http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/1257.html PREFERENCIJOS LIETUVOS GENOCIDINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMUOSE ====================================================== *Algirdas ENDRIUKAITIS* **Hermeneutika kaip realus supratimas** Vien tiesmukiškai vertinant Lietuvos pasipriešinimo dalyvių veiksmus, KGB archyvinius ir kitus įrodymus, kaip siūlo ir bando teisintis genocidą vykdę asmenys, galima paneigti tautos savigynos idėją apskritai ir partizaninio karo idėją skyrium imant, teisinti nusikalstamą sovietinimo doktriną, legalizuoti ir įteisinti okupacines nusikalstamas represines ir teisines struktūras bei pripažinti jų teisines kvalifikacijas. Lietuvos prokuratūroje ir teismuose apstu samprotavimų ir vertinimų neįsigilinant į genocidinį nusikaltimą pasaulio politinės istorijos, tarptautinės praktikos po Antrojo pasaulinio karo foną. Hermeneutikos principu praeities veiksmai pamatuotai negali būti vertinami šios dienos suvokimu, o aiškintini išeinant iš nagrinėjamo laiko realijų, to meto turinio ir aplinkybių mentaliteto, tuomet suvoktos retrospektyvos ir perspektyvos. Partizaninė kova mums buvo specifinis modus vivendi, reiškęs Lietuvos valstybės išgyvenimo būdą, pasireiškiantį modus agendi, t.y. kaip neįprastinis veikimo būdas. Šių dienų požiūriu akcentuojamos civilių asmenų žūtys. Veikiančios Lietuvoje genocidinių nusikaltimų normos yra kaip ir kitose šalyse, tačiau jų praktinis taikymas aiškiai stringa. Čia gali būti dvi priežastys: teisėjų ir prokurorų menka kvalifikacija, atlaidus požiūris buvusiai sovietinei okupacinei sistemai bei angažuotumas, neįvertinanti arba iš esmės nepripažįstanti tarptautinės teisės idėjos nusikaltimų žmoniškumui ir genocido kaip jus cogens - tai yra kaip aukščiausiosios ir labai svarbios imperatyvinės teisės normos. **Antrasis pasaulinis karas ir civilių žūtys** 1945 m. vasario mėnesį Čerčilis rengėsi vykti į Jaltos konferenciją. Drezdeno mieste buvo daug nuo sovietinės kariuomenės pabėgėlių. Čerčilis norėjo nuvežti „dovaną“ Stalinui. Miesto bombardavimui nebuvo jokio tiesioginio karinio reikalingumo. Sumanytojo nuomone tikėtasi skleisti paniką ir siaubą gyventojams. 1945 m. vasario 13 d. pirmąją naktį į miestą numesta 650 tūkst. padegamųjų bombų. Iš ryto užskrido 500 D.Britanijos ir JAV bombonešių. Gaisras truko 7 dienas. Manoma, galėjo žūti iki 250 tūkst. civilių. 1945 m. rugpjūčio 6 d. bombarduota Hirosima. Žuvo 78 tūkst. civilių ir dar 200 tūkst. nuo radiacijos pasekmių. 1945 m. rugpjūčio 9 d. bombarduotas Nagasakis. Žuvo 75 tūkst. civilių. 1944-1945 metais amerikiečių kariškiai išprievartavo 17 tūkst. moterų (A.Gliuksmanas, „Neapykantos filosofija“, Act, Maskva, 2006 p. 151). Žinomi ir Rusijos kariškių, net I.Erenburgo paraginimu, panašūs masiniai atvejai. „Prancūzijoje „laukinių“ valymų laikotarpiu, vykstant išvadavimui iš vokiečių okupacijos ir prieš pat jį žmonių pasipiktinimo, emocijų ir ekscesų proveržio, sąlygoto okupacijos aplinkybėmių, buvo nužudyta apie 9 tūkst. žmonių - išdavikų ir skundikų. Suimta ir internuota apie 130 tūkst. žmonių. Prancūzijoje greta kitų baudžiamosios teisės pakeitimų, į nusikaltimo sudėtį buvo įtraukta ir „tautinės savigarbos neturėjimo“ (indignite nationale) sąvoka, pagal ją turėjo būti baudžiama už smerktiną kolaboravimą. Naujai įkurti ypatingieji teismai iki 1951 m. sausio 31 d. išnagrinėjo 127751 bylų: mirties bausmė skirta 6763 asmenims, 767 nuosprendžiai įvykdyti. 694 kolaborantus pasmerkė mirti jau nuo 1944 m. vidurio veikę karo lauko teismai. Buvo patikrinti apie 475 tūkst. (55 proc.) septynių didelių ministerijų ir valstybinių įstaigų tarnautojų. 12864-iems pritaikytos sankcijos, iš jų pusė buvo atleisti iš darbo. Danijoje rezistentams už nusikaltimus buvo atleista. **Modus agendi 1944-1948 m. Palestinoje** Nuo 1944 metų žydai siekė sukurti savo valstybę Palestinoje. Reikalaudamos nepriklausomybės susikūrusios įvairios grupės pradžioje naikino Britanijos turtą, vėliau daugelį metų ir Britanijos pareigūnus. Susprogdino JTO Palestinos Komisariato būstinę „Karaliaus Dovydo“ viešbutyje, kuriame žuvo 91 žmogus, užpuldinėdavo arabus ir t.t. Vienai komandosų Šterno grupei vadovavo Ariel Šaronas, po to tapęs Izraelio ministru pirmininku. Irguno grupei vadovavo būsimasis Izraelio ministras pirmininkas Menachemas Beginas, vėliau gavęs Nobelio taikos premiją. Britai galų gale sutiko su Izraelio nepriklausomybės paskelbimu. Kentėjo civiliai. **Modus vivendi Alžyre** Po Antrojo pasaulinio karo Alžyro nacionalinio gelbėjimo komitetas siekė Alžyro nepriklausomybės. Sukilėliai prancūzus ir jų šalininkus sprogdino turguose, kino teatruose, šaudė pavieniui. 1962 m. Prancūzijos prezidentas de Golis buvo priverstas pradėti derybas ir iš Alžyro išvesti Prancūzijos kariuomenę, pripažinti Alžyro nepriklausomybę, pasirašyti sutartį su šių sukilėlių vadu Ben Bela, tapusiu po to pirmuoju Alžyro prezidentu. 2000 metais Prancūzijos parlamentas „įvykius“ Alžyre (1954-1961) pavadino karu ir nenubaudė nei vieno savo kareivio, kankinusio alžyriečius. (A.Gliuksmanas, „Neapykantos filosofija“, Act, Maskva, 2006 p. 154). **Pietų Afrikos Respublika - nugalėtojų neteisia** Nelsonas Mandela, daug kartų sėdėjęs anglų kalėjime, vadovavo Pietų Afrikos išsivadavimo judėjimui. Jo kovotojai sprogdino traukinius, vykdė sabotažą, pasižymėjo taip vadinamais „degančiais vėriniais“. Anglų šalininkams nukirsdavo rankas, ant kaklo uždėdavo dujų pripildytas automobilių padangas ir miniai stebint padegdavo - siekdavo įbauginti nebendrauti su kolonijine valdžia. Šiandien N.Mandela - savo „tautos tėvas“, viena iš garbingiausių politinių figūrų ne tik Afrikoje, bet ir pasaulyje. 1993 m. kartu su Pietų Afrikos politiku de Klerku gavo Nobelio taikos premiją. **Aleksandro Kalesinsko byla - be realijų ir pagarbos kovų istorijai** A.Kalesinskas - Vyčio Kryžiaus ordininkas, 1918-1919 metų savanoris, kariavo prie Radviliškio, 1920 m. kovojo su lenkais. Gavo du medalius. Kas gali paneigti, kad A.Kalesinskui nebuvo panaudota prievarta, jeigu jis praėjus dviem savaitėms po NKVD karinio tribunolo nuosprendžio 1945 metais Vilniuje mirė. Lietuvos generalinė prokuratūra 1999 m. kovo 9 d. A.Kalesinską reabilitavo. Po to Aukščiausiasis Teismas dereabilitavo. 2004 m. kovo 18 d. šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, dalyvaujant prokurorei A.?entelienei, savo nutartyje teigia: „...A.Kalesinskas nuteistas už veikas, susijusias su talkininkavimu okupacinei vokiečių administracijai, todėl išduoti jam teisių atkūrimo pažymėjimą nebuvo pagrindo“. Prokurorė A.Žentelienė minėtame teisme kalbėjo, kad A.Kalesinskas: „...dirbo ir buvo pavaldus nacių okupacinei valdžiai. Dirbdamas seniūnu, jis vykdė vokiečių okupacinės valdžios nurodymus. A.Kalesinsko kaltė grindžiama liudytojų parodymais. Be to, jis karinio tribunolo posėdžio metu prisipažino, kad dirbo okupacinei vokiečių valdžiai“. Vargu ar prokurorė galėjo pagalvoti, kad NKVD tribunole protokole rusų kalba ir fizine prievarta viską buvo galima teisėtai užrašyti ir išgauti. Teismo pranešėjas V.Aidukas, buvęs teisėju ir komunistų partijoje 11 metų, V.Čiučiulka taip pat buvęs komunistu ir E.Bieliūnas nemanė, kad jie patys buvo kolaborantais ir už tokį veiksmą baudė seniūną iš Sangrūdos. Tragiškas teisingumas. Po dviejų metų, 2006-02-23, prokurorė A.Žentelienė naujame AT posėdyje kalbėjo: „...kad A.Kalesinskas buvo nuteistas ne tik už pasipriešinimą sovietų okupacinei valdžiai, bet ir už tai, kad jis nuo 1941 m. liepos mėn. buvo vokiečių okupacinės valdžios paskirtas penkių kaimų seniūnu ir šiose pareigose išbuvo iki 1944 m. birželio mėn. <...> Kalesinskas būdamas lojalus okupacinei valdžiai, eidamas seniūno pareigas irgi visiškai buvo pavaldus vokiečių okupacinei valdžiai ir besąlygiškai vykdė jų nurodymus ir įsakymus“. Ta pati čekistinė terminologija! Kaip prokurorė ir teisėjai supranta istorines ir šių dienų realijas, kaip vertinami okupacinės Lietuvos ministrai, pirmininkai ir valdininkai? Pavyzdžiui, Leokadija Diržinskaitė-Piliušenko 1936-1940 palaikė ryšius su LKJS. 1941 vadovavo Vilkaviškio apskrities komjaunuoliams. 1951 baigė Respublikinę partinę mokyklą, 1958 - Aukštąją partinę mokyklą prie TSKP CK. 1951 - 1960 buvo Šiaulių srities ir miesto partijos sekretorė, kai buvo griaunamas Kryžių kalnas. 1960-1976 LTSR MT pirmininko pavaduotoja, nuo 1976 LTSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotoja. Sovietinės Lietuvos butaforinė užsienio reikalų ministrė. Nuo 1958 LKP CK narė. 1959-1963 ir nuo 1967 LTSR AT, 1962-1966 SSSR AT deputatė. Šiandien ji gauna I-jo laipsnio valstybinę pensiją. Ji nekolaboravo? Jokio sveiko proto samprotavimo! 1941 m. birželio 23 d. Kaune 9.28 val per radiją Laikinoji vyriausybė skelbia apie Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Šiame kreipimesi skelbiama: „Nepriklausomos Lietuvos valdininkai, grįžkite į savo vietas“ (P.Narutis, „Tautos sukilimas 1941 Lietuvos nepriklausomybei atstatyti“, Oak Lawn, Illinois, USA, 1994, p. 16). 1941 m. birželio 24 d. atsišaukime į tautą Laikinoji vyriausybė ragina: „Lietuvos policininkai, savo gyvenamojoje vietoje perimkite viešąjį saugumą į savo rankas“ (ten pat, p. 337). A.Kalesinskas grįžo, tarnavo ne vokiečiams, gelbėjo savo žmones. Toks buvo Lietuvai reikalingas modus vivendi ir modus agendi. **Partizano J.Būdininko byla - vilkinimo testas** Ši byla turėjo būti išspręsta kartu su 2004 m. nagrinėta KGB papulkininkio V.Vasiliausko byla. Partizano J.Būdininko suėmimo ir sunkaus sužeidimo operacijoje dalyvavęs V.Vasiliauskas 1953 m. kovo 28 d. ir tuoj pat jį 2.00-4.30 val. tardo. Naktinis tardymas buvo V.Vasiliausko uolumo, psichologinio bei fizinio spaudimo faktas. Kas gali paneigti, kad V.Vasiliauskas tardant nekankino partizano, jeigu net N.Minakovas po 2 dienų buvo priverstas nutraukti tardymus su „iki pasveikimo“ formuluote. Juk tai buvo daroma ne dėl geravališkumo ir žmoniškumo. 1953-05-05, tik daugiau kaip po mėnesio, Kauno srities KGB valdybos vyr. tardytojas Vinochodov nutaria tardymą J.Būdininkui atnaujinti. Kitą dieną J.Būdininkas tardomas Kauno KGB. Tardymas trunka 14 val. ir 5 min. Tai ir naktinis tardymas. Šakių prokuratūroje tokie ir panašūs faktai nebuvo nagrinėjami ir vertinami ir pirmesnė šio čekisto byla buvo vilkinama ir preferentiškai teisinama. Buvo reaguojama, kad partizanas kaltinamas parduotuvių plėšimu. Taip, partizanai, kaip aukščiausioji valdžia, turėjo kaip modus agendi tokius veiksmus daryti, nes jokio kitokio tiekimo nebuvo. Savo šalininkams būdavo išduodamos gauto turto pažymos. Dėl Šakių prokuroro L.Frančiako darbo ši byla dabar tiriama jau kone aštuntieji metai. **Algirdo Žyprės byla - „sovietinio teisingumo“ tąsa nepriklausomoje Lietuvoje** Žemaitijos partizaną A.Žyprę AT nereabilitavo. Susidaro įspūdis, kad Aukščiausiasis teismas tik pavartė jo 3 tomų bylos kaltinamąją išvadą ir nuosprendį. Šios bylos medžiaga tik patvirtina nuomonę, kad byla kurpta. Byloje nerasime nuorodų, kad teisiamieji buvo mušami, kad į rusų kalbą verstos kankinamųjų mintys protokole yra tiksliai ir teisingai užrašytos. Šioje byloje aš neradau nei vieno tiesioginio paliudijimo, kad A.Žyprė asmeniškai atliko civilių asmenų nužudymą. Per 60 liudininkų „jo nepažino“, „nežino“, „nematė“, „negirdėjo“ , kažką „girdėjo iš kitų“, „neatpažinčiau', „akyse nemačiau“ ir pan. Sovietiniam teismui ir reabilituojančiam Lietuvos teismui pakako 1958 m. balandžio 23 d. nuosprendžio teksto „Žyprei dalyvaujant“, „Žyprė būdamas ginkluotoje nacionalistinėje bandoje“, „Žyprė su kitais ginkluotos nacionalistinės gaujos dalyviais“ ir jokios individualizacijos. O šiaip tie nušautieji buvo MGB šnipai, kurių sunaikinimui partizanai turėjo teisę. A.Žyprės byloje 1958 m. buvo apklausti liudininkais 1949 m. 25 metams nuteisti partizanai. Jų parodymai labai svarbūs ir pamokantys dėl KGB bylų kurpimo. 1958 m. sausio 15 d. partizanas Petras Pukinskas Mordovijos lageryje leitenantui Piniasovui parodė: „...būdamas be sąmonės po fizinio tardytojo mušimų, tardytojo pavardės neatsimenu“. Protokolo pabaigoje yra įrašas: „Protokole figūruoja posakis „banditas“. Aš su tokiu terminu nesutinku, aš banditu nebuvau, prieš tarybų valdžią nekovojau. Aš kovojau prieš tuos žmones, kurie kėlė siaubą lietuvių tautai, nustatinėjo savo tvarką kokią norėjo“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 79). Stasys Gudauskas, nuteistas 1958 m. sausio 17 d. Omsko 8 lagerio operatyviniam įgaliotiniui vyr. leitenantui Bannikov paaiškino savo ankstesnius parodymus prieš A.Žyprę: „...aš buvau priverstas pasirašyti protokolus fizine jėga tardytojui mane verčiant. Be to, tuo laiku rusų kalbos nemokėjau, todėl asmeniškai skaityti tardymo protokolų neturėjau galimybės...<...> Aš buvau nuteistas Ypatingojo pasitarimo, todėl negalėjau pareikšti apie neteisėtus tardymo organų veiksmus <...> Dabar po ilgo laiko dėl senaties aš negaliu įvardinti asmenis, kurie mušė, kadangi kabinete buvo 4-5 asmenys. Uždengdavo paltu, burną užkimšdavo skuduru ir mušdavo. Tuos neteisėtus veiksmus gali patvirtinti vertėjas Litvinas ir Vyšniauskas, kurių vardų ir tėvavardžių nežinau“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 88-89). Vorkutos 85 lageryje apklaustas Stasys Žemelis 1958 m. sausio 29 d. vyr. leitenantui Osadčyj, operatyvinio skyriaus viršininkui, parodė: „Jeigu tai užrašyta, tai dėl tardytojo spaudimo arba apeinant mano faktinius parodymus“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 90). Bylose partizanus bandoma pristatyti kaip kraujo ištroškusius nekaltų žmonių žudikus arba prievartautojus. Realiai galvojant jie nužudymo prasmę nuovokiai įvertindavo tolimesniam savo egzistavimui. A.Žyprės byloje yra tokie epizodai. Kalėtų kaime iš latvių stribų 1949 m. rugpjūčio mėnesį atėmė 2 šautuvus, o stribus paleido. Iš rusų karinių topografų 1948 m. atėmė 3 šautuvus ir pistoletą, juos paleido. Liudininkė A.Barkienė, kurios vyras buvo stribas, partizanai teiravosi jos vyro ginklo: „...pamatę ant sienos Stalino portretą liepė man suplėšyti, gąsdindami nušausią mane, jei aš nepaklausysiu. <...>Aš Stalino portretą suplėšiau“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 134). Liudininkė Ona Gadeikienė sakė, kad partizanai klausė: „Kur komunistas Gadeikis?“ Ji paaiškino, kad Skuode. Jai liepė juos vesti pas kaimyną. Vaikai pradėjo verkti, tuomet ją paliko ir išėjo (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 184-185). Stribo Eriko brolio Teodoro Vičio partizanai klausė: „Ar tu komjaunuolis?“, bet jam nieko nedarė. Kolaborantų šaudymas nebuvo malonumas, o teisėtas modus agendi. Dėl A.Žyprei inkriminuojamų dviejų civilių Driaukšos ir Gūžės nužudymo, kurie yra nereabilitacijos pagrindas. Kas buvo šie asmenys? „Driaukša šnipinėja ir nori susekti jį, o taip pat ir mus, kad jis yra saugumo „šnipas“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 1, p. 58). Driaukša: „tarybinis aktyvistas“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 3, p. 91). P.Pukinskas liudija, kad Driaukša „įtartas ryšiais su MGB“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 3, p. 100). A.Žyprė dėl Gūžės: „gyvenantis jų kaime Gūžė yra „blogas“ žmogus, nes skriaudžia buožes ir neduoda ramiai jiems gyventi. Siūlė jį užmušti“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 1, p. 73). Gūžė „slaptai dirba su komunistais“ Po Gūžės nušovimo B.Gureckas paaiškina: „Nuėję puskilometrį, mus pasitiko nežinomas žmogus, kuris kreipėsi į „Hitlerį“, sakydamas, kodėl mes ne visus sušaudėme. Gūžės žmona ir jos sūnus yra šnipai“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 3, p. 86-87). V.Šilino parodymais 200-300 m. nuo Gūžės namų buvo sutiktas S.Gudauskas, kuris pasakė, kad reikia nušauti žmoną ir sūnų, nes „priešingu atveju neleis gyventi, išduos tarybinės valdžios organams“. Visi trys nušauti „turėjo ryšius su tarybų valdžios organais, pranešdami tartum apie mūsų, banditų, pasirodymą“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 3, p. 152-153). Sūnus, kuris buvo nušautas, buvo 18-20 metų. KGB terminu „išžudė šeimą“. Beje, A.Žyprė kai kuriuos epizodus aiškino, kad legalizuojantis „dėl „stiprumo“ prisipažinau“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 1, p. 127). Vienok čia nekalbama apie jam inkriminuojamų civilių nužudymų atvejus. Teisėjas Jukna per parengiamąjį teismo posėdį išbraukia iš KGB 18 kviečiamųjų liudininkų sąrašo A.Žiemelienę ir A.Urvikį, kurie dėl A.Žyprės pasakė pateisinimus. Tai patvirtina, kad teismai buvo KGB užduočių vykdytojai. A.Žyprė teisme kalbėjo: „Daug klausimų yra neteisingų, nes legalizacijos metu man buvo pasakyta, jei neprisipažinsiu, legalizacija negalios“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 1, p. 258). Teisme advokatas pasakė: „Kadangi 1954 m. teisiamasis legalizavosi ir jam bausmė turėjo būti dovanojama, todėl prašau prieš teisiamąjį Žyprę bylą nutraukti“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 1, p. 265). **Psichiatrinė ekspertizė - supainiota KGB klasta** A.Žyprės byloje yra įdomus epizodas. Nužudytojo apylinkės pirmininko K.Donėlos žmona Ona tvirtino, kad jos vyro nužudymo metu 1948 m. kovo 4 d. ji atpažino du stribus -A.Gūžę ir Goluboką. O.Donėlienė tvirtina: „Staiga išgirdau šuns lojimą ir greitai išgirdau Gūžės balsą: „Ne čia, pirmiau prie Donėlos lango <...> Aš išgirdau Goluboko balsą: „Donėla, lysk iš lovos!“ Po vyro nušovimo ji teigia: „...išgirdau vėl Gūžės balsą: „Padegsime namą, niekas niekur neišbėgs“. (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 196-197). A.Leliūnas, jos žentas, kai degė namas, liudija: „Aš nešiau daiktus iš degančio namo. Po 5-10 minučių prie namo atėjo tie keturi liaudies gynėjai kartu su Gūže, kurie pas mus buvo užėję iš vakaro. Jie klausė, kas atsitiko, kas padegė namą ir nuėjo“ (LYA, F-K-1, Ap. 58, b. 44501/3, t. 2, p. 207). 1951 m. gruodžio 17 d. kapitonas Soldatov O.Donėlienei skiria teisminę ekspertizę. Jau kitą dieną Vyriausiasis LTSR psichiatras J.Gutman KGB patalpose Vilniuje nustato, kad O.Donėlienė negali duoti teisingų parodymų. Ji Skuodo teismo nubausta 500 rub. bauda už stribo apšmeižimą. Beje, už tą patį nuteista ir Rachelė Baltukonienė. Klaipėdos srities teismas 1953 m. jas abi atleidžia nuo baudos pagal amnestiją, bet kaltinimą palieka. Nutartyje nurodyta, kad nebuvo atsižvelgta į jos prašymą liaudies teisman iškviesti Kavasiną ir kitus liudininkus. Nejaugi mažiausiai 4 žmonės gali klysti? Neatmestina stribų smogiamoji akcija ir baudžiamosios psichiatrijos versija. Jokios medžiagos apie Baltrukonienės ir Kavasino parodymus byloje nėra. Ar visa tai leidžia A.Žyprės bylos medžiagą galima laikyti objektyvia? **Kolaborantų V.Vasiliausko ir M.Žukaitienės byla - preferencijos nusikalstamam kolaboravimui** KGB papulkininkio V.Vasiliausko ir agentės M.Žukaitienės byla, pradėta prieš 7 metus, dar iš esmės nebaigta, tebesvarstoma Aukščiausiajame teisme. Kauno apygardos teisėjai J.Kiškis, R.Majauskienė ir R.Lincevičius 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu vietoj to, kad pagal BPK 109 str. numatytą nuostatą, jog civilinis ieškinys baudžiamojoje byloj kaltinamajam sprendžiamas iškart, į tai nekreipė dėmesio („Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla“). Vietoj to, minėtas teismas šį ieškinį permeta į kitą teismo maratoną. Minėti Kauno apygardos teisėjai, taip pat Apeliacinio teismo teisėjai L.Šiukšta, K.Jucys, T.Meškauskas bei prokurorai L.Frančiakui ir R.Žukauskas nekomentavo ir nevertino V.Vasiliausko teisme pasakytų žodžių: „Dvidešimt penkis savo sąmoningo gyvenimo metus aš atidaviau darbui saugumo organuose“. Apie stribus, veikusius prieš partizanus, jis sakė; „Jie ryžtingai juos persekiodavo, drąsiai stodavo į kovą su teroristais ir juos nugalėdavo“, o naikinamojoje operacijoje čekistai ir kariuomenė „veikė neperžengdama būtinosios ginties“. Beje, tas pats teismas bausmę kaltinamiesiems skiria mažesnę už 12,5 metų vidurkį (6 ir 5 metus!) nuosprendyje, nurodydamas, kad nėra lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Sunkinančias aplinkybes V.Vasiliauskui nepripažino. Šis teismas taip pat atmetė paties kaltinamojo V.Vasiliausko rašytą ir pasirašytą, jo neginčijamą archyvinį aktą, kuriame jis nurodo jog „asmeniškai užmušė vieną banditą“. Abiem minėtiems kaltinamiesiems teismas skyrė sveikatos ekspertizę, kurią atliko Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinis skyrius. Yra abejonių dėl jos išvadų ir teismo vertinimo. Ekspertizės vadovas A.Cėpla, turintis 45 metų darbo stažą, buvęs daugiametis instituto komunistų organizacijos sekretorius (tokioje įstaigoje dirbęs ir žinomas išdavikas J.Markulis). Ekspertizei buvo pateiktas klausimas dėl bausmės atlikimo: „Ar V.Vasiliauskas serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku?“ Atsakyme buvo užrašyta: „...bausmę atlikti įprastinėje įkalinimo vietoje būtų sunku, nes kiltų įvairių sveikatos problemų“. Nuo kada „įprastinėje įkalinimo vietoje“ (tokios sąvokos nėra!) gali būti lengva? Tokia išvada teismui buvo išganymas, kuriuo besąlygiškai prisidengė. Beje, atleidžiant nuo bausmės atlikimo sveikatos faktorius buvo panaudotas du kartus: skiriant mažą bausmę ir atleidžiant nuo bausmės apskritai. BK 76 str. 1 dalis numato, kad „Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku“. Apie patvirtintą imperatyvinį tokių ligų sąrašą nebuvo jokios kalbos. Ir šiuo atveju atsižvelgiama nuteistojo asmenybę. O teisiamojo nuostatos yra 1953 m. lygmens. Bausmę skiriant nurodyta, kad čekistas charakterizuojamas gerai (partizanus vadino banditais, teroristais, stribus - liaudies gynėjais!), anksčiau nebuvo padaręs nusikaltimo (!), nusikaltimas padarytas prieš 50 metų (paneigia genocidinį bylos principą!). Ir kad nors vienu žodeliu, replika ar sakiniu šiame teisme būtų buvę įvertinta atvira ir įžūli kaltinamojo antinepriklausomybinė ir kolaborantinė pozicija. Iš to aiškiai matyti budelio atlaidaus vertinimo ir teisinimo preferencijos. **Materialinės ir moralinės žalos atlyginimas - imperatyvinė Konstitucijos norma** 2004 m. nuteisus KGB papulkininkį V.Vasiliauską ir KGB agentę M.Žukaitienę už genocidinę veiką, nukentėjusioji pusė pareiškė jiems materialinės ir moralinės žalos atlyginimo ieškinį. Kauno apygardos teismo teisėjas A. Burdulis 2005 m. lapkričio 17 d. ieškinį atmeta, remdamasis Aukščiausiojo Teismo Senato nutartimi dėl visuomenės informavimo įstatymo taikymo ginant garbę ir orumą. Kyla klausimas, koks ryšis tarp paskalų spaudoje ir pasipriešinimo dalyvių nužudymo? Teisėjas nurodo, kad „nagrinėjant šį ieškinį taikytinos normos, kurios egzistavo teisinių santykių atsiradimo metu“. Tai reiškia, kad reikėtų taikyti 1953 m. okupacinių laikų normas?! Apeliacinis teismas panaikina šią nutartį. Kauno apygardos teisėja B.Bobrel 2006 m. lapkričio 9 d. dar tvirtai stoja sovietinės Lietuvos gynimo pozicijon: „atsakovų veiksmais, iš kurių ieškovė kildina jai padarytą neturtinę žalą, atlikti 1953 m. sausio 2 d., kai LR Konstitucija negaliojo“.Ši teisėja taip pat pateikia teisinį papildą-miglą: kodėl nukentėjusioji negynė savo interesų iškart po 1990 m. kovo 11 d., dabar jau vėlu atnaujinti senatį. Ir vėl tas pat: kam kreiptis, jei apskritai okupacinės Lietuvos įstatymai to nenumatė!!! Ar galima buvo ginti interesus, kol 2004 m. vasario 4 d. nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis šiems represinių struktūrų darbuotojams? Beje, abudu teisėjai atmetė tą faktą, kad okupacijos įstatymai neteisėti, niekiniai, kad okupacijos metu veikė 1940 m. galioję Lietuvos Civiliniai įstatymai, kurių 636, 644, 657, 658 ir 667 straipsniai numatė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Juose yra viena labai įdomi nuostata, kad netgi tuo atveju, kai baudžiamajai atsakomybei sueina senatis, civilinei atsakomybei ji netaikoma. Tokiu būdu teisėjai iš esmės pripažino veikusią siaubingą KGB teisę ir pasityčiojo iš laisvės kovų idėjos. Kaip ten bebūtų, A.Burdulis bent 5 metus buvo komunistu. B. Bobrel 1981-1987 metais dirbo „Kauno baldų“ kadrų skyriaus viršininke. Mes negalime teigti, kad ji bendradarbiavo su KGB, bet šis postas buvo nuolatinėje KGB priežiūroje ir kontrolėje. Ji mažiausiai 3 metus buvo komuniste. Apeliacinis teismas 2007 m. birželio 20 d. pateikia konceptualius argumentus: „šioje byloje susiklosčiusios išskirtinės faktinės situacijos“, „ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti“, „neatitinka reikalavimo teisės normas aiškinti laikantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų“, „šioje byloje būtina įvertinti istorines aplinkybes - Lietuvos okupaciją ir aneksiją, kuriomis buvo padaryti nusikalstamais pripažinti atsakovų veiksmai nukreipti prieš Lietuvos partizanų kovas už Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę“. Nukentėjusiajai priteista 150 tūkst. litų moralinės žalos. Bet kodėl čia prokuratūra negynė visuomeninio intereso? **Partizanų vado A.Ramanausko byla - politinė baimė** Bėga laikas, nusensta arba išmiršta liudininkai ir kaltinamieji. Pavyzdžiui, ypač aktyviai pasižymėjusio ir dabar Izraelyje gyvenančio čekisto N.Dušanskio byla (pradedant 1940 metais, A.Kraujelio ir kitos bylos) dėl partizano A.Ramanausko prokuratūroje „tiriama“ 18 metų. Per tą laiką mirė jo išdavikas A.Urbonas (KGB agentas „Žinomas“), kurio vien agentūrinių pranešimų byloje yra per 100. Čia yra politinis, o ne teisinis sprendimas. Įstatymas leidžia nagrinėti be kaltinamojo dalyvavimo. Tai didžiausias istorinis prokuratūros vilkinimas ir nešlovė Lietuvos laisvės kovų istorijai ir nepriklausomos valstybės ambicijoms. **Įskundėjo R.Šilinio byla - tylus pasipriešinimo kovos paniekinimas** 2001-10-22 Panevėžio apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (E.Vanagas, P.Šimkus ir A.Jarašius) R.Šilinį išteisino. „Genocidui be apibrėžtų subjekto tikslų visiškai ar iš dalies sunaikinti gyventojus, priklausančius atitinkamai LR BK 71 str. 1 d. dispozicijoje nurodytai jų grupei, būdinga ir tai, kad paprastai nukentėjusiuoju yra ne atskiras asmuo, bet neapibrėžta, paprastai didelė žmonių grupė, atitinkanti aukščiau minėtus kriterijus. Atskirų žmonių žudymas, kankinimas ir panašūs LR BK 71 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudarantys veiksmai kvalifikuotini tik kaip nusikaltimai prieš asmenį“. „Nenustačius teisiamojo dalyvavimo A.Kavaliausko sunaikinimo operacijoje bei bendrininkavimo darant nusikaltimą, R.J.Šilinis išteisintinas iš jam pareikšto kaltinimo dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo“. Absurdiškas aiškinimas. Išeitų, kad naikinant po vieną nėra genocidas? Teismas „nenustatė“, kad tarp neginčijamo R.Šilinio įskundimo apie partizano A.Kavaliausko buvimo vietą, jame buvusio namo uždegimo, šaudymo ir partizano žūties nebuvo priežastinio ryšio. Visi žudymai vyksta po vieną. 2002-05-15 d. Lietuvos Apeliacinio Teismo kolegija (Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė, Linas Šiukšta) atmeta prokuratūros skundą. Šioje byloje dalykiškai veikė prokurorai V.Chodorcevičienė, R.Butkevičius ir S.Stulginskis **Algimanto Andreikos byla - akių prieš kankinimus užmerkimas** Sovietinės milicijos kapitonas. Z.Bernotas 1988 m. rugsėjo 29 d., žiauriai mušė A.Andreiką, kuris dėl laisvės badavo Katedros aikštėje. Po to jis daug metų gydėsi. To meto okupacinės struktūros po 7 mėnesių, 1989 m. balandžio 27 d., Z.Bernotui iškėlė baudžiamąją bylą, kurią kone po 8 mėnesių, 1989 metų gruodžio 15 d. ne Lietuvos, o TSRS prokuratūros Vidaus reikalų organų tardymo ir kvotos priežiūros valdybos vyriausiasis prokuroras M.Popovas nutraukė, motyvuodamas tuo, jog byloje nesurinkta neginčijamų Z.Bernoto kaltės įrodymų. Tai buvo absoliučiai politinis ir okupacinis sprendimas, sovietinės prievartos sistemos ir valdžiai ištikimo pareigūno gynimas. 1999 m. gruodžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės L.Urbonienės žinion buvo perduota A.Andreikos byla. Ir tą pačią dieną ji ją nutraukė, suėjus įstatymo nustatytam patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Čia yra 2 klausimai: pagal sovietinę kvalifikaciją (pareigybinių įgaliojimų viršijimas) byla buvo dirbtinai užšaldyta ir išlaukus senaties nutraukiama, nors žinota, kad 1989 m. ji buvo Maskvos nutraukta. Kokia prokuratūros teisinė ir politinė sąmonė? 2006 m. mes bandėme bylą atnaujinti. E.Papučka, Vilniaus miesto apylinkės prokuroro pavaduotojas E.Papučka rašo: „Z.Bernoto veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A.Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.). Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra. Tad Z.Bernoto padarytos nusikalstamos veikos negali būti vertinamos kaip tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (BK 100 str.).“(E.Papučkos 2006 m. gegužės 12 d. nutarime). Šio prokuroro nuomone išeitų, kad tokia veika būtų, kai „...užpuldinėjami nuolatos, sistemingai, ne rečiau 3 kartų ir tais motyvais, t. y. remiant valstybės ar organizacijos politiką užpuldinėti tokius žmones“ (E.Papučkos 2006 m. gegužės 12 d. nutarimas). Prokuroro E.Papučkos argumentavimu išeitų, kad dėl politinių motyvų, pavyzdžiui, vieną kartą prekiavo žmonėmis, vieną kartą deportavo, vieną kartą kankino, vieną kartą žagino, vieną kartą persekiojo, vieną kartą sulaikė ir vieną kartą areštavo, vieną kartą nušovė, tuomet nebaustina arba, kaip nurodo savo nutarime E.Papučka, tai reikėjo daryti „ne rečiau 3 kartų“. Tik per teismus pavyko E.Papučką nustumti į šalį. Dabar prokuratūra kankinasi su šia byla. **Orveliškas teisingumas: stribų amnestija, partizanų apkaltinimas** Pagal šiuo metu veikiančius įstatymus stribas, jeigu tarnavo veikiančioje sovietinėje armijoje, reabilituojamas už dalyvavimą nusikalstamojoje MGB organizacijoje, gauna nukentėjusiojo statusą ir atitinkamą piniginę išmoką. Partizanas, jeigu jis kariavo prieš okupantą, atsėdėjo 10-15 ar daugiau metų sovietiniuose kalėjimuose bei lageriuose ir jeigu hipotetiškai pagal nusikalstamos MGB organizacijos vertinimus jis pažeidė partizaninio judėjimo statutą, jam nukentėjusio asmens statusas nepripažįstamas. Sovietinės teisės tąsa. Verta tuo reikalu paskaityti B.Gailiaus knygą „Partizanai. Vakar ir šiandien“. **Išvados:** I. Apie partizanus 1. Partizanai šios dienos įstatymų pamatu vykdė tautos teisę į savigyną. 2. 1944-1953 metais buvo tautos herojinis pasipriešinimo karas, o ne pokaris. 3. Pagal šiuo metu veikiančias Lietuvos teisės normas partizanai buvo aukščiausioji politinė ir karinė valdžia su savo teisgalėmis saugant valstybingumą. 4. Civiliniais asmenimis visais atvejais negali būti kenksmingai aktyvūs kolaborantai pareigūnai, partiniai ir komjaunimo veikėjai, šnipai ir išdavikai, kolonistai. 5. Turto paėmimas partizanų reikmėms nėra nusikaltimas. 6. Jokiu kolaboravimu negali būti buvimas policijoje ar administracijoje vokiečių okupacijos metais. 7. Partizaninio veikimo specifinis modus vivendi ir modus agendi šiandien vertintinas hermeneutikos pagrindu, įvertinant pastovios apsupties, sunkaus ryšio ir sąveikos, kasvalandinio persekiojimo, išdavysčių, šnipinėjimo pavojaus, nuovargio, blogų gyvenimo sąlygų, sveikatos, charakterio kitimo, streso, afekto, tolstančios perspektyvos aplinkybes ir lyginant su tarptautine tokių judėjimų praktika. 8. Dėl minėtų modus vivendi realijų partizanų judėjimui negalima priekaištauti apie pradžioje numatytų savo veiklos nuostatų formalizavimo ribotą įgyvendinimą. 9. Savo istorijoje mums šiandien reikia didžiuotis ir gerbti žuvusių per 21 tūkst. partizanų auką. II. Apie partizanų ir pasipriešinimo dalyvių vietą Lietuvoje 1. Šiandieninė prokuratūra ir teismai vangiai ir ypatingai vilkinančiai sprendžia bylas dėl sovietinio genocido nusikaltimų. 2. Kaip smulkmeniškai taikomos teisinimo preferencijos KGB ir juos remiantiems pareigūnams, taip preferentiškai aplaidžiai ir menkinančiai ginamos partizanų, laisvės kovotojų teisės. 3. Teisių atkūrimas arba reabilitacija - sovietinės teisės praktinis reliktas, 1989 m. nurodytas iš Maskvos ir yra svetimkūnis Lietuvos teisės sistemoje. 4. Teisių neatkūrimas šiuo metu vykdomas pagal nusikalstamos KGB organizacijos surinktus įrodymus, vertinimus, kaltinamąją išvadą ir nuosprendį. 5. Nusikalstamos organizacijos KGB sudarytos bylos yra neteisėtos dėl rusų kalbos tekstų vertimo, klastojimo, naudotos prievartos teisiamiesiems. 6. Sovietinių NKVD tribunolų, „trojkų“ ir teismų nagrinėti ir teikti įrodymai bei nuosprendžiai yra niekiniai. 7. Teisių neatkūrimas partizanams be šiuo metu galiojančių visų teisinio proceso nuostatų taikymo reiškia apkaltinamąjį nuosprendį nusikalstamos KGB organizacijos teisinį reabilitavimą ir kaltės prezumpcijos prielaidą represuotajam. 8. Netgi sudėtingomis modus agendi aplinkybėmis nusižengęs partizanas yra dešimteriopai paniekintas, lyginant su jį laimingai ir sočiai gyvenančiu, o tuomet jį kankinusiu čekistu, kaltinusiu prokuroru ir nuteisusiu teisėju. Pasiūlymai: 1. Genocidines bylas tirti ir nagrinėti ypatingos skubos tvarka. 2. Tiriant tokias bylas kviesti specialistus ir ekspertus. 3. Partizanų nusikaltimai galimi nagrinėti tik dabartine procesine tvarka. 4. Tokiose bylos įrodymus renka prokurorai, o ne teismas. 5. Įrodymus vertinti kompleksiškai ir hermeneutiškai. 6. Be ikiteisminio tyrimo bylose priimtas nutartis ar sprendimus laikyti negaliojančiais. 7. Nuketėjusysis privalo turėti nekaltumo prezumpciją. 8. Praktiškai rasti teisinę formą šiuos hipotetinius partizanų nusikaltimus atleisti ir problemą baigti. **Ad impossiblia ius non cogit - Teisėje negali būti neįvykdomų reikalavimų.** **Algirdas Endriukaitis**