didelį atlygio atpildą.
36 Nes jums reikia kantrumo, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.
37 Nes dar trumpai, ir ateis tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks.
38 Na, o teisusis gyvens tikėjimu; bet jei kuris atsitrauktų, mano siela nebus juo patenkinta.
39 Bet mes nesame iš tų, kurie atsitraukia pražūčiai; bet iš tų, kurie tiki sielos išgelbėjimui.
1 Na, o tikėjimas yra pagrindas to, ko viliamasi, įrodymas to, kas neregima.
2 Nes per jį vyresnieji įgijo gerą atsiliepimą.
3 Per tikėjimą suprantame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, taip, kad regima nebuvo padaryta iš to, kas matoma.
4 Per tikėjimą Abelis aukojo Dievui geresnę auką negu Kainas, per kurį gavo liudijimą, kad buvo teisus, Dievui liudijant apie jo dovanas; ir per jį, būdamas miręs, tebekalba.
5 Per tikėjimą Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties; ir nebuvo rastas, nes Dievas jį perkėlė; nes prieš jo perkėlimą jis gavo liudijimą, kad jis patiko Dievui.
6 Bet be tikėjimo neįmanoma jam patikti; nes ateinantysis pas Dievą, turi tikėti, kad jis yra, ir kad jis yra atlygintojas tiems, kurie uoliai jo ieško.
7 Per tikėjimą Nojus, Dievo perspėtas apie tai, kas dar nematoma, baimės skatinamas paruošė arką savo namų išgelbėjimui; per kurį jis pasmerkė pasaulį ir tapo paveldėtoju teisumo, kuris yra per tikėjimą.
8 Per tikėjimą Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas išeiti į vietą, kurią turėsiąs gauti paveldui; ir jis išėjo, nežinodamas, kur einąs.
9 Per tikėjimą jis laikinai apsigyveno pažado šalyje, kaip svetimame krašte, gyvendamas padangtėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais kartu su juo;
10 nes jis laukė miesto, kuris turi pamatus, kurio statytojas ir darytojas yra Dievas.
11 Per tikėjimą ir pati Sara gavo galios užmegzti sėklą, ir pagimdė vaiką, būdama nebe to amžiaus, nes ji laikė ištikimu tą, kuris buvo pažadėjęs.
12 Todėl iš jo vieno ir beveik mirusio kilo tiek daug, kaip dangaus žvaigždžių daugybė ir kaip pajūryje esančios nesuskaičiuojamos smiltys.
13 Visi šitie mirė tikėjime, negavę pažadėtų dalykų, bet matę juos iš tolo, ir buvo jais įsitikinę, ir priėmė juos, ir išpažino, kad jie buvo svetimšaliai ir keleiviai žemėje.
14 Nes tai kalbantys aiškiai pareiškia, kad ieško tėvynės.
15 Ir iš tiesų, jeigu jie būtų turėję mintyje tą tėvynę, iš kurios išėjo, jie būtų turėję progą sugrįžti.
16 Bet dabar jie trokšta geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios; todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu, nes jis paruošė jiems miestą.
17 Per tikėjimą Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas; ir jis, kuris buvo gavęs pažadus, aukojo savo viengimį sūnų,
18 apie kurį buvo pasakyta: „Kad Izaoke bus pašaukta tavo sėkla“,
19 laikydamas, kad Dievas pajėgus jį prikelti, net iš numirusiųjų, iš kur ir atgavo jį kaip pavyzdį.
20 Per tikėjimą Izaokas palaimino Jokūbą ir Ezavą dėl ateities.
21 Per tikėjimą Jokūbas mirdamas palaimino abu Juozapo sūnus; ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos viršugalį.
22 Per tikėjimą Juozapas mirdamas paminėjo apie Izraelio vaikų išėjimą; ir davė įsakymą dėl savo kaulų.
23 Per tikėjimą Mozė, kai gimė, tris mėnesius buvo savo tėvų paslėptas, nes jie matė, kad jis buvo dailus vaikas; ir jie nebijojo karaliaus įsakymo.
24 Per tikėjimą Mozė, kai suaugo, atsisakė būti vadinamas faraono dukters sūnumi;
25 pasirinkdamas verčiau kentėti vargą su Dievo tauta, negu laikotarpiui mėgautis nuodėmės malonumais;
26 laikydamas Kristaus paniekinimą didesniais turtais nei lobiai Egipte, nes jis atsižvelgė į atlygio atpildą.
27 Per tikėjimą jis paliko Egiptą, nebijodamas karaliaus rūstybės, nes ištvėrė, tarsi matydamas neregimąjį.
28 Per tikėjimą jis laikėsi Perėjimo ir kraujo šlakstymo, kad tas, kuris naikino pirmagimius, nepaliestų jų.
29 Per tikėjimą jie perėjo Raudonąją jūrą tarsi per sausumą; tai bandę daryti egiptiečiai buvo paskandinti.
30 Per tikėjimą Jericho sienos nugriuvo, kai aplink jas buvo eita septynias dienas.
31 Per tikėjimą paleistuvė Rahaba nepražuvo su tais, kurie netikėjo, taikingai priėmusi šnipus.
32 Ir ką man daugiau pasakyti? Nes man neužtektų laiko papasakoti apie Gedeoną ir Baraką, ir Samsoną, ir Jeftą; taip pat apie Dovydą ir Samuelį, ir pranašus,
33 kurie per tikėjimą nugalėjo karalystes, darė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtų nasrus,
34 užgesino ugnies siautėjimą, pabėgo nuo kalavijo ašmenų, iš silpnumo tapo stiprūs, tapo narsūs kovoje, privertė bėgti svetimųjų kariuomenes.
35 Moterys atgavo savo mirusiuosius, prikeltus gyvenimui; o kiti buvo kankinami, nepriimdami išvadavimo, kad gautų geresnį prisikėlimą;
36 ir kiti patyrė žiaurių pasityčiojimų ir nuplakimų išbandymą, taip, dargi pančių ir įkalinimų:
37 jie buvo užmėtomi akmenimis, pjaustomi pusiau, gundomi, žudomi kalaviju, klajojo aplinkui avikailiuose ir ožkenose; būdami skurde, varginami, kankinami
38 (kurių pasaulis nebuvo vertas); jie klajojo dykumose ir kalnuose, ir urvuose bei žemės duobėse.
39 Ir tie visi, per tikėjimą įgavę gerą atsiliepimą, negavo to, kas pažadėta;
40 Dievui mums paruošus kai ką geresnio, kad jie be mūsų netaptų tobuli.
1 Todėl, kadangi ir mes esame apsupti tokio didelio liudytojų debesies, atmeskime kiekvieną apsunkinimą ir nuodėmę, kuri taip lengvai mus apninka, ir kantriai bėkime mums išstatytose lenktynėse,
2 žiūrėdami į Jėzų, mūsų tikėjimo autorių ir užbaigėją; kuris dėl jam išstatyto džiaugsmo iškentė kryžių paniekinęs gėdą ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.
3 Nes pamąstykite apie jį, iškentėjusį tokį nusidėjėlių prieštaravimą jam, kad nepailstumėte ir nenusilptumėte savo dvasioje.
4 Jūs dar nesipriešinote iki kraujo, kovodami prieš nuodėmę.
5 Ir užmiršote raginimą, kuris jums kalba kaip vaikams: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties baudimo nei nenusilpk, kai esi jo baramas,
6 nes kurį Viešpats mylį, tą baudžia, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima“.
7 Jei pakenčiate baudimą, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis; nes koks yra sūnus, kurio tėvas nebaudžia?
8 Bet jei esate be baudimo, kurio visi yra dalininkai, tada esate pavainikiai, o ne sūnūs.
9 Be to, mes turėjome mūsų kūno tėvus, kurie mus pataisydavo, ir juos gerbėme; tai ar ne juo labiau turėtume paklusti dvasių Tėvui ir gyventi?
10 Nes jie iš tikrųjų mus baudė kelias dienas pagal savo pačių norą; bet jis – mūsų naudai, kad būtume jo šventumo dalininkais.
11 Na, o joks baudimas šiuo metu neatrodo džiaugsmingas, bet liūdnas; tačiau paskui jis duoda taikų teisumo vaisių tiems, kurie per jį yra išlavinti.
12 Todėl pakelkite nuleistas rankas ir silpnus kelius;
13 ir darykite tiesius takus savo kojoms, kad nenukryptų nuo kelio tai, kas luoša; bet tai verčiau tesugyja.
14 Su visais sekite ramybe ir šventumu, be kurio niekas neregės Viešpaties;
15 stropiai žiūrėdami, kad kas nepritrūktų Dievo malonės; kad kokia kylanti kartybės šaknis jūsų nesutrikdytų, ir per ją daugelis nesusiteptų;
16 kad nebūtų kokio paleistuvio ar susiteršusio, kaip Ezavas, kuris už vieną valgio kąsnį pardavė savo pirmagimystės teises.
17 Nes žinote, kaip jis paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado vietos atgailai, nors ieškojo jos rūpestingai su ašaromis.
18 Nes jūs neatėjote prie paliečiamo ir ugnimi degusio kalno nei prie juodumo ir tamsybės, ir audros,
19 ir trimito garso, ir žodžių balso, kurį girdėjusieji maldavo, kad jiems nebebūtų kalbamas žodis
20 (nes jie negalėjo pakelti to, kas buvo įsakyta: „Ir jei nors žvėris paliestų kalną, bus užmėtytas akmenimis arba perdurtas strėle“;
21 ir reginys buvo toks baisus, kad Mozė tarė: „Aš be galo bijau ir drebu“);
22 bet jūs atėjote prie Siono kalno ir prie gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės ir prie nesuskaičiuojamos angelų minios,
23 prie visuotinio susirinkimo ir bažnyčios pirmagimių, įrašytų danguje, ir prie visų Teisėjo Dievo, ir prie ištobulintų teisiųjų žmonių dvasių,
24 ir prie Jėzaus, naujosios sandoros tarpininko, ir prie apšlakstymo kraujo, kalbančio geresnius dalykus nei Abelio kraujas.
25 Žiūrėkite, kad jūs neatmestumėte to, kuris kalba. Nes jei nepabėgo tie, kurie atmetė kalbantįjį žemėje, juo labiau mes nepabėgsime, jei nusigręšime nuo to, kuris kalba iš dangaus,
26 kurio balsas anuomet drebino žemę; bet dabar jis pažadėjo sakydamas: „Dar vieną kartą aš sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų“.
27 O šis žodis: „Dar vieną kartą“, nurodo pašalinimą sudrebinamų dalykų, kaip tų, kurie yra padaryti, idant pasiliktų nesudrebinami dalykai.
28 Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, turėkime malonės, kuria priimtinai tarnautume Dievui su pagarba ir dievota baime;
29 nes mūsų Dievas – ryjanti ugnis.
1 Tepasilieka broliška meilė.
2 Nepamirškite vaišinti ateivių, nes per tai kai kurie nesitikėdami pavaišino angelus.
3 Prisiminkite kalinius, lyg drauge įkalinti; ir kenčiančius nelaimes, lyg patys būdami kūne.
4 Santuoka gerbiama visuose, ir lova nesuteršta; bet paleistuvius ir svetimautojus teis Dievas.
5 Jūsų elgsena tebūna be godumo; pasitenkinkite tuo, ką turite, nes jis sakė: „Aš niekada tavęs nepaliksiu nei tavęs atsižadėsiu“.
6 Taigi mes galime drąsiai pasakyti: „Viešpats yra mano padėjėjas, ir aš nebijosiu, ką žmogus man padarys“.
7 Prisiminkite savo vadovus, kurie kalbėjo jums Dievo žodį, kurių tikėjimu sekite, stebėdami jų elgsenos pabaigą.
8 Jėzus Kristus tas pats vakar ir šiandien, ir per amžius.
9 Nebūkite nešiojami įvairių ir svetimų mokslų. Nes gerai, kad širdis yra įtvirtinta malone; ne valgiais, kurie nedavė naudos tiems, kurie buvo jais užsiėmę.
10 Mes turime aukurą, nuo kurio neturi teisės valgyti tarnaujantys padangtei.
11 Nes kūnai tų gyvulių, kurių kraujas aukščiausiojo kunigo įnešamas į šventovę už nuodėmę, yra sudeginami už stovyklos.
12 Todėl ir Jėzus, kad savo krauju pašvęstų tautą, kentėjo už vartų.
13 Todėl išeikime pas jį už stovyklos, nešdami jo apgėdinimą.
14 Nes čia neturime pasiliekančio miesto, bet ieškome ateisiančiojo.
15 Todėl per jį nuolatos aukokime Dievui gyriaus auką, tai yra, vaisių mūsų lūpų, dėkojančių jo vardui.
16 Bet nepamirškite daryti gera ir dalintis, nes tokiomis aukomis Dievas labai patenkintas.
17 Pakluskite savo vadovams ir būkite pavaldūs, nes jie budi dėl jūsų sielų, kaip turėsiantys duoti ataskaitą, kad jie tai darytų su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai jums nebūtų naudinga.
18 Melskitės už mus, nes mes pasitikime turį gerą sąžinę, visame kame norintys gyventi dorai.
19 Bet maldauju verčiau daryti tai, kad būčiau greičiau jums sugrąžintas.
20 Na, o ramybės Dievas, kuris per amžinosios sandoros kraują išvedė iš numirusiųjų mūsų Viešpatį Jėzų, tą didį avių ganytoją,
21 teištobulina jus kiekviename gerame darbe, kad vykdytumėte jo valią, darydamas jumyse tai, kas labai patinka jo akims, per Jėzų Kristų; kuriam tebūna šlovė per amžių amžius. Amen.
22 Aš maldauju jus, broliai, pakęskite šį paraginimo žodį, nes parašiau jums laišką keliais žodžiais.
23 Žinokite, kad mūsų brolis Timotiejus yra išlaisvintas; su kuriuo, jei jis netrukus ateis, jus pamatysiu.
24 Sveikinkite visus savo vadovus ir visus šventuosius. Jus sveikina tie iš Italijos.
25 Malonė tebūna su jumis visais. Amen.