Pirmas seminaras – Platonas „Valstybė“
•	Perskaityti pirmas tris dalis. Suprasti problemą, teksto teiginius ir argumentus, kuriais jie yra pagrindžiami.
•	Pirmasis pasaulinėje istorijoje politinės filosofijos veikalas
•	Pirma knyga – svarstomas teisingumo klausimas (teisingumas yra stipresnioji teisė)
•	Teisingumas – susitarimo dalykas (konvencija). Aiškiai pasakoma, kad žmonės į jokį teisingumą nėra linkę ir jie visi mielai būtų neteisingi. Visuomenėje vyksta tam tikros rūšies spektaklis, kai visi vadina teisingais. Esmė – racionalus egoizmas. Skiriasi nuo primityvaus arba iraciolanaus, tuo, kad iracionalus žmogus yra savandusi, bet jis kalkuluoja.
•	Pagrindinė mintis – kad tai yra sutartinis spektaklis (antrojo koncepcija)
•	Trasimacho mintis – jeigu turi pakankamai galios, daryk, ką nori, nes aplinkiniai bijos ir manys, kad tai teisinga. Teisingumo pagrindas yra galia. Sofistinė
•	Teisingumas Sokratui – išmintis ir dorybė
•	Trys sluoksniai: Sargybiniai (valdovai ir kariai)
•	Trys sielos: aukso, sidabro, vario (geležies). Vertė priklauso nuo pradų santykio
•	Trys sielos pradai: aistringasis, protingesnis, giedžiantysis
•	Trys teisingumo sampratos: Sokrato, Trasimacho ir Glaukono
•	Platono teisingimo santvarka - Teisinga santvarkra yra santvarka, kurioje žmonės užima vietą atitinkančią jų sielos kokybę.
•	Teorinė distancija – per atstumą ar iš šalies leidžia pažiūrėti žmonių troškimus ir juos įvertinti
•	Politinio valdymo uždavinys – stabdyti noru

•	Reikia atsirinkti prioritetus, o ne visiems mechaniškai išduoti po truputį. Tam reikia intelekto
•	Nelaukto padarinio efektas – kartų veikiančių atskirų individų veiksmų bendras rezultatas niekada nebūna mechaninė pavienio rezultato suma
•	Žmogaus gyvenimą gali skirstyti į dvi zonas :
- Zona, kurioje save kontroliuojame
- Neapibrėžta, tamsi zona
•	Kamščiai – ypatinga beprotybės forma
•	Išcentrinės jėgos kuria chaosą
•	Politika – chaoso suvaldymo menas
•	Jėgos ir prievartos yra dvi : fizinė (arba lazda) ir  mentalinė prievarta
•	Visuomenė, kuri leidžia laisvai mąstyti yra savižudžių kompanija.
•	Lasivūnas Šapauskas - Šimašiaus lentelių prasmė  (straipsnis)
•	Wallstreet journal, Financial times

Antras seminaras - Platonas „Valstybė“
•	Seminarui perskaityti kitas keturias Platono „Valstybės“ knygas
•	POLITINIŲ PARTIJŲ ANALIZINĖ , STRAIPSNIS APIE EURĄ !
•	Visais laikai bus trys žmonių grupės: dorybingieji, kurie elgiasi gerai nepriklausomai  nuo aplinkybių.
•	Žmogaus pradų kova vyksta iš naujo. Ji prasideda nuo tada, kai žmogus ateina į šį pasaulį.
•	4 knyga: kalbama apie sargybynių luomą. Teisingas žmogus yra tas, kuris turi harmoningą sielą. Sielos ryšys su santvarkom yra tas, kad polyje santvarka yra tokia, koks joje yra vyraujantis žmonių tipas (aristokratija, demokratija, oligarchija ir tironija). Oristokratijoje valdo dorybingieji. Aristokratija nuo monarchijos skiriasi tuo, kad monarchija yra aristokratinė valdymo forma, tačiau valdo tik vienas.
•	5 knyga: moterys ir vyrai yra iš prigimties lygūs. Ir moterys gali būti trys pradai, kuris vienas dominuos. Vyrai negali būti prilygti moterims, o moterys vyrams.  Žiūrima į sielą ir pradus, o šiuolaikinius žmogus vadovaujasi teisėmis. Graikai domisi pačia žmogiškumo esme. Jiems esminis klausimas - kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno – žmogų nuo gyvūno skiria du žmogiši gebėjimai: protavimo galia ir moralinio sprendimo galia (sąžinės moralumo). Jų požiūriu yra natūralu, kad vyras gali efektyviau eiti paskui plūgą, o moterims dėl savo pirštų subtilumo geriau siūvynėti, tačiau šie požiūriai nelemia žmogaus būvimo esmės. Esminis klausimas yra tas, kiek vyrai ir moterys yra lygūs kaip žmonės (protinės ir moralinės galios) – moterys vyrams prilygsta (Platonas). Moterys, kurios turi harmoningą sielą, savaime bus aukščiau vyrą. Lygybė yra suvokiama tiesmukišku vienodumu. Moderniosl ygybė era prasidėja 19 a. (pramonės perversmas). Platonas išplečia šeimą, tuo tarpu Marksas ją naikina. Platonas aristokratijos šalininkas. Aristokratijos elitas bent iš dalies būtų dvasinis elitas. Svarbu tai, kad tėvai nepažįsta vaikų dėl to, kad jie su visai elgtųsi vienodai (lygių starto galimybių problema).Tėvų ir vaikų ryšiai yra natūralu ir žmogiška, tačiau politiškai tai yra problema, nes tėvų meilė vaikams skatina juos stumti į viršų (aukštas pareigas užimančių tėvų vaikai gali būti netinkami sekti tėvų pėdomis). Platonas rūpinasi kaip nesukurti „švogerių“ respublikos. Seniausiai pasaulyje egzistuojanti institucija yra bažnyčia, joje Platono autoritetas buvo didžiulis, o jo veikalai išliko visi. Bažnyčia perėmė Platono principą – net viduramžiai, kai žmogaus padėtį lėmė kilmė, bažnyčia atmetė šį principą ir šis kriterijus nieko nereiškė. Bažnyčia nyksta Europoje > Europa nyksta be bažnyčios. Politinė valdžia turi būti sujungta su protu. Visose valstybėse antras žmogus po karalius būdavo bažnyčios galva (kordinolas arba vyskupas, kartais tai karaliams išeidavo ne į naudą (pvz.: Liudvikas 13).
•	Jonas Paulius 2 – garsus filosofas, kovojo prieš komunistus, teologas, nagrinėja filosofines šiuolaikines fizikos ir kitų mokslų problemas.
•	6 knyga: kalbama apie filsofą (koks jis turi būti). – tikras filosofas nebijo mirties, siekia tiesos, nesiekia turtų, turi gerą atmintį. Filosofu trukdo tapti grožis, kūno jėga, įtakinga giministė valstybėje (pagundos). Filosofas skirasi nuo sofisto tuo,kad sofistai pataikauja žmonėms. Galima be jokio žinojimo ir išminties manipuliuoti žmonėmis. Žinojimas yra apie tai, kas yra, o nuomonė tarpinis variantas tarp pažinimo ir nežinojimo. Būtis – nuomonės objektas. Gėris lyginamas su saule (saulė suteikia galimybę akims matyti, o gėris suteikia sielai galimybę matyti. Pažinimo rūšys: žinojimas, nuovoka, tikėjimas, įsivaizdavimas. Nuomonė nėra žinojimas, nes ji kinta, o žinojimas amžinas ir tikras (absoliutus, kurį lemia dialektika – daikto esmės įrodymas). Dialektinis tyrinėjimas skiriaisi nuo matematikos tuo, kad diealektinis tyrinėja esmę, sutapatinama su filosofija. Dialektinis mąstymas > grynasis mąstymas. Matematika remiasi tam tikrais jusliniais elementais (neatsaistoma nuo pojūčių). Tie, kurių pradai galingi, gali padaryti daug žalos (Hitleris ir Stalinas).
•	7 knyga: Olos alegorija (filosofijos vaidmuo pasaulyje). Kergoverio veikalai.  Išėjimas iš olos reiškia pažinimą. Išėjimas iš kaleimo reiškia sapną.  Penki svarbiausi mokslai (geometrija, astronomija, dialektika....).  Mokslus reikia tyrinėti realiai. Koopernikas savo teoriją įrodo matematiškai. Žmogus nuo gyvūno skiriasi tuo, kad žmogus sugeba protauti. Pagrindinis Platono politinės filosofijos klausimas – kas yra žmogus? Gyvūną valdo instinktų progama, o žmogus instinktų neturi. Žmogus neturi jokių šansų išgyventi, jeigu turi tik instinktus. Gyvūnas, kitaip negu žmogus, nėra vertinamas atninemis kategorijomis. Žmogus turi specifinę problemą – turi sugalvoti, kas jis yra. Kiekviena civilizacija, istorinė epocha turi skirtingą žmogaus supratimą. Gimsta ne žmogus, o žmogaus galimybė, nes iš jo gali išeiti tiek mielas  kanibalas, tiek Pranciškus. Nėra tuštesnio žodžio negu humanizmas (jeigu padaras stovi ant dviejų kojų ir turi žmogišką pavidalą, jis automatiškai yra žmogus ir yra vertingas ). Olos alegorija – svarbiausia veikalo dalis. Tie, kurie neišeina iš olos, tiesiog sapnuoja o ne gyvena. Trys lygmenys: kai sapnuojame, budraujame. Išganymo klausimas tai klausimas ar tu iš tiesų egzistavai. Būti iš tiesų – kiekvieną akimirką stovėti dievo akistatoje. Galime egzisuoti – kiekvieną akimirką save matuodami (tyrumo klausimas yra įrašytas į mūsų egzistenciją). Valdyti turi filosofai, nes šis yra vienintelis autentiškas žmogaus tipas. Visi esame daugiau ar mažiau gyvūliai, bet filosofas yra tas, kas savyje gyvūlį užmuša galutinai. Jeigu visuomenę valdo šie žmonės, yra daugiau vilčių, kad viusomenės gyvenimas bus bent kiek padoresnis ir žmogiškesnis.
Trečias seminaras – Platonas „Valstybė“
•	8 ir 9 knyga: kalbama apie valstybės santvarkas. Santvarkos: kretietiškoji (timokratija), oligarchinė, demokratinė ir tironinė. Timokratijos valdymo principas – garbė. Timokratijos visuomenės: sparta, kryčiuočių ordinas. Siela susiskaldžiusi tarp garbės ir... Timokratas garbina turtą (su jaunyste jį niekino, o paskui pamilsta). Šis garbinimas ypatingas tuo, kad jis slapta juo didžiuojasi, nes timokratų visuomenė negarbina turtų. Timokratijoje veikia geidžiantysis pradas, kuris geidžia turtų, bet protingasis pradas neleidžia tuo viešai puikuotis. Mūsų laikais santvarka apibrėžiama įstatymais, tuo tarpu graikiškoje visuomenėje santvarka buvo suvokiama kaip gyvenimo būdas ar stilius (santvarka priklauso nuo to, vertybės yra priražįstamos arba kas laikoma vertybe. Vienos visuomenės vertingais laiko vienus dalykus, o kitos kitus. Pagal tai, Platono teigimu, jos skiriasi. Timokrato sieloje vyrauja aistringasis pradas (dėl garbėtroškos kareiviai nori laimėti mūšius, o tam reikia drąsos).  Mūsų geidžiantysis pradas trokšta turtų, bet timokratas, kuris siekia garbės, jis siekia ir valdžios. (Jeigu nepasiseks valdžioje, tai bent turtai bus. Tai veda į ologarchinę santvakrą). Oligarcho sieloje vyrauja geidžiantysis pradas, tai pasireiškia turtų kaupimu. Oligarchinė santvarka paremta turtų cenzu, valdo turtingieji, tuo tarpu skurdžiai valdybe nedalyvauja, kuo labiau vertina turtą, tuo mažiau dorobę. Tokia valstybė yra neveiksminga, kadangi ją pražudo skurdžiųjų sukilimas, kuris atsiranda iš ... ? (Oligarchas vengia švaistūno ir šykštuolio reputacijos). Oligarcija forma, kai valdymo pagrindas ir principas yra turtas, bet ne visose oligarchijose valdo turtingieji. Santvarka priklauso nuo visuomenėje vyraujančio žmogaus sielos tipo (vyraujanti mentalitetas). Oligarchija atsiranda ten, kur vyrauja oligarchinis mentalitetas.  Turtingas gali valdyti ne todėl, kad jis turtingas, o todėl, kad jo turtai įrodo jo tikrąsias žmogaus savybes. Jeigu jis turi tokias savybes, kurios leido jam praturtėti, galima tikėtis, kad jis teisingai jas panaudos valdydamas polį. Oligarchas niekada nešvaistys pinigų dėl tuščios garbės, tačiau jis vengia prarasti žmogiškuosius bruožus. Jis niekada nešvaistys pinigų savo išaukštinimu. Pas oligarchą geidžiantį pradą slapina aukštesni pradai. Visose santvarkose Graikijoje buvo nepaprasta sunku ar neįmanoma parduoti žemės (šeimos galva girtuoklis, kuris gali gerti, galėjo parduoti visus vertingus daiktus, bet jis niekaip negalės parduoti žemės, nes tai reiškia, kad jo šeima negalės prasimaitinti. Buvo neleidžiama, kad polyje atsirastų visiškų nuskurdelių kategorija, kuri net negali prasimaitinti. Vengė gaminti elgetos.), tačiau Olgarchinėje santvarkoje buvo skatinamas palaidus gyvenimo būdas ir buvo galima parduoti žemę. Sukūriamas milžiniškas skurdžių luomas, o tai lemia demokratijos atsiradimą. Demokratiją vaizduoja – kuo didesnės laisvės troškimas. Demokrato siela ypatinga tuo, kad ji neturi vyraujančio prado, kadangi visi yra lygūs: nėra atskirties tarp gėrio ir blogio, yra visiška laisvė, todėl šioje santvarkoje yra daug kitų santvarkų. Demokratijoje labai svarbus gailestigumas, o tuo naudojasi nusikaltėliai. Gailėstingumas kyla iš ..... ? Gyvūnai demokratijoje turi teises. Platonas peikia demokratija, kadangi šį veda į tironiją (dėl pasirinkimo laisvės, kurios dėka ne visi pasirenka tik dorus dalykus. Per didelė laisvė nuveda į didelę vergiją). Laisvė > Chaosas > Anarchija . Demokratas neturi dorybių (demokratijoje yra pešlėmėkai), tačiau aistras prilaiko amžius (senstant aistros silpsta). Čia demokrato siela neįcentruota, neturi valdančiojo prado. Chaotiškai pakrypusi siela, kuriose verda aistros. Viskas remiasi spontaniškais impulsais, demokratas nesižymi pastoviu gyvenimo būdu > gali kelias savaites be ryšio girtauti, o paskui tik gerti vandenį. Siela neturi centro ir harmonijos. Būtent šitas chaosas išgyvenamas kaip laisvės jausmas. Laisvė > palaidūnas. Drąsus poelgis yra poelgis, už kurį gali nukentėti (atlikdamas tu rizikuoji, tada reikia drąsos). Nusikaltėliai išdidžiai vaikšinėja gatvėmis  (gailestingieji teisėjai nebeturi vertinimo mato). Platonas prabyla apie gyvūnų teises > demokratų miestų gatvėse asilai ir šunys stumdo piliečius. Jis paaiškina, kad ta santvarka išsilaiko dėl vienos aplinkybė > žmogus sensta ir jo aistros silpnėja. Demokratija blogiausia iš teisėtų santvarkų, kadangi stumia į tironiją. Sukūriamas chaosas ir anakrchija. Chaosas anarchijoje sužadina tvirtos rankos troškimą. Tie, kurie trokšta turmpos rankos nėra kvailiai ir tamsuoliai, jeigu atsiranda ir plečiasi tvirtos rankos troškimas vadina visuomenė slysta į chaoso ir anarchijos būseną.  Anarchijos žmogus nepakelia psichologiškai. Tironas (demogaogas – liaudies vėdžiotojas). Tironijos valdymo metodai: susidoroja su kitaip mąstančiais, plečia patikėtinių ratą juos papirkdamas (prievartą /papirkinėjimas).  Tironas nelaimingas, nes jis nuolat bijot to, kad jo nekenčiantys žmonės gali su juo susidoroti. Jis negali pasitikėti žmonės, nes aplink jį esantys žmonėsyra papirkti arba jo bijo. Tironas dėl lazdos ir meduolio principo praranda pricipinę galimybę pažinti/suprasti žmones. (kitas gali sumokėti daugiau). Negali susikurti žmonių, su kuriais gali atsipalaiduoti ir jais pasitikėti, dėl to nuolat buvo keičiamas patikėtinių ratas. (Stalino pavyzdys). Praktika – reguliarūs pravalimai dėl saugumo. Tironija yra priešinga monarchijos (aristokratijos) santvarkai.  Aristorkratinėje santvarkoje vyrauja sofisto siela. Sofistų sielos savybė mimikrinė (chameleonizmas) > kaitalioja formą. Įgyją tokią formą, kuria šią akimirką reikia prisistatyti visuomenei.
•	10 knyga: kalbama apie meną ir poeziją.  Menas turi būti panaikintas, nes jis mėgdžioja, provokuoti žmonėse geidžiantyjį pradą. Trys tikrovės lygmėnys: naudotis, gaminti, pamėgdžioti. Filosofas išmano daugiau malonumo rūšių, nes filosofui yra daugiau prieinama. Valstybė liūdija, kad atsiranda filosofijos ir meno konfliktas. Platonas pirmasis atranda sąvoką – sielos nuodai. Tai,ką mes sužinome, mus radikaliai keičia. Galima sukurti absoliučiai ydingą sielą, kurią turintis žmogus meluoja savo paties būtimi. Menas turi nepaprastą galią pertvarkyti žmogų, nes menas tai tik graži iliuzija, yra netikroviškas. Knyga bagiasi tuo, kad žmogus nukeliauja į mirusiųjų pasaulį (chadą). (Mada netikėti pragaru, kurį aprašo platonas, pradėjo plisti apšvietos apochoje.) Politinė to prasme yra ta, kad tai genealus Platono sprendimas. Graikai ir Platonas nuosekliai vadovavosi nuostata, kad laisvų piliečių negali būti fizinės prievartos. Todėl tarp tokių piličių buvo leidžiama vienintelė prievartos forma – įtikinėjimas apeliuojant į žmogaus sąžinę. Atėnų viešoji policija buvo sudaryta tik iš vergų, o ne iš laisvųjų, kadangi vergas, kuris taiko prievarta mažiau žemina žmogų nei tai padarytų laisvasis žmogus. Žmogų gali pažeminti tik žmogus. Graikų požiūriu prievartą galima taikyti tik barbarams ir vergams. Platonas nebūtų genijus, jeigu jis nematytų svarbaus dalyko – tik mažuma laisvųjų pilieičų turi auksines sielas. Tie piliečiai, kurie neturi pakankamai proto ir sąžines, elgtųsi taip, lyg tai turėtų. To išrado žlugimas baigėsi katastrofa. 18 a. buvo nutarta, kad Dievo, šetono, dangaus ir pragaro nėra (Prancūzai pirmieji, tačiau netapo moralensni). Atsirado naujas žmogaus tipas – masiniai žmogžudžiai ir skerdikai/subjektas, kuris nebijo nei dievo nei velnio. Pasaulis radikaliai pasikeičia. Naujaisias amžiai karo etika reiškė labai daug – pergalė nėra viskas, svarbu neturėti tik karvedžio ar skerdiko reputacijos. Trynėsi riba tarp kariškių ir civilių. Šiais laikais karo etika yra sunaikinta.
15 MAY 12:54
1. Platonas. Nuo jo prasideda filosofijos ir meno konfliktas, jis kartais laikomas romanų pradininku. Platonui politika niekada nebuvo tikslas sau. Platonas – nuoseklus demokratijos priešininkas, jam artimesnė – aristokratijos samprata (geriausia valdžia – dvasios aristokratų valdžia). Valdančiųjų kokybė – dvasinė, moralinė ir aristokratinė. Platonas apmąsto politinio elito kaitos ir renkamumo klausimą. Platono principas – patekimą į valdžią lemia gabumai. Kūrinys „Valstyė“ ir kt. atskleidžia gilias demokratijos problemas. Demokratija sukelia geras aplinkybes klestėti elitui, kurio, pasak demokratijos teorijos, nėra. Todėl blogio elitas gali egzistuoti. Platonas teigia, kad žmonės nėra lygūs, bet iš elito reikalaujama daugiausiai.
Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Gyvūnai daug socialesni nei žmonės; yra metafizinis ir ontologinis skirtumas (gyvūnų prigimtis uždara – jau su įgimtais instinktais, žmogaus – atvira [žodis „ex – istere“ reiškia „iš – stoti“], žmogus neturi instinktų sistemos, tik jų užuominas). Kyla klausimas, ar egzistuoja vieninga žmonija. Instinktus turi kažkas pakeisti. Žmogus pirmiausia turi sugalvoti, kas jis yra, o instinktus pakeičia elgesio normos. Kuo save laikai – tas ir esi. Normos duoda gebėjimą orientuotis tikrovėje. Nėra beprasmiškesnio žodžio nei humanizmas (nes jis neapibrėžtas). Jis grindžiamas tuo, kad neva žmogus yra savaime vertybė. Žmogus – būtybė, kuri privalo save realizuoti, o tai yra viso gyvenimo užduotis. Žmogus – tik galimybė, jis turi sukurti save.
Platonas – nuoseklus Sokrato sekėjas, „Valstybė“ sprendžia vieną klausimą: kokia turi būti jos santvarka, kad būtų saugūs tokie kaip Sokratas (filosofai)? Tarp trijų rūšių sielų – kokybinis skirtumas ir žmonės nėra lygūs. Žmogaus tapimas žmogumi – savirealizacija (ji buvo nevienoda). Ir ne visiems žmonėms lemta tapti žmogumi. Pasak Platono, tik filosofai įkūnija tikro žmogaus tipą, todėl jie turi valdyti. Išėjimas iš olos (8 knyga) – tik filosofų privilegija. Graikai ją vadina žmogaus persikūnijimu, krikščionybė – atsivertimu, budizmas – nušvitimu. Todėl žmogus gimsta du kartus (fiziškai – visi, dvasiškai – ne visi). Pasak Platono, filosofas geba numirti (šiame pasaulyje). Dvasinis gimimas nereiškia pabėgimo nuo tikrovės, tai yra sugeėjimas pakeisti vidinių pradų hierarchiją. Mąstymo kokybę lemia asmens kokybė arba kuo jis mąsto. Patyrimas ir patirtis – skirtingi dalykai. Politinė filosofija (idėjos, teorija) neįmanoma įgyvendinti realybėje. Jos svarbios, nes sukelia įtampą tarp faktų ir vertybių. Teorija suteikia galimybę žmogui orientuotis politinėje tikrovėje (jis gali palyginti). Pasaulį keičia ne idėjos, o jų įvykdymas. Filosofai – nerimo šaltiniai, kurie demonstruoja aukštesnį standartą, iššaukia iššiūkius, todėl minia yra linkusi juos nukenksminti (Kristaus nukryžiavimas – garsiausias demokratijos pavyzdys). Idealioje valstyėje filosofai ūtų apsaugoti, nes jie valdytų ją. Filosofai įkūnija autentišką žmogaus tipą, todėl jie turi valdyti. Platona teigė, kad žmonės nelygūs (prieštaraujama šiuolaikinėms humaniškoms mintims). Skirtumas tarp žmonių (sielų) rūšių – kokybinis, kiekybinis skirtumas – prigimties, esmės (kita rūšis). Todėl tik filosofai – tikri žmonės, o kiti – nukrypimai (kuo mažiau filosofiškumo, tuo daugiau „žmogus“ gyvuliškas). Valdyti turi žmonės, t.y. filosofai. Filosofo gyvenimas – kokybiškas. Filosofu negalima tapti paprastai, reikia atsiversti, gimti iš naujo, pereitį į kitą lygmenį. Platonas atrado žodį „teologija“ – sugebėjimas kurti tam tikrus simbolius. Poezija daro tą patį, pasak Platono. Poezija bloga, nes ji radikaliai iškraipo žmogaus egzistencijos ir sielos tiesą. Poezija luošina žmogų, padaro būtybe, meluojančia visa savo egzistencija. Poezija kuria iškreiptą sielos vaizą ir dvasios invalidus. Platono analizės būdas – dedukcinis (nuo plačių dalykų link siauresnių). Platonas mažiau dėmesio skiria empyriškai tikrovei. „Valstybė“ – grynojo mąstymo konstruktas.


1. Platonas. Nuo jo prasideda filosofijos ir meno konfliktas, jis kartais laikomas romanų pradininku. Platonui politika niekada nebuvo tikslas sau. Platonas – nuoseklus demokratijos priešininkas, jam artimesnė – aristokratijos samprata (geriausia valdžia – dvasios aristokratų valdžia). Valdančiųjų kokybė – dvasinė, moralinė ir aristokratinė. Platonas apmąsto politinio elito kaitos ir renkamumo klausimą. Platono principas – patekimą į valdžią lemia gabumai. Kūrinys „Valstyė“ ir kt. atskleidžia gilias demokratijos problemas. Demokratija sukelia geras aplinkybes klestėti elitui, kurio, pasak demokratijos teorijos, nėra. Todėl blogio elitas gali egzistuoti. Platonas teigia, kad žmonės nėra lygūs, bet iš elito reikalaujama daugiausiai.
Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Gyvūnai daug socialesni nei žmonės; yra metafizinis ir ontologinis skirtumas (gyvūnų prigimtis uždara – jau su įgimtais instinktais, žmogaus – atvira [žodis „ex – istere“ reiškia „iš – stoti“], žmogus neturi instinktų sistemos, tik jų užuominas). Kyla klausimas, ar egzistuoja vieninga žmonija. Instinktus turi kažkas pakeisti. Žmogus pirmiausia turi sugalvoti, kas jis yra, o instinktus pakeičia elgesio normos. Kuo save laikai – tas ir esi. Normos duoda gebėjimą orientuotis tikrovėje. Nėra beprasmiškesnio žodžio nei humanizmas (nes jis neapibrėžtas). Jis grindžiamas tuo, kad neva žmogus yra savaime vertybė. Žmogus – būtybė, kuri privalo save realizuoti, o tai yra viso gyvenimo užduotis. Žmogus – tik galimybė, jis turi sukurti save.
Platonas – nuoseklus Sokrato sekėjas, „Valstybė“ sprendžia vieną klausimą: kokia turi būti jos santvarka, kad būtų saugūs tokie kaip Sokratas (filosofai)? Tarp trijų rūšių sielų – kokybinis skirtumas ir žmonės nėra lygūs. Žmogaus tapimas žmogumi – savirealizacija (ji buvo nevienoda). Ir ne visiems žmonėms lemta tapti žmogumi. Pasak Platono, tik filosofai įkūnija tikro žmogaus tipą, todėl jie turi valdyti. Išėjimas iš olos (8 knyga) – tik filosofų privilegija. Graikai ją vadina žmogaus persikūnijimu, krikščionybė – atsivertimu, budizmas – nušvitimu. Todėl žmogus gimsta du kartus (fiziškai – visi, dvasiškai – ne visi). Pasak Platono, filosofas geba numirti (šiame pasaulyje). Dvasinis gimimas nereiškia pabėgimo nuo tikrovės, tai yra sugeėjimas pakeisti vidinių pradų hierarchiją. Mąstymo kokybę lemia asmens kokybė arba kuo jis mąsto. Patyrimas ir patirtis – skirtingi dalykai. Politinė filosofija (idėjos, teorija) neįmanoma įgyvendinti realybėje. Jos svarbios, nes sukelia įtampą tarp faktų ir vertybių. Teorija suteikia galimybę žmogui orientuotis politinėje tikrovėje (jis gali palyginti). Pasaulį keičia ne idėjos, o jų įvykdymas. Filosofai – nerimo šaltiniai, kurie demonstruoja aukštesnį standartą, iššaukia iššiūkius, todėl minia yra linkusi juos nukenksminti (Kristaus nukryžiavimas – garsiausias demokratijos pavyzdys). Idealioje valstyėje filosofai ūtų apsaugoti, nes jie valdytų ją. Filosofai įkūnija autentišką žmogaus tipą, todėl jie turi valdyti. Platona teigė, kad žmonės nelygūs (prieštaraujama šiuolaikinėms humaniškoms mintims). Skirtumas tarp žmonių (sielų) rūšių – kokybinis, kiekybinis skirtumas – prigimties, esmės (kita rūšis). Todėl tik filosofai – tikri žmonės, o kiti – nukrypimai (kuo mažiau filosofiškumo, tuo daugiau „žmogus“ gyvuliškas). Valdyti turi žmonės, t.y. filosofai. Filosofo gyvenimas – kokybiškas. Filosofu negalima tapti paprastai, reikia atsiversti, gimti iš naujo, pereitį į kitą lygmenį. Platonas atrado žodį „teologija“ – sugebėjimas kurti tam tikrus simbolius. Poezija daro tą patį, pasak Platono. Poezija bloga, nes ji radikaliai iškraipo žmogaus egzistencijos ir sielos tiesą. Poezija luošina žmogų, padaro būtybe, meluojančia visa savo egzistencija. Poezija kuria iškreiptą sielos vaizą ir dvasios invalidus. Platono analizės būdas – dedukcinis (nuo plačių dalykų link siauresnių). Platonas mažiau dėmesio skiria empyriškai tikrovei. „Valstybė“ – grynojo mąstymo konstruktas.