http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/1257.html
PREFERENCIJOS LIETUVOS GENOCIDINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMUOSE
======================================================
*Algirdas ENDRIUKAITIS*
**Hermeneutika kaip realus supratimas**
Vien tiesmukiškai vertinant Lietuvos pasipriešinimo dalyvių veiksmus, KGB
archyvinius ir kitus įrodymus, kaip siūlo ir bando teisintis genocidą vykdę
asmenys, galima paneigti tautos savigynos idėją apskritai ir partizaninio
karo idėją skyrium imant, teisinti nusikalstamą sovietinimo doktriną,
legalizuoti ir įteisinti okupacines nusikalstamas represines ir teisines
struktūras bei pripažinti jų teisines kvalifikacijas.
Lietuvos prokuratūroje ir teismuose apstu samprotavimų ir vertinimų
neįsigilinant į genocidinį nusikaltimą pasaulio politinės istorijos,
tarptautinės praktikos po Antrojo pasaulinio karo foną. Hermeneutikos
principu praeities veiksmai pamatuotai negali būti vertinami šios dienos
suvokimu, o aiškintini išeinant iš nagrinėjamo laiko realijų, to
meto turinio ir aplinkybių mentaliteto, tuomet suvoktos retrospektyvos
ir perspektyvos. Partizaninė kova mums buvo specifinis modus vivendi,
reiškęs Lietuvos valstybės išgyvenimo būdą, pasireiškiantį modus
agendi, t.y. kaip neįprastinis veikimo būdas. Šių dienų požiūriu
akcentuojamos civilių asmenų žūtys.
Veikiančios Lietuvoje genocidinių nusikaltimų normos yra kaip ir kitose
šalyse, tačiau jų praktinis taikymas aiškiai stringa. Čia gali būti dvi
priežastys: teisėjų ir prokurorų menka kvalifikacija, atlaidus požiūris
buvusiai sovietinei okupacinei sistemai bei angažuotumas, neįvertinanti
arba iš esmės nepripažįstanti tarptautinės teisės idėjos nusikaltimų
žmoniškumui ir genocido kaip jus cogens - tai yra kaip aukščiausiosios
ir labai svarbios imperatyvinės teisės normos.
**Antrasis pasaulinis karas ir civilių žūtys**
1945 m. vasario mėnesį Čerčilis rengėsi vykti į Jaltos
konferenciją. Drezdeno mieste buvo daug nuo sovietinės kariuomenės
pabėgėlių. Čerčilis norėjo nuvežti „dovaną“ Stalinui. Miesto
bombardavimui nebuvo jokio tiesioginio karinio reikalingumo. Sumanytojo
nuomone tikėtasi skleisti paniką ir siaubą gyventojams.
1945 m. vasario 13 d. pirmąją naktį į miestą numesta 650
tūkst. padegamųjų bombų. Iš ryto užskrido 500 D.Britanijos ir JAV
bombonešių. Gaisras truko 7 dienas. Manoma, galėjo žūti iki 250
tūkst. civilių.
1945 m. rugpjūčio 6 d. bombarduota Hirosima. Žuvo 78 tūkst. civilių ir
dar 200 tūkst. nuo radiacijos pasekmių.
1945 m. rugpjūčio 9 d. bombarduotas Nagasakis. Žuvo 75 tūkst. civilių.
1944-1945 metais amerikiečių kariškiai išprievartavo 17 tūkst. moterų
(A.Gliuksmanas, „Neapykantos filosofija“, Act, Maskva, 2006
p. 151). Žinomi ir Rusijos kariškių, net I.Erenburgo paraginimu, panašūs
masiniai atvejai.
„Prancūzijoje „laukinių“ valymų laikotarpiu, vykstant išvadavimui
iš vokiečių okupacijos ir prieš pat jį žmonių pasipiktinimo, emocijų
ir ekscesų proveržio, sąlygoto okupacijos aplinkybėmių, buvo nužudyta
apie 9 tūkst. žmonių - išdavikų ir skundikų. Suimta ir internuota apie
130 tūkst. žmonių.
Prancūzijoje greta kitų baudžiamosios teisės pakeitimų, į nusikaltimo
sudėtį buvo įtraukta ir „tautinės savigarbos neturėjimo“ (indignite
nationale) sąvoka, pagal ją turėjo būti baudžiama už smerktiną
kolaboravimą.
Naujai įkurti ypatingieji teismai iki 1951 m. sausio 31 d. išnagrinėjo
127751 bylų: mirties bausmė skirta 6763 asmenims, 767 nuosprendžiai
įvykdyti. 694 kolaborantus pasmerkė mirti jau nuo 1944 m. vidurio veikę
karo lauko teismai.
Buvo patikrinti apie 475 tūkst. (55 proc.) septynių didelių ministerijų
ir valstybinių įstaigų tarnautojų. 12864-iems pritaikytos sankcijos,
iš jų pusė buvo atleisti iš darbo.
Danijoje rezistentams už nusikaltimus buvo atleista.
**Modus agendi 1944-1948 m. Palestinoje**
Nuo 1944 metų žydai siekė sukurti savo valstybę Palestinoje. Reikalaudamos
nepriklausomybės susikūrusios įvairios grupės pradžioje naikino Britanijos
turtą, vėliau daugelį metų ir Britanijos pareigūnus. Susprogdino JTO
Palestinos Komisariato būstinę „Karaliaus Dovydo“ viešbutyje, kuriame
žuvo 91 žmogus, užpuldinėdavo arabus ir t.t.
Vienai komandosų Šterno grupei vadovavo Ariel Šaronas, po to tapęs Izraelio
ministru pirmininku. Irguno grupei vadovavo būsimasis Izraelio ministras
pirmininkas Menachemas Beginas, vėliau gavęs Nobelio taikos premiją. Britai
galų gale sutiko su Izraelio nepriklausomybės paskelbimu. Kentėjo civiliai.
**Modus vivendi Alžyre**
Po Antrojo pasaulinio karo Alžyro nacionalinio gelbėjimo komitetas siekė
Alžyro nepriklausomybės. Sukilėliai prancūzus ir jų šalininkus sprogdino
turguose, kino teatruose, šaudė pavieniui. 1962 m. Prancūzijos prezidentas
de Golis buvo priverstas pradėti derybas ir iš Alžyro išvesti Prancūzijos
kariuomenę, pripažinti Alžyro nepriklausomybę, pasirašyti sutartį su
šių sukilėlių vadu Ben Bela, tapusiu po to pirmuoju Alžyro prezidentu.
2000 metais Prancūzijos parlamentas „įvykius“ Alžyre (1954-1961)
pavadino karu ir nenubaudė nei vieno savo kareivio, kankinusio
alžyriečius. (A.Gliuksmanas, „Neapykantos filosofija“, Act, Maskva,
2006 p. 154).
**Pietų Afrikos Respublika - nugalėtojų neteisia**
Nelsonas Mandela, daug kartų sėdėjęs anglų kalėjime, vadovavo Pietų
Afrikos išsivadavimo judėjimui. Jo kovotojai sprogdino traukinius, vykdė
sabotažą, pasižymėjo taip vadinamais „degančiais vėriniais“. Anglų
šalininkams nukirsdavo rankas, ant kaklo uždėdavo dujų pripildytas
automobilių padangas ir miniai stebint padegdavo - siekdavo įbauginti
nebendrauti su kolonijine valdžia.
Šiandien N.Mandela - savo „tautos tėvas“, viena iš garbingiausių
politinių figūrų ne tik Afrikoje, bet ir pasaulyje. 1993 m. kartu su
Pietų Afrikos politiku de Klerku gavo Nobelio taikos premiją.
**Aleksandro Kalesinsko byla - be realijų ir pagarbos kovų istorijai**
A.Kalesinskas - Vyčio Kryžiaus ordininkas, 1918-1919 metų savanoris,
kariavo prie Radviliškio, 1920 m. kovojo su lenkais. Gavo du medalius. Kas
gali paneigti, kad A.Kalesinskui nebuvo panaudota prievarta, jeigu jis
praėjus dviem savaitėms po NKVD karinio tribunolo nuosprendžio 1945 metais
Vilniuje mirė.
Lietuvos generalinė prokuratūra 1999 m. kovo 9 d. A.Kalesinską
reabilitavo. Po to Aukščiausiasis Teismas dereabilitavo. 2004 m. kovo
18 d. šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų
kolegija, dalyvaujant prokurorei A.?entelienei, savo nutartyje teigia:
„...A.Kalesinskas nuteistas už veikas, susijusias su talkininkavimu
okupacinei vokiečių administracijai, todėl išduoti jam teisių atkūrimo
pažymėjimą nebuvo pagrindo“.
Prokurorė A.Žentelienė minėtame teisme kalbėjo, kad A.Kalesinskas:
„...dirbo ir buvo pavaldus nacių okupacinei valdžiai. Dirbdamas seniūnu,
jis vykdė vokiečių okupacinės valdžios nurodymus. A.Kalesinsko kaltė
grindžiama liudytojų parodymais. Be to, jis karinio tribunolo posėdžio
metu prisipažino, kad dirbo okupacinei vokiečių valdžiai“. Vargu ar
prokurorė galėjo pagalvoti, kad NKVD tribunole protokole rusų kalba ir
fizine prievarta viską buvo galima teisėtai užrašyti ir išgauti.
Teismo pranešėjas V.Aidukas, buvęs teisėju ir komunistų partijoje 11
metų, V.Čiučiulka taip pat buvęs komunistu ir E.Bieliūnas nemanė,
kad jie patys buvo kolaborantais ir už tokį veiksmą baudė seniūną iš
Sangrūdos. Tragiškas teisingumas.
Po dviejų metų, 2006-02-23, prokurorė A.Žentelienė naujame AT posėdyje
kalbėjo: „...kad A.Kalesinskas buvo nuteistas ne tik už pasipriešinimą
sovietų okupacinei valdžiai, bet ir už tai, kad jis nuo 1941 m. liepos
mėn. buvo vokiečių okupacinės valdžios paskirtas penkių kaimų seniūnu
ir šiose pareigose išbuvo iki 1944 m. birželio mėn. <...> Kalesinskas
būdamas lojalus okupacinei valdžiai, eidamas seniūno pareigas irgi
visiškai buvo pavaldus vokiečių okupacinei valdžiai ir besąlygiškai
vykdė jų nurodymus ir įsakymus“. Ta pati čekistinė terminologija!
Kaip prokurorė ir teisėjai supranta istorines ir šių dienų
realijas, kaip vertinami okupacinės Lietuvos ministrai, pirmininkai
ir valdininkai? Pavyzdžiui, Leokadija Diržinskaitė-Piliušenko
1936-1940 palaikė ryšius su LKJS. 1941 vadovavo Vilkaviškio apskrities
komjaunuoliams. 1951 baigė Respublikinę partinę mokyklą, 1958 -
Aukštąją partinę mokyklą prie TSKP CK. 1951 - 1960 buvo Šiaulių
srities ir miesto partijos sekretorė, kai buvo griaunamas Kryžių
kalnas. 1960-1976 LTSR MT pirmininko pavaduotoja, nuo 1976 LTSR AT Prezidiumo
pirmininko pavaduotoja. Sovietinės Lietuvos butaforinė užsienio reikalų
ministrė. Nuo 1958 LKP CK narė. 1959-1963 ir nuo 1967 LTSR AT, 1962-1966
SSSR AT deputatė. Šiandien ji gauna I-jo laipsnio valstybinę pensiją. Ji
nekolaboravo? Jokio sveiko proto samprotavimo!
1941 m. birželio 23 d. Kaune 9.28 val per radiją Laikinoji vyriausybė
skelbia apie Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Šiame kreipimesi
skelbiama: „Nepriklausomos Lietuvos valdininkai, grįžkite į savo vietas“
(P.Narutis, „Tautos sukilimas 1941 Lietuvos nepriklausomybei atstatyti“,
Oak Lawn, Illinois, USA, 1994, p. 16). 1941 m. birželio 24 d. atsišaukime
į tautą Laikinoji vyriausybė ragina: „Lietuvos policininkai, savo
gyvenamojoje vietoje perimkite viešąjį saugumą į savo rankas“ (ten
pat, p. 337). A.Kalesinskas grįžo, tarnavo ne vokiečiams, gelbėjo savo
žmones. Toks buvo Lietuvai reikalingas modus vivendi ir modus agendi.
**Partizano J.Būdininko byla - vilkinimo testas**
Ši byla turėjo būti išspręsta kartu su 2004 m. nagrinėta KGB
papulkininkio V.Vasiliausko byla. Partizano J.Būdininko suėmimo ir sunkaus
sužeidimo operacijoje dalyvavęs V.Vasiliauskas 1953 m. kovo 28 d. ir
tuoj pat jį 2.00-4.30 val. tardo. Naktinis tardymas buvo V.Vasiliausko
uolumo, psichologinio bei fizinio spaudimo faktas. Kas gali paneigti, kad
V.Vasiliauskas tardant nekankino partizano, jeigu net N.Minakovas po 2 dienų
buvo priverstas nutraukti tardymus su „iki pasveikimo“ formuluote. Juk
tai buvo daroma ne dėl geravališkumo ir žmoniškumo.
1953-05-05, tik daugiau kaip po mėnesio, Kauno srities KGB valdybos
vyr. tardytojas Vinochodov nutaria tardymą J.Būdininkui atnaujinti. Kitą
dieną J.Būdininkas tardomas Kauno KGB. Tardymas trunka 14 val. ir 5 min. Tai
ir naktinis tardymas.
Šakių prokuratūroje tokie ir panašūs faktai nebuvo nagrinėjami ir
vertinami ir pirmesnė šio čekisto byla buvo vilkinama ir preferentiškai
teisinama. Buvo reaguojama, kad partizanas kaltinamas parduotuvių
plėšimu. Taip, partizanai, kaip aukščiausioji valdžia, turėjo kaip
modus agendi tokius veiksmus daryti, nes jokio kitokio tiekimo nebuvo. Savo
šalininkams būdavo išduodamos gauto turto pažymos. Dėl Šakių prokuroro
L.Frančiako darbo ši byla dabar tiriama jau kone aštuntieji metai.
**Algirdo Žyprės byla - „sovietinio teisingumo“ tąsa nepriklausomoje
Lietuvoje**
Žemaitijos partizaną A.Žyprę AT nereabilitavo. Susidaro
įspūdis, kad Aukščiausiasis teismas tik pavartė jo 3 tomų bylos
kaltinamąją išvadą ir nuosprendį. Šios bylos medžiaga tik patvirtina
nuomonę, kad byla kurpta. Byloje nerasime nuorodų, kad teisiamieji buvo
mušami, kad į rusų kalbą verstos kankinamųjų mintys protokole yra
tiksliai ir teisingai užrašytos.
Šioje byloje aš neradau nei vieno tiesioginio paliudijimo, kad A.Žyprė
asmeniškai atliko civilių asmenų nužudymą. Per 60 liudininkų „jo
nepažino“, „nežino“, „nematė“, „negirdėjo“ , kažką
„girdėjo iš kitų“, „neatpažinčiau', „akyse nemačiau“ ir
pan. Sovietiniam teismui ir reabilituojančiam Lietuvos teismui pakako
1958 m. balandžio 23 d. nuosprendžio teksto „Žyprei dalyvaujant“,
„Žyprė būdamas ginkluotoje nacionalistinėje bandoje“, „Žyprė
su kitais ginkluotos nacionalistinės gaujos dalyviais“ ir jokios
individualizacijos. O šiaip tie nušautieji buvo MGB šnipai, kurių
sunaikinimui partizanai turėjo teisę.
A.Žyprės byloje 1958 m. buvo apklausti liudininkais 1949 m. 25 metams
nuteisti partizanai. Jų parodymai labai svarbūs ir pamokantys dėl KGB
bylų kurpimo.
1958 m. sausio 15 d. partizanas Petras Pukinskas Mordovijos lageryje
leitenantui Piniasovui parodė: „...būdamas be sąmonės po fizinio
tardytojo mušimų, tardytojo pavardės neatsimenu“. Protokolo pabaigoje yra
įrašas: „Protokole figūruoja posakis „banditas“. Aš su tokiu terminu
nesutinku, aš banditu nebuvau, prieš tarybų valdžią nekovojau. Aš kovojau
prieš tuos žmones, kurie kėlė siaubą lietuvių tautai, nustatinėjo
savo tvarką kokią norėjo“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 79).
Stasys Gudauskas, nuteistas 1958 m. sausio 17 d. Omsko 8 lagerio operatyviniam
įgaliotiniui vyr. leitenantui Bannikov paaiškino savo ankstesnius parodymus
prieš A.Žyprę: „...aš buvau priverstas pasirašyti protokolus fizine
jėga tardytojui mane verčiant. Be to, tuo laiku rusų kalbos nemokėjau,
todėl asmeniškai skaityti tardymo protokolų neturėjau galimybės...<...>
Aš buvau nuteistas Ypatingojo pasitarimo, todėl negalėjau pareikšti apie
neteisėtus tardymo organų veiksmus <...> Dabar po ilgo laiko dėl senaties
aš negaliu įvardinti asmenis, kurie mušė, kadangi kabinete buvo 4-5
asmenys. Uždengdavo paltu, burną užkimšdavo skuduru ir mušdavo. Tuos
neteisėtus veiksmus gali patvirtinti vertėjas Litvinas ir Vyšniauskas,
kurių vardų ir tėvavardžių nežinau“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3,
t. 2, p. 88-89).
Vorkutos 85 lageryje apklaustas Stasys Žemelis 1958 m. sausio 29
d. vyr. leitenantui Osadčyj, operatyvinio skyriaus viršininkui, parodė:
„Jeigu tai užrašyta, tai dėl tardytojo spaudimo arba apeinant mano
faktinius parodymus“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 90).
Bylose partizanus bandoma pristatyti kaip kraujo ištroškusius nekaltų
žmonių žudikus arba prievartautojus. Realiai galvojant jie nužudymo
prasmę nuovokiai įvertindavo tolimesniam savo egzistavimui. A.Žyprės
byloje yra tokie epizodai.
Kalėtų kaime iš latvių stribų 1949 m. rugpjūčio mėnesį atėmė 2
šautuvus, o stribus paleido. Iš rusų karinių topografų 1948 m. atėmė 3
šautuvus ir pistoletą, juos paleido. Liudininkė A.Barkienė, kurios vyras
buvo stribas, partizanai teiravosi jos vyro ginklo: „...pamatę ant sienos
Stalino portretą liepė man suplėšyti, gąsdindami nušausią mane, jei aš
nepaklausysiu. <...>Aš Stalino portretą suplėšiau“ (LYA, F-K-1, Ap. 58,
b. 44501/3, t. 2, p. 134). Liudininkė Ona Gadeikienė sakė, kad partizanai
klausė: „Kur komunistas Gadeikis?“ Ji paaiškino, kad Skuode. Jai liepė
juos vesti pas kaimyną. Vaikai pradėjo verkti, tuomet ją paliko ir išėjo
(LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 184-185). Stribo Eriko brolio
Teodoro Vičio partizanai klausė: „Ar tu komjaunuolis?“, bet jam nieko
nedarė. Kolaborantų šaudymas nebuvo malonumas, o teisėtas modus agendi.
Dėl A.Žyprei inkriminuojamų dviejų civilių Driaukšos ir
Gūžės nužudymo, kurie yra nereabilitacijos pagrindas. Kas buvo šie
asmenys? „Driaukša šnipinėja ir nori susekti jį, o taip pat ir mus,
kad jis yra saugumo „šnipas“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 1,
p. 58). Driaukša: „tarybinis aktyvistas“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3,
t. 3, p. 91). P.Pukinskas liudija, kad Driaukša „įtartas ryšiais su
MGB“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 3, p. 100).
A.Žyprė dėl Gūžės: „gyvenantis jų kaime Gūžė yra „blogas“
žmogus, nes skriaudžia buožes ir neduoda ramiai jiems gyventi. Siūlė
jį užmušti“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 1, p. 73).
Gūžė „slaptai dirba su komunistais“ Po Gūžės nušovimo B.Gureckas
paaiškina: „Nuėję puskilometrį, mus pasitiko nežinomas žmogus,
kuris kreipėsi į „Hitlerį“, sakydamas, kodėl mes ne visus
sušaudėme. Gūžės žmona ir jos sūnus yra šnipai“ (LYA, F-K-1,
Ap. 58, b. 44501/3, t. 3, p. 86-87).
V.Šilino parodymais 200-300 m. nuo Gūžės namų buvo sutiktas S.Gudauskas,
kuris pasakė, kad reikia nušauti žmoną ir sūnų, nes „priešingu atveju
neleis gyventi, išduos tarybinės valdžios organams“. Visi trys nušauti
„turėjo ryšius su tarybų valdžios organais, pranešdami tartum apie
mūsų, banditų, pasirodymą“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 3,
p. 152-153). Sūnus, kuris buvo nušautas, buvo 18-20 metų. KGB terminu
„išžudė šeimą“.
Beje, A.Žyprė kai kuriuos epizodus aiškino, kad legalizuojantis „dėl
„stiprumo“ prisipažinau“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 1,
p. 127). Vienok čia nekalbama apie jam inkriminuojamų civilių nužudymų
atvejus.
Teisėjas Jukna per parengiamąjį teismo posėdį išbraukia iš KGB 18
kviečiamųjų liudininkų sąrašo A.Žiemelienę ir A.Urvikį, kurie
dėl A.Žyprės pasakė pateisinimus. Tai patvirtina, kad teismai buvo KGB
užduočių vykdytojai.
A.Žyprė teisme kalbėjo: „Daug klausimų yra neteisingų, nes legalizacijos
metu man buvo pasakyta, jei neprisipažinsiu, legalizacija negalios“ (LYA,
F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 1, p. 258).
Teisme advokatas pasakė: „Kadangi 1954 m. teisiamasis legalizavosi ir
jam bausmė turėjo būti dovanojama, todėl prašau prieš teisiamąjį
Žyprę bylą nutraukti“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 1, p. 265).
**Psichiatrinė ekspertizė - supainiota KGB klasta** A.Žyprės byloje
yra įdomus epizodas. Nužudytojo apylinkės pirmininko K.Donėlos žmona
Ona tvirtino, kad jos vyro nužudymo metu 1948 m. kovo 4 d. ji atpažino du
stribus -A.Gūžę ir Goluboką.
O.Donėlienė tvirtina: „Staiga išgirdau šuns lojimą ir greitai išgirdau
Gūžės balsą: „Ne čia, pirmiau prie Donėlos lango <...> Aš išgirdau
Goluboko balsą: „Donėla, lysk iš lovos!“ Po vyro nušovimo ji teigia:
„...išgirdau vėl Gūžės balsą: „Padegsime namą, niekas niekur
neišbėgs“. (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 196-197).
A.Leliūnas, jos žentas, kai degė namas, liudija: „Aš nešiau daiktus
iš degančio namo. Po 5-10 minučių prie namo atėjo tie keturi liaudies
gynėjai kartu su Gūže, kurie pas mus buvo užėję iš vakaro. Jie klausė,
kas atsitiko, kas padegė namą ir nuėjo“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3,
t. 2, p. 207).
1951 m. gruodžio 17 d. kapitonas Soldatov O.Donėlienei skiria
teisminę ekspertizę. Jau kitą dieną Vyriausiasis LTSR psichiatras
J.Gutman KGB patalpose Vilniuje nustato, kad O.Donėlienė negali
duoti teisingų parodymų. Ji Skuodo teismo nubausta 500 rub. bauda
už stribo apšmeižimą. Beje, už tą patį nuteista ir Rachelė
Baltukonienė. Klaipėdos srities teismas 1953 m. jas abi atleidžia nuo
baudos pagal amnestiją, bet kaltinimą palieka. Nutartyje nurodyta, kad
nebuvo atsižvelgta į jos prašymą liaudies teisman iškviesti Kavasiną ir
kitus liudininkus. Nejaugi mažiausiai 4 žmonės gali klysti? Neatmestina
stribų smogiamoji akcija ir baudžiamosios psichiatrijos versija. Jokios
medžiagos apie Baltrukonienės ir Kavasino parodymus byloje nėra.
Ar visa tai leidžia A.Žyprės bylos medžiagą galima laikyti objektyvia?
**Kolaborantų V.Vasiliausko ir M.Žukaitienės byla - preferencijos
nusikalstamam kolaboravimui**
KGB papulkininkio V.Vasiliausko ir agentės
M.Žukaitienės byla, pradėta prieš 7 metus, dar iš esmės nebaigta,
tebesvarstoma Aukščiausiajame teisme. Kauno apygardos teisėjai J.Kiškis,
R.Majauskienė ir R.Lincevičius 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu vietoj
to, kad pagal BPK 109 str. numatytą nuostatą, jog civilinis ieškinys
baudžiamojoje byloj kaltinamajam sprendžiamas iškart, į tai nekreipė
dėmesio („Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla“). Vietoj
to, minėtas teismas šį ieškinį permeta į kitą teismo maratoną.
Minėti Kauno apygardos teisėjai, taip pat Apeliacinio teismo teisėjai
L.Šiukšta, K.Jucys, T.Meškauskas bei prokurorai L.Frančiakui ir
R.Žukauskas nekomentavo ir nevertino V.Vasiliausko teisme pasakytų žodžių:
„Dvidešimt penkis savo sąmoningo gyvenimo metus aš atidaviau darbui
saugumo organuose“. Apie stribus, veikusius prieš partizanus, jis sakė;
„Jie ryžtingai juos persekiodavo, drąsiai stodavo į kovą su teroristais
ir juos nugalėdavo“, o naikinamojoje operacijoje čekistai ir kariuomenė
„veikė neperžengdama būtinosios ginties“.
Beje, tas pats teismas bausmę kaltinamiesiems skiria mažesnę už 12,5 metų
vidurkį (6 ir 5 metus!) nuosprendyje, nurodydamas, kad nėra lengvinančių
ir sunkinančių aplinkybių. Sunkinančias aplinkybes V.Vasiliauskui
nepripažino. Šis teismas taip pat atmetė paties kaltinamojo V.Vasiliausko
rašytą ir pasirašytą, jo neginčijamą archyvinį aktą, kuriame jis
nurodo jog „asmeniškai užmušė vieną banditą“.
Abiem minėtiems kaltinamiesiems teismas skyrė sveikatos ekspertizę, kurią
atliko Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinis skyrius. Yra abejonių
dėl jos išvadų ir teismo vertinimo. Ekspertizės vadovas A.Cėpla,
turintis 45 metų darbo stažą, buvęs daugiametis instituto komunistų
organizacijos sekretorius (tokioje įstaigoje dirbęs ir žinomas išdavikas
J.Markulis). Ekspertizei buvo pateiktas klausimas dėl bausmės atlikimo:
„Ar V.Vasiliauskas serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, dėl kurių
bausmę atlikti būtų per sunku?“ Atsakyme buvo užrašyta: „...bausmę
atlikti įprastinėje įkalinimo vietoje būtų sunku, nes kiltų įvairių
sveikatos problemų“. Nuo kada „įprastinėje įkalinimo vietoje“
(tokios sąvokos nėra!) gali būti lengva? Tokia išvada teismui buvo
išganymas, kuriuo besąlygiškai prisidengė.
Beje, atleidžiant nuo bausmės atlikimo sveikatos faktorius buvo panaudotas
du kartus: skiriant mažą bausmę ir atleidžiant nuo bausmės apskritai. BK
76 str. 1 dalis numato, kad „Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti
atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga
sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku“. Apie
patvirtintą imperatyvinį tokių ligų sąrašą nebuvo jokios kalbos. Ir
šiuo atveju atsižvelgiama nuteistojo asmenybę. O teisiamojo nuostatos
yra 1953 m. lygmens.
Bausmę skiriant nurodyta, kad čekistas charakterizuojamas gerai (partizanus
vadino banditais, teroristais, stribus - liaudies gynėjais!), anksčiau
nebuvo padaręs nusikaltimo (!), nusikaltimas padarytas prieš 50 metų
(paneigia genocidinį bylos principą!). Ir kad nors vienu žodeliu, replika ar
sakiniu šiame teisme būtų buvę įvertinta atvira ir įžūli kaltinamojo
antinepriklausomybinė ir kolaborantinė pozicija. Iš to aiškiai matyti
budelio atlaidaus vertinimo ir teisinimo preferencijos.
**Materialinės ir moralinės žalos atlyginimas - imperatyvinė
Konstitucijos norma**
2004 m. nuteisus KGB papulkininkį V.Vasiliauską
ir KGB agentę M.Žukaitienę už genocidinę veiką, nukentėjusioji pusė
pareiškė jiems materialinės ir moralinės žalos atlyginimo ieškinį.
Kauno apygardos teismo teisėjas A. Burdulis 2005 m. lapkričio 17 d. ieškinį
atmeta, remdamasis Aukščiausiojo Teismo Senato nutartimi dėl visuomenės
informavimo įstatymo taikymo ginant garbę ir orumą. Kyla klausimas, koks
ryšis tarp paskalų spaudoje ir pasipriešinimo dalyvių nužudymo? Teisėjas
nurodo, kad „nagrinėjant šį ieškinį taikytinos normos, kurios egzistavo
teisinių santykių atsiradimo metu“. Tai reiškia, kad reikėtų taikyti
1953 m. okupacinių laikų normas?!
Apeliacinis teismas panaikina šią nutartį. Kauno apygardos teisėja
B.Bobrel 2006 m. lapkričio 9 d. dar tvirtai stoja sovietinės Lietuvos
gynimo pozicijon: „atsakovų veiksmais, iš kurių ieškovė kildina jai
padarytą neturtinę žalą, atlikti 1953 m. sausio 2 d., kai LR Konstitucija
negaliojo“.Ši teisėja taip pat pateikia teisinį papildą-miglą:
kodėl nukentėjusioji negynė savo interesų iškart po 1990 m. kovo 11
d., dabar jau vėlu atnaujinti senatį. Ir vėl tas pat: kam kreiptis, jei
apskritai okupacinės Lietuvos įstatymai to nenumatė!!! Ar galima buvo
ginti interesus, kol 2004 m. vasario 4 d. nebuvo priimtas apkaltinamasis
nuosprendis šiems represinių struktūrų darbuotojams?
Beje, abudu teisėjai atmetė tą faktą, kad okupacijos įstatymai neteisėti,
niekiniai, kad okupacijos metu veikė 1940 m. galioję Lietuvos Civiliniai
įstatymai, kurių 636, 644, 657, 658 ir 667 straipsniai numatė turtinės ir
neturtinės žalos atlyginimą. Juose yra viena labai įdomi nuostata, kad
netgi tuo atveju, kai baudžiamajai atsakomybei sueina senatis, civilinei
atsakomybei ji netaikoma. Tokiu būdu teisėjai iš esmės pripažino
veikusią siaubingą KGB teisę ir pasityčiojo iš laisvės kovų idėjos.
Kaip ten bebūtų, A.Burdulis bent 5 metus buvo komunistu. B. Bobrel 1981-1987
metais dirbo „Kauno baldų“ kadrų skyriaus viršininke. Mes negalime
teigti, kad ji bendradarbiavo su KGB, bet šis postas buvo nuolatinėje KGB
priežiūroje ir kontrolėje. Ji mažiausiai 3 metus buvo komuniste.
Apeliacinis teismas 2007 m. birželio 20 d. pateikia konceptualius argumentus:
„šioje byloje susiklosčiusios išskirtinės faktinės situacijos“,
„ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams dėl žalos
atlyginimo pareikšti“, „neatitinka reikalavimo teisės normas aiškinti
laikantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų“, „šioje
byloje būtina įvertinti istorines aplinkybes - Lietuvos okupaciją ir
aneksiją, kuriomis buvo padaryti nusikalstamais pripažinti atsakovų
veiksmai nukreipti prieš Lietuvos partizanų kovas už Lietuvos valstybės
laisvę ir nepriklausomybę“. Nukentėjusiajai priteista 150 tūkst. litų
moralinės žalos. Bet kodėl čia prokuratūra negynė visuomeninio intereso?
**Partizanų vado A.Ramanausko byla - politinė baimė** Bėga laikas,
nusensta arba išmiršta liudininkai ir kaltinamieji. Pavyzdžiui, ypač
aktyviai pasižymėjusio ir dabar Izraelyje gyvenančio čekisto N.Dušanskio
byla (pradedant 1940 metais, A.Kraujelio ir kitos bylos) dėl partizano
A.Ramanausko prokuratūroje „tiriama“ 18 metų. Per tą laiką mirė jo
išdavikas A.Urbonas (KGB agentas „Žinomas“), kurio vien agentūrinių
pranešimų byloje yra per 100.
Čia yra politinis, o ne teisinis sprendimas. Įstatymas leidžia nagrinėti
be kaltinamojo dalyvavimo. Tai didžiausias istorinis prokuratūros vilkinimas
ir nešlovė Lietuvos laisvės kovų istorijai ir nepriklausomos valstybės
ambicijoms.
**Įskundėjo R.Šilinio byla - tylus pasipriešinimo kovos paniekinimas**
2001-10-22 Panevėžio apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija (E.Vanagas, P.Šimkus ir A.Jarašius) R.Šilinį
išteisino. „Genocidui be apibrėžtų subjekto tikslų visiškai ar iš
dalies sunaikinti gyventojus, priklausančius atitinkamai LR BK 71 str. 1
d. dispozicijoje nurodytai jų grupei, būdinga ir tai, kad paprastai
nukentėjusiuoju yra ne atskiras asmuo, bet neapibrėžta, paprastai
didelė žmonių grupė, atitinkanti aukščiau minėtus kriterijus. Atskirų
žmonių žudymas, kankinimas ir panašūs LR BK 71 str. numatyto nusikaltimo
sudėties objektyviąją pusę sudarantys veiksmai kvalifikuotini tik
kaip nusikaltimai prieš asmenį“. „Nenustačius teisiamojo dalyvavimo
A.Kavaliausko sunaikinimo operacijoje bei bendrininkavimo darant nusikaltimą,
R.J.Šilinis išteisintinas iš jam pareikšto kaltinimo dėl nusikaltimo
sudėties nebuvimo“. Absurdiškas aiškinimas. Išeitų, kad naikinant po
vieną nėra genocidas?
Teismas „nenustatė“, kad tarp neginčijamo R.Šilinio įskundimo apie
partizano A.Kavaliausko buvimo vietą, jame buvusio namo uždegimo, šaudymo ir
partizano žūties nebuvo priežastinio ryšio. Visi žudymai vyksta po vieną.
2002-05-15 d. Lietuvos Apeliacinio Teismo kolegija (Svajūnas Knizleris,
Elena Vainienė, Linas Šiukšta) atmeta prokuratūros skundą. Šioje
byloje dalykiškai veikė prokurorai V.Chodorcevičienė, R.Butkevičius
ir S.Stulginskis
**Algimanto Andreikos byla - akių prieš kankinimus užmerkimas**
Sovietinės milicijos kapitonas. Z.Bernotas 1988 m. rugsėjo 29 d., žiauriai
mušė A.Andreiką, kuris dėl laisvės badavo Katedros aikštėje. Po to
jis daug metų gydėsi. To meto okupacinės struktūros po 7 mėnesių,
1989 m. balandžio 27 d., Z.Bernotui iškėlė baudžiamąją bylą,
kurią kone po 8 mėnesių, 1989 metų gruodžio 15 d. ne Lietuvos, o
TSRS prokuratūros Vidaus reikalų organų tardymo ir kvotos priežiūros
valdybos vyriausiasis prokuroras M.Popovas nutraukė, motyvuodamas tuo,
jog byloje nesurinkta neginčijamų Z.Bernoto kaltės įrodymų. Tai buvo
absoliučiai politinis ir okupacinis sprendimas, sovietinės prievartos
sistemos ir valdžiai ištikimo pareigūno gynimas.
1999 m. gruodžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus
prokurorės L.Urbonienės žinion buvo perduota A.Andreikos byla. Ir tą
pačią dieną ji ją nutraukė, suėjus įstatymo nustatytam patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Čia yra 2 klausimai: pagal sovietinę kvalifikaciją (pareigybinių
įgaliojimų viršijimas) byla buvo dirbtinai užšaldyta ir išlaukus senaties
nutraukiama, nors žinota, kad 1989 m. ji buvo Maskvos nutraukta. Kokia
prokuratūros teisinė ir politinė sąmonė?
2006 m. mes bandėme bylą atnaujinti. E.Papučka, Vilniaus miesto apylinkės
prokuroro pavaduotojas E.Papučka rašo: „Z.Bernoto veiksmai nėra ir
negali būti vertinami kaip A.Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas
dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje
humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai
grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors
politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais
veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas,
teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.). Bylos medžiagoje duomenų
apie tokius ribojimus nėra. Tad Z.Bernoto padarytos nusikalstamos veikos
negali būti vertinamos kaip tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su
žmonėmis (BK 100 str.).“(E.Papučkos 2006 m. gegužės 12 d. nutarime).
Šio prokuroro nuomone išeitų, kad tokia veika būtų, kai
„...užpuldinėjami nuolatos, sistemingai, ne rečiau 3 kartų ir tais
motyvais, t. y. remiant valstybės ar organizacijos politiką užpuldinėti
tokius žmones“ (E.Papučkos 2006 m. gegužės 12 d. nutarimas).
Prokuroro E.Papučkos argumentavimu išeitų, kad dėl politinių motyvų,
pavyzdžiui, vieną kartą prekiavo žmonėmis, vieną kartą deportavo,
vieną kartą kankino, vieną kartą žagino, vieną kartą persekiojo,
vieną kartą sulaikė ir vieną kartą areštavo, vieną kartą nušovė,
tuomet nebaustina arba, kaip nurodo savo nutarime E.Papučka, tai reikėjo
daryti „ne rečiau 3 kartų“.
Tik per teismus pavyko E.Papučką nustumti į šalį. Dabar prokuratūra
kankinasi su šia byla.
**Orveliškas teisingumas: stribų amnestija, partizanų apkaltinimas**
Pagal šiuo metu veikiančius įstatymus stribas, jeigu tarnavo veikiančioje
sovietinėje armijoje, reabilituojamas už dalyvavimą nusikalstamojoje
MGB organizacijoje, gauna nukentėjusiojo statusą ir atitinkamą piniginę
išmoką.
Partizanas, jeigu jis kariavo prieš okupantą, atsėdėjo 10-15
ar daugiau metų sovietiniuose kalėjimuose bei lageriuose ir jeigu
hipotetiškai pagal nusikalstamos MGB organizacijos vertinimus jis
pažeidė partizaninio judėjimo statutą, jam nukentėjusio asmens statusas
nepripažįstamas. Sovietinės teisės tąsa. Verta tuo reikalu paskaityti
B.Gailiaus knygą „Partizanai. Vakar ir šiandien“.
**Išvados:**
I. Apie partizanus
1. Partizanai šios dienos įstatymų pamatu vykdė tautos teisę į savigyną.
2. 1944-1953 metais buvo tautos herojinis pasipriešinimo karas, o ne pokaris.
3. Pagal šiuo metu veikiančias Lietuvos teisės normas partizanai buvo
aukščiausioji politinė ir karinė valdžia su savo teisgalėmis saugant
valstybingumą.
4. Civiliniais asmenimis visais atvejais negali būti kenksmingai aktyvūs
kolaborantai pareigūnai, partiniai ir komjaunimo veikėjai, šnipai ir
išdavikai, kolonistai.
5. Turto paėmimas partizanų reikmėms nėra nusikaltimas.
6. Jokiu kolaboravimu negali būti buvimas policijoje ar administracijoje
vokiečių okupacijos metais.
7. Partizaninio veikimo specifinis modus vivendi ir modus agendi šiandien
vertintinas hermeneutikos pagrindu, įvertinant pastovios apsupties,
sunkaus ryšio ir sąveikos, kasvalandinio persekiojimo, išdavysčių,
šnipinėjimo pavojaus, nuovargio, blogų gyvenimo sąlygų, sveikatos,
charakterio kitimo, streso, afekto, tolstančios perspektyvos aplinkybes ir
lyginant su tarptautine tokių judėjimų praktika.
8. Dėl minėtų modus vivendi realijų partizanų judėjimui negalima
priekaištauti apie pradžioje numatytų savo veiklos nuostatų formalizavimo
ribotą įgyvendinimą.
9. Savo istorijoje mums šiandien reikia didžiuotis ir gerbti žuvusių
per 21 tūkst. partizanų auką.
II. Apie partizanų ir pasipriešinimo dalyvių vietą Lietuvoje
1. Šiandieninė prokuratūra ir teismai vangiai ir ypatingai vilkinančiai
sprendžia bylas dėl sovietinio genocido nusikaltimų.
2. Kaip smulkmeniškai taikomos teisinimo preferencijos KGB ir juos remiantiems
pareigūnams, taip preferentiškai aplaidžiai ir menkinančiai ginamos
partizanų, laisvės kovotojų teisės.
3. Teisių atkūrimas arba reabilitacija - sovietinės teisės praktinis
reliktas, 1989 m. nurodytas iš Maskvos ir yra svetimkūnis Lietuvos teisės
sistemoje.
4. Teisių neatkūrimas šiuo metu vykdomas pagal nusikalstamos KGB
organizacijos surinktus įrodymus, vertinimus, kaltinamąją išvadą ir
nuosprendį.
5. Nusikalstamos organizacijos KGB sudarytos bylos yra neteisėtos dėl
rusų kalbos tekstų vertimo, klastojimo, naudotos prievartos teisiamiesiems.
6. Sovietinių NKVD tribunolų, „trojkų“ ir teismų nagrinėti ir teikti
įrodymai bei nuosprendžiai yra niekiniai.
7. Teisių neatkūrimas partizanams be šiuo metu galiojančių visų teisinio
proceso nuostatų taikymo reiškia apkaltinamąjį nuosprendį nusikalstamos
KGB organizacijos teisinį reabilitavimą ir kaltės prezumpcijos prielaidą
represuotajam.
8. Netgi sudėtingomis modus agendi aplinkybėmis nusižengęs partizanas yra
dešimteriopai paniekintas, lyginant su jį laimingai ir sočiai gyvenančiu,
o tuomet jį kankinusiu čekistu, kaltinusiu prokuroru ir nuteisusiu teisėju.
Pasiūlymai:
1. Genocidines bylas tirti ir nagrinėti ypatingos skubos tvarka.
2. Tiriant tokias bylas kviesti specialistus ir ekspertus.
3. Partizanų nusikaltimai galimi nagrinėti tik dabartine procesine tvarka.
4. Tokiose bylos įrodymus renka prokurorai, o ne teismas.
5. Įrodymus vertinti kompleksiškai ir hermeneutiškai.
6. Be ikiteisminio tyrimo bylose priimtas nutartis ar sprendimus laikyti
negaliojančiais.
7. Nuketėjusysis privalo turėti nekaltumo prezumpciją.
8. Praktiškai rasti teisinę formą šiuos hipotetinius partizanų
nusikaltimus atleisti ir problemą baigti.
**Ad impossiblia ius non cogit - Teisėje negali būti neįvykdomų
reikalavimų.**
**Algirdas Endriukaitis**