mokinių diferencijavimas

Tam, kad mokiniai įgytų žinių ir suprastų tarpusavio ryšius, jiems reikalingos veiksmingos mokymosi strategijos. Mūsų mokiniai yra labai skirtingi. Gera pamoka pasižymi tuo, jog šių skirtybių yra paisoma. Paisyti tų skirtybių mums labai padėtų diferencijavimas. Paprastai mes diferencijavimą suvokiame, kaip skirtingų užduočių parinkimą pagal mokinių gebėjimų lygius. Ir čia iškyla dvi problemos. Pirma – etikos problema, nes tokiu būdu mes menkiname silpniausius mokinius. Antroji problema – papildomas mokytojo apkrovimas, nes reikia sukurti trijų lygių užduotis. Todėl mokytojai diferencijuoja mokymo procesą nenoriai ir tai mes aiškiai matome iš išorinio vertinimo atsakaitų.
Pabandykime į diferencijavimą pažvelgti kitaip.

1. Diferencijavimas pagal skirtingus ugdymo poreikius. (Kiekvienas mokinys turi atlikti pratimus, skirtus jo turimų problemų šalinimui). Metodas - duoti grupėms skirtingas užduotis: suskirstyti mokinius į grupes pagal ugdymo poreikius. Kad šis metodas veiktų, mokytojas turėtų žinoti kiekvieno mokinio silpnybes. Pritaikius tinkamą žinių tikrinimo būdą, išsiaiškinami individualūs kiekvieno mokinio mokymosi pasiekimai. Galima pasinaudoti pedagoginės literatūros leidyklų išleistais testų rinkiniais. Toliau mokytojas nusprendžia, kokie yra kiekvieno mokinio ugdymo poreikiai, parenka sritis, kuriose po keletą mokinių pasirodė turį tokių pačių ugdymo poreikių ir pagal šias sritis suskirsto mokinius į grupes. Užbaigus minėtą darbo procesą, mokytojas privalo patikrinti, kokią mokiniai padarė pažangą. Aprašytąjį ugdymą reikėtų taikyti visų mokomųjų dalykų pamokose.

2. Diferencijavimas pagal mokymosi pasiekimus. (Kiekvienam turi būti suteikta galimybė atlikti jo mokymosi pasiekimų lygį atitinkančias užduotis). Metodas - duoti grupėms skirtingas užduotis: suskirstyti mokinius į grupes pagal mokymosi pasiekimus. Taikyti darbui grupėse skirtą durstinio metodą: vienos grupės nariai gauna skirtingas užduotis ir privalo juos vienas kitam paaiškinti. Kad šis metodas veiktų, išėjus tam tikrą temą, mokytojas turėtų žinoti kiekvieno mokinio mokymosi pasiekimus joje. Pasirinkus darbui grupėse skirtą durstinio metodą reikėtų išskirti keturis pasiekimų lygius ir sudaryti po vieną ar kelias to paties pasiekimų lygio grupes. Supažindinant mokinius su metodu reikėtų pasakyti, jog užduotys yra skirtingo ilgio bei sunkumo laipsnio ir jog Jūs stengėtės kiekvienam parinkti tokią užduotį, kad ši nebūtų nei pernelyg lengva, nei pernelyg sunki. Tą reikėtų padaryti dėl to, kad vėliau mokiniai nesiskųstų, jog jiems buvo keliami skirtingi reikalavimai. Tai pat reikėtų mokiniams pasiūlyti, kad baigę darbą jie informuotų mokytoją tuo atveju, jeigu jiems pateikta užduotis buvo per lengva arba per sunki. Aprašytasis metodas tinka bet kuriai mokomajai medžiagai.

3. Diferencijavimas pagal skirtingą mokymosi tempą. (Kiekvienam turi būti suteikta galimybė mokytis jam būdingu tempu). Moksliniais tyrimais buvo nustatyta, jog didžiajai daliai mokinių mokymuisi prireikia iki penkių kartų daugiau laiko, nei greičiausiai besimokantiems tos pačios klasės mokiniams, o su amžiumi šie skirtumai dar padidėja. Metodas - taikyti mokymosi tempo dueto metodą: kiekvienas dirba jam įprastu tempu, po to aptaria savo sprendimą su panašiu greičiu dirbančiais mokiniais. Šiuo atveju mokytojas neprivalo žinoti kiekvieno mokinio mokymosi tempo. Kiekvienam mokiniui skiriama eilė užduočių ir jis gali atlikinėti jas jam įprastu greičiu. Išsprendęs pirmąją užduotį, mokinys gali toliau bendradarbiauti su panašiu tempu dirbančiu mokiniu. Po to atliekama antra užduotis ir t.t. Tokiu būdu nė vienas mokinys neleidžia laiko tuščiai. Šis metodas tinka naujos mokomosios informacijos įsisavinimui žinių lygmenyje, tačiau į jį galima integruoti taip pat ir problemines, analitines bei aiškinamąsias užduotis. Galima taip pat naudoti savarankiškam įtvirtinimui bei kartojimui.

4. Diferencijavimas pagal skirtingus interesus. (Kiekvienam turi būti suteikta galimybė užsiimti tuo, kas jį ypatingai domina). Metodas - taikyti mažų grupinių projektų metodą: iš pateiktų temos sričių mokiniai išsirenka tą, kuri juos daugiausia domina. Interesus galima išsiaiškinti iš anksto apklausos būdu, tačiau mokytojas gali ir pats suskirstyti temą į atskiras sritis. Tokiuose projektuose mokiniai yra vienas nuo kito priklausomi. Skirstydama darbus, grupė privalo pati pasirūpinti, kad nė vienas nuo šio darbo nenusišalintų ir kad kiekvienas įneštų savąjį indėlį. Šis metodas priartėja prie savarankiško mokinių mokymosi idealo, kadangi mokytojas grupių darbo procese nedalyvauja. Taikant šį metodą, mokiniai patys reguliuoja savo mokymosi procesą, todėl jį reikėtų rinktis tik tuomet, jeigu mokiniai jau yra išsiugdę bendradarbiavimui ir savarankiškam darbui reikiamas kompetencijas.

Kokias diferencijavimo strategijas naudojate jūs? Pasidalinkite savo patirtimi komentaruose.

Medžiaga parengta pagal Ludger Brüning,Tobias Saum (iqes online)