Advertisement
kiritoshiro

rom

Mar 24th, 2019
120
0
Never
Not a member of Pastebin yet? Sign Up, it unlocks many cool features!
text 49.35 KB | None | 0 0
  1. 1 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas būti apaštalu, išskirtas Dievo evangelijai
  2. 2 (kurią jis iš anksto buvo pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose)
  3. 3 apie jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris pagal kūną tapo iš Dovydo sėklos
  4. 4 ir pagal šventumo dvasią paskelbtas galingu Dievo Sūnumi per prisikėlimą iš numirusių,
  5. 5 per kurį mes gavome malonę ir apaštalystę dėl klusnumo tikėjimui tarp visų tautų, dėlei jo vardo,
  6. 6 tarp kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašauktieji;
  7. 7 visiems, esantiems Romoje, Dievo mylimiesiems, pašauktiems būti šventaisiais: malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
  8. 8 Pirmiausiai aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, kad apie jūsų tikėjimą yra kalbama visame pasaulyje.
  9. 9 Nes Dievas, kuriam aš tarnauju savo dvasia jo Sūnaus evangelijoje, yra mano liudytojas, kad be paliovos visuomet miniu jus savo maldose,
  10. 10 prašydamas, kad pagaliau jau kaip nors sėkmingai atvykčiau pas jus Dievo valia.
  11. 11 Nes aš trokštu jus pamatyti, idant galėčiau jums duoti kokią dvasinę dovaną tuo tikslu, kad būtumėte įtvirtinti,
  12. 12 tai yra, kad kartu su jumis pasiguosčiau bendru jūsų ir mano tikėjimu.
  13. 13 Na, o aš nenoriu, broliai, kad jūs būtumėte nežinantys, jog daug kartų ketinau ateiti pas jus (bet ligi šiolei buvau sukliudytas), kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių, kaip ir tarp kitų pagonių.
  14. 14 Esu skolininkas tiek graikams, tiek barbarams; tiek išmintingiems, tiek neišmintingiems.
  15. 15 Taigi kiek manyje yra, esu pasiruošęs skelbti evangeliją ir jums, esantiems Romoje.
  16. 16 Nes aš nesigėdiju Kristaus evangelijos, kadangi ji yra Dievo jėga išgelbėjimui – kiekvienam, kuris tiki; pirma žydui ir taip pat graikui.
  17. 17 Nes joje yra apreikštas Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą; kaip yra parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“.
  18. 18 Kadangi Dievo rūstybė yra apreikšta iš dangaus prieš kiekvieną bedievystę ir neteisumą žmonių, kurie tiesą užgniaužia neteisumu;
  19. 19 todėl kad tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, juose yra apreikšta, nes Dievas jiems tai parodė.
  20. 20 Nes neregimi jo dalykai – jo amžinoji jėga ir Dievystė – yra aiškiai matomi nuo pasaulio sutvėrimo, suprantami pagal tai, kas padaryta; todėl jie nepateisinami;
  21. 21 nes pažinę Dievą, jie nešlovino jo kaip Dievo nei buvo dėkingi; bet tapo tušti savo sumanymais, ir jų kvaila širdis aptemo.
  22. 22 Dėdamiesi esą išmintingi, jie tapo kvaili
  23. 23 ir negendančio Dievo šlovę iškeitė į atvaizdą, panašų į gendančio žmogaus, paukščių, keturkojų žvėrių ir šliaužiojančių būtybių.
  24. 24 Todėl ir Dievas per jų pačių širdžių geidulius paliko juos nešvarumui, kad tarpusavyje gėdintų savo pačių kūnus;
  25. 25 kurie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino bei tarnavo sutvėrimui daugiau negu Kūrėjui, kuris yra palaimintas per amžius. Amen.
  26. 26 Dėl šios priežasties Dievas paliko juos begėdiškoms aistroms; nes netgi jų moterys iškeitė prigimtinę paskirtį į tą, kuri yra priešinga prigimčiai;
  27. 27 taip pat ir vyrai, palikę prigimtinę moters paskirtį, degė geiduliais vienas kitam: vyrai su vyrais darydami tai, kas nepridera, ir už savo nuklydimą gaudami savyje tą atlygį, kuris tinkamas.
  28. 28 Ir kaip jie savo pažinime nenorėjo išlaikyti Dievo, Dievas perdavė juos netikusiam protui, daryti tai, kas nėra tinkama;
  29. 29 būdami pripildyti visokio neteisumo, paleistuvystės, nedorumo, godulystės, piktavališkumo; kupini pavydo, žmogžudystės, ginčų, suktybės, pagiežingumo; liežuvautojai,
  30. 30 šmeižikai, nekenčiantys Dievo, pikti, išdidūs, pagyrūnai, išradėjai to, kas pikta, neklusnūs tėvams,
  31. 31 be supratimo, sandorų laužytojai, be prigimtinės meilės, nesutaikomi, negailestingi;
  32. 32 kurie, žinodami Dievo teismą, kad visa tai darantys yra verti mirties, ne tik tą daro, bet ir mėgaujasi tais, kurie tai daro.
  33. 1 Todėl esi nepateisinamas, kas bebūtum, o žmogau, kuris teisi; nes kuo teisi kitą, tuo pasmerki save; nes tu, kuris teisi, darai tą patį.
  34. 2 Bet mes esame tikri, kad Dievo teismas yra pagal tiesą prieš tuos, kurie tokius dalykus daro.
  35. 3 Ir manai, o žmogau, kuris teisi tai darančius ir darai tą patį, kad tu išvengsi Dievo teismo?
  36. 4 Arba, ar tu niekinsi jo gerumo ir pakantumo bei ilgos kantrybės turtus, nežinodamas, kad Dievo gerumas veda tave į atgailą?
  37. 5 Bet savo užkietėjimu ir neatgailaujančia širdimi kaupi sau rūstybę rūstybės ir Dievo teisaus teismo apreiškimo dienai;
  38. 6 kuris atmokės kiekvienam pagal jo darbus:
  39. 7 tiems, kurie kantriai nuolatos darydami gera, ieško šlovės ir garbės, ir nemirtingumo, – amžinuoju gyvenimu,
  40. 8 bet tiems, kurie ginčijasi ir nepaklūsta tiesai, bet paklūsta neteisumui, – pasipiktinimu ir rūstybe;
  41. 9 suspaudimas ir sielvartas kiekvienai sielai žmogaus, kuris daro pikta, pirma žydo ir taip pat pagonies;
  42. 10 bet šlovė, garbė ir ramybė kiekvienam, kuris daro gera – pirma žydui ir taip pat pagoniui,
  43. 11 nes Dievas neatsižvelgia į asmenis.
  44. 12 Nes tie, kurie nusidėjo be įstatymo, be įstatymo ir pražus; ir tie, kurie nusidėjo įstatyme, bus teisiami pagal įstatymą
  45. 13 (nes ne įstatymo klausytojai yra teisūs Dievo akivaizdoje, bet įstatymo vykdytojai bus išteisinti.
  46. 14 Nes kai pagonys, neturintys įstatymo, iš prigimties daro tai, kas yra įstatyme, tai šitie, neturėdami įstatymo, yra patys sau įstatymas;
  47. 15 jie parodo įstatymo darbus, įrašytus jų širdyse, taip pat ir jų sąžinei paliudijant, o jų mintims tuo tarpu kaltinant arba pateisinant vienai kitą)
  48. 16 tą dieną, kai Dievas teis žmonių paslaptis per Jėzų Kristų pagal mano evangeliją.
  49. 17 Štai tu vadiniesi žydu ir remiesi įstatymu, ir giriesi Dievu,
  50. 18 ir žinai jo valią, ir iš įstatymo pamokytas išmėgini tai, kas yra geriausia;
  51. 19 ir įsitikinęs, kad esi aklųjų vedlys, šviesa esančiųjų tamsoje,
  52. 20 kvailųjų auklėtojas, kūdikių mokytojas, įstatyme turįs pažinimo ir tiesos pavidalą.
  53. 21 Todėl tu, kuris mokai kitą, ar savęs nepamokai? Tu, kuris skelbi nevogti, ar vagi?
  54. 22 Tu, kuris sakai nesvetimauti, ar svetimauji? Tu, kuris bjauriesi stabais, ar šventvagiauji?
  55. 23 Tu, kuris giriesi įstatymu, ar darai negarbę Dievui laužydamas įstatymą?
  56. 24 Nes per jus piktžodžiaujama Dievo vardui tarp pagonių, kaip yra parašyta.
  57. 25 Nes apipjaustymas iš tiesų naudingas, jei laikaisi įstatymo; bet jei esi įstatymo laužytojas, tavo apipjaustymas tampa neapipjaustymu.
  58. 26 Todėl jei neapipjaustymas laikosi įstatymo teisumo, argi jo neapipjaustymas nebus užskaitytas apipjaustymu?
  59. 27 Ir pagal prigimtį neapipjaustymas, jei jis vykdys įstatymą, argi neteis tavęs, nusižengiančio įstatymui pagal raidę ir apipjaustymą?
  60. 28 Nes ne tas yra žydas, kuris toks yra išoriškai; nei apipjaustymas yra tas, kuris yra išoriškas kūne;
  61. 29 bet tas yra žydas, kuris toks yra viduje; ir apipjaustymas yra tas širdies, dvasioje, o ne raidėje; kurio gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo.
  62. 1 Kokį tada pranašumą turi žydas? Arba kokia nauda iš apipjaustymo?
  63. 2 Didelį, visokeriopai: svarbiausia tai, kad jiems buvo patikėti Dievo ištarti žodžiai.
  64. 3 O kas, jei kai kurie netikėjo? Ar jų netikėjimas panaikins Dievo tikėjimą?
  65. 4 Apsaugok Dieve! Taip, Dievas tebūna teisingas, bet kiekvienas žmogus – melagis; kaip yra parašyta: „Kad tu būtumei išteisintas savo pasakymais ir laimėtumei, kai esi teisiamas“.
  66. 5 Bet jei mūsų neteisumas giria Dievo teisumą, ką mes sakysime? Ar neteisus Dievas, kuris kerštauja? (Aš kalbu kaip žmogus).
  67. 6 Apsaugok Dieve! Nes kaip tada Dievas teis pasaulį?
  68. 7 Nes jei Dievo tiesa per mano melą dar labiau pagausėjo jo šlovei, kodėl aš dar esu teisiamas kaip nusidėjėlis?
  69. 8 Ir ar neverčiau (kaip esame šmeižiami, ir kaip kai kurie tvirtina mus sakant) „darykime pikta, kad išeitų į gera“? Tokių pasmerkimas yra teisingas.
  70. 9 Ką tuomet? Ar mes geresni už juos? Ne, jokiu būdu; nes mes prieš tai įrodėme, kad tiek žydai, tiek pagonys – jie visi yra nuodėmės valdžioje;
  71. 10 kaip yra parašyta: „Nėra teisaus, ne, nei vieno;
  72. 11 nėra kas suprastų, nėra, kas ieškotų Dievo.
  73. 12 Jie visi nuėję nuo kelio, jie kartu tapo nenaudingi; nėra, kas darytų gera, ne, nei vieno.
  74. 13 Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais jie vartojo apgaulę; gyvačių nuodai po jų lūpomis;
  75. 14 jų burna pilna keiksmo ir kartumo;
  76. 15 jų kojos greitos kraują išlieti,
  77. 16 sunaikinimas ir vargas jų keliuos?,
  78. 17 ir taikos kelio jie nepažino;
  79. 18 prieš jų akis nėra Dievo baimės“.
  80. 19 Na, o mes žinome, kad ką besako įstatymas, jis sako tiems, kurie yra įstatymo valdžioje: kad būtų užčiaupta kiekviena burna, ir visas pasaulis taptų kaltas prieš Dievą.
  81. 20 Todėl įstatymo darbais jo akyse nebus išteisintas joks kūnas, nes per įstatymą yra nuodėmės pažinimas.
  82. 21 Bet dabar be įstatymo yra apreikštas Dievo teisumas, paliudytas įstatymo ir pranašų,
  83. 22 tai yra, Dievo teisumas, kuris yra per Jėzaus Kristaus tikėjimą visiems ir ant visų tų, kurie tiki; nes nėra jokio skirtumo,
  84. 23 kadangi visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės;
  85. 24 išteisinami dovanai jo malone per atpirkimą, kuris yra Kristuje Jėzuje,
  86. 25 kurį Dievas išstatė būti numaldymu per tikėjimą jo krauju, kad paskelbtų savo teisumą dėl praeities nuodėmių atleidimo per Dievo pakantumą;
  87. 26 kad paskelbtų, sakau, savo teisumą šiuo laiku, kad jis būtų teisus ir išteisintojas to, kuris tiki Jėzumi.
  88. 27 Kurgi tada gyrimasis? Jis yra pašalintas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne; tikėjimo įstatymu.
  89. 28 Todėl darome išvadą, kad žmogus išteisinamas tikėjimu be įstatymo darbų.
  90. 29 Ar jis tik žydų Dievas? Argi jis nėra ir pagonių? Taip, ir pagonių;
  91. 30 kadangi yra vienas Dievas, kuris pagal tikėjimą išteisins apipjaustymą ir per tikėjimą – neapipjaustymą.
  92. 31 Tad ar mes per tikėjimą panaikiname įstatymą? Apsaugok Dieve! Iš tikrųjų, mes įtvirtiname įstatymą.
  93. 1 Ką gi, tuomet pasakysime, Abraomas, mūsų tėvas, pagal kūną atrado?
  94. 2 Nes jei Abraomas buvo išteisintas per darbus, jis turi kuo pasigirti, bet ne prieš Dievą.
  95. 3 Nes ką gi sako Raštas? „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“.
  96. 4 Na, o tam, kuris dirba, atlygis nepriskiriamas iš malonės, bet iš skolos.
  97. 5 Tačiau tam, kuris nedirba, bet tiki į tą, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas teisumu.
  98. 6 Kaip ir Dovydas apibūdina palaiminimą žmogaus, kuriam Dievas priskiria teisumą be darbų,
  99. 7 sakydamas: „Palaiminti tie, kurių neteisybės atleistos ir kurių nuodėmės uždengtos.
  100. 8 Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats neįskaitys nuodėmės“.
  101. 9 Tad ar šis palaiminimas ateina tik ant apipjaustymo, ar taip pat ir ant neapipjaustymo? Nes sakome, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.
  102. 10 Tad kaipgi jis buvo įkaitytas? Kai jis buvo apipjaustyme ar neapipjaustyme? Ne apipjaustyme, bet neapipjaustyme.
  103. 11 Ir jis gavo apipjaustymo ženklą, antspaudą teisumo to tikėjimo, kurį jis turėjo dar būdamas neapipjaustytas, kad jis būtų tėvas visų tų, kurie tiki, nors jie ir nebūtų apipjaustyti; kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas;
  104. 12 ir tėvas apipjaustymo tiems, kurie ne tik iš apipjaustymo, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo pėdomis to tikėjimo, kurį jis turėjo dar būdamas neapipjaustytas.
  105. 13 Nes pažadas, kad jis būsiąs pasaulio paveldėtojas, nebuvo Abraomui arba jo sėklai per įstatymą, bet per tikėjimo teisumą.
  106. 14 Nes jei paveldėtojai tie, kurie yra iš įstatymo, tai tikėjimas taptų tuščias, ir pažadas taptų neveiksmingas;
  107. 15 nes įstatymas gamina rūstybę; nes kur nėra įstatymo, ten nėra nusižengimo.
  108. 16 Todėl jis yra iš tikėjimo, kad jis būtų per malonę, tam, kad pažadas būtų tvirtas visai sėklai; ne tik tai, kuri yra iš įstatymo, bet ir tai, kuri yra iš tikėjimo Abraomo, kuris yra visų mūsų tėvas
  109. 17 (kaip yra parašyta: „Aš padariau tave daugelio tautų tėvu“) prieš tą, kuriuo jis patikėjo, tai yra, Dievą, kuris atgaivina mirusiuosius ir pašaukia tai, ko nėra, tarsi tai būtų.
  110. 18 Kuris prieš viltį tikėjo viltimi, kad jis taptų daugelio tautų tėvu pagal tai, kas buvo pasakyta: „Tokia bus tavo sėkla“.
  111. 19 Ir nebūdamas silpnas tikėjimu, jis neatsižvelgė į savo jau mirusį kūną, kai buvo apie šimto metų, nei į Saros įsčių negyvumą;
  112. 20 jis neabejojo Dievo pažadu per netikėjimą; bet buvo stiprus tikėjimu, duodamas Dievui šlovę;
  113. 21 ir būdamas pilnai įsitikinęs, kad tai, ką jis pažadėjo, jis yra pajėgus ir įvykdyti.
  114. 22 Ir todėl tai jam buvo įskaityta teisumu.
  115. 23 Na, o tai buvo parašyta ne jo vieno dėlei, kad tai jam buvo įskaityta;
  116. 24 bet ir dėl mūsų, kuriems tai bus įskaityta, jei tikėsime į tą, kuris prikėlė iš numirusiųjų Jėzų, mūsų Viešpatį;
  117. 25 kuris buvo atiduotas dėl mūsų nusikaltimų ir buvo prikeltas dėl mūsų išteisinimo.
  118. 1 Todėl, būdami išteisinti tikėjimu, mes turime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
  119. 2 per kurį mes tikėjimu turime ir priėjimą į šią malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.
  120. 3 Ir ne vien tai, bet mes giriamės ir suspaudimuose, žinodami, kad suspaudimas gamina kantrybę;
  121. 4 o kantrybė – patirtį; o patirtis – viltį:
  122. 5 o viltis negėdina, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios DVASIOS, kuri mums duota.
  123. 6 Nes kai mes dar buvome bejėgiai, Kristus tinkamu laiku mirė už bedievius.
  124. 7 Nes vargu ar kas mirtų už teisų žmogų, tačiau už gerą žmogų galbūt kas ir išdrįstų numirti.
  125. 8 Bet Dievas mums patvirtina savo meilę tuo, kad, kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus.
  126. 9 Tai dar daugiau, dabar būdami išteisinti jo krauju, mes per jį būsime išgelbėti nuo rūstybės.
  127. 10 Nes jei dar būdami priešai buvome sutaikyti su Dievu jo Sūnaus mirtimi, tai dar daugiau – būdami sutaikyti mes būsime išgelbėti jo gyvenimu.
  128. 11 Ir ne tik tai, bet mes taip pat džiaugiamės Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį mes dabar gavome sutaikymą.
  129. 12 Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę – mirtis; ir taip mirtis perėjo į visus žmones, nes visi nusidėjo
  130. 13 (nes iki įstatymo nuodėmė buvo pasaulyje, bet nuodėmė nėra įskaitoma, kai nėra įstatymo.
  131. 14 Vis dėlto mirtis viešpatavo nuo Adomo iki Mozės net tiems, kurie nenusidėjo nusižengimu, panašiu į Adomo, kuris yra provaizdis to, kuris turėjo ateiti.
  132. 15 Bet ne kaip su nusikaltimu, yra ir su nemokama dovana. Nes jei per vieno nusikaltimą daugelis yra mirę, tai dar daugiau Dievo malonė ir dovana per malonę, esanti per vieną žmogų, Jėzų Kristų, pagausėjo daugeliui.
  133. 16 Ir ne taip, kaip per vieną, kuris nusidėjo, yra su dovana; nes teismas per vieną buvo į pasmerkimą, bet nemokama dovana yra iš daugelio nusikaltimų į išteisinimą.
  134. 17 Nes jei per vieno žmogaus nusikaltimą mirtis viešpatavo per vieną; tai dar daugiau tie, kurie gauna malonės ir teisumo dovanos perteklių, viešpataus gyvenime per vieną, Jėzų Kristų).
  135. 18 Todėl kaip per vieno nusikaltimą teismas atėjo ant visų žmonių pasmerkimui; taip per vieno teisumą nemokama dovana atėjo ant visų žmonių gyvenimo išteisinimui.
  136. 19 Nes kaip per vieno žmogaus neklusnumą daugelis tapo nusidėjėliai, taip per vieno klusnumą daugelis taps teisūs.
  137. 20 Be to, įstatymas įėjo, kad pagausėtų nusikaltimas. Bet kur pagausėjo nuodėmė, dar daugiau pagausėjo malonė;
  138. 21 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirties link, taip malonė per teisumą viešpatautų amžinojo gyvenimo link, per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
  139. 1 Tad ką gi sakysime? Ar mums pasilikti nuodėmėje, kad pagausėtų malonė?
  140. 2 Apsaugok Dieve! Kaipgi mes, kurie esame mirę nuodėmei, toliau joje gyvensime?
  141. 3 Ar nežinote, kad mes visi, kurie buvome pakrikštyti į Jėzų Kristų, buvome pakrikštyti į jo mirtį?
  142. 4 Todėl mes krikštu esame su juo palaidoti į mirtį, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlove, taip ir mes vaikščiotume gyvenimo naujume.
  143. 5 Nes jei mes buvome kartu suaugę jo mirties panašume, mes būsime ir jo prisikėlimo panašume;
  144. 6 žinodami tai, kad mūsų senasis žmogus yra su juo nukryžiuotas, kad nuodėmės kūnas būtų sunaikintas, kad nuo šiol mes nebetarnautume nuodėmei.
  145. 7 Nes kas yra miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės.
  146. 8 Na, o jei esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su juo:
  147. 9 žinodami, kad Kristus, prikeltas iš numirusiųjų, nebemiršta; mirtis jam nebeviešpatauja.
  148. 10 Nes kad jis numirė, tai numirė nuodėmei vieną kartą; o kad jis gyvena, tai gyvena Dievui.
  149. 11 Taip pat ir jūs laikykite save iš tikrųjų mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
  150. 12 Todėl teneviešpatauja nuodėmė jūsų mirtingame kūne, kad jai paklustumėte jo geismuose.
  151. 13 Nei nepaduokite nuodėmei savo narių kaip neteisumo įrankių; bet paduokite save Dievui kaip gyvus iš numirusiųjų ir savo narius kaip teisumo įrankius Dievui.
  152. 14 Nes nuodėmė jums neviešpataus, nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.
  153. 15 Ką tuomet? Ar darysime nuodėmes, kadangi esame ne įstatymo valdžioje, bet malonės valdžioje? Apsaugok Dieve!
  154. 16 Ar nežinote, kad kam paduodate save tarnais paklusti, jūs esate tarnai to, kuriam paklūstate; ar tai nuodėmės – link mirties, ar klusnumo – link teisumo?
  155. 17 Bet ačiū Dievui, kad buvote nuodėmės tarnai, tačiau iš širdies paklusote tam mokslo pavidalui, kuris buvo jums įteiktas.
  156. 18 Tad būdami išlaisvinti iš nuodėmės, jūs tapote teisumo tarnais.
  157. 19 Aš kalbu žmogiškai dėl jūsų kūno silpnumo; nes kaip padavėte savo narius tarnais nešvarumui ir neteisybei – link neteisybės; taip dabar paduokite savo narius tarnais teisumui – link šventumo.
  158. 20 Nes kai buvote nuodėmės tarnai, jūs buvote laisvi nuo teisumo.
  159. 21 Kokį vaisių tada turėjote tame, ko dabar gėdijatės? Nes anų dalykų galas – mirtis.
  160. 22 Bet dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę tarnais Dievui, jūs turite savo vaisių, vedantį į šventumą, ir pabaigą – amžinąjį gyvenimą.
  161. 23 Nes nuodėmės uždarbis – mirtis; bet Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
  162. 1 Ar nežinote, broliai (nes aš kalbu žinantiems įstatymą), kad įstatymas viešpatauja žmogui tol, kol jis gyvena?
  163. 2 Nes moteris, turinti vyrą, yra įstatymu surišta su savo vyru tol, kol jis gyvena; bet jei vyras miręs, ji yra išlaisvinta nuo savo vyro įstatymo.
  164. 3 Todėl, jeigu ji bus ištekėjusi už kito vyro, kol dar gyvena jos vyras, ji bus vadinama svetimautoja; bet jei jos vyras miręs, ji yra laisva nuo to įstatymo; taigi ji nėra svetimautoja, nors ji ir ištekėjusi už kito vyro.
  165. 4 Todėl, mano broliai, jūs irgi tapote mirusiais įstatymui per Kristaus kūną; kad būtumėte ištekėję už kito, už to, kuris prikeltas iš numirusiųjų, kad neštume vaisių Dievui.
  166. 5 Nes kai buvome kūne, nuodėmių paskatos, kurios buvo per įstatymą, veikė mūsų nariuose, kad duotų vaisių mirčiai.
  167. 6 Bet dabar esame išvaduoti iš įstatymo, kad būdami mirę tame, kame buvome laikomi, idant tarnautume dvasios naujume, o ne raidės senume.
  168. 7 Ką tuomet sakysime? Ar įstatymas yra nuodėmė? Apsaugok Dieve! Ne, aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, kaip tik per įstatymą; nes nebūčiau pažinęs geismo, jei įstatymas nebūtų sakęs: „Negeisk!“
  169. 8 Bet nuodėmė, pasinaudodama proga per įsakymą, gamino manyje visokeriopą geidulį. Nes be įstatymo nuodėmė buvo mirusi.
  170. 9 Nes aš kartą buvau gyvas be įstatymo, bet kai atėjo įsakymas, atgijo nuodėmė, ir aš miriau.
  171. 10 Ir įsakymą, kuris buvo skirtas gyvenimui, aš radau esantį mirčiai.
  172. 11 Nes nuodėmė pasinaudodama proga per įsakymą mane suklaidino ir per jį mane nužudė.
  173. 12 Todėl įstatymas yra šventas, ir įsakymas šventas ir teisingas, ir geras.
  174. 13 Ar tuomet tai, kas yra gera, man tapo mirtimi? Apsaugok Dieve! Bet nuodėmė, kad ji pasirodytų nuodėme, gamindama manyje mirtį per tai, kas yra gera; kad nuodėmė per įsakymą taptų be galo nuodėminga.
  175. 14 Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, bet aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžiai.
  176. 15 Nes aš nesuprantu, ką darau; nes ko noriu, to nedarau; bet ko nekenčiu, tai darau.
  177. 16 Tad jei darau tai, ko nenoriu, aš pritariu įstatymui, kad jis yra geras.
  178. 17 Taigi dabar nebe aš tai darau, bet nuodėmė, gyvenanti manyje.
  179. 18 Nes aš žinau, kad manyje (tai yra mano kūne) negyvena nieko gero; nes noras yra šalia manęs, o kaip vykdyti gera, aš nerandu.
  180. 19 Nes gero, kurio noriu, nedarau; o pikta, kurio nenoriu, tą darau.
  181. 20 Na, o jei darau tai, ko nenoriu, tai nebe aš tai darau, bet nuodėmė, gyvenanti manyje.
  182. 21 Tuomet aš randu įstatymą, kad, kai noriu daryti gera, pikta yra šalia manęs.
  183. 22 Nes aš žaviuosi Dievo įstatymu pagal vidinį žmogų;
  184. 23 bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį prieš mano proto įstatymą ir atvedantį mane į nelaisvę nuodėmės įstatymui, esančiam mano nariuose.
  185. 24 Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šitos mirties kūno?
  186. 25 Aš dėkoju Dievui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Taip tad aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, bet kūnu – nuodėmės įstatymui.
  187. 1 Todėl dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie vaikšto ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.
  188. 2 Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.
  189. 3 Nes ko įstatymas negalėjo padaryti, kadangi buvo silpnas per kūną, tai Dievas, atsiuntęs savo Sūnų nuodėmingo kūno panašumu ir už nuodėmę, pasmerkė nuodėmę kūne:
  190. 4 kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, vaikštančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.
  191. 5 Nes tie, kurie yra pagal kūną, rūpinasi kūno dalykais; bet tie, kurie yra pagal Dvasią – Dvasios dalykais.
  192. 6 Nes būti kūniškai nusiteikusiam yra mirtis; bet būti dvasiškai nusiteikusiam yra gyvenimas ir ramybė.
  193. 7 Nes kūniškas nusiteikimas yra priešiškumas Dievui; nes jis nėra paklusnus Dievo įstatymui ir tikrai negali būti.
  194. 8 Todėl tie, kurie yra kūne, negali patikti Dievui.
  195. 9 Tačiau jūs nesate kūne, bet Dvasioje, jei taip yra, kad Dievo Dvasia gyvena jumyse. Na, o jei kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.
  196. 10 Ir jei Kristus yra jumyse, kūnas yra miręs dėl nuodėmės; bet Dvasia yra gyvenimas dėl teisumo.
  197. 11 Bet jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš numirusiųjų, tai tas, kuris prikėlė Kristų iš numirusių, atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
  198. 12 Taigi, broliai, mes esame skolininkai ne kūnui, kad gyventume pagal kūną.
  199. 13 Nes jeigu jūs gyvenate pagal kūną – mirsite; bet jei per Dvasią marinate kūno darbus – gyvensite.
  200. 14 Nes visi, kurie yra Dievo Dvasios vedami, yra Dievo sūnūs.
  201. 15 Nes jūs negavote vergystės dvasios, kad vėl bijotumėte; bet gavote įvaikystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!“
  202. 16 Pati Dvasia liudija su mūsų dvasia, kad esame Dievo vaikai;
  203. 17 o jei vaikai, tuomet paveldėtojai; Dievo paveldėtojai ir bendrapaveldėtojai su Kristumi; jei taip yra, kad kenčiame su juo, kad būtume ir pašlovinti kartu.
  204. 18 Nes aš manau, kad šio dabartinio laiko kentėjimai nėra verti, kad būtų sugretinti su šlove, kuri bus apreikšta mumyse.
  205. 19 Nes uolus sutvėrimo lūkestis laukia Dievo sūnų apreiškimo.
  206. 20 Nes sutvėrimas buvo pajungtas tuštybei ne savo noru, bet dėl to, kuris jį pajungė viltyje,
  207. 21 nes ir pats sutvėrimas bus išvaduotas iš gedimo vergovės į šlovingą Dievo vaikų laisvę.
  208. 22 Nes mes žinome, kad visa kūrinija drauge dejuoja ir kankinasi skausme iki šiol.
  209. 23 Ir ne tik jie, bet ir mes, turintys Dvasios pirmavaisius, – ir mes patys dejuojame savyje, laukdami įvaikystės, tai yra, mūsų kūno atpirkimo.
  210. 24 Nes mes išgelbėti viltimi; bet viltis, kuri matoma, nėra viltis; nes tai, ką kas regi, kodėl jis to dar viliasi?
  211. 25 Bet jei viliamės to, ko nematome, tada mes su kantrumu to laukiame.
  212. 26 Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumams; nes nežinome, ko turime melsti, kaip mums privalu, bet pati Dvasia užtaria mus dejonėmis, kurios negali būti išsakytos.
  213. 27 O tas, kuris tiria širdis, žino, koks yra Dvasios nusiteikimas, nes ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.
  214. 28 Bet žinome, kad visa kartu veikia į gera tiems, kurie myli Dievą, tiems, kurie yra pašauktieji pagal jo tikslą.
  215. 29 Nes kuriuos jis iš anksto pažinojo, jis iš anksto ir paskyrė atitikti atvaizdą jo Sūnaus, kad jis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.
  216. 30 Be to, kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos jis ir pašaukė; o kuriuos jis pašaukė, tuos jis ir išteisino; ir kuriuos jis išteisino, tuos jis ir pašlovino.
  217. 31 Ką tuomet į tai pasakysime? Jei Dievas yra už mus, kas gali būti prieš mus?
  218. 32 Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, kaipgi jis ir visko mums nedovanotų kartu su juo?
  219. 33 Kas kuo nors apkaltins Dievo išrinktuosius? Tai – Dievas, kuris išteisina.
  220. 34 Kas yra tas, kuris smerkia? Tai – Kristus, kuris mirė, dar daugiau, kuris yra prisikėlęs, kuris yra ir Dievo dešinėje, kuris ir užtaria mus.
  221. 35 Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar suspaudimas, ar sielvartas, ar persekiojimas, ar badas, ar nuogumas, ar pavojus, ar kalavijas?
  222. 36 Kaip yra parašyta: „Dėl tavęs mes žudomi visą dieną; mes laikomi avimis skerdimui“.
  223. 37 Ne, visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau nei nugalėtojai per tą, kuris mus pamilo.
  224. 38 Nes esu įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei jėgos, nei dabartis, nei ateitis,
  225. 39 nei aukštis, nei gylis, nei koks kitas sutvėrimas nepajėgs atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
  226. 1 Aš sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, ir mano sąžinė man liudija Šventojoje DVASIOJE,
  227. 2 kad aš turiu didelį liūdesį ir nuolatinį sielvartą savo širdyje.
  228. 3 Nes aš norėčiau, kad pats būčiau prakeiktas nuo Kristaus dėl savo brolių, mano giminaičių pagal kūną,
  229. 4 kurie yra izraelitai; kuriems priklauso įvaikystė ir šlovė, ir sandoros, ir įstatymo leidyba, ir Dievo tarnystė, ir pažadai;
  230. 5 kurių yra tėvai ir iš kurių pagal kūną kilo Kristus, kuris yra virš visų – palaimintas Dievas per amžius. Amen.
  231. 6 Nėra, tarsi Dievo žodis nuėjo niekais. Nes ne visi, esantys iš Izraelio, yra Izraelis;
  232. 7 ir ne visi jie yra vaikai vien dėl to, kad yra Abraomo sėkla; bet „Izaoke bus pašaukta tavo sėkla“.
  233. 8 Tai yra, tie, kurie yra kūno vaikai, nėra Dievo vaikai; bet pažado vaikai laikomi sėkla.
  234. 9 Nes šis yra pažado žodis: „Šituo laiku aš ateisiu, ir Sara turės sūnų“.
  235. 10 Ir ne tik tai; bet ir kai Rebeka tapo nėščia per vieną, per mūsų tėvą Izaoką
  236. 11 (nes vaikams dar negimus ir nepadarius nieko gero ar blogo, kad išsilaikytų Dievo tikslas pagal išrinkimą, ne dėl darbų, bet dėl to, kuris pašaukia),
  237. 12 jai buvo pasakyta: „Vyresnysis tarnaus jaunesniajam“.
  238. 13 Kaip yra parašyta: „Jokūbą mylėjau, bet Ezavo nekenčiau“.
  239. 14 Ką tuomet pasakysime? Ar pas Dievą yra neteisumas? Apsaugok Dieve!
  240. 15 Nes jis sako Mozei: „Aš pasigailėsiu, kurio pasigailėsiu, ir būsiu gailestingas, kuriam būsiu gailestingas“.
  241. 16 Taigi tai nėra iš to, kuris nori, nei iš to, kuris bėga, bet iš Dievo, kuris pasigaili.
  242. 17 Nes Raštas sako faraonui: „Kaip tik šitam tikslui aš tave iškėliau, kad tavyje parodyčiau savo jėgą ir kad mano vardas būtų skelbiamas po visą žemę“.
  243. 18 Todėl jis pasigaili, kurio nori pasigailėti, ir kurį nori – jis užkietina.
  244. 19 Tuomet man pasakysi: „Kodėl jis dar kaltina? Nes kas gi yra atsispyręs jo valiai?“
  245. 20 Bet ne, o žmogau, kas gi tu esi, kad prieštarauji Dievui? Argi suformuotas daiktas sako tam, kuris jį suformavo: „Kodėl mane tokį padarei?“
  246. 21 Argi puodžius neturi valdžios moliui, kad iš to paties minkalo padarytų vieną indą garbei, o kitą negarbei?
  247. 22 Ką jei Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galią, ilga kantrybe pakentė rūstybės indus, tinkamus sunaikinimui;
  248. 23 ir kad apreikštų savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos jis iš anksto paruošė šlovei,
  249. 24 tai yra, mums, kuriuos jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?
  250. 25 Kaip jis sako ir Ozėjuje: „Aš pavadinsiu juos savo tauta, kurie nebuvo mano tauta; ir mylimąja tą, kuri nebuvo mylima.
  251. 26 Ir įvyks, kad toje vietoje, kur buvo jiems pasakyta: ‘Jūs ne mano tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais“.
  252. 27 Ezaijas irgi šaukia apie Izraelį: „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas;
  253. 28 nes jis užbaigs darbą ir sutrumpins jį teisumu; nes trumpą darbą Viešpats atliks žemėje“.
  254. 29 Ir kaip anksčiau sakė Ezaijas: „Jei Sabaoto Viešpats nebūtų mums palikęs sėklos, mes būtume buvę kaip Sodoma ir būtume panašūs į Gomorą“.
  255. 30 Ką tuomet pasakysime? Kad pagonys, kurie nesekė teisumu, yra pasiekę teisumą – teisumą, kuris yra iš tikėjimo.
  256. 31 Bet Izraelis, kuris sekė teisumo įstatymu, nepasiekė teisumo įstatymo.
  257. 32 Kodėl? Nes jie ieškojo to ne tikėjimu, bet tarytum įstatymo darbais. Nes jie suklupo ties tuo suklupimo akmeniu;
  258. 33 kaip yra parašyta: „Štai aš dedu Sione suklupimo akmenį ir papiktinimo uolą; bet kas į jį tiki, nebus sugėdintas“.
  259. 1 Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui už Izraelį yra, kad jie būtų išgelbėti.
  260. 2 Nes aš jiems liudiju, kad jie turi Dievo uolumo, bet ne pagal pažinimą.
  261. 3 Nes jie, nežinodami Dievo teisumo ir imdamiesi įtvirtinti savąjį teisumą, patys nepakluso Dievo teisumui.
  262. 4 Nes Kristus yra įstatymo galas teisumui – kiekvienam, kuris tiki.
  263. 5 Nes Mozė aprašo teisumą, kuris yra iš įstatymo, kad „Žmogus, kuris daro tuos dalykus, jais gyvens“.
  264. 6 Bet teisumas, kuris yra iš tikėjimo, kalba taip: „Nesakyk savo širdyje: ‘Kas pakils į dangų?’ (tai yra, atvesti žemyn Kristaus iš aukštai )
  265. 7 Arba: ‘Kas nusileis į gelmę?’ (tai yra, atvesti aukštyn Kristaus iš numirusiųjų)“
  266. 8 Bet ką jis sako? „Žodis yra arti tavęs – tavo burnoje ir tavo širdyje“, tai yra tikėjimo žodis, kurį mes skelbiame;
  267. 9 kad, jei savo burna išpažinsi Viešpatį Jėzų ir tikėsi savo širdyje, jog Dievas jį prikėlė iš numirusiųjų, būsi išgelbėtas.
  268. 10 Nes širdimi žmogus tiki teisumui; o išpažinimas burna atliekamas išgelbėjimui.
  269. 11 Nes Raštas sako: „Kas į jį tiki, nebus sugėdintas“.
  270. 12 Nes nėra skirtumo tarp žydo ir graiko; nes tas pats visų Viešpats yra turtingas visiems, kurie jo šaukiasi.
  271. 13 Nes kas šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
  272. 14 Kaip tad jie šauksis to, kuriuo netikėjo? Ir kaip tikės tuo, apie kurį negirdėjo? Ir kaip jie išgirs be skelbėjo?
  273. 15 Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? Kaip yra parašyta: „Kokios dailios kojos skelbiančiųjų taikos evangeliją ir nešančiųjų džiugią žinią apie gera!“
  274. 16 Bet jie ne visi pakluso evangelijai. Nes Ezaijas sako: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų pranešimu?“
  275. 17 Tad tikėjimas ateina iš klausymo, o klausymas – iš Dievo žodžio.
  276. 18 Bet aš sakau: ar jie negirdėjo? Taip, iš tiesų, jų garsas ėjo po visą žemę, ir jų žodžiai iki pasaulio pakraščių.
  277. 19 Bet aš sakau: ar Izraelis nežinojo? Pirma Mozė sako: „Aš sukelsiu jums pavydą per tuos, kurie nėra tauta, ir per kvailą tautą aš jus užpykinsiu“.
  278. 20 Bet Ezaijas yra labai drąsus ir sako: „Aš buvau atrastas tų, kurie manęs neieškojo; apsireiškiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo“.
  279. 21 Bet Izraeliui jis sako: „Ištisą dieną esu ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą“.
  280. 1 Tad sakau: Ar Dievas atmetė savo tautą? Apsaugok Dieve! Nes ir aš esu izraelitas, iš Abraomo sėklos, iš Benjamino genties.
  281. 2 Dievas neatmetė savo tautos, kurią jis iš anksto pažinojo. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją? Kaip jis kreipiasi į Dievą prieš Izraelį, sakydamas:
  282. 3 „Viešpatie, jie nužudė tavo pranašus ir iškasė tavo aukurus; o aš esu išlikęs vienas, ir jie ieško mano gyvybės“.
  283. 4 Bet ką jam sako Dievo atsakymas? „Aš sau pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių Baalio atvaizdui “.
  284. 5 Tad taip ir šiuo dabartiniu laiku yra likutis pagal malonės išrinkimą.
  285. 6 O jei malone, tuomet nebe dėl darbų: kitaip malonė nebebūtų malonė. Bet jei dėl darbų, tuomet tai nebėra malonė: kitaip darbas nebėra darbas.
  286. 7 Ką tuomet? Izraelis nepasiekė to, ko ieškojo; tačiau išrinkimas pasiekė, o likusieji buvo apakinti
  287. 8 (pagal tai, kaip yra parašyta: „Dievas jiems davė snaudulio dvasią, akis, kad jie nematytų, ir ausis, kad jie negirdėtų“) iki šios dienos.
  288. 9 Ir Dovydas sako: „Jų stalas tepavirsta jiems spąstais ir pinklėmis, ir kliūtimi, ir atpildu;
  289. 10 jų akys tebūna aptemusios, kad jie nematytų ir nuolat lenktų savo nugarą“.
  290. 11 Tad aš sakau: ar jie suklupo, kad pargriūtų? Apsaugok Dieve; bet verčiau per jų griuvimą išgelbėjimas atėjo pagonims, kad sukeltų jiems pavydą.
  291. 12 Na, o jei jų griuvimas yra pasaulio turtas ir jų mažėjimas – pagonių turtas; tai kaip dar daugiau jų pilnuma?
  292. 13 Nes aš kalbu jums, pagonys, kadangi aš esu pagonių apaštalas, aš aukštinu savo tarnybą,
  293. 14 kad kaip nors sukelčiau pavydą tiems, kurie yra mano kūnas, ir kai kuriuos jų išgelbėčiau.
  294. 15 Nes jei jų atmetimas yra pasaulio sutaikinimas, tai kas bus jų priėmimas, jei ne gyvenimas iš numirusiųjų?
  295. 16 Nes jei pirmavaisis šventas, minkalas taip pat šventas: ir jei šaknis šventa, tai ir šakos.
  296. 17 Ir jei kai kurios šakos yra nulaužtos, o tu, būdamas laukinis alyvmedis, buvai tarp jų įskiepytas ir su jomis esi alyvmedžio šaknies bei riebumo dalininkas;
  297. 18 nesididžiuok prieš šakas. Bet jei didžiuojiesi, ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave.
  298. 19 Tu tuomet pasakysi: „Šakos buvo nulaužtos, kad aš būčiau įskiepytas“.
  299. 20 Gerai; dėl netikėjimo jos buvo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Nebūk išdidus, bet bijok;
  300. 21 nes jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, žiūrėkis – jis gali ir tavęs nepagailėti.
  301. 22 Todėl pamatyk Dievo gerumą ir griežtumą: tiems, kurie griuvo – griežtumas; bet tavęs link – gerumas, jei pasiliksi jo gerume: kitaip ir tu būsi iškirstas.
  302. 23 Ir jie taip pat, jei nepasiliks netikėjime, bus įskiepyti; nes Dievas yra pajėgus juos vėl įskiepyti.
  303. 24 Nes jei tu buvai iškirstas iš alyvmedžio, kuris yra laukinis prigimtimi, ir buvai įskiepytas prieš prigimtį į gerą alyvmedį, tai kaip dar labiau šitie, kurie yra prigimtinės šakos, bus įskiepyti į savo pačių alyvmedį?
  304. 25 Nes aš nenoriu, broliai, kad jūs būtumėte nežinantys šios paslapties, idant nebūtumėte išmintingi savo pačių pasipūtimais; kad Izraelį yra dalinai ištikęs aklumas, kol įeis pagonių pilnuma.
  305. 26 Ir taip bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip yra parašyta: „Iš Siono ateis Išvaduotojas ir nukreips bedievystę nuo Jokūbo,
  306. 27 nes ši yra mano sandora jiems, kai nuimsiu jų nuodėmes“.
  307. 28 Evangelijos atžvilgiu jie yra priešai jūsų dėlei, bet išrinkimo atžvilgiu jie yra mylimieji tėvų dėlei.
  308. 29 Nes Dievo dovanos ir pašaukimas yra neatšaukiami.
  309. 30 Nes kaip jūs praeityje netikėjote Dievu, tačiau dabar gavote pasigailėjimą per jų netikėjimą,
  310. 31 taip ir šitie dabar netikėjo, kad per jūsų pasigailėjimą ir jie gautų pasigailėjimą.
  311. 32 Nes Dievas uždarė juos visus netikėjime, kad visų pasigailėtų.
  312. 33 O Dievo išminties ir pažinimo turtų gelme! Kokie neištiriami jo teismai ir nesusekami jo keliai!
  313. 34 Nes kas pažinojo Viešpaties protą? Arba kas buvo jo patarėju?
  314. 35 Arba kas jam pirma davė, ir jam tai bus atmokėta?
  315. 36 Nes iš jo ir per jį, ir jam yra visa; jam tebūna šlovė per amžius. Amen.
  316. 1 Taigi, broliai, aš jus maldauju Dievo gailestingumais, kad pristatytumėte savo kūnus gyva auka, šventa, priimtina Dievui – tai yra jūsų protingas tarnavimas.
  317. 2 Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad jūs išmėgintumėte, kas yra ta gera ir priimtina, ir tobula Dievo valia.
  318. 3 Nes per man duotą malonę aš sakau kiekvienam tarp jūsų esančiam nemanyti apie save aukščiau, negu jis turėtų manyti; bet manyti blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotą tikėjimo matą.
  319. 4 Nes kaip mes turime daug narių viename kūne, o visi nariai turi ne tą pačią tarnybą;
  320. 5 taip mes, būdami daugelis, esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai.
  321. 6 Tad turėdami dovanų, skirtingų pagal mums suteiktą malonę: ar tai pranašystę, tai pranašaukime pagal tikėjimo proporciją;
  322. 7 ar tarnystę, tai patarnaukime savo tarnavimu; arba kas moko, – mokymu;
  323. 8 arba kas ragina, – raginimu; kas duoda, tedaro tai su paprastumu; kas valdo, – su uolumu; kas rodo gailestingumą, – su linksmumu.
  324. 9 Meilė tebūna neveidmainiška. Bjaurėkitės tuo, kas pikta; prilipkite prie to, kas gera.
  325. 10 Nuoširdžiai mylėkite vienas kitą broliška meile; pranokdami vienas kito laikymu garbėje;
  326. 11 būkite ne tingūs reikaluose; karšti dvasioje; tarnaujantys Viešpačiui;
  327. 12 besidžiaugiantys viltyje; kantrūs suspaudime; nepaliaujantys maldoje;
  328. 13 dalinantys šventųjų būtinybėms; atsidavę svetingumui.
  329. 14 Laiminkite tuos, kurie jus persekioja, laiminkite ir nekeikite.
  330. 15 Džiaukitės su tais, kurie džiaugiasi, ir verkite su tais, kurie verkia.
  331. 16 Būkite vieni su kitais vienminčiai. Nesirūpinkite aukštais dalykais, bet nusižeminkite iki žemos padėties žmonių. Nebūkite išmintingi savo pačių pasipūtimais.
  332. 17 Neatmokėkite nei vienam piktu už pikta. Rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse.
  333. 18 Jei būtų įmanoma, tiek kiek yra jumyse, gyvenkite taikiai su visais žmonėmis.
  334. 19 Brangiai mylimi, nekeršykite patys, bet verčiau užleiskite vietą rūstybei, nes yra parašyta: „Mano kerštas; aš atmokėsiu, – sako Viešpats“.
  335. 20 Todėl jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį; jei trokšta, pagirdyk jį; nes taip darydamas sukrausi ugnies žarijas ant jo galvos.
  336. 21 Nebūkite pikto nugalėti, bet nugalėkite pikta geru.
  337. 1 Kiekviena siela tebūna pavaldi aukštesnėms valdžioms. Nes nėra valdžios, kaip tiktai iš Dievo; valdžios, kurios tik yra, yra nustatytos Dievo.
  338. 2 Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui; ir tie, kurie priešinasi, užsitrauks sau pasmerkimą.
  339. 3 Nes valdovai bijotini ne geriems darbams, bet piktiems. Ar nori tad nebijoti valdžios? Daryk tai, kas gera, ir turėsi iš jos pagyrimą,
  340. 4 nes ji yra Dievo tarnautoja tau dėl gero. Bet jei darai tai, kas pikta, – bijok; nes ji ne veltui nešiojasi kalaviją; nes ji yra Dievo tarnautoja, keršytoja, kad įvykdytų rūstybę tam, kuris daro pikta.
  341. 5 Todėl jums reikia būti pavaldiems ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės.
  342. 6 Nes dėl šios priežasties jūs ir duoklę mokate; nes jos yra Dievo tarnautojos, nuolatos tuo besirūpinančios.
  343. 7 Todėl visiems atiduokite, ką jiems privalote: kam duoklę – duoklę; kam muitą – muitą; kam baimę – baimę; kam garbę – garbę.
  344. 8 Niekam nieko nebūkite skolingi, o tik mylėti vienas kitą; nes kas myli kitą, yra įvykdęs įstatymą.
  345. 9 Nes tai – „Nesvetimauk“, „Nežudyk“, „Nevok“, „Melagingai neliudyk“, „Negeisk“; ir jei būtų koks kitas įsakymas, tai trumpai apima šis pasakymas, tai yra: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.
  346. 10 Meilė nedaro blogo savo artimui, todėl meilė yra įstatymo išpildymas.
  347. 11 Ir tai, žinodami laiką, kad dabar pats laikas pabusti iš miego; nes dabar mūsų išgelbėjimas yra arčiau negu tada, kai įtikėjome.
  348. 12 Naktis jau praėjusi, diena yra čia pat; todėl nusimeskime tamsos darbus ir užsidėkime šviesos ginklus.
  349. 13 Vaikščiokime dorai, kaip dieną; ne ūžavime ir girtavime, ne sanguliavime ir paleistuvavime, ne vaiduose ir pavydėjime.
  350. 14 Bet apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nesirūpinkite kūnu, kad patenkintumėte jo geismus.
  351. 1 Silpnąjį tikėjime priimkite, bet ne abejotiniems ginčams.
  352. 2 Nes vienas tiki galintis valgyti viską, kitas, silpnasis, valgo žoles.
  353. 3 Kas valgo, teneniekina to, kuris nevalgo; o kas nevalgo, teneteisia to, kuris valgo; nes Dievas jį priėmė.
  354. 4 Kas tu esi, kad teisi kito tarną? Savo šeimininkui jis stovi arba griūna. Taip, jis bus palaikomas, nes Dievas yra pajėgus jį pastatyti.
  355. 5 Vienas laiko vieną dieną aukščiau už kitą, kitas laiko kiekvieną dieną vienodomis. Tegul kiekvienas būna pilnai įsitikinęs pagal savo protą.
  356. 6 Kas atsižvelgia į dieną, Viešpačiui į ją atsižvelgia; o kas neatsižvelgia į dieną, Viešpačiui į ją neatsižvelgia. Kas valgo, Viešpačiui valgo, nes jis dėkoja Dievui; o kas nevalgo, tas Viešpačiui nevalgo ir dėkoja Dievui.
  357. 7 Nes nei vienas iš mūsų sau negyvena, ir nei vienas sau nemiršta.
  358. 8 Nes ar mes gyvename, Viešpačiui gyvename; ir ar mes mirštame, Viešpačiui mirštame; todėl ar mes gyvename, ar mirštame, mes esame Viešpaties.
  359. 9 Nes Kristus ir mirė, ir prisikėlė, ir atgijo tam, kad jis būtų tiek mirusiųjų, tiek gyvųjų Viešpats.
  360. 10 Bet kodėl tu teisi savo brolį? Arba kodėl tu niekini savo brolį? Nes mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę.
  361. 11 Nes yra parašyta: „ Kaip aš gyvas, – sako Viešpats, – man nusilenks kiekvienas kelis, ir kiekvienas liežuvis išpažins Dievui“.
  362. 12 Taigi kiekvienas iš mūsų duos už save ataskaitą Dievui.
  363. 13 Todėl nebeteiskime vienas kito; bet verčiau teiskite tai, kad nei vienas nesudarytų savo brolio kelyje kliūties ar progos pargriūti.
  364. 14 Aš žinau ir esu įsitikinęs per Viešpatį Jėzų, kad nieko nėra nešvaraus iš savęs; bet tam, kuris ką nors laiko nešvariu, jam tai yra nešvaru.
  365. 15 Bet jei tavo brolis yra nuliūdintas dėl tavo valgio, tu jau vaikštai negeraširdiškai. Savo valgiu nenaikink to, už kurį mirė Kristus.
  366. 16 Tad apie jūsų gėrį tenebūna piktai kalbama;
  367. 17 nes Dievo karalystė nėra maistas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje DVASIOJE.
  368. 18 Nes kas tuo tarnauja Kristui, tas yra priimtinas Dievui ir išbandytas žmonių.
  369. 19 Todėl sekime tuo, kas pasitarnauja ramybei, ir tuo, kuo galime vienas kitą statydinti.
  370. 20 Negriauk Dievo darbo dėl maisto. Iš tikrųjų viskas yra tyra; bet bloga tam žmogui, kuris valgo papiktindamas.
  371. 21 Gerai nei valgyti mėsos, nei gerti vyno, nei ko kito, per ką tavo brolis suklumpa ar yra papiktintas, ar yra silpninamas.
  372. 22 Ar turi tikėjimą? Turėkis jį sau Dievo akivaizdoje. Laimingas, kuris nesmerkia savęs tuo, ką pripažįsta.
  373. 23 O kas abejoja, yra smerkiamas, jei valgo, nes jis valgo ne iš tikėjimo; nes viskas, kas ne iš tikėjimo, yra nuodėmė.
  374. 1 Tad mes, stiprieji, turime nešioti silpnųjų silpnybes, o ne sau įtikti.
  375. 2 Tegul kiekvienas iš mūsų įtinka savo artimui jo labui, statydinimui.
  376. 3 Nes ir Kristus ne sau įtiko; bet, kaip yra parašyta: „Tau priekaištaujančiųjų priekaištai krito ant manęs“.
  377. 4 Nes tai, kas buvo anksčiau parašyta, buvo parašyta mūsų mokymuisi, kad mes per Raštų kantrybę ir paguodą turėtume viltį.
  378. 5 Na, o kantrybės ir paguodos Dievas teduoda jums būti tarpusavyje vienos minties pagal Kristų Jėzų;
  379. 6 kad jūs vieningai ir viena burna šlovintumėte Dievą, tai yra, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.
  380. 7 Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus mus priėmė Dievo šlovei.
  381. 8 Na, o aš sakau, kad Jėzus Kristus buvo apipjaustymo tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų tėvams duotus pažadus;
  382. 9 ir kad pagonys šlovintų Dievą už jo gailestingumą; kaip yra parašyta: „Dėl to aš tau išpažinsiu tarp pagonių ir tavo vardui giedosiu“.
  383. 10 Ir vėl jis sako: „Džiaukitės, pagonys, su jo tauta“.
  384. 11 Ir vėl: „Girkite Viešpatį, visi pagonys; ir šlovinkite jį, visos tautos“.
  385. 12 Ir vėl Ezaijas sako: „Bus Jesės šaknis ir tas, kuris pakils viešpatauti pagonims; juo pasitikės pagonys“.
  386. 13 Na, o vilties Dievas tepripildo jus visu džiaugsmu ir ramybe kai tikite, kad būtumėte pertekę viltimi per Šventosios DVASIOS jėgą.
  387. 14 Ir aš pats taip pat esu įsitikinęs dėl jūsų, mano broliai, kad jūs taip pat esate pilni gerumo, pripildyti viso pažinimo, galintys taipogi vienas kitą įspėti.
  388. 15 Tačiau, broliai, parašiau jums iš dalies per drąsiai, kaip primindamas jums, dėl man duotos Dievo malonės,
  389. 16 kad aš būčiau Jėzaus Kristaus tarnautojas pagonims, patarnaujantis Dievo evangeliją, kad pagonių aukojimas būtų priimtinas, pašvęstas Šventosios DVASIOS.
  390. 17 Todėl turiu, kuo galėčiau pasigirti per Jėzų Kristų tame, kas susiję su Dievu.
  391. 18 Nes nedrįsčiau kalbėti ko nors iš to, ko Kristus nebūtų padaręs per mane, idant padarytų pagonis paklusniais žodžiu ir darbu
  392. 19 per galingus ženklus ir stebuklus, Dievo Dvasios jėga; taip, kad nuo Jeruzalės ir aplinkui iki Ilyrikos aš pilnai paskelbiau Kristaus evangeliją.
  393. 20 Taip, aš taip stengiausi skelbti evangeliją ne ten, kur Kristus buvo minimas, kad nestatyčiau ant kito žmogaus pamato,
  394. 21 bet kaip yra parašyta: „Tie, kuriems nebuvo kalbėta apie jį, – pamatys, ir tie, kurie nebuvo girdėję, – supras“.
  395. 22 Dėl šios priežasties man buvo labai kliudoma pas jus atvykti.
  396. 23 Bet dabar, nebeturėdamas daugiau vietos šiose srityse ir šituos daugelį metų turėdamas didelį troškimą atvykti pas jus;
  397. 24 kai keliausiu į Ispaniją, atvyksiu pas jus; nes tikiuosi pamatyti jus savo kelionėje ir būti jūsų išlydėtas keliauti ten, jei pirma šiek tiek pasisotinsiu bendravimu su jumis.
  398. 25 Bet dabar vykstu į Jeruzalę patarnauti šventiesiems.
  399. 26 Nes tiems iš Makedonijos ir Achajos patiko padaryti tam tikrą rinkliavą beturčiams šventiesiems, esantiems Jeruzalėje.
  400. 27 Jiems iš tikrųjų tai patiko; ir jie yra jų skolininkai. Nes jei pagonys tapo jų dvasinių dalykų bendrininkai, tai ir jų pareiga patarnauti jiems kūniškais dalykais.
  401. 28 Todėl tai atlikęs ir užantspaudavęs jiems šitą vaisių, per jus atvyksiu į Ispaniją.
  402. 29 Ir esu tikras, kad kai atvyksiu pas jus, aš atvyksiu Kristaus evangelijos palaiminimo pilnume.
  403. 30 Na, o aš jus maldauju, broliai, dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus ir dėl Dvasios meilės, kad kovotumėte kartu su manimi savo maldose už mane Dievui;
  404. 31 kad būčiau išvaduotas nuo netikinčių Judėjoje; ir kad mano tarnavimas, kurį atlieku Jeruzalei, būtų priimtinas šventiesiems;
  405. 32 idant su džiaugsmu atvykčiau pas jus Dievo valia ir su jumis atsigaivinčiau.
  406. 33 Na, o ramybės Dievas tebūna su jumis visais. Amen.
  407. 1 Aš patikiu jums mūsų seserį Febę, kuri yra tarnaitė bažnyčios, esančios Kenchrėjoje,
  408. 2 kad priimtumėte ją Viešpatyje, kaip tinka šventiesiems, ir kad padėtumėte jai bet kokiu reikalu, ko jai iš jūsų beprireiktų; nes ji buvo daugelio padėjėja, taip pat ir mano.
  409. 3 Pasveikinkite Priscilę ir Akvilą, mano padėjėjus Kristuje Jėzuje,
  410. 4 kurie už mano gyvybę guldė savo pačių kaklus; kuriems ne tik aš dėkoju, bet ir visos pagonių bažnyčios.
  411. 5 Taip pat sveikinkite bažnyčią, esančią jų namuose. Sveikinkite mano labai mylimą Epenetą, kuris yra Achajos pirmavaisiai Kristui.
  412. 6 Sveikinkite Mariją, kuri daug dėl mūsų triūsė.
  413. 7 Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano giminaičius ir mano bendrakalinius, kurie yra garsūs tarp apaštalų, kurie taip pat pirma manęs buvo Kristuje.
  414. 8 Sveikinkite Ampliatą, mano mylimąjį Viešpatyje.
  415. 9 Sveikinkite Urboną, mūsų padėjėją Kristuje, ir mano mylimąjį Stachį.
  416. 10 Sveikinkite Apelį, išmėgintą Kristuje. Sveikinkite tuos, kurie yra iš Aristobulo namiškių.
  417. 11 Sveikinkite mano giminaitį Erodioną. Sveikinkite tuos, kurie yra iš Narcizo namiškių, kurie yra Viešpatyje.
  418. 12 Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, kurios triūsia Viešpatyje. Sveikinkite mylimąją Persidę, kuri daug triūsė Viešpatyje.
  419. 13 Sveikinkite Rufą, išrinktąjį Viešpatyje, ir jo motiną bei manąją.
  420. 14 Sveikinkite Asinkritą, Flegoną, Hermą, Patrobą, Hermį ir su jais esančius brolius.
  421. 15 Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, ir Olimpą, ir visus su jais esančius šventuosius.
  422. 16 Sveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu. Kristaus bažnyčios sveikina jus.
  423. 17 Na, o aš maldauju jus, broliai, paženklinkite tuos, kurie kelia susiskaldymus ir papiktinimus, priešingus tam mokslui, kurio jūs išmokote; ir venkite jų.
  424. 18 Nes tokie tarnauja ne mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, bet savo pilvui; ir gerais žodžiais bei gražbylyste klaidina paprastųjų širdis.
  425. 19 Nes jūsų klusnumas pasklido visiems. Todėl džiaugiuosi dėl jūsų; tačiau noriu, kad būtumėte išmintingi gėriui, o neišmanūs blogio atžvilgiu.
  426. 20 Ir ramybės Dievas netrukus sutrins Šėtoną po jūsų kojomis. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis. Amen.
  427. 21 Timotiejus, mano bendradarbis, ir mano giminaičiai Liucijus, Jasonas ir Sosipatras sveikina jus.
  428. 22 Aš, Tercijus, kuris užrašiau šitą laišką, sveikinu jus Viešpatyje.
  429. 23 Mano ir visos bažnyčios šeimininkas Gajus sveikina jus. Miesto prievaizdas Erastas ir brolis Kvartas sveikina jus.
  430. 24 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais. Amen.
  431. 25 Na, o tam, kuris gali jus sutvirtinti pagal mano evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą pagal apreiškimą paslapties, kuri buvo nutylėta nuo pasaulio pradžios,
  432. 26 bet dabar atskleista ir per pranašų Raštus pagal amžinojo Dievo įsakymą duota žinoti visoms tautoms tikėjimo klusnumui,
  433. 27 vieninteliam išmintingajam Dievui tebūna šlovė per Jėzų Kristų amžinai. Amen.
Advertisement
Add Comment
Please, Sign In to add comment
Advertisement