acts

1 Pirmąjį veikalą buvau sudaręs, o Teofiliau, apie viską, ką Jėzus pradėjo ir daryti, ir mokyti
2 iki tos dienos, kurioje buvo paimtas aukštyn po to, kai per Šventąją DVASIĄ davė įsakymus apaštalams, kuriuos buvo išsirinkęs;
3 kuriems taipogi jis gyvas pasirodė po savo kančios daugeliu patikimų įrodymų, jų regėtas keturiasdešimt dienų ir kalbėjęs apie Dievo karalystei priklausančius dalykus;
4 ir susirinkęs su jais jiems įsakė, kad neišeitų iš Jeruzalės, bet lauktų Tėvo pažado, „kurį, – jis sako, – girdėjote iš manęs.
5 Nes Jonas, tiesa, krikštijo vandeniu; bet jūs po nedaugelio dienų būsite pakrikštyti Šventąja DVASIA“.
6 Todėl kai jie buvo susirinkę, paklausė jo, sakydami: „Viešpatie, ar tu šiuo laiku vėl atkursi Izraelio karalystę?“
7 O jis tarė jiems: „Ne jums žinoti laikus ar laikotarpius, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia.
8 Bet kai ant jūsų ateis Šventoji DVASIA, gausite jėgą; ir būsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki tolimiausio žemės pakraščio“.
9 Ir jam pasakius tai, jiems bežiūrint jis buvo paimtas aukštyn; ir debesis paėmė jį nuo jų akių.
10 Ir kol jam kylant jie įdėmiai žiūrėjo į dangų, štai prie jų stovėjo du vyrai baltais drabužiais;
11 kurie taip pat tarė: „Galilėjos vyrai, kodėl stovite žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, kuris nuo jūsų yra paimtas į dangų, ateis lygiai taip pat, kaip matėte jį einant į dangų“.
12 Tada jie sugrįžo į Jeruzalę nuo kalno, vadinamo Alyvų, kuris nuo Jeruzalės – sabato dienos kelionės atstumu.
13 Ir kai jie įėjo, jie užlipo į aukštutinį kambarį, kur buvo apsistojęs Petras ir Jokūbas, ir Jonas, ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Simonas Zelotas, ir Jokūbo brolis Judas.
14 Šitie visi vieningai pasiliko maldoje ir prašymuose su moterimis ir Jėzaus motina Marija, ir jo broliais.
15 Ir tomis dienomis atsistojo Petras mokinių viduryje ir tarė (vardų skaičius kartu buvo apie šimtą dvidešimt):
16 „Vyrai ir broliai, turėjo išsipildyti šis Raštas, kurį Šventoji DVASIA anksčiau kalbėjo Dovydo burna apie Judą, kuris buvo vadovas tiems, kurie suėmė Jėzų.
17 Nes jis buvo priskaičiuotas prie mūsų ir buvo gavęs šios tarnystės dalį.
18 Šitas gi neteisybės atlyginimu nusipirko lauką; ir, krisdamas žemyn galva, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto.
19 Ir tai buvo žinoma visiems gyventojams Jeruzalėje; taip, kad šitas laukas jų tikrąja kalba yra vadinamas Akeldama, tai yra Kraujo laukas.
20 Nes yra parašyta Psalmių knygoje: ‘Jo buveinė tebūna tuščia, ir niekas joje tenegyvena; o kitas teima jo vyskupystę’.
21 Todėl iš tų vyrų, kurie visą laiką buvo su mumis, kai Viešpats Jėzus tarp mūsų įeidavo ir išeidavo,
22 pradedant nuo Jono krikšto iki tos dienos, kai jis buvo nuo mūsų paimtas aukštyn, vienas turi būti paskirtas su mumis jo prisikėlimo liudytoju“.
23 Ir jie paskyrė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, kuris buvo pramintas Justu, ir Motiejų.
24 Ir jie meldėsi ir tarė: „Tu, Viešpatie, kuris pažįsti visų širdis, parodyk, kurį iš tų dviejų esi išsirinkęs,
25 kad jis užimtų dalį šitos tarnystės ir apaštalystės, nuo kurios Judas nusižengimu atkrito, kad eitų į savąją vietą“.
26 Ir jie metė jų burtus; ir burtas krito Motiejui; ir jis buvo priskaičiuotas prie vienuolikos apaštalų.
1 Ir kai išsipildė Sekminių diena, jie visi vieningai buvo vienoje vietoje.
2 Ir staiga iš dangaus atėjo garsas tarsi besiveržiančio galingo vėjo ir pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
3 Ir ant jų pasirodė pasidaliję liežuviai, tarsi ugnies, ir sėdosi ant kiekvieno iš jų.
4 Ir jie visi buvo pripildyti Šventosios DVASIOS ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
5 Ir Jeruzalėje gyveno žydai, dievobaimingi vyrai, iš kiekvienos po dangumi esančios tautos.
6 Na, o kai tai išgarsėjo, susirinko minia ir buvo apstulbinta, nes kiekvienas girdėjo juos kalbant savo kalba.
7 Ir jie visi buvo apstulbinti ir stebėjosi, sakydami vienas kitam: „Štai, argi ne visi šitie kalbantys yra galilėjiečiai?
8 Ir kaipgi mes kiekvienas girdime savo pačių kalba, kurioje esame gimę?
9 Mes – partai ir medai, ir elamitai, ir Mesopotamijos, ir Judėjos, ir Kapadokijos, Pontijos ir Azijos,
10 Frigijos ir Pamfilijos, Egipto ir Libijos pakraščių apie Kirėnę gyventojai, ir Romos ateiviai, žydai ir prozelitai,
11 kretiečiai ir arabai – girdime juos kalbant mūsų kalbomis nuostabius Dievo darbus“.
12 Ir jie visi buvo nustebinti ir buvo abejonėse, vienas kitam sakydami: „Ką tai reiškia?“
13 Kiti tyčiodamiesi tarė: „Šitie yra pilni jauno vyno“.
14 Bet Petras, atsistojęs su vienuolika, pakėlė savo balsą ir jiems tarė: „Judėjos vyrai ir visi, kurie gyvenate Jeruzalėje, tebūna jums tai žinoma, ir klausykite mano žodžių,
15 nes šitie nėra prisigėrę, kaip jūs manote, kadangi tėra trečia valanda dienos.
16 Bet tai yra tai, kas buvo pasakyta pranašo Joelio:
17 ‘Ir įvyks paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš išliesiu savo Dvasios ant visų kūnų; ir jūsų sūnūs ir jūsų dukros pranašaus, ir jūsų jaunuoliai matys regėjimus, ir jūsų seniai sapnuos sapnus;
18 ir ant savo tarnų ir ant savo tarnaičių tomis dienomis aš išliesiu savo Dvasios; ir jie pranašaus;
19 ir rodysiu stebuklus aukštai danguje ir ženklus žemai ant žemės; kraują ir ugnį, ir dūmų rūką;
20 saulė pavirs tamsybe, o mėnulis krauju prieš ateinant tai didžiai ir žymiai Viešpaties dienai;
21 Ir įvyks, kad kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
22 Izraelio vyrai, klausykitės šių žodžių; Jėzų iš Nazareto, žmogų, Dievo patvirtintą tarp jūsų stebuklais ir nuostabomis, ir ženklais, kuriuos Dievas darė per jį jūsų tarpe, kaip ir patys žinote;
23 jį, atiduotą Dievo nustatytu ketinimu ir išankstiniu žinojimu, jūs ėmėte ir piktomis rankomis nukryžiavote bei užmušėte;
24 kurį Dievas prikėlė, atrišęs mirties skausmus, nes buvo neįmanoma, kad jis būtų jos laikomas.
25 Nes Dovydas kalba apie jį: ‘Aš iš anksto mačiau Viešpatį visada priešais savo veidą, nes jis yra mano dešinėje, kad nesusvyruočiau;
26 todėl džiūgavo mano širdis ir linksminosi mano liežuvis; be to, ir mano kūnas ilsėsis viltyje,
27 nes tu nepaliksi mano sielos pragare nei neleisi savo Šventajam matyti supuvimo.
28 Tu man davei pažinti gyvenimo kelius; tu savo veidu pripildysi mane džiaugsmo’.
29 Vyrai ir broliai, leiskite man jums laisvai kalbėti apie patriarchą Dovydą, kad jis yra ir miręs, ir palaidotas, ir jo kapas yra su mumis iki šios dienos.
30 Todėl būdamas pranašas ir žinodamas, kad Dievas prisiekė jam priesaika, jog pagal kūną iš jo strėnų vaisiaus jis prikels Kristų sėdėti jo soste;
31 matydamas tai anksčiau, jis kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad jo siela nebuvo palikta pragare, nei jo kūnas nematė gedimo.
32 Šitą Jėzų Dievas prikėlė, ko mes visi esame liudytojai.
33 Todėl būdamas išaukštintas Dievo dešinės ir gavęs iš Tėvo Šventosios DVASIOS pažadą, jis išliejo tai, ką jūs dabar matote ir girdite.
34 Nes Dovydas nėra pakilęs į dangus, bet pats sako: „VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: ‘Sėskis mano dešinėje,
35 kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.
36 Todėl tegul tvirtai žino visi Izraelio namai, kad Dievas tą patį Jėzų, kurį jūs nukryžiavote, padarė Viešpačiu ir Kristumi“.
37 Na, o kai jie tai išgirdo, jiems vėrė širdį, ir jie tarė Petrui ir kitiems apaštalams: „Vyrai ir broliai, ką mums daryti?“
38 Tada Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas iš jūsų tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu nuodėmių atleidimui, ir gausite Šventosios DVASIOS dovaną.
39 Nes pažadas yra jums ir jūsų vaikams, ir visiems, esantiems toli, būtent visiems, kiek pašauks Viešpats mūsų Dievas“.
40 Ir daugeliu kitų žodžių jis liudijo ir ragino, sakydamas: „Gelbėkite save nuo šitos priešgynios kartos“.
41 Tada tie, kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti; ir tą pačią dieną prie jų prisidėjo apie tris tūkstančius sielų.
42 Ir jie tvirtai pasiliko apaštalų moksle ir bendrystėje, ir duonos laužyme, ir maldose.
43 Ir baimė apėmė kiekvieną sielą; ir daug stebuklų ir ženklų buvo padaryta per apaštalus.
44 Ir visi, kurie įtikėjo, buvo kartu ir viską turėjo bendra;
45 ir pardavė savo nuosavybes bei turtus ir padalijo juos visiems, kiek kiekvienam reikėjo.
46 Ir kasdien vieningai pasilikdami šventykloje ir laužydami duoną tai vienuose tai kituose namuose, jie valgė savo maistą džiaugsminga ir paprasta širdimi,
47 girdami Dievą ir turėdami palankumą visoje tautoje. Ir Viešpats kasdien pridėdavo prie bažnyčios tuos, kurie turėjo būti išgelbėti.
1 Na, o Petras ir Jonas, esant devintai valandai, maldos valandai, ėjo kartu aukštyn į šventyklą.
2 Ir buvo atneštas vienas raišas nuo savo motinos įsčių vyras, kurį jie kasdien padėdavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų išmaldos iš įeinančių į šventyklą;
3 jis, pamatęs Petrą ir Joną beįeinančius į šventyklą, prašė išmaldos.
4 Ir Petras, įbedęs kartu su Jonu į jį savo akis, tarė: „Pažiūrėk į mus“.
5 Ir jis atkreipė savo dėmesį į juos, tikėdamasis iš jų ką nors gauti.
6 Tada Petras tarė: „Sidabro ir aukso aš neturiu; bet ką turiu, tau duodu: Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!“
7 Ir jis paėmė jį už dešinės rankos ir pakėlė; ir tuoj pat jo kojos bei kulkšnies kaulai gavo stiprybės.
8 Ir jis pašokdamas atsistojo ir vaikščiojo, ir su jais įėjo į šventyklą vaikščiodamas, šokinėdamas ir girdamas Dievą.
9 Ir visa tauta pamatė jį vaikščiojantį ir giriantį Dievą;
10 ir jie pažino, kad tai buvo tas, kuris dėl išmaldos sėdėdavo prie šventyklos Gražiųjų vartų; ir jie buvo pilni nusistebėjimo ir nuostabos dėl to, kas buvo jam atsitikę.
11 Ir kai išgydytas raišasis laikėsi Petro ir Jono, visa tauta didžiai nustebusi susibėgo pas juos į prieangį, vadinamą Saliamono.
12 Ir tai pamatęs Petras atsakė tautai: „Izraelio vyrai, kodėl stebitės tuo? Arba kodėl taip įdėmiai žiūrite į mus, tarsi savo pačių jėga ar šventumu būtume padarę šitą žmogų vaikščiojantį?
13 Abraomo ir Izaoko, ir Jokūbo Dievas, mūsų tėvų Dievas, pašlovino savo Sūnų Jėzų, kurį jūs atidavėte ir jo išsigynėte Piloto akivaizdoje, kai tas buvo nusprendęs jį paleisti.
14 Bet jūs išsigynėte Šventojo ir Teisiojo ir norėjote, kad jums būtų dovanotas žmogžudys;
15 ir nužudėte gyvybės Kunigaikštį, kurį Dievas prikėlė iš numirusių; mes esame to liudytojai.
16 O jo vardas – per tikėjimą jo vardu – šitą žmogų, kurį matote ir pažįstate, padarė stiprų; taip, tikėjimas, kuris yra per jį, jam suteikė šią visišką sveikatą jūsų visų akivaizdoje.
17 Ir dabar, broliai, žinau, kad tai padarėte iš nežinojimo, kaip ir jūsų valdovai.
18 Bet tai, ką Dievas anksčiau skelbė visų savo pranašų burna, kad Kristus turėsiąs kentėti, jis taip įvykdė.
19 Todėl atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės tada, kai nuo Viešpaties veido ateis atgaivos laikai;
20 ir jis atsiųs Jėzų Kristų, kuris anksčiau jums buvo paskelbtas,
21 kurį turi priimti dangus iki visų dalykų atkūrimo laikų, ką Dievas kalbėjo visų savo šventųjų pranašų burna nuo pasaulio pradžios.
22 Nes Mozė tikrai sakė tėvams: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums prikels iš jūsų brolių pranašą – tokį, kaip mane; klausykite jo visame kame, ką jis jums sakys.
23 Ir įvyks, kad kiekviena siela, kuri neklausys to pranašo, bus išnaikinta iš tautos tarpo“.
24 Taip, ir visi pranašai nuo Samuelio ir tų, kurie sekė vėliau, kiek tik jų yra kalbėję, taip pat išpranašavo apie šitas dienas.
25 Jūs esate vaikai pranašų ir sandoros, kurią Dievas sudarė su mūsų tėvais, sakydamas Abraomui: ‘Ir tavo sėkloje bus palaimintos visos žemės giminės’.
26 Jums pirmiems Dievas, prikėlęs savo Sūnų Jėzų, pasiuntė jį palaiminti jus, nukreipdamas kiekvieną iš jūsų nuo jūsų neteisybių.
1 Ir jiems bekalbant tautai, pas juos atėjo kunigai, šventyklos vadas ir sadukiejai,
2 apimti apmaudo, kad jie mokė tautą ir skelbė prisikėlimą iš numirusiųjų per Jėzų.
3 Ir jie pridėjo prie jų rankas ir patalpino juos į kalėjimą iki kitos dienos, nes jau buvo vakaras.
4 Tačiau daugelis iš girdėjusių žodį įtikėjo; ir vyrų skaičius buvo apie penkis tūkstančius.
5 Ir įvyko rytojaus dieną, kad jų valdovai ir vyresnieji, ir raštininkai,
6 ir aukščiausiasis kunigas Anas, ir Kajafas, ir Jonas, ir Aleksandras, ir visi, kurie buvo iš aukščiausiojo kunigo giminės, susirinko Jeruzalėje.
7 Ir pastatę juos į vidurį jie klausė: „Kokia jėga ir kokiu vardu jūs tai padarėte?“
8 Tada Petras, pripildytas Šventosios DVASIOS, jiems tarė: „Tautos valdovai ir Izraelio vyresnieji,
9 jei mes šią dieną esame tardomi dėl bejėgiui žmogui padaryto gero darbo, kokiu būdu jis išgydytas;
10 tebūna žinoma jums visiems ir visai Izraelio tautai, kad per vardą Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote, kurį Dievas prikėlė iš numirusiųjų – per jį šitas vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.
11 Šitas yra akmuo, kurį jūs, statytojai, laikėte nieku, kuris tapo kertiniu akmeniu.
12 Ir niekame kitame nėra išgelbėjimo, nes po dangumi tarp žmonių nėra duoto kito vardo, kuriuo mes turime būti išgelbėti“.
13 Na, o matydami Petro ir Jono drąsą ir pastebėję, kad jie buvo nemokyti ir neišprusę žmonės, jie stebėjosi; ir atpažino juos, kad jie buvę su Jėzumi.
14 Ir matydami su jais stovintį išgydytąjį žmogų jie negalėjo nieko pasakyti prieš.
15 Bet, įsakę jiems pasišalinti iš tarybos, jie tarėsi tarpusavyje,
16 sakydami: „Ką darysime šitiems žmonėms? Nes iš tikrųjų jų padarytas žymus stebuklas, aiškus visiems, gyvenantiems Jeruzalėje; ir negalime to paneigti.
17 Bet kad tai toliau neišplistų tautos tarpe, griežtai juos pagrasinkime, kad jie nuo šiol nei vienam nekalbėtų šituo vardu“.
18 Ir jie pašaukė juos ir įsakė išvis nekalbėti nei nemokyti Jėzaus vardu.
19 Bet Petras ir Jonas atsakydami tarė jiems: „Jūs spręskite, ar teisinga yra Dievo akyse klausyti jūsų labiau negu Dievo.
20 Nes mes negalime nekalbėti to, ką matėme ir girdėjome“.
21 Taigi dar jiems pagrasinę jie paleido juos, neradę, kaip galėtų juos nubausti, dėl tautos; nes visi šlovino Dievą už tai, kas buvo padaryta.
22 Nes žmogus, ant kurio buvo parodytas šis gydymo stebuklas, buvo virš keturiasdešimties metų.
23 Ir paleisti jie nuėjo pas savuosius ir išpasakojo viską, ką jiems buvo sakę vyriausieji kunigai ir vyresnieji.
24 Ir tai išgirdę jie vieningai pakėlė savo balsą į Dievą ir tarė: „Viešpatie, tu esi Dievas, kuris padarei dangų ir žemę, ir jūrą, ir visa, kas juose yra,
25 kuris savo tarno Dovydo burna tarei: ‘Kodėl įnirto pagonys, ir tautos prasimanė tuštybių?
26 Žemės karaliai atsistojo, ir valdovai susirinko prieš Viešpatį ir prieš jo Kristų’.
27 Nes iš tiesų prieš tavo šventąjį vaiką Jėzų, kurį tu patepei, susirinko Erodas ir Pontijus Pilotas su pagonimis, ir Izraelio tauta,
28 kad darytų tai, ką tavo ranka ir tavo nutarimas iš anksto buvo nulėmę, idant įvyktų.
29 O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams, kad visa drąsa jie galėtų kalbėti tavo žodį,
30 ištiesdamas savo ranką gydyti; ir kad būtų daromi ženklai ir stebuklai tavo šventojo vaiko Jėzaus vardu“.
31 Ir kai jie pasimeldė, sudrebėjo vieta, kur jie buvo susirinkę; ir jie visi buvo pripildyti Šventosios DVASIOS ir drąsiai kalbėjo Dievo žodį.
32 Ir daugybė tų, kurie tikėjo, buvo vienos širdies ir vienos sielos; ir nei vienas nesakė, kad tai, ką kuris turėjo, yra jo nuosava; bet visa jiems buvo bendra.
33 Ir su didžiule jėga apaštalai liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir didelė malonė buvo ant jų visų.
34 Ir nebuvo tarp jų nei vieno stokojančio, nes visi, kurie buvo žemių ar namų savininkai, pardavė juos ir atnešė vertes to, kas parduota,
35 ir padėjo prie apaštalų kojų; ir buvo dalijama kiekvienam pagal tai, kiek kam reikėjo.
36 Ir Jozė, kuris apaštalų buvo pramintas Barnabu (kas išvertus yra „Paguodos sūnus“), levitas iš Kipro šalies,
37 turėdamas žemės ją pardavė ir atnešė pinigus, ir padėjo prie apaštalų kojų.
1 Bet vienas žmogus, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę
2 ir, jo žmonai irgi žinant, pasilaikė dalį vertės ir atnešęs tam tikrą dalį padėjo ją prie apaštalų kojų.
3 Bet Petras tarė: „Ananijau, kodėl Šėtonas pripildė tavo širdį, kad meluotum Šventajai DVASIAI ir pasilaikytum dalį žemės vertės?
4 Kol tai dar pasiliko, ar tai nebuvo tavo? Ir kai buvo parduota, argi tai nebuvo tavo valdžioje? Kodėl sumanei šį dalyką savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui“.
5 Ir Ananijas, girdėdamas tuos žodžius, parkrito ir išleido dvasią; ir didžiulė baimė apėmė visus, kurie tai girdėjo.
6 Ir pakilo jaunuoliai, suvyniojo jį, išnešė ir jį palaidojo.
7 Ir maždaug po trijų valandų tarpo, nežinodama, kas buvo atsitikę, įėjo jo žmona.
8 Ir Petras jai atsakė: „Sakyk man, ar už tiek pardavėte žemę?“ Ir ji tarė: „Taip, už tiek“.
9 Tada Petras jai tarė: „Kaip tai yra, kad jūs susitarėte gundyti Viešpaties Dvasią? Kojos štai tų, kurie palaidojo tavo vyrą, yra ties durimis, ir tave išneš“.
10 Tuomet ji bematant parkrito prie jo kojų ir išleido dvasią; ir įėjo jaunuoliai, rado ją negyvą ir išnešė ją, ir palaidojo šalia jos vyro.
11 Ir didžiulė baimė apėmė visą bažnyčią ir visus, kurie tai girdėjo.
12 Ir per apaštalų rankas tautos tarpe buvo daroma daug ženklų ir stebuklų (ir jie visi vieningai buvo Saliamono prieangyje.
13 O iš kitų nei vienas nedrįso prie jų prisijungti; bet tauta juos aukštino.
14 Ir prie Viešpaties prisidėjo vis daugiau tikinčiųjų, tiek vyrų, tiek moterų daugybė);
15 taip, kad į gatves jie nešė ligonius ir guldė juos ant patalų bei lovų, idant, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant kurių nors iš jų.
16 Taip pat į Jeruzalę atėjo daugybė iš aplinkinių miestų, nešdami sergančius žmones ir tuos, kurie buvo nešvarių dvasių varginami, ir jie visi buvo išgydyti.
17 Tada pakilo aukščiausiasis kunigas ir visi, buvusieji su juo (kurie yra sadukiejų sekta), ir buvo pilni pasipiktinimo,
18 ir, pridėję prie apaštalų rankas, pasodino juos į viešą kalėjimą.
19 Bet Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo duris, išvedė juos ir tarė:
20 „Eikite, atsistokite ir kalbėkite tautai šventykloje visus šio gyvenimo žodžius“.
21 Ir tai išgirdę jie anksti ryte įėjo į šventyklą ir mokė. Bet atėjo aukščiausiasis kunigas ir buvusieji su juo, sušaukė tarybą bei visą Izraelio vaikų vyresnybę ir pasiuntė į kalėjimą, kad juos atvestų.
22 Bet kai atėjo pareigūnai ir nerado jų kalėjime, jie sugrįžo ir papasakojo,
23 sakydami: „Iš tikrųjų mes radome kalėjimą visiškai saugiai užrakintą ir sargus, stovinčius lauke prie durų, bet atidarę viduje nieko neradome“.
24 Na, o aukščiausiasis kunigas, šventyklos vadas ir vyriausieji kunigai išgirdę tuos dalykus nebuvo tikri, į ką tai peraugs.
25 Tada atėjo vienas ir jiems pasakė, tardamas: „Štai vyrai, kuriuos pasodinote į kalėjimą, stovi šventykloje ir moko tautą“.
26 Tada vadas su pareigūnais nuėjo ir atsivedė juos be prievartos, nes bijojo tautos, kad jų neužmėtytų akmenimis.
27 Ir atvedę pastatė juos tarybos akivaizdoje; ir aukščiausiasis kunigas jų paklausė,
28 sakydamas: „Argi mes griežtai jums neįsakėme, kad nemokytumėte šituo vardu? O štai jūs pripildėte Jeruzalę savo mokslu ir norite užtraukti ant mūsų šito žmogaus kraują“.
29 Tada Petras ir kiti apaštalai atsakydami tarė: „Mes verčiau turime klausyti Dievo nei žmonių.
30 Mūsų tėvų Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs užmušėte ir pakabinote ant medžio.
31 Jį Dievas išaukštino savo dešine, kad būtų Kunigaikštis ir Gelbėtojas, idant suteiktų Izraeliui atgailą ir nuodėmių atleidimą.
32 Ir mes esame jo liudytojai šitų dalykų; ir taip pat Šventoji DVASIA, kurią Dievas davė tiems, kurie jam paklūsta“.
33 Kai jie tai išgirdo, jiems vėrė širdį, ir jie tarėsi juos užmušti.
34 Tada taryboje atsistojo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, įstatymo mokytojas, visoje tautoje gerbiamas, ir įsakė trumpam išvesti apaštalus;
35 ir jiems tarė: „Izraelio vyrai, žiūrėkitės, ką ketinate daryti dėl šitų žmonių.
36 Nes pirmiau šių dienų iškilo Teudas, besididžiuojantis esąs kažin kas; prie kurio prisijungė skaičiumi apie keturis šimtus vyrų; kuris buvo užmuštas; ir visi, kurie jo klausė, išsisklaidė ir į nieką pavirto.
37 Po šito vyro, surašymo dienomis, pakilo Judas iš Galilėjos ir patraukė paskui save daug žmonių; jis irgi pražuvo; ir visi, kurie jam pakluso, buvo išsklaidyti.
38 O dabar sakau jums: susilaikykite nuo šitų žmonių ir palikite juos ramybėje; nes jei šis sumanymas ar šis darbas yra iš žmonių, tai nueis niekais,
39 bet jei tai yra iš Dievo, jūs negalite to suardyti; kad kartais nebūtumėte rasti ir kovojantys prieš Dievą“.
40 Ir jie sutiko su juo; ir pasišaukę apaštalus ir juos primušę įsakė, kad jie nekalbėtų Jėzaus vardu, ir juos paleido.
41 Ir jie išėjo iš tarybos akivaizdos, džiaugdamiesi, kad buvo palaikyti vertais dėl jo vardo kentėti gėdą.
42 Ir kasdien šventykloje ir kiekvienuose namuose jie nesiliovė mokyti ir skelbti Jėzų Kristų.
1 Ir tomis dienomis, kai mokinių skaičius daugėjo, kilo graikų murmėjimas prieš hebrajus, kadangi kasdieniame tarnavime buvo apleidžiamos jų našlės.
2 Tuomet dvylika pasišaukė mokinių minią ir tarė: „Netinka, kad mes paliktume Dievo žodį ir tarnautume prie stalų.
3 Todėl, broliai, paieškokite savo tarpe septynių gerą atsiliepimą turinčių, Šventosios DVASIOS ir išminties pilnų vyrų, kuriuos galėtume paskirti šitam reikalui.
4 O mes be perstojo atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“.
5 Ir tas pasakymas patiko visai miniai; ir jie išsirinko Steponą, vyrą pilną tikėjimo ir Šventosios DVASIOS, ir Pilypą, ir Prochorą, ir Nikanorą, ir Timoną, ir Parmeną, ir Nikolą – prozelitą iš Antiocho,
6 kuriuos jie pastatė apaštalų akivaizdon; ir šie pasimeldę uždėjo ant jų savo rankas.
7 Ir Dievo žodis augo; ir mokinių skaičius Jeruzalėje labai didėjo; ir didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.
8 O Steponas, pilnas tikėjimo ir jėgos, darė tautos tarpe didžias nuostabas ir stebuklus.
9 Tada pakilo kai kurie iš sinagogos, vadinamos libertinų ir kirėniečių, ir aleksandriečių, ir iš tų iš Kilikijos bei Azijos, ginčidamiesi su Steponu.
10 Ir jie nepajėgė pasipriešinti išminčiai ir dvasiai, kuria jis kalbėjo.
11 Tada jie papirko vyrus, kurie sakė: „Mes girdėjome jį kalbant piktžodžiavimo žodžius prieš Mozę ir Dievą“.
12 Ir jie sukurstė tautą, vyresniuosius ir raštininkus ir užpuolė jį, pagavo jį ir atvedė į tarybą,
13 ir pastatė melagingus liudytojus, kurie tarė: „Šitas žmogus nesiliauja kalbėti piktžodžiavimo žodžių prieš šią šventą vietą ir įstatymą;
14 nes mes girdėjome jį kalbant, kad šitas Jėzus iš Nazareto sunaikins šią vietą ir pakeis papročius, kuriuos mums davė Mozė.
15 Ir visi sėdintys taryboje įdėmiai žiūrėdami į jį pamatė jo veidą, tarsi tai būtų buvęs angelo veidas.
1 Tuomet aukščiausiasis kunigas tarė: „Ar taip yra?“
2 O jis tarė: „Vyrai, broliai ir tėvai, klausykite: Šlovės Dievas pasirodė mūsų tėvui Abraomui, kai jis buvo Mesopotamijoje, pirmiau nei jis gyveno Charane,
3 ir jam tarė: ‘Išeik iš savo krašto ir iš savo giminės ir ateik į šalį, kurią aš tau parodysiu’.
4 Tada jis išėjo iš chaldėjų šalies ir apsigyveno Charane; ir iš ten, numirus jo tėvui, jis perkėlė jį į šią šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.
5 Ir nedavė jam jokio paveldo joje, ne, nei jo kojai pastatyti; tačiau pažadėjo duosiąs ją nuosavybėn jam ir jo sėklai po jo, jam dar neturint vaiko.
6 Ir Dievas šitaip kalbėjo, kad jo sėkla turės laikinai apsigyventi svetimoje šalyje; ir kad jie juos pavergs bei piktai su jais elgsis keturis šimtus metų.
7 ‘O tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu, – tarė Dievas; – ir po to jie išeis ir man tarnaus šioje vietoje’.
8 Ir jis davė jam apipjaustymo sandorą; ir taip Abraomas pagimdė Izaoką ir apipjaustė jį aštuntą dieną; ir Izaokas pagimdė Jokūbą; ir Jokūbas pagimdė dvyliką patriarchų.
9 Ir patriarchai, pavydo paskatinti, pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo
10 ir išgelbėjo jį iš visų jo vargų, ir davė jam palankumą bei išmintį Egipto karaliaus faraono akivaizdoje; ir jis paskyrė jį Egipto ir visų savo namų valdytoju.
11 Na, o visai Egipto šaliai ir Kanaanui atėjo badas ir didis vargas; ir mūsų tėvai nerado prasimaitinimo.
12 Bet kai Jokūbas išgirdo, kad Egipte yra javų, jis išsiuntė mūsų tėvus pirmą kartą.
13 O antrąkart Juozapas buvo atpažintas savo brolių; ir Juozapo giminė tapo žinoma faraonui.
14 Tada Juozapas pasiuntė ir pasikvietė savo tėvą Jokūbą bei visą savo giminę, septyniasdešimt penkias sielas.
15 Taigi Jokūbas nuėjo žemyn į Egiptą ir mirė jis ir mūsų tėvai,
16 ir buvo pergabenti į Sichemą, ir paguldyti į kapą, kurį Abraomas nupirko už pinigų sumą iš Sichemo tėvo Emoro sūnų.
17 Bet kai artėjo laikas pažado, kurį Dievas prisiekė Abraomui, tauta augo ir dauginosi Egipte,
18 kol iškilo kitas karalius, kuris nepažinojo Juozapo.
19 Tas elgėsi klastingai su mūsų gimine ir piktai elgėsi su mūsų tėvais, kad jie išmestų savo mažus vaikus, idant jie nebegyventų.
20 Tuo laiku gimė Mozė ir buvo nepaprastai gražus, ir tris mėnesius buvo maitinamas savo tėvo namuose;
21 ir, kai jis buvo išmestas, jį paėmė faraono duktė ir maitino jį kaip savo sūnų.
22 Ir Mozė buvo išmokytas visos egiptiečių išminties ir buvo galingas žodžiais bei darbais.
23 O kai jis buvo pilnų keturiasdešimties metų, jam atėjo į širdį aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus.
24 Ir matydamas vieną jų neteisingai kenčiantį, apgynė jį ir atkeršijo už engiamąjį bei sumušė egiptietį;
25 nes manė, kad jo broliai suprasią, kad Dievas per jo ranką juos išgelbės; bet jie nesuprato.
26 Ir sekančią dieną jis pasirodė jiems kai jie kovojo, ir norėjo juos vėl suvienyti, sakydamas: ‘Ponai, jūs esate broliai; kodėl vienas kitą skriaudžiate?’
27 Bet tas, kuris darė neteisybę savo artimui, nustūmė jį šalin, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?
28 Ar tu nori nužudyti mane, kaip vakar nužudei egiptietį?’
29 Tada Mozė pabėgo dėl šio pasakymo ir buvo ateivis Madiano šalyje, kur pagimdė du sūnus.
30 Ir, pasibaigus keturiasdešimčiai metų, Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė Viešpaties angelas, ugnies liepsnoje, krūme.
31 Mozė pamatęs stebėjosi šiuo reginiu, ir kai artinosi į tai pažiūrėti, jam atėjo Viešpaties balsas,
32 sakydamas: ‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė drebėjo ir nedrįso žiūrėti.
33 Tada Viešpats jam tarė: ‘Nusiimk nuo kojų apavą, nes vieta, kur stovi, yra šventa žemė.
34 Aš mačiau, mačiau vargą savo tautos, esančios Egipte, ir girdėjau jų dejones, ir atėjau žemyn jų išvaduoti. Ir dabar ateik, pasiųsiu tave į Egiptą’.
35 Šitą Mozę, kurio jie atsisakė, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’, tą patį Dievas pasiuntė būti valdovu ir išvaduotoju per ranką angelo, kuris jam pasirodė krūme.
36 Jis išvedė juos, parodęs stebuklus ir ženklus Egipto šalyje bei Raudonoje jūroje ir keturiasdešimt metų dykumoje.
37 Šis yra tas Mozė, kuris sakė Izraelio vaikams: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums prikels iš jūsų brolių pranašą, tokį kaip mane; jo klausysite’.
38 Jis yra tas, kuris buvo bažnyčioje, dykumoje su angelu, kuris jam kalbėjo Sinajaus kalne, ir su mūsų tėvais; jis gavo gyvus ištartus žodžius, kad mums duotų;
39 jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, bet atstūmė jį nuo savęs ir savo širdimis vėl atsigręžė į Egiptą,
40 sakydami Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kad eitų priekyje mūsų, nes dėl šito Mozės, kuris išvedė mus iš Egipto šalies, mes nežinome, kas jam nutiko’.
41 Ir tomis dienomis jie padarė veršį bei aukojo stabui auką ir džiaugėsi savo pačių rankų darbais.
42 Tada Dievas nusisuko ir paliko juos garbinti dangaus kariuomenę; kaip yra parašyta pranašų knygoje: ‘O Izraelio namai, ar man aukojote papjautus gyvulius ir aukas dykumoje keturiasdešimt metų?
43 Taip, jūs pasiėmėte Molocho padangtę ir jūsų dievo Remfano žvaigždę, atvaizdus, kuriuos pasidarėte, kad juos garbintumėte; ir aš išgabensiu jus už Babilono’.
44 Mūsų tėvai turėjo liudijimo padangtę dykumoje, kaip jis buvo nurodęs, sakydamas Mozei, kad padarytų ją pagal pavyzdį, kurį buvo matęs.
45 Kurią taip pat mūsų tėvai, atėję vėliau, įnešė su Jėzumi į nuosavybę pagonių, kuriuos Dievas išvarė mūsų tėvų akivaizdoje, iki Dovydo dienų;
46 kuris rado malonę Dievo akivaizdoje ir troško surasti padangtę Jokūbo Dievui.
47 Bet Saliamonas jam pastatė namus.
48 Tačiau Aukščiausiasis negyvena rankomis padarytose šventyklose; kaip sako pranašas:
49 ‘Dangus yra mano sostas, o žemė – mano pakojis; kokius namus norite man pastatyti? – sako Viešpats, – arba kokia yra mano poilsio vieta?
50 Argi ne mano rankos padarė visa tai?’
51 Jūs, kietasprandžiai ir neapipjaustytomis širdimis bei ausimis, jūs visuomet priešinatės Šventajai DVASIAI: kaip jūsų tėvai darė, taip ir jūs.
52 Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Ir jie užmušė tuos, kurie iš anksto paskelbė Teisiojo atėjimą; kurio jūs dabar esate išdavikai ir žudikai:
53 kurie gavote įstatymą per angelų išsidėstymą ir jo nesilaikėte“.
54 Kai jie išgirdo tai, jiems vėrė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.
55 Bet jis, būdamas pilnas Šventosios DVASIOS, įdėmiai žiūrėjo į dangų ir pamatė Dievo šlovę bei Jėzų, stovintį Dievo dešinėje,
56 ir tarė: „Štai aš matau atsivėrusius dangus ir žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.
57 Tada jie šaukė garsiu balsu, užsikimšo savo ausis ir vieningai puolę ant jo
58 išmetė jį iš miesto ir užmėtė akmenimis; o liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų jaunuolio, vardu Saulius.
59 Ir jie užmėtė akmenimis Steponą, besišaukiantį Dievo ir sakantį: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“
60 Ir jis atsiklaupė bei šaukė garsiu balsu: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir tai pasakęs jis užmigo.
1 O Saulius pritarė jo mirčiai. Ir tuo laiku buvo didelis Jeruzalėje esančios bažnyčios persekiojimas; ir jie visi, išskyrus apaštalus, pasklido po Judėjos ir Samarijos sritis.
2 Ir dievobaimingi vyrai nunešė palaidoti Steponą ir labai jį apraudojo.
3 O Saulius niokojo bažnyčią, įeidamas į kiekvienus namus ir ištempdamas vyrus bei moteris atiduodavo juos į kalėjimą.
4 Todėl tie, kurie buvo išsisklaidę, ėjo visur skelbdami žodį.
5 Tada Pilypas nusileido į Samarijos miestą ir skelbė jiems Kristų.
6 O tauta vieningai kreipė dėmesį į tai, ką kalbėjo Pilypas, girdėdami ir matydami stebuklus, kuriuos jis darė.
7 Nes netyrosios dvasios, šaukdamos garsiu balsu, išėjo iš daugelio, kurie buvo jų apsėsti; ir daugelis paralyžiumi ištiktų bei luošų buvo išgydyti.
8 Ir tame mieste buvo didelis džiaugsmas.
9 Bet buvo vienas vyras, vardu Simonas, kuris anksčiau tame pačiame mieste burtininkavo ir apkerėjo Samarijos tautą, skelbdamas save kokiu tai didžiu;
10 į kurį jie visi kreipė dėmesį: nuo mažiausiojo iki didžiausojo, sakydami: „Šitas yra didelė Dievo jėga“.
11 Ir jie paisydavo jo todėl, kad ilgą laiką jis juos buvo apkerėjęs burtais.
12 Bet kai jie įtikėjo Pilypu, skelbiančiu dalykus apie Dievo karalystę ir Jėzaus Kristaus vardą, jie buvo pakrikštyti – tiek vyrai, tiek moterys.
13 Tuomet ir pats Simonas įtikėjo ir, kai buvo pakrikštytas, pasiliko su Pilypu ir stebėjosi, matydamas daromus stebuklus ir ženklus.
14 Na, o apaštalai, esantys Jeruzalėje, išgirdę, kad Samarija priėmė Dievo žodį, pasiuntė jiems Petrą ir Joną,
15 kurie atėję žemyn meldėsi už juos, kad jie gautų Šventąją DVASIĄ
16 (nes ji dar nebuvo nupuolusi nei ant vieno iš jų: jie tik buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu).
17 Tada jie uždėjo ant jų savo rankas, ir jie gavo Šventąją DVASIĄ.
18 O Simonas, pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu buvo duota Šventoji DVASIA, pasiūlė jiems pinigų,
19 sakydamas: „Duokite ir man šią galią, kad tas, ant kurio aš uždėsiu rankas, gautų Šventąją DVASIĄ“.
20 Bet Petras jam tarė: „Tavo pinigai tepražūna su tavimi, nes tu galvojai, kad Dievo dovana gali būti nupirkta už pinigus.
21 Tu šiame dalyke neturi nei dalies, nei dalios, nes tavo širdis yra neteisi Dievo akyse.
22 Todėl atgailauk dėl šios savo nedorybės ir melsk Dievo, galbūt tau bus atleistas tavo širdies ketinimas.
23 Nes matau, kad esi kartybės tulžyje ir neteisybės pančiuose“.
24 Tada Simonas atsakydamas tarė: „Melskite jūs už mane Viešpatį, kad manęs neištiktų niekas iš to, ką sakėte“.
25 Ir paliudiję bei paskelbę Viešpaties žodį jie grįžo į Jeruzalę ir skelbė evangeliją daugelyje samariečių kaimų.
26 O Viešpaties angelas kalbėjo Pilypui, sakydamas: „Kelkis ir eik pietų link, į kelią, kuris eina žemyn iš Jeruzalės į Gazą, kuri yra dykuma“.
27 Ir jis atsikėlė ir nuėjo; ir štai vyras iš Etiopijos, didelės valdžios eunuchas, pavaldus etiopų karalienei Kandakei, kuris turėjo valdžią visam jos turtui ir buvo atėjęs į Jeruzalę pagarbinti,
28 buvo begrįžtąs ir sėdėdamas savo vežime skaitė pranašą Ezaiją.
29 Tada Dvasia tarė Pilypui: „Prieik ir prisijunk prie šito vežimo“.
30 Ir Pilypas nubėgo ten prie jo ir išgirdo jį skaitant pranašą Ezaiją, ir tarė: „Ar supranti, ką skaitai?“
31 Ir jis tarė: „Kaip aš galiu; nebent kas nors mane pamokytų“. Ir jis prašė Pilypo, kad jis užliptų ir atsisėstų su juo.
32 Rašto vieta, kurią jis skaitė, buvo ši: „Jis buvo vedamas kaip avis skerdimui; ir kaip avinėlis, nebylus prieš savo kirpėją, taip jis neatvėrė savo burnos;
33 jo nužeminime buvo pašalintas jo teismas; ir kas paskelbs jo giminę? Nes jo gyvybė paimta nuo žemės“.
34 Ir Eunuchas atsakydamas Pilypui tarė: „Meldžiu tave, apie ką pranašas tai kalba? Apie save ar apie ką kitą?“
35 Tada Pilypas atvėręs savo burną pradėjo nuo to paties Rašto ir paskelbė jam Jėzų.
36 Ir jiems bekeliaujant keliu, jie atvyko prie kažkokio vandens, ir eunuchas tarė: „Žiūrėk, vanduo; kas man trukdo būti pakrikštytam?“
37 Ir Pilypas tarė: „Jei tiki visa širdimi, gali“. Ir jis atsakydamas tarė: „Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus“.
38 Ir jis įsakė vežimui sustoti, ir jie abu, Pilypas ir eunuchas, nusileido į vandenį; ir jis pakrikštijo jį.
39 Ir jiems išlipus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą, kad eunuchas daugiau jo nebematė; ir jis patraukė savo keliu džiaugdamasis.
40 Bet Pilypas buvo rastas Azote ir praeidamas skelbė visuose miestuose, kol atėjo į Cezarėją.
1 O Saulius, vis tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas aukščiausiąjį kunigą
2 ir jo prašė laiškų į Damaską, į sinagogas, kad radęs ką iš to kelio, ar tai vyrus, ar moteris, jis galėtų atvesti juos surištus į Jeruzalę.
3 Ir jam bekeliaujant jis priartėjo prie Damasko; ir staiga jį apšvietė šviesa iš dangaus,
4 ir jis nukrito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“
5 Ir jis tarė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ O Viešpats tarė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji; sunku tau spyriotis prieš dyglius“.
6 Ir jis drebėdamas bei apstulbęs tarė: „Viešpatie, ką tu nori, kad aš padaryčiau?“ Ir Viešpats jam tarė: „Kelkis ir eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti“.
7 O vyrai, kurie su juo keliavo, stovėjo nebylūs, girdėdami balsą, bet nieko nematydami.
8 Ir Saulius atsikėlė nuo žemės; ir atmerkęs akis nieko nematė, bet jie vedė jį už rankos ir atvedė į Damaską.
9 Ir tris dienas jis buvo neregintis ir nei valgė, nei gėrė.
10 O Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas; ir jam regėjime Viešpats tarė: „Ananijau!“ Ir jis tarė: „Štai aš čia, Viešpatie“.
11 Ir Viešpats jam tarė: „Kelkis ir eik į gatvę, kuri vadinama Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis vieno, vadinamo Sauliumi iš Tarso, nes štai jis meldžiasi
12 ir regėjime matė vyrą, vardu Ananijas, įeinantį ir uždedantį ant jo savo ranką, kad jis atgautų regėjimą“.
13 Tada Ananijas atsakė: „Viešpatie, aš iš daugelio girdėjau apie šitą vyrą, kiek daug pikto jis padarė tavo šventiesiems Jeruzalėje;
14 ir čia jis turi įgaliojimą iš vyriausiųjų kunigų surišti visus, kurie šaukiasi tavo vardo“.
15 Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra išrinktasis indas man, kad neštų mano vardą pagonių, karalių ir Izraelio vaikų akivaizdoje,
16 nes aš jam parodysiu, kokius didžius dalykus jis turės kentėti dėl mano vardo“.
17 Ir Ananijas nuėjo ir įėjo į namus; ir uždėdamas ant jo savo rankas, tarė: „Broli Sauliau, Viešpats – Jėzus, kuris pasirodė kelyje tau ateinant, siuntė mane, kad atgautum savo regėjimą ir būtum pripildytas Šventosios DVASIOS“.
18 Ir tuojau nuo jo akių nukrito tarsi žvynai; ir jis kaipmat praregėjo, kėlėsi ir buvo pakrikštytas.
19 Ir gavęs valgio jis sustiprėjo. Paskui kiek tai dienų Saulius buvo su mokiniais, esančiais Damaske.
20 Ir tuojau jis skelbė sinagogose Kristų, kad jis yra Dievo Sūnus.
21 Bet visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi ir tarė: „Ar jis ne tas, kuris naikino tuos, kurie Jeruzalėje šaukėsi šio vardo, ir čia atėjo tuo tikslu, kad juos surištus vestų pas vyriausiuosius kunigus?“
22 Bet Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį žydams, gyvenantiems Damaske, įrodydamas, kad šitas yra tas Kristus“.
23 Ir po to, kai išsipildė daug dienų, žydai tarėsi jį nužudyti,
24 bet jų tykojimas buvo Sauliui žinomas. Ir jie saugojo vartus dieną ir naktį, kad jį nužudytų.
25 Tada mokiniai paėmė jį naktį ir nuleido žemyn per sieną pintinėje.
26 O atėjęs į Jeruzalę Saulius bandė prisijungti prie mokinių, bet jie visi jo bijojo ir netikėjo, kad jis buvo mokinys.
27 Bet Barnabas paėmė jį ir atvedė pas apaštalus bei papasakojo jiems, kaip jis kelyje matė Viešpatį ir kad jis kalbėjo su juo, ir kaip jis Damaske drąsiai skelbė Jėzaus vardu.
28 Ir jis buvo su jais įeidamas ir išeidamas Jeruzalėje.
29 Ir jis drąsiai kalbėjo Viešpaties Jėzaus vardu ir ginčijosi su graikais, bet jie ketino jį užmušti.
30 Tai sužinoję broliai nugabeno jį žemyn į Cezarėją ir išsiuntė jį į Tarsą.
31 Tada bažnyčios po visą Judėją, Galilėją ir Samariją ilsėjosi ir statydinosi; ir dauginosi vaikščiodamos Viešpaties baimėje bei Šventosios DVASIOS paguodoje.
32 Ir įvyko, kai Petras ėjo per visas vietas, jis atėjo žemyn ir pas šventuosius, kurie gyveno Lydoje.
33 Ir ten jis užtiko vieną žmogų, vardu Enėjas, kuris laikėsi savo patale aštuonis metus ir sirgo paralyžiumi.
34 Ir Petras jam tarė: „Enėjau, Jėzus Kristus išgydo tave: kelkis ir pasiklok patalą“. Ir jis tuojau atsikėlė.
35 Ir visi, kurie gyveno Lydoje bei Sarone, pamatė jį ir atsigręžė į Viešpatį.
36 Na, o Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, kas išvertus vadinama Dorka; ši moteris buvo pilna gerų darbų ir išmaldos darbų, kuriuos ji darė.
37 Ir įvyko tomis dienomis, kad ji susirgo ir mirė; nuplovę ją jie paguldė į aukštutinį kambarį.
38 Ir kadangi Lyda buvo arti Jopės, mokiniai išgirdę, kad ten buvo Petras, pasiuntė pas jį du vyrus, prašydami, kad jis nedelsdamas ateitų pas juos.
39 Tada Petras pakilo ir nuėjo su jais. Kai jis atėjo, jie atvedė jį į aukštutinį kambarį; ir visos našlės sustojo prie jo verkdamos ir rodydamos marškinius bei rūbus, kuriuos padarė Dorka, kol dar buvo su jomis.
40 Bet Petras jas visas išvarė ir atsiklaupė bei meldėsi; ir atsisukęs į kūną tarė: „Tabita, kelkis“. Ir ji atmerkė savo akis ir pamačiusi Petrą atsisėdo.
41 Ir jis padavė jai savo ranką ir ją pakėlė, ir pakvietęs šventuosius bei našles pristatė ją gyvą.
42 Ir tai buvo žinoma visoje Jopėje; ir daugelis įtikėjo į Viešpatį.
43 Ir įvyko, kad jis daug dienų pasiliko Jopėje pas vieną Simoną, kailiadirbį.
1 Cezarėjoje buvo vienas vyras, vardu Kornelijus, šimtininkas pulko, vadinamo italų,
2 pamaldus vyras ir Dievo bijantis su visais savo namais, kuris davė daug išmaldų tautai ir visuomet meldėsi Dievui.
3 Apie devintą valandą dienos jis regėjime aiškiai matė pas jį įeinantį Dievo angelą ir jam sakantį: „Kornelijau!“
4 O į jį pasižiūrėjęs jis išsigando ir tarė: „Kas yra, Viešpatie?“ Ir jis tarė jam: „Tavo maldos ir tavo išmaldos pakilo Dievo akivaizdon prisiminimui.
5 Ir dabar pasiųsk vyrus į Jopę ir pakviesk tokį Simoną, kurio pravardė Petras:
6 jis apsistojęs pas tokį Simoną kailiadirbį, kurio namai yra pajūryje – jis tau pasakys, ką turi daryti“.
7 Ir kai angelas, kuris kalbėjo Kornelijui, buvo išėjęs, jis pašaukė du savo namiškių tarnus ir dievobaimingą kareivį iš tų, kurie nuolat jam patarnavo;
8 ir paskelbęs jiems visa tai, jis pasiuntė juos į Jopę.
9 Rytojaus dieną, jiems keliaujant ir artėjant prie miesto, apie šeštą valandą Petras užlipo ant namo stogo melstis;
10 ir jis labai išalko ir norėjo valgyti, bet kol jie ruošė, jis pateko į transą
11 ir pamatė atsivėrusį dangų bei kažkokį indą, nusileidžiantį pas jį, tarsi didelę drobulę, pririštą už keturių kampų ir nuleidžiamą ant žemės,
12 kuriame buvo visokiausių keturkojų žemės gyvulių, laukinių žvėrių, šliaužojančių būtybių ir oro skrajūnų.
13 Ir jam atėjo balsas: „Kelkis, Petrai; užmušk ir valgyk“.
14 Bet Petras tarė: „Ne, Viešpatie; nes aš niekada nevalgiau nieko prasto ar nešvaraus“.
15 Ir jam antrą kartą vėl kalbėjo balsas: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink prastu“.
16 Tai buvo padaryta triskart; ir indas buvo vėl paimtas į dangų.
17 Na, o kol Petras abejojo savyje, ką šis jo matytas regėjimas turėtų reikšti, štai vyrai, kurie buvo pasiųsti nuo Kornelijaus, išsiklausinėjo apie Simono namus ir stovėjo prie vartų,
18 ir pašaukę paklausė, ar Simonas, kuris pramintas Petru, čia apsistojęs.
19 Kol Petras tebemąstė apie tą regėjimą, Dvasia jam tarė: „Štai trys vyrai tavęs ieško.
20 Todėl kelkis, nusileisk ir eik su jais nei kiek neabejodamas, nes aš juos siunčiau“.
21 Tada Petras nusileido pas vyrus, kurie buvo jam siųsti nuo Kornelijaus, ir tarė: „Štai aš esu tas, kurio ieškote; dėl kokios priežasties jūs atėjote?“
22 Ir jie tarė: „Šimtininkas Kornelijus, teisingas vyras ir bijantis Dievo, ir turintis gerą atsiliepimą visos žydų tautos tarpe, buvo perspėtas iš Dievo per šventąjį angelą, kad pasiųstų pakviesti tave į savo namus ir išklausytų tavo žodžių“.
23 Tada jis juos pakvietė vidun ir priglaudė. O rytojaus dieną Petras išėjo su jais, ir jį lydėjo kai kurie broliai iš Jopės.
24 O sekančią dieną jie įėjo į Cezarėją. Ir Kornelijus jų laukė, ir buvo susikvietęs savo gimines bei artimus draugus.
25 Ir Petrui įeinant Kornelijus jį pasitiko, parpuolė prie jo kojų ir jį pagarbino.
26 Bet Petras jį pakėlė, sakydamas: „Stokis; aš taip pat esu žmogus“.
27 Ir su juo kalbėdamas jis įėjo ir rado daug susirinkusių.
28 Ir jis tarė jiems: „Jūs žinote, kad žmogui, kuris yra žydas, neteisėta bendrauti arba ateiti pas kitatautį; bet Dievas man parodė, kad aš jokio žmogaus nevadinčiau prastu ar nešvariu.
29 Todėl, kai tik buvau pasiųstas, atėjau pas jus be prieštaravimų; todėl klausiu, kokiu tikslu jūs pasiuntėte manęs pakviesti?“
30 Ir Kornelijus tarė: „Prieš keturias dienas pasninkavau iki šios valandos; o devintą valandą meldžiausi savo namuose, ir štai prieš mane atsistojo vyras skaisčiais drabužiais
31 ir tarė: ‘Kornelijau, tavo malda išgirsta ir tavo išmaldos prisimintos Dievo akyse.
32 Todėl pasiųsk į Jopę ir pasikviesk čia Simoną, kurio pravardė Petras; jis prisiglaudęs tokio Simono kailiadirbio namuose pajūryje; atėjęs jis tau kalbės’.
33 Todėl aš tuojau pasiunčiau pas tave; ir tu gerai padarei, kad atėjai. Todėl dabar mes čia visi esame Dievo akivaizdoje, kad išgirstume viską, kas tau yra Dievo įsakyta“.
34 Tada Petras atvėrė savo burną ir tarė: „Iš tiesų matau, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis,
35 bet kiekvienoje tautoje tas, kuris jo bijo ir daro teisumą, yra jam priimtinas.
36 Žodį, kurį Dievas siuntė Izraelio vaikams, skelbdamas taiką per Jėzų Kristų (jis yra visų Viešpats),
37 tą žodį, aš sakau, jūs žinote; kuris buvo paskelbtas po visą Judėją ir prasidėjo nuo Galilėjos po krikšto, kurį skelbė Jonas;
38 kaip Dievas patepė Šventąja DVASIA ir jėga Jėzų iš Nazareto, kuris ėjo aplinkui darydamas gera ir gydydamas visus, kurie buvo velnio engiami; nes Dievas buvo su juo.
39 Ir mes esame liudytojai visko, ką jis padarė žydų šalyje ir Jeruzalėje; kurį jie nužudė ir pakabino ant medžio;
40 jį Dievas prikėlė trečią dieną ir atvirai jį apreiškė;
41 ne visai tautai, bet liudytojams, Dievo anksčiau išrinktiems – mums, kurie valgėme ir gėrėme su juo po to, kai jis prisikėlė iš numirusiųjų.
42 Ir jis įsakė mums skelbti tautai bei liudyti, kad tai jis, kuris yra Dievo paskirtas būti gyvųjų ir mirusiųjų Teisėju.
43 Jį liudija visi pranašai, kad per jo vardą kiekvienas, kuris į jį tiki, gaus nuodėmių atleidimą“.
44 Kol Petras dar kalbėjo tuos žodžius, Šventoji DVASIA nupuolė ant visų tų, kurie klausėsi žodžio.
45 Ir tie iš apipjaustymo, kurie tikėjo, kurie atėjo su Petru, buvo apstulbinti, kadangi ant pagonių irgi buvo išlieta Šventosios DVASIOS dovana.
46 Nes jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą. Tada Petras atsakė:
47 „Argi gali kas uždrausti vandenį, kad nebūtų pakrikštyti tie, kurie gavo Šventąją DVASIĄ kaip ir mes?“
48 Ir jis įsakė jiems, kad būtų pakrikštyti Viešpaties vardu. Tada jie maldavo jį pasilikti keletą dienų.
1 Ir apaštalai bei broliai, kurie buvo Judėjoje, išgirdo, kad ir pagonys priėmė Dievo žodį.
2 Ir kai Petras atėjo aukštyn į Jeruzalę, tie, kurie buvo iš apipjaustymo, ginčijosi su juo,
3 sakydami: „Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei“.
4 Bet Petras atpasakojo tą reikalą nuo pradžios ir išdėstė jiems jį paeiliui, sakydamas:
5 „Aš buvau Jopės mieste besimeldžiantis ir transe mačiau regėjimą: nusileido kažkoks indas, tarsi didelė drobulė, nuleidžiama iš dangaus už keturių kampų; ir tas atėjo pas mane,
6 į kurį įbedęs savo akis atidžiai įsižiūrėjau ir pamačiau keturkojus žemės gyvulius, laukinius žvėris, šliaužiojančias būtybes ir oro skrajūnus.
7 Ir išgirdau balsą, man tariantį: ‘Kelkis, Petrai; užmušk ir valgyk’.
8 Bet aš pasakiau: ‘Ne jau, Viešpatie; nes nieko prasto ar nešvaraus niekada neįėjo į mano burną’.
9 Bet balsas man vėl iš dangaus atsakė: ‘Ką Dievas apvalė, tu nevadink prastu’.
10 Ir tai atsitiko tris kartus; ir viskas buvo vėl užtraukta į dangų.
11 Ir štai prie namų, kuriuose buvau, tuojau atėjo trys vyrai, pasiųsti pas mane iš Cezarėjos.
12 Ir Dvasia liepė man eiti su jais nei kiek neabejojant. Be to, šitie šeši broliai mane lydėjo, ir mes įėjome į to vyro namus;
13 ir jis mums apsakė, kaip savo namuose matė angelą, kuris stovėjo ir jam tarė: ‘Pasiųsk į Jopę vyrus ir pakviesk Simoną, pravarde Petras;
14 kuris pasakys tau žodžius, kuriais tu ir visi tavo namai būsite išgelbėti’.
15 Ir man pradėjus kalbėti, Šventoji DVASIA nupuolė ant jų, kaip ir ant mūsų pradžioje.
16 Tada prisiminiau Viešpaties žodį, kaip jis sakė: ‘Jonas iš tikrųjų krikštijo vandeniu; bet jūs būsite pakrikštyti Šventąja DVASIA’.
17 Jeigu tad Dievas davė jiems tokią pačią dovaną kaip mums, kurie įtikėjome į Viešpatį Jėzų Kristų, kas aš esu, kad galėčiau priešintis Dievui?“
18 Kai jie tai išgirdo, nusiramino ir šlovino Dievą, sakydami: „Tad ir pagonims Dievas davė atgailą gyvenimui“.
19 Na, o tie, kurie buvo išsisklaidę dėl persekiojimo, kilusio dėl Stepono, keliavo iki Finikijos ir Kipro, ir Antiocho, skelbdami žodį niekam kitam, o vien tik žydams.
20 Ir vieni iš jų buvo vyrai iš Kipro ir Kirenės, kurie, atėję į Antiochą, kalbėjo graikams, skelbdami Viešpatį Jėzų.
21 Ir su jais buvo Viešpaties ranka; ir didelis skaičius įtikėjo bei atsigręžė į Viešpatį.
22 Tada žinia apie tai atėjo iki Jeruzalėje esančios bažnyčios ausų, ir jie išsiuntė Barnabą, kad jis eitų iki Antiocho.
23 Kuris, atėjęs ir pamatęs Dievo malonę, apsidžiaugė ir ragino juos visus, kad širdies nutarimu jie priliptų prie Viešpaties.
24 Nes jis buvo geras vyras ir pilnas Šventosios DVASIOS bei tikėjimo, ir daug žmonių buvo pridėta prie Viešpaties.
25 Tada Barnabas išėjo į Tarsą ieškoti Sauliaus;
26 ir jį suradęs atvedė jį į Antiochą. Ir įvyko, kad visus metus jie susirinkdavo su bažnyčia ir mokė daug žmonių. Ir mokiniai krikščionimis pirmiausiai buvo pavadinti Antioche.
27 Ir tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochą atėjo pranašai.
28 Ir atsistojo vienas iš jų, vardu Agabas, ir pareiškė per Dvasią, kad visame pasaulyje bus didelis badas, kuris įvyko ciesoriaus Klaudijaus dienomis.
29 Tada mokiniai, kiekvienas pagal savo išgales nusprendė nusiųsti paramą broliams, gyvenantiems Judėjoje;
30 ką jie ir padarė, ir išsiuntė tai vyresniesiems per Barnabo ir Sauliaus rankas.
1 Na, o apie tą laiką karalius Erodas pakėlė rankas daryti pikta kai kuriems iš bažnyčios.
2 Ir jis kalaviju nužudė Jono brolį Jokūbą.
3 Ir matydamas, kad tai patiko žydams, jis tęsė toliau, kad suimtų ir Petrą (tada buvo Neraugintos duonos dienos).
4 Ir jį sulaikęs jis pasodino jį į kalėjimą ir padavė saugoti keturiems ketvertams kareivių; norėdamas po Prisikėlimo išvesti jį tautai.
5 Todėl Petras buvo laikomas kalėjime; bet už jį be perstojo buvo atliekama bažnyčios malda Dievui.
6 Ir kai Erodas norėjo jį išvesti, tą pačią naktį Petras miegojo tarp dviejų kareivių, surištas dviejomis grandinėmis; o sargai prie durų saugojo kalėjimą.
7 Ir štai pas jį atėjo Viešpaties angelas, ir kalėjime nušvito šviesa; ir jis sudavė Petrui i šoną bei jį pakėlė, sakydamas: „Greitai kelkis!“ Ir jo grandinės nukrito nuo jo rankų.
8 Ir angelas jam tarė: „Susijuosk ir susirišk savo sandalus“. Ir jis taip padarė. Ir jis sako jam: „Užsimesk savo drabužį ir sek paskui mane“.
9 Ir jis išėjo ir sekė paskui jį; ir nežinojo, kad tai buvo tikra, kas buvo angelo daroma; bet galvojo, kad jis matė regėjimą.
10 Praėję pro pirmą ir antrą sargybą, jie atėjo prie geležinių vartų, vedančių į miestą; kurie jiems patys savaime atsivėrė, ir jie išėjo ir praėjo pro vieną gatvę; ir angelas tuoj pat nuo jo nuėjo.
11 Ir kai Petras atsipeikėjo, jis tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats siuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankos ir iš viso to, ko tikėjosi žydų tauta“.
12 Ir tai apsvarstęs, jis atėjo prie namų Marijos, motinos Jono, pravarde Morkus; kur daugelis susirinkę meldėsi.
13 Ir kai Petras beldėsi į vartų duris, atėjo panelė, vardu Roda, paklausyti.
14 Ir pažinusi Petro balsą ji iš džiaugsmo neatidarė vartų, bet įbėgo ir papasakojo, kad Petras stovįs priešais vartus.
15 O jie tarė jai: „Tu pamišusi“. Bet ji be perstojo tvirtino, kad tai buvo taip. Tada jie tarė: „Tai – jo angelas“.
16 Bet Petras toliau beldėsi; ir atidarę duris bei jį pamatę jie apstulbo.
17 Bet jis, pamojęs jiems ranka, kad jie tylėtų, papasakojo jiems, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. Ir jis tarė: „Eikite, apsakykite šitai Jokūbui ir broliams“. Ir jis išėjo ir nuėjo į kitą vietą.
18 Na, o vos tik atėjus dienai, tarp kareivių buvo nemažas sąmyšis, kas gi atsitiko Petrui.
19 Ir kai Erodas jo ieškojo ir nerado, jis ištardė sargus ir įsakė, kad jie būtų nužudyti. Ir jis ėjo žemyn iš Judėjos į Cezarėją bei ten pasiliko.
20 Ir Erodas buvo labai nepatenkintas tais iš Tyro ir Sidono; bet jie vieningai atėjo pas jį ir, susidraugavę su Blastu, karaliaus rūmininku, prašė taikos; nes jų kraštas buvo maitinamas karaliaus krašto.
21 Ir paskirtą dieną Erodas, pasipuošęs karališkais drabužiais, atsisėdo į savo sostą ir sakė jiems kalbą.
22 Ir tauta sušuko, sakydama: „ Tai – dievo, o ne žmogaus balsas“.
23 Ir tuoj pat jam smogė Viešpaties angelas, nes jis nedavė Dievui šlovės; ir jis buvo suėstas kirmėlių ir išleido dvasią.
24 Bet Dievo žodis augo ir dauginosi.
25 Ir Barnabas bei Saulius, atlikę savo tarnystę, grįžo iš Jeruzalės ir pasiėmė su savimi Joną, pravarde Morkus.
1 Na, o bažnyčioje, esančioje Antioche, buvo kai kurie pranašai ir mokytojai, tokie kaip Barnabas ir Simeonas, vadinamas Nigeriu, ir Lucijus iš Kirenės, ir Manaenas, kuris užaugo kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius.
2 Kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji DVASIA tarė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“.
3 Ir kai jie papasninkavo, pasimeldė ir uždėjo ant jų savo rankas, jie juos išsiuntė.
4 Taip jie, išsiųsti Šventosios DVASIOS, išėjo į Seleukiją; ir iš ten išplaukė į Kiprą.
5 Ir būdami Salame, jie skelbė Dievo žodį žydų sinagogose; ir jie taip pat turėjo Joną, kaip savo tarnautoją.
6 Ir perėję tą salą iki Pafo jie užtiko vieną burtininką, netikrą pranašą, žydą, kurio vardas buvo Bar-Jėzus,
7 kuris buvo pas šalies vietininką Sergijų Paulių, protingą vyrą; kuris pasikvietė Barnabą bei Saulių ir norėjo išgirsti Dievo žodį.
8 Bet burtininkas Elimas (nes išvertus toks jo vardas) jiems priešinosi, siekdamas nukreipti vietininką nuo tikėjimo.
9 Tada Saulius (kuris taip pat vadinamas Pauliumi) pripildytas Šventosios DVASIOS nukreipė į jį akis
10 ir tarė: „Ak tu, pilnas visokio klastingumo ir visokios piktadarystės, velnio vaike, visokio teisumo prieše, ar nesiliausi kraipyti teisingų Viešpaties kelių?
11 O dabar štai ant tavęs yra Viešpaties ranka, ir tu būsi aklas, laikotarpiui nematydamas saulės“. Ir tuojau ant jo užkrito migla ir tamsa; ir jis vaikščiojo ieškodamas, kad kas vestų jį už rankos.
12 Tada vietininkas, pamatęs, kas atsitiko, įtikėjo, apstulbintas Viešpaties mokslo.
13 Na, o kai Paulius ir jo draugija išplaukė iš Pafo, jie atvyko į Pergę Pamfilijoje; o Jonas, nuo jų pasitraukęs, sugrįžo į Jeruzalę.
14 Bet kai jie pasitraukė iš Pergės, jie atvyko į Antiochą Pisidijoje ir sabato dieną nuėjo į sinagogą ir atsisėdo.
15 Ir po įstatymo bei pranašų skaitymo sinagogos valdovai pasiuntė pas juos, sakydami: „Vyrai ir broliai, jei turite kokį paskatinimo žodį tautai, tarkite“.
16 Tada atsistojo Paulius ir pamojęs ranka tarė: „Izraelio vyrai ir jūs, kurie bijote Dievo, išklausykite.
17 Šios Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų tėvus ir išaukštino tautą, kai jie gyveno kaip ateiviai Egipto šalyje, ir aukšta ranka juos išvedė iš jos.
18 Ir apie keturiasdešimties metų laikotarpį jis kentė jų būdą dykumoje.
19 Ir Kanaano šalyje sunaikinęs septynias tautas jis burtu jiems padalino jų šalį.
20 Ir po to jis apie keturis šimtus penkiasdešimt metų davė jiems teisėjus iki pranašo Samuelio.
21 Ir po to jie prašė karaliaus; ir Dievas davė jiems Saulių, Kišo sūnų, vyrą iš Benjamino genties, keturiasdešimčiai metų.
22 Ir jį pašalinęs jis prikėlė jiems Dovydą būti jų karaliumi; kuriam jis taip pat paliudijo ir tarė: ‘Aš radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal mano širdį, kuris įvykdys visą mano valią’.
23 Iš šio vyro sėklos Dievas pagal savo pažadą prikėlė Izraeliui Gelbėtoją, Jėzų;
24 kai Jonas prieš jo atėjimą pirmiau paskelbė atgailos krikštą visai Izraelio tautai.
25 Ir kai Jonas išpildė savo bėgimą, jis tarė: ‘Kuo jūs galvojate mane esant? Aš nesu tas. Bet štai ateina vienas po manęs, kurio kojų apavo nesu vertas atrišti’.
26 Vyrai ir broliai, Abraomo giminės vaikai ir tarp jūsų besibijantys Dievo, jums yra pasiųstas šio išgelbėjimo žodis.
27 Nes gyvenantys Jeruzalėje ir jų valdovai, nepažinę jo ir balso pranašų, kurie yra skaitomi kiekvieną sabato dieną, juos jie išpildė, jį pasmerkdami.
28 Ir nors jie nerado jame pagrindo mirčiai, tačiau prašė Piloto, kad jis būtų nužudytas.
29 Ir kai jie išpildė viską, kas apie jį buvo parašyta, jie nuėmė jį nuo medžio ir paguldė jį į kapą.
30 Bet Dievas prikėlė jį iš numirusiųjų,
31 ir per daugelį dienų jis buvo regėtas tų, kurie su juo atėjo iš Galilėjos aukštyn į Jeruzalę, kurie yra jo liudytojai tautai.
32 Ir mes skelbiame jums džiugią žinią, kad pažadą, kuris buvo duotas tėvams,
33 tą Dievas išpildė mums, jų vaikams, tuo, kad jis prikėlė Jėzų; kaip yra parašyta ir antroje psalmėje: ‘Tu esi mano Sūnus, šią dieną aš tave pagimdžiau’.
34 Ir apie tai, kad jis prikėlė jį iš numirusiųjų, daugiau nebegrįšiantį į supuvimą, jis tarė taip: ‘Aš duosiu jums tikrus Dovydo gailestingumus’.
35 Todėl jis sako ir kitoje psalmėje: ‘Tu neleisi savo Šventajam matyti supuvimo’.
36 Nes Dovydas, atitarnavęs savajai kartai pagal Dievo valią, užmigo ir buvo paguldytas pas savo tėvus, ir matė supuvimą;
37 bet tas, kurį Dievas prikėlė, nematė supuvimo.
38 Todėl tebūna jums žinoma, vyrai ir broliai, kad per šitą vyrą jums yra skelbiamas nuodėmių atleidimas;
39 ir visi, kurie tiki, yra per jį išteisinami nuo visko, nuo ko jūs negalėjote būti išteisinti Mozės įstatymu.
40 Todėl saugokitės, kad ant jūsų neateitų tai, kas yra pasakyta pranašuose:
41 ‘Žiūrėkite, jūs niekintojai, stebėkitės ir pražūkite, nes aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo jūs jokiu būdu netikėsite, nors jį jums kas ir paskelbtų’.
42 Ir kai žydai buvo išėję iš sinagogos, pagonys maldavo, kad šitie žodžiai būtų jiems paskelbti sekantį sabatą.
43 Na, o kai susirinkimas išsiskirstė, daugelis iš žydų ir religingi prozelitai sekė paskui Paulių ir Barnabą, kurie, kalbėdami jiems, įtikinėjo juos pasilikti Dievo malonėje.
44 Ir sekančią sabato dieną susirinko beveik visas miestas pasiklausyti Dievo žodžio.
45 Bet žydai pamatę minias prisipildė pavydo ir priešgyniaudami bei piktžodžiaudami kalbėjo prieš tai, kas buvo kalbama Pauliaus.
46 Tada Paulius ir Barnabas įsidrąsino ir tarė: „Buvo būtina, kad Dievo žodis pirmiau turėjo būti kalbamas jums; bet kadangi jūs jį atmetate nuo savęs ir nuteisiate save kaip nevertus amžinojo gyvenimo, štai mes sukame pas pagonis.
47 Nes taip mums įsakė Viešpats, sakydamas: „Aš pastačiau tave būti pagonių šviesa, kad būtumei išgelbėjimui iki žemės pakraščių“.
48 O pagonys tai išgirdę apsidžiaugė ir šlovino Viešpaties žodį; ir visi, kurie buvo paskirti amžinajam gyvenimui, įtikėjo.
49 Ir Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.
50 Bet žydai sukurstė dievobaimingas ir gerbiamas moteris bei miesto vyriausiuosius ir sukėlė Pauliaus bei Barnabo persekiojimą, ir išvarė juos iš savo ribų.
51 Bet jie nusipurtė prieš juos dulkes nuo savo kojų ir atėjo į Ikonijų.
52 Ir mokiniai buvo pripildyti džiaugsmo bei Šventosios DVASIOS.
1 Ir įvyko Ikonijuje, kad jie kartu nuėjo į žydų sinagogą ir taip kalbėjo, jog įtikėjo didelė minia ir žydų, ir taip pat graikų.
2 Bet netikintys žydai sukurstė pagonis ir supykdė jų širdis prieš brolius.
3 Taigi jie ten laikėsi ilgą laiką, drąsiai kalbėdami Viešpatyje, kuris liudijo savo malonės žodį ir davė ženklų bei stebuklų, kad būtų padaryti jų rankomis.
4 Bet miesto minia buvo pasidalijusi: dalis palaikė žydus, o dalis apaštalus.
5 Ir kai pagonys bei žydai su savo valdovais kėsinosi juos išniekinti ir užmėtyti akmenimis,
6 jie tai žinojo ir pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei į aplinkui esantį kraštą,
7 ir ten skelbė evangeliją.
8 Ir Listroje sėdėjo vienas vyras bejėgėmis kojomis, būdamas luošys nuo savo motinos įsčių, kuris niekada nebuvo vaikščiojęs;
9 jis girdėjo kalbant Paulių, kuris įdėmiai žiūrėdamas į jį ir pastebėjęs, kad jis turi tikėjimą būti išgydytas,
10 garsiu balsu tarė: „Stokis tiesiai ant savo kojų!“ Ir jis pašoko ir vaikščiojo.
11 Ir kai liaudis pamatė, ką Paulius padarė, jie pakėlė savo balsus, sakydami likaoniečių kalba: „Dievai žmonių pavidalu nužengė pas mus“.
12 Ir jie pavadino Barnabą Jupiteriu; o Paulių Merkurijumi, nes jis buvo viršiausias kalbėtojas.
13 Tuomet kunigas Jupiterio, kuris buvo priešais jų miestą, atgabeno prie vartų jaučių bei vainikų ir su liaudimi norėjo atlikti auką.
14 Išgirdę apie tai, apaštalai Barnabas ir Paulius persiplėšė drabužius ir nubėgo į vidurį liaudies šaukdami
15 ir sakydami: „Ponai, kodėl tai darote? Mes irgi esame tokių pat jausmų žmonės, kaip ir jūs, ir jums skelbiame, kad nusigręžtumėte nuo šitų tuštybių į gyvąjį Dievą, kuris padarė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose;
16 kuris praeitais laikais leido visoms tautoms vaikščioti savais keliais.
17 Tačiau jis nepaliko savęs nepaliudyto, darydamas gera ir duodamas mums lietų iš dangaus ir vaisingus laikotarpius, pripildydamas mūsų širdis maistu ir džiaugsmu“.
18 Ir šitais pasakymais jie vos ne vos sulaikė liaudį, kad šie neatliktų jiems aukos.
19 Ir ten atėjo kai kurie žydai iš Antiocho ir Ikonijaus, kurie įkalbėjo liaudį ir, užmėtę Paulių akmenimis, ištempė iš miesto, manydami jį esant mirusiu.
20 Tačiau kai mokiniai sustojo aplink jį, jis atsikėlė ir įėjo į miestą; o sekančią dieną jis su Barnabu išvyko į Derbę.
21 Ir paskelbę evangeliją tam miestui bei daugelį išmokę, jie vėl sugrįžo į Listrą, Ikonijų ir Antiochą,
22 stiprindami mokinių sielas ir ragindami juos pasilikti tikėjime, ir kad mes per daugelį vargų turime įeiti į Dievo karalystę.
23 Ir paskyrę jiems vyresniuosius kiekvienoje bažnyčioje bei pasimeldę su pasninku, jie patikėjo juos Viešpačiui, į kurį jie tikėjo.
24 Ir perėję per visą Pisidiją jie atėjo į Pamfiliją.
25 Ir paskelbę žodį Pergėje jie nuėjo žemyn į Ataliją;
26 o iš ten išplaukė į Antiochą, iš kur jie buvo patikėti Dievo malonei, darbui, kurį jie įvykdė.
27 O atvykę ir surinkę bažnyčią, jie atpasakojo viską, ką Dievas su jais nuveikė ir kaip atvėrė tikėjimo duris pagonims.
28 Ir ten jie ilgą laiką laikėsi su mokiniais.
1 Ir kai kurie, atėję žemyn iš Judėjos, mokė brolius ir sakė: „Jeigu jūs nebūsite apipjaustyti pagal Mozės paprotį, jūs negalite būti išgelbėti“.
2 Todėl kai Paulius ir Barnabas turėjo su jais nemažai nesutarimų ir ginčų, jie nutarė, kad Paulius ir Barnabas bei kai kurie kiti iš jų dėl šito klausimo turi eiti aukštyn į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.
3 Ir bažnyčios išleisti į kelią, jie ėjo per Finikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą: ir jie sukėlė didelį džiaugsmą visiems broliams.
4 Ir atvykę į Jeruzalę jie buvo priimti bažnyčios ir apaštalų bei vyresniųjų, ir jie papasakojo viską, ką Dievas nuveikė su jais.
5 Bet kai kurie iš fariziejų sektos, kurie įtikėjo, pakilo sakydami, kad būtina juos apipjaustyti ir įsakyti jiems laikytis Mozės įstatymo.
6 Ir susirinko apaštalai ir vyresnieji apsvarstyti šio dalyko.
7 Ir kai buvo daug ginčo, pakilo Petras ir jiems tarė: „Vyrai ir broliai, jūs žinote, kaip Dievas prieš gerą laiko tarpą tarp mūsų išsirinko, kad pagonys per mano burną išgirstų evangelijos žodį ir įtikėtų.
8 Ir Dievas, kuris pažįsta širdis, jiems paliudijo, duodamas jiems Šventąją DVASIĄ, lygiai kaip padarė ir mums;
9 ir nedarė jokio skirtumo tarp mūsų ir jų, apvalydamas jų širdis tikėjimu.
10 Tai kodėl dabar gundote Dievą, dėdami ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų tėvai, nei mes nepajėgėme panešti?
11 Bet mes tikime, kad per Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę mes būsime išgelbėti lygiai kaip ir jie“.
12 Tada visa minia nutilo bei klausė Barnabo ir Pauliaus pasakojant, kokius stebuklus ir nuostabas per juos tarp pagonių darė Dievas.
13 O po to, kai jie nutilo, Jokūbas atsakė, sakydamas: „Vyrai ir broliai, paklausykite manęs:
14 Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirma aplankė pagonis, kad iš jų pasiimtų savo vardui liaudį.
15 Ir su tuo sutinka pranašų žodžiai, kaip yra parašyta:
16 ‘Po to aš sugrįšiu ir atstatysiu Dovydo padangtę, kuri yra nugriuvusi; ir vėl atstatysiu jos griuvėsius ir ją atitiesiu;
17 kad ieškotų Viešpaties žmonių likutis ir visi pagonys, ant kurių yra ištartas mano vardas, sako Viešpats, darantis visa tai’.
18 Dievui yra žinomi visi jo darbai nuo pasaulio pradžios.
19 Todėl mano sprendimas yra, kad nevargintume tų, kurie iš pagonių tarpo yra atsigręžę į Dievą;
20 bet kad jiems parašytume, kad jie susilaikytų nuo susiteršimo stabais ir nuo paleistuvystės, ir nuo to, kas pasmaugta, ir nuo kraujo.
21 Nes Mozė nuo senų laikų turi kiekviename mieste tų, kurie skelbia jį, skaitydami sinagogose kiekvieną sabato dieną“.
22 Tuomet patiko apaštalams ir vyresniesiems su visa bažnyčia pasiųsti iš jų tarpo išrinktus vyrus į Antiochą su Pauliumi ir Barnabu; būtent Judą, pramintą Barsabu, ir Silą, viršiausius vyrus tarp brolių;
23 ir per juos jie parašė tokius laiškus: „Apaštalai, vyresnieji ir broliai siunčia sveikinimus broliams, esantiems iš pagonių Antioche, Sirijoje ir Kilikijoje;
24 kadangi mes girdėjome, jog kai kurie išėję iš mūsų trikdė jus žodžiais, apversdami jūsų sielas, sakydami: ‘Jūs turite būti apipjaustyti ir laikytis įstatymo’, kuriems mes nedavėme tokio įsakymo;
25 mums, vieningai susirinkusiems, atrodė gerai jums pasiųsti išrinktus vyrus su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi,
26 žmonėmis, kurie rizikavo savo gyvybėmis dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo.
27 Todėl mes pasiuntėme Judą ir Silą, kurie irgi jums papasakos tą patį burna.
28 Nes Šventajai DVASIAI ir mums atrodė gerai neuždėti ant jūsų didesnės naštos negu tai, kas būtina;
29 kad jūs susilaikytumėte nuo maisto, aukoto stabams, ir nuo kraujo, ir nuo to, kas pasmaugta, ir nuo paleistuvystės; jeigu nuo jų susilaikysite, gerai darysite. Būkite sveiki!“
30 Taigi išleisti jie atėjo į Antiochą; ir surinkę minią įteikė laišką,
31 kurį paskaitę jie džiaugėsi paguoda.
32 O Judas ir Silas, patys irgi būdami pranašai, skatino brolius daugeliu žodžių ir juos sustiprino.
33 Ir ten prabuvę kurį laiką jie buvo išleisti ramybėje nuo brolių pas apaštalus.
34 Tačiau Silui patiko dar ten pasilikti.
35 Taip pat Paulius ir Barnabas pasiliko Antioche, mokydami ir skelbdami Viešpaties žodį, taipogi su daugeliu kitų.
36 Ir po kiek dienų Paulius tarė Barnabui: „Vėl eikime ir aplankykime mūsų brolius kiekviename mieste, kur skelbėme Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi“.
37 O Barnabas nusprendė pasiimti su jais Joną, pravarde Morkus.
38 Bet Paulius manė, kad negerai pasiimti su jais tą, kuris iš Pamfilijos nuo jų pasitraukė ir nėjo su jais į darbą.
39 Ir nesutarimas tarp jų buvo toks aštrus, kad jie vienas nuo kito atsiskyrė; ir taip Barnabas pasiėmė Morkų ir išplaukė į Kiprą;
40 o Paulius pasirinko Silą ir, brolių pavestas Dievo malonei, iškeliavo.
41 Ir jis ėjo per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas bažnyčias.
1 Tuomet jis atėjo į Derbę ir Listrą; ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, sūnus tokios moters, kuri buvo žydė ir tikėjo; bet jo tėvas buvo graikas;
2 apie jį buvo gerai atsiliepta brolių, esančių Listroje ir Ikonijuje.
3 Paulius norėjo, kad jis išvyktų su juo; ir paėmęs jį apipjaustė dėl žydų, buvusių tose vietose, nes jie visi žinojo, kad jo tėvas buvo graikas.
4 Ir eidami per miestus jie perdavė jiems laikytis įsakų, nustatytų apaštalų ir vyresniųjų, esančių Jeruzalėje.
5 Ir taip bažnyčios buvo sutvirtintos tikėjime ir kasdien augo skaičiumi.
6 Na, o perėję Frigiją ir Galatijos kraštą, ir Šventajai DVASIAI uždraudus jiems skelbti žodį Azijoje,
7 po to atėję į Myziją jie bandė eiti į Bitiniją, bet Dvasia jiems neleido.
8 Ir jie, praeidami pro Myziją, atėjo žemyn į Troadą.
9 Ir naktį Pauliui pasirodė regėjimas: stovėjo vyras iš Makedonijos ir meldė jo, sakydamas: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums“.
10 Ir po to, kai jis pamatė regėjimą, mes tuojau stengėmės vykti į Makedoniją, darydami išvadą, kad Viešpats pašaukė mus skelbti jiems evangeliją.
11 Todėl išplaukę iš Troado mes tiesiu kursu atvykome į Samotrakiją, o sekančią dieną – į Neapolį;
12 o iš ten į Filipus, kuris yra pagrindinis tos Makedonijos dalies miestas ir kolonija; ir mes tame mieste pasilikome kiek tai dienų.
13 Ir per sabatą mes išėjome iš miesto prie upės, kur buvo paprotys atlikti maldą; ir mes atsisėdome bei kalbėjome ten susiėjusioms moterims.
14 Ir viena moteris, vardu Lidija, purpuro prekiautoja iš Tiatyrų miesto, kuri garbino Dievą, klausėsi mūsų; Viešpats atvėrė jos širdį, kad ji kreipė dėmesį į tai, ką kalbėjo Paulius.
15 Ir kai buvo pakrikštyta ji ir jos namiškiai, ji mūsų maldavo, sakydama: „Jeigu jūs nusprendėte, kad esu ištikima Viešpačiui, ateikite į mano namus ir ten pasilikite“. Ir ji mus privertė.
16 Ir įvyko, kai mes ėjome į maldą, mus sutiko viena panelė, apsėsta ateities būrimo dvasios, kuri pranašavimu nešė savo valdovams didelį pelną;
17 ji sekė paskui Paulių ir mus bei šaukė, sakydama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai, kurie skelbia mums išgelbėjimo kelią“.
18 Ir ji tai darė daug dienų. Bet Paulius, apimtas sielvarto, atsisuko ir tarė dvasiai: „Aš įsakau tau Jėzaus Kristaus vardu išeiti iš jos“. Ir ji išėjo tą pačią valandą.
19 Ir kai jos valdovai pamatė, kad prapuolė jų pasipelnymo viltis, jie sučiupo Paulių bei Silą, nutempė į turgavietę pas valdovus
20 ir atvedė juos pas valdytojus, sakydami: „Šitie žmonės, būdami žydai, stipriai drumsčia mūsų miestą
21 ir moko papročių, kurių neteisėta mums, esant romiečiais, nei priimti, nei laikytis“.
22 Ir minia kartu sukilo prieš juos; ir valdytojai persiplėšė drabužius ir įsakė juos primušti.
23 Ir sudavę jiems daug kirčių įmetė į kalėjimą, įpareigodami kalėjimo prižiūrėtoją juos užtikrintai saugoti;
24 kuris, gavęs tokį įpareigojimą, įmetė juos į vidinį kalėjimą ir jų kojas įtvėrė į šiekštą.
25 Ir vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi bei giedojo gyrių Dievui, o kaliniai juos girdėjo.
26 Ir staiga buvo didelis žemės drebėjimas, kad net kalėjimo pamatai drebėjo; ir tuojau atsivėrė visos durys, ir kiekvieno pančiai atsirišo.
27 O kalėjimo prižiūrėtojas, atsikėlęs iš miego ir pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė savo kalaviją ir norėjo nusižudyti, manydamas, kad kaliniai pabėgę.
28 Bet Paulius šaukė garsiu balsu, sakydamas: „Nedaryk sau pikto, nes mes visi esame čia“.
29 Tada jis pašaukė šviesos, įšoko ir atėjo drebėdamas, ir parpuolė priešais Paulių ir Silą,
30 ir išvedęs juos laukan tarė: „Ponai, ką aš turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“
31 Ir jie tarė: „Tikėk į Viešpatį Jėzų Kristų, ir būsi išgelbėtas tu bei tavo namai“.
32 Ir jie kalbėjo Viešpaties žodį jam ir visiems, buvusiems jo namuose.
33 Ir jis paėmė juos tą pačią nakties valandą ir nuplovė jų kirčių žaizdas; ir nedelsiant buvo pakrikštytas jis ir visi jo saviškiai.
34 Ir atvedęs juos į savo namus jis padėjo priešais juos maisto ir džiaugėsi, tikėdamas į Dievą su visais savo namais.
35 Ir kai buvo diena, valdytojai pasiuntė tarnus, sakydami: „Paleiskite šituos žmones“.
36 Ir tas kalėjimo prižiūrėtojas kalbėjo šitą pasakymą Pauliui: „Valdytojai siuntė jus paleisti, todėl dabar išeikite ir eikite ramybėje“.
37 Bet Paulius jiems tarė: „Jie mus, esančius romiečiais, viešai nepasmerktus primušė ir įmetė į kalėjimą; o dabar jie išmeta mus slapčia? Tikrai ne; jie patys teateina ir mus išveda“.
38 Ir tarnai pasakė tuos žodžius valdytojams; ir išgirdę, kad šie yra romiečiai, jie išsigando.
39 Ir jie atėjo bei maldavo jų ir išvedė juos, ir prašė išeiti iš miesto.
40 Ir jie išėjo iš kalėjimo, ir įėjo į Lidijos namus; ir pamatę brolius paguodė juos ir išvyko.
1 Na, o perėję Amfipolį ir Apoloniją jie atėjo į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga;
2 ir kaip buvo pratęs, Paulius įėjo pas juos ir tris sabato dienas samprotavo su jais iš Raštų,
3 atverdamas ir tvirtindamas, kad Kristui reikėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių; ir kad: „Šis Jėzus, kurį aš jums skelbiu, yra Kristus“.
4 Ir kai kurie iš jų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo; ir didelė minia dievobaimingų graikų, ir nemažai viršiausiųjų moterų.
5 Bet žydai, kurie netikėjo, apimti pavydo pasiėmė niekingų nešvankių vyrų ir surinkę būrį sukėlė visame mieste triukšmą, ir užpuolė Jasono namus, ir siekė išvesti juos pas liaudį.
6 Bet jų neradę tempė Jasoną ir kai kuriuos brolius pas miesto valdovus, šaukdami: „Šitie, kurie apvertė pasaulį aukštyn kojomis, ir čia yra atėję;
7 kuriuos Jasonas priėmė; ir šitie visi daro priešingai ciesoriaus įsakams sakydami, kad yra kitas karalius, toks Jėzus“.
8 Ir jie trikdė liaudį bei miesto valdovus jiems tai girdint.
9 Ir paėmę iš Jasono ir kitų garantą, jie paleido juos.
10 Ir broliai tuojau išsiuntė Paulių ir Silą nakčia į Berėją; kurie, ten atėję, nuėjo į žydų sinagogą.
11 Šitie buvo kilnesni negu tie Tesalonikoje tuo, kad jie priėmė žodį visu noringumu ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip ir yra.
12 Todėl daugelis iš jų įtikėjo; taip pat iš garbingų graikų moterų ir iš vyrų – nemažai.
13 Bet kai Tesalonikos žydai sužinojo, kad Dievo žodis buvo Pauliaus skelbiamas Berėjoje, jie ir ten atėjo bei sukurstė liaudį.
14 Ir tada broliai tuoj pat išsiuntė Paulių eiti neva iki jūros; bet Silas ir Timotiejus vis dar ten pasiliko.
15 Ir tie, kurie lydėjo Paulių, atgabeno jį į Atėnus ir, gavę įsakymą Silui ir Timotiejui kuo greičiau pas jį ateiti, išvyko.
16 Na, o kol Paulius laukė jų Atėnuose, jo dvasia jame susierzino, kai jis pamatė miestą visiškai atiduotą stabmeldystei.
17 Todėl jis diskutavo sinagogoje su žydais ir su dievobaimingais asmenimis, ir kas dieną turguje su tais, kurie su juo susitikdavo.
18 Tuomet kai kurie epikiūrininkų ir stoikų filosofai su juo susirėmė. Ir kai kurie sakė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ Dar kiti: „Jis atrodo esąs svetimų dievų skelbėjas“, nes jis skelbė jiems Jėzų ir prisikėlimą.
19 Ir jie paėmė jį ir atvedė į Areopagą, sakydami: „Ar galime sužinoti, kas tai per naujas mokslas, apie kurį tu kalbi?
20 Nes tu mūsų ausims pateiki svetimų dalykų; todėl mes norime sužinoti, ką jie reiškia“
21 (nes visi atėniečiai ir ten esantys ateiviai neleisdavo laiko niekam kitam, o tik tam, kad pasakotų arba išgirstų ką nors naujo).
22 Tada Paulius atsistojo Marso kalvos viduryje ir tarė: „Atėnų vyrai, aš matau, kad visame kame jūs esate pernelyg prietaringi.
23 Nes praeidamas ir matydamas jūsų apeigas aš radau aukurą su šiuo užrašu: ‘NEŽINOMAM DIEVUI’. Taigi, kurį jūs nežinodami garbinate, tą aš jums skelbiu.
24 Dievas, kuris padarė pasaulį ir visa, kas jame, kadangi jis yra dangaus ir žemės Viešpats, negyvena rankomis padarytose šventyklose;
25 nei garbinamas žmonių rankomis, tarsi jam ko nors reikia, kadangi jis visiems duoda gyvybę ir kvėpavimą, ir viską;
26 ir iš vieno kraujo padarė visas žmonių tautas gyventi ant viso žemės paviršiaus, ir nustatė anksčiau paskirtus laikus ir jų būsto ribas;
27 kad jie ieškotų Viešpaties, galbūt jie apčiuoptų jį ir jį atrastų, nors jis nėra toli nuo kiekvieno iš mūsų;
28 nes jame mes gyvename ir judame, ir turime savo būtį; kaip ir kai kurie iš jūsų pačių poetų yra pasakę: ‘Nes mes taipogi esame jo palikuonys’.
29 Tad kadangi mes esame Dievo palikuonys, mes neturime manyti, kad Dievystė yra panaši į auksą ar sidabrą, ar akmenį, išraižytą meniškai ir žmogaus sumanymu.
30 Ir Dievas nekreipė dėmesio į šito nežinojimo laikus; bet dabar visur visiems žmonėms įsako atgailauti,
31 nes jis nustatė dieną, kurioje teis pasaulį teisumu per tą vyrą, kurį yra paskyręs; apie tai jis yra visiems garantavęs tuo, kad prikėlė jį iš numirusiųjų“.
32 Ir kai jie išgirdo apie mirusiųjų prisikėlimą, vieni šaipėsi, o kiti sakė: „Apie tai mes tavęs dar paklausysime“.
33 Taigi Paulius išėjo iš jų tarpo.
34 Tačiau kai kurie vyrai prilipo prie jo ir įtikėjo; tarp kurių buvo areopagietis Dionizas ir moteris, vardu Damaris, ir kiti su jais.
1 Po šių dalykų Paulius išvyko iš Atėnų ir atėjo į Korintą;
2 ir rado vieną žydą vardu Akvilas, gimusį Ponte, neseniai atėjusį iš Italijos su savo žmona Priscila (todėl, kad Klaudijus įsakė visiems žydams išeiti iš Romos), ir atėjo pas juos.
3 O kadangi jis buvo to paties amato, jis pas juos pasiliko ir dirbo; nes pagal jų verslą jie buvo palapinių gamintojai.
4 Ir kiekvieną sabatą jis samprotavo sinagogoje bei įtikinėjo žydus ir graikus.
5 Ir kai Silas bei Timotiejus atėjo iš Makedonijos, Paulius buvo spaudžiamas dvasioje ir liudijo žydams, kad Jėzus yra Kristus.
6 Bet kai jie prieštaravo sau ir piktžodžiavo, jis nusipurtė drabužį ir jiems tarė: „Jūsų kraujas tebūna ant jūsų pačių galvų; aš esu švarus; nuo šiol aš eisiu pas pagonis“.
7 Ir jis iš ten išėjo bei įėjo į namus vieno vyro, vardu Justas, kuris garbino Dievą, kurio namas buvo sujungtas su sinagoga.
8 Ir Krispas, vyriausiasis sinagogos valdovas, įtikėjo į Viešpatį su visais savo namais; ir daugelis iš korintiečių klausydamiesi įtikėjo ir buvo pakrikštyti.
9 Tada Viešpats naktį kalbėjo Pauliui per regėjimą: „Nebijok, bet kalbėk ir netylėk,
10 nes aš esu su tavimi, ir niekas nesikėsins tau pakenkti, nes aš turiu daug liaudies šiame mieste“.
11 Ir jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, mokydamas tarp jų Dievo žodžio.
12 Ir kai Galionas buvo Achajos vietininkas, žydai vieningai sukilo prieš Paulių ir nuvedė jį į teismo krasę,
13 sakydami: „Šitas įtikinėja žmones garbinti Dievą priešingai įstatymui“.
14 Ir Pauliui besiruošiant praverti burną, Galionas tarė žydams: „O, žydai, jei tai būtų skriaudos arba piktos nešvankybės reikalas, tai būtų, dėl ko turėčiau jus pakęsti;
15 bet jei tai yra žodžių,vardų ir jūsų įstatymo klausimas, jūs rūpinkitės tuo; nes aš nenoriu būti tokių reikalų teisėjas“.
16 Ir jis pavarė juos nuo teismo krasės.
17 Tada visi graikai paėmė Sosteną, viršiausiąjį sinagogos valdovą, ir mušė jį priešais teismo krasę. Bet Galionui niekas iš viso to nerūpėjo.
18 Ir Paulius po to dar ilgai ten pasiliko, ir tada jis atsisveikino su broliais ir iš ten išplaukė į Siriją, o su juo Priscila ir Akvilas; nusiskutęs Kenkrėjoje savo galvą, nes jis davė įžadą.
19 Ir jis atvyko į Efezą, ir juos ten paliko, bet jis pats įėjo į sinagogą ir samprotavo su žydais.
20 Kai jie prašė jį pasilikti su jais ilgesnį laiką, jis nesutiko;
21 bet atsisveikino su jais, sakydamas: „Aš būtinai turiu švęsti šią ateinančią šventę Jeruzalėje, bet aš vėl pas jus sugrįšiu, jei Dievas norės“. Ir jis išplaukė iš Efezo.
22 Ir išlipęs Cezarėjoje, nuėjęs aukštyn ir pasveikinęs bažnyčią, jis nuvyko žemyn į Antiochą.
23 Ir kai jis ten praleido kiek tai laiko, jis išvyko ir ėjo per visą Galatijos ir Frigijos kraštą paeiliui, stiprindamas visus mokinius.
24 Ir vienas žydas, vardu Apolas, gimęs Aleksandrijoje, iškalbingas vyras ir galingas Raštuose, atėjo į Efezą.
25 Šis vyras buvo pamokytas Viešpaties kelio ir būdamas karštos dvasios stropiai kalbėjo bei mokė Viešpaties dalykų, žinodamas vien tik Jono krikštą.
26 Ir jis pradėjo drąsiai kalbėti sinagogoje; kurį Akvilas ir Priscila išgirdę pasiėmė pas save ir jam tobuliau išaiškino Dievo kelią.
27 Ir kai jis buvo nusiteikęs pereiti į Achają, broliai parašė, ragindami mokinius jį priimti; kuris ten atvykęs daug padėjo tiems, kurie buvo įtikėję per malonę;
28 nes jis galingai įtikinėjo žydus, ir tai viešai, rodydamas per Raštus, kad Jėzus yra Kristus.
1 Ir įvyko, kad Apolui esant Korinte, Paulius, perėjęs per aukštutines sritis, atėjo į Efezą ir suradęs kai kuriuos mokinius
2 tarė jiems: „Ar nuo tada, kai įtikėjote, gavote Šventąją DVASIĄ?“ Ir jie tarė jam: „Mes net negirdėjome, kad yra kokia tai Šventoji DVASIA“.
3 Ir jis tarė jiems: „Į ką tuomet esate pakrikštyti?“ O jie tarė: „Į Jono krikštą“.
4 Tada Paulius tarė: „Jonas iš tikrųjų krikštijo atgailos krikštu, sakydamas tautai, kad jie tikėtų tą, kuris turi po jo ateiti, tai yra, Kristų Jėzų“.
5 Kai jie tai išgirdo, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.
6 Ir kai Paulius uždėjo ant jų savo rankas, ant jų atėjo Šventoji DVASIA; ir jie kalbėjo kalbomis bei pranašavo.
7 O viso vyrų buvo apie dvylika.
8 Ir jis įėjo į sinagogą ir per tris mėnesius drąsiai kalbėjo, diskutuodamas bei įtikinėdamas tai, kas apie Dievo karalystę.
9 Tačiau kai nekurie užkietėjo ir netikėjo, bet kalbėjo pikta daugybės akivaizdoje apie tą kelią, jis nuo jų pasitraukė ir atskyrė mokinius, kasdien diskutuodamas Tirano mokykloje.
10 Ir tai truko dvejus metus; taip, kad visi, gyvenantys Azijoje, žydai ir graikai, išgirdo Viešpaties Jėzaus žodį.
11 Ir Dievas Pauliaus rankomis darė ypatingus stebuklus;
12 taip, kad nuo jo kūno ant ligonių buvo nešamos nosinės arba prijuostės, ir ligos pasitraukdavo nuo jų, ir piktosios dvasios iš jų išeidavo.
13 Tada kai kurie žydai klajūnai, egzorcistai, apsiėmė pašaukti Viešpaties Jėzaus vardą tiems, kurie turėjo piktąsias dvasias, sakydami: „Mes prisaikdiname jus per Jėzų, kurį skelbia Paulius“.
14 Ir kurie taip darė, buvo septyni sūnūs tokio Skevo, žydo ir vyriausiojo iš kunigų.
15 O piktoji dvasia atsiliepdama tarė: „Jėzų aš pažįstu ir Paulių pažįstu; bet kas esate jūs?“
16 Ir tas žmogus, kuriame buvo piktoji dvasia, šoko ant jų ir juos nugalėjo, ir juos įveikė taip, kad jie pabėgo iš tų namų nuogi ir sužeisti.
17 Ir tai tapo žinoma visiems žydams ir taipogi graikams, gyvenantiems Efeze; ir juos visus apėmė baimė, ir Viešpaties Jėzaus vardas buvo išaukštintas.
18 Ir daugelis, kurie įtikėjo, atėjo ir išpažino, ir apsakė savo darbus.
19 Taip pat daugelis iš tų, kurie užsiiminėjo keistais mokslais, sunešė savo knygas ir sudegino jas visų akivaizdoje; ir jie apskaičiavo jų vertę, ir ji radosi penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių.
20 Taip galingai augo Dievo žodis ir ėmė viršų.
21 Pasibaigus šitiems dalykams, Paulius nusprendė dvasioje, perėjęs per Makedoniją ir Achają, eiti į Jeruzalę, sakydamas: „Ten pabuvęs aš turiu pamatyti ir Romą“.
22 Taigi jis pasiuntė į Makedoniją du iš tų, kurie jam tarnavo, Timotiejų ir Erastą; bet jis pats laikotarpiui pasiliko Azijoje.
23 Ir tuo pačiu metu kilo nemažas sąmyšis dėl to kelio.
24 Nes vienas, vardu Demetrijus, sidabrakalys, kuris darė sidabrines šventyklas Dianai, nešė nemažą pelną amatininkams;
25 kuriuos jis susikvietė kartu su panašaus verslo darbininkais ir tarė: „Ponai, jūs žinote, kad iš šito amato mes turime savo gerovę.
26 Be to, jūs matote ir girdite, kad ne vien tik Efeze, bet beveik visoje Azijoje šitas Paulius įtikino ir nukreipė daug žmonių, sakydamas, kad tie, kurie padaryti rankomis, nėra dievai,
27 todėl ne vien šis mūsų amatas yra pavojuje tapti beverčiu; bet ir didžiosios deivės Dianos šventykla bus paniekinta, ir bus sunaikinta jos didybė, kurią garbina visa Azija ir pasaulis“.
28 Ir kai jie išgirdo šiuos pasakymus, jie buvo pilni rūstybės ir šaukė sakydami: „Didi efeziečių Diana!“
29 Ir visas miestas prisipildė sąmyšio; ir pasigavę vyrus iš Makedonijos, Pauliaus kelionės palydovus Gajų ir Aristarchą, jie vieningai veržėsi į teatrą.
30 Ir kai Paulius norėjo įeiti pas liaudį, mokiniai jam neleido.
31 Ir vieni iš Azijos vyriausiųjų, kurie buvo jo draugai, pasiuntė pas jį, prašydami jo, kad jis nedrįstų pats eiti į teatrą.
32 Taigi vieni šaukė viena, o kiti kita, nes susirinkimas buvo sumišęs; ir didesnė dalis nežinojo, kodėl jie susirinko.
33 Ir jie ištempė iš minios Aleksandrą, žydams jį stumiant į priekį. Ir Aleksandras pamojo ranka ir norėjo liaudžiai pasakyti apsigynimo kalbą.
34 Bet kai jie sužinojo, kad jis buvo žydas, visi vienu balsu apie dvi valandas šaukė: „Didi efeziečių Diana!“
35 Ir kai miesto raštininkas nuramino liaudį, jis tarė: „Efezo vyrai, kas gi yra toks žmogus, kuris nežinotų, kad efeziečių miestas yra garbintojas didžiosios deivės Dianos ir atvaizdo, nukritusio iš Jupiterio?
36 Tad kadangi tam negalima prieštarauti, jūs turite būti ramūs ir nieko nedaryti neapgalvotai.
37 Nes jūs čia atvedėte šituos vyrus, kurie nėra nei bažnyčių plėšikai, nei jūsų deivės piktžodžiautojai.
38 Todėl, jei Demetrijus ir su juo esantys amatininkai turi reikalą prieš ką nors, teismas yra atviras, ir yra vietininkai: tegul jie skundžia vienas kitą.
39 Bet jei ko nors ieškote dėl kitų reikalų, tai bus nuspręsta teisėtame susirinkime.
40 Nes mes esame pavojuje būti teisiami dėl šios dienos triukšmo, nesant jokiai priežasčiai, kuria mes galėtume pasiaiškinti dėl šio susibūrimo“.
41 Ir taip pakalbėjęs, jis paleido susirinkimą.
1 Ir triukšmui paliovus Paulius pasikvietė mokinius, juos apkabino ir išėjo, kad vyktų į Makedoniją.
2 Ir perėjęs tas vietoves ir suteikęs jiems daug paskatinimo, jis atėjo į Graikiją
3 ir ten pasiliko tris mėnesius. Ir kai jam besiruošiant plaukti į Siriją, žydai jo tykojo, jis nusprendė grįžti per Makedoniją.
4 Ir į Aziją jį lydėjo Sopateris iš Berėjos; o iš tesalonikiečių Aristarchas ir Sekundas; ir Gajus iš Derbės, ir Timotiejus; o iš Azijos Tichikas ir Trofimas.
5 Šitie, pirma nuėję, laukė mūsų Troadoje.
6 O po Neraugintos duonos dienų mes išplaukėme iš Filipų ir per penkias dienas atvykome pas juos į Troadą; kur pasilikome septynias dienas.
7 Ir pirmąją savaitės dieną, kai mokiniai susirinko laužyti duonos, Paulius jiems skelbė, pasiruošęs rytojaus dieną išeiti; ir užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.
8 Ir buvo daug šviesų aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę.
9 Ir lange sėdėjo vienas jaunuolis, vardu Eutichas, užmigęs giliu miegu; ir Pauliui ilgai beskelbiant, jis nugrimzdo į miegą ir nukrito iš trečio aukšto, ir buvo pakeltas negyvas.
10 O Paulius nuėjo žemyn, užkrito ant jo ir jį apkabinęs tarė: „Nebūkite sunerimę; nes jo gyvybė yra jame“.
11 Taigi jis, vėl atėjęs į viršų, laužęs duoną, valgęs ir pakalbėjęs ilgą laiko tarpą, net iki aušros, taip išėjo.
12 Ir jie atvedė jaunuolį gyvą ir buvo nemenkai paguosti.
13 Ir mes pirma nuėjome į laivą ir išplaukėme į Asą, ten ketindami pasiimti Paulių, nes jis taip nurodė, pats ketindamas eiti pėsčiomis.
14 Ir kai jis susitiko su mumis Asoje, mes jį pasiėmėme ir atvykome į Mitilėnę.
15 Ir mes iš ten išplaukėme ir sekančią dieną atvykome priešais Chiją; o sekančią dieną mes atvykome į Samosą ir pasilikome Trogiliume; ir sekančią dieną mes atvykome į Miletą.
16 Nes Paulius buvo nusprendęs praplaukti Efezą, kadangi jis nenorėjo praleisti laiko Azijoje; nes jis skubėjo, jei būtų jam įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.
17 Ir iš Mileto jis pasiuntė į Efezą ir pakvietė bažnyčios vyresniuosius.
18 Ir kai jie pas jį atėjo, jis tarė jiems: „Jūs žinote nuo pirmos dienos, kai atėjau į Aziją, koks aš buvau su jumis visais laikotarpiais,
19 tarnaudamas Viešpačiui su visu nuolankumu ir daugeliu ašarų, ir pagundų, kurios ištiko mane dėl žydų tykojimo;
20 ir kaip aš neužlaikiau nieko, kas buvo jums naudinga, bet jums paskelbiau ir jus mokiau viešai bei iš namų į namus,
21 liudydamas tiek žydams, tiek ir graikams atgailą link Dievo ir tikėjimą į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
22 O štai dabar aš dvasioje sukaustytas einu į Jeruzalę nežinodamas, kas mane ten ištiks;
23 tiktai Šventoji DVASIA liudija kiekviename mieste sakydama, kad manęs laukia pančiai ir vargai.
24 Bet niekas iš šitų dalykų manęs neišjudina, ir nebranginu savo gyvybės, idant užbaigčiau savo bėgimą su džiaugsmu ir tarnystę, kurią gavau iš Viešpaties Jėzaus, kad liudyčiau Dievo malonės evangeliją.
25 O dabar štai aš žinau, kad jūs visi, tarp kurių aš ėjau skelbdamas Dievo karalystę, nebematysite mano veido.
26 Todėl liudiju jums šią dieną, kad aš esu tyras nuo visų žmonių kraujo.
27 Nes aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo sumanymų.
28 Todėl žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kuriai Šventoji DVASIA paskyrė jus prižiūrėtojais, ganyti Dievo bažnyčią, kurią jis nusipirko savo krauju.
29 Nes aš žinau tai, kad po mano išėjimo tarp jūsų įeis smarkūs vilkai, nesigailintys kaimenės.
30 Taip pat ir iš jūsų pakils vyrai, kalbantys iškreiptus dalykus, kad patrauktų mokinius paskui save.
31 Todėl budėkite ir prisiminkite, kad per tris metus naktį ir dieną nepalioviau įspėjinėti kiekvieno su ašaromis.
32 O dabar, broliai, aš pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris yra pajėgus jus pastatyti ir duoti jums paveldą tarp visų tų, kurie yra pašvęsti.
33 Negeidžiau niekieno sidabro ar aukso, ar drabužio.
34 Taip, jūs patys žinote, kad šitos rankos tarnavo mano reikmėms ir tiems, kurie buvo su manimi.
35 Aš visa jums parodžiau, kad šitaip triūsdami jūs turite paremti silpnuosius ir prisiminti Viešpaties Jėzaus žodžius, kaip jis sakė: ‘Labiau palaiminta duoti, negu imti’“.
36 Ir taip pakalbėjęs jis atsiklaupė ir su jais visais pasimeldė.
37 Ir jie visi smarkiai verkė, puolė Pauliui ant kaklo ir jį bučiavo,
38 labiausiai liūdėdami dėl jo pasakytų žodžių, kad jie nebematys jo veido. Ir jie palydėjo jį į laivą.
1 Ir įvyko, kai mes nuo jų atsiskyrėme ir pasileidome nuo kranto, mes tiesiu kursu atvykome į Kosą ir sekančią dieną į Rodą, o iš ten į Patarą;
2 ir suradę laivą, plaukiantį į Finikiją, mes įlipome ir išvykome.
3 Na, o išvydę Kiprą, jį palikome kairėje ir plaukėme į Siriją, ir išlipome Tyre, nes ten laivas turėjo iškrauti savo naštą.
4 Ir suradę mokinius, mes ten pasilikome septynias dienas; jie sakė Pauliui per Dvasią, kad jis neitų aukštyn į Jeruzalę.
5 Ir kai užbaigėme tas dienas, mes išėjome ir nukeliavome sau; ir jie visi su žmonomis ir vaikais mus lydėjo, kol atsiradome už miesto; ir mes atsiklaupėme ant kranto ir pasimeldėme.
6 Ir vieni su kitais atsisveikinę įlipome į laivą; ir jie sugrįžo namo.
7 Ir kai mes užbaigėme savo plaukimą iš Tyro, mes atvykome į Ptolemaidą ir pasveikinome brolius bei pasilikome su jais vieną dieną.
8 O sekančią dieną mes, kurie buvome drauge su Pauliumi, išvykome ir atvykome į Cezarėją; ir mes įėjome į namus evangelisto Pilypo, kuris buvo vienas iš septynių; ir pasilikome pas jį.
9 Ir tas vyras turėjo keturias dukteris, mergeles, kurios pranašavo.
10 Ir mums ten pasilikus daug dienų, iš Judėjos atėjo žemyn vienas pranašas, vardu Agabas.
11 Ir pas mus atėjęs, jis paėmė Pauliaus juostą ir susirišo savo rankas bei kojas ir tarė: „Taip sako Šventoji DVASIA: ‘Taip žydai Jeruzalėje suriš tą vyrą, kuriam priklauso šita juosta, ir atiduos jį į pagonių rankas’“.
12 Ir kai mes tai išgirdome, mes ir tenykščiai maldavome jo neiti aukštyn į Jeruzalę.
13 Tada Paulius atsakė: „Ką darote verkdami ir draskydami man širdį? Nes aš pasiruošęs ne tik būti surištas, bet ir mirti Jeruzalėje dėl Viešpaties Jėzaus vardo“.
14 Ir kai jis nesidavė perkalbamas, mes paliovėme, sakydami: „Tebūna atlikta Viešpaties valia“.
15 Ir po tų dienų mes pasiėmėme savo mantą ir nuėjome aukštyn į Jeruzalę.
16 Su mumis taip pat vyko kai kurie iš Cezarėjos mokinių ir vedėsi su savimi tokį Mnasoną iš Kipro, seną mokinį, pas kurį mes turėjome apsistoti.
17 O kai atėjome į Jeruzalę, broliai mus priėmė su džiaugsmu.
18 Ir sekančią dieną Paulius su mumis įėjo pas Jokūbą; ir ten buvo visi vyresnieji.
19 Ir juos pasveikinęs jis detaliai išdėstė, ką Dievas atliko tarp pagonių per jo tarnystę.
20 Ir tai išgirdę jie šlovino Viešpatį ir jam tarė: „Matai, broli, kiek tūkstančių yra žydų, kurie tiki; ir jie visi uolūs dėl įstatymo;
21 ir jiems yra pranešta apie tave, kad tu mokai visus žydus, esančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, kad jiems nereikia apipjaustyti savo vaikų nei vaikščioti pagal papročius.
22 Tad kas gi tai? Minia būtinai turės susirinkti, nes jie išgirs, kad tu esi atėjęs.
23 Todėl daryk tai, ką mes tau sakome: pas mus yra keturi vyrai, kurie yra davę įžadą;
24 juos paimk ir apsivalyk su jais, ir prisiimk jų išlaidas, kad jie nusiskustų galvas; ir visi žinotų, jog tai, kas apie tave jiems pranešta, yra niekas; bet kad ir tu pats vaikštai drausmingai ir laikaisi įstatymo.
25 O dėl pagonių, kurie tiki, mes esame parašę ir nusprendę, kad jie nieko tokio nesilaikytų, o tik kad saugotųsi nuo to, kas aukojama stabams, nuo kraujo, nuo pasmaugtų ir nuo paleistuvystės“.
26 Tada Paulius paėmė vyrus ir sekančią dieną apsivalęs su jais įėjo į šventyklą nurodyti apsivalymo dienų užbaigimo, kol turės būti aukojama auka už kiekvieną iš jų.
27 O kai septynios dienos buvo beveik pasibaigusios, Azijos žydai, pamatę jį šventykloje, sukurstė visą tautą ir pridėjo prie jo rankas,
28 šaukdami: „Izraelio vyrai, padėkite: šitas yra tas vyras, kuris visur visus moko prieš tautą, įstatymą ir šitą vietą; o be to jis dar ir graikus atvedė į šventyklą ir suteršė šią šventą vietą
29 (nes jie prieš tai buvo matę su juo mieste efezietį Trofimą ir manė, kad Paulius buvo jį atsivedęs į šventyklą).
30 Ir visas miestas sujudo, ir tauta susibėgo kartu; ir jie pačiupo Paulių ir išvedė jį iš šventyklos; ir bematant durys buvo užrakintos.
31 Ir kai jie ruošėsi jį užmušti, žinia atėjo iki vyriausiojo pulko vado, kad visa Jeruzalė sujudo.
32 Jis tuoj pat paėmė kareivius bei šimtininkus ir nubėgo žemyn pas juos; o pamatę vyriausiąjį vadą ir kareivius jie liovėsi mušę Paulių.
33 Tada vyriausiasis vadas priėjo, jį paėmė ir įsakė surišti jį dviem grandinėm; ir klausinėjo, kas jis yra ir ką padaręs.
34 O minios tarpe vieni šaukė viena, kiti kita; ir dėl triukšmo negalėdamas sužinoti tikrumo jis įsakė jį nuvesti į pilį.
35 Ir kai jis atėjo ant laiptų, buvo taip, kad jis buvo kareivių nešamas dėl tautos įsisiautėjimo.
36 Nes tautos daugybė sekė paskui, šaukdama: „Šalin jį!“
37 Ir kai Paulius buvo bevedamas į pilį, jis tarė vyriausiam vadui: „Ar aš galiu tau kalbėti?“, kuris tarė: „Ar tu moki kalbėti graikiškai?
38 Ar tu nesi tas egiptietis, kuris prieš šias dienas sukėlė sujudimą ir išvedė į dykumą keturis tūkstančius vyrų, kurie buvo žmogžudžiai?“
39 Bet Paulius tarė: „Aš esu žydas, žmogus iš Kilikijos miesto Tarso, nemenko miesto pilietis; ir aš maldauju tavęs, leisk man kalbėti tautai“.
40 Ir kai jis davė jam leidimą, Paulius atsistojo ant laiptų ir pamojo ranka tautai. Ir kai pasidarė didi tyla, jis kalbėjo jiems hebrajų kalba sakydamas:
1 „Vyrai, broliai ir tėvai, išklausykite mano apsigynimo, kurį dabar kalbu jums
2 (ir išgirdę jį kalbant jiems hebrajų kalba, jie dar labiau nutilo; ir jis sako):
3 „Aš iš tiesų esu vyras, žydas, gimęs Kilikijos mieste Tarse, dar užaugintas šiame mieste prie Gamalielio kojų ir išmokytas pagal tobulą tėvų įstatymo būdą, ir buvau uolus dėl Dievo kaip jūs visi esate šią dieną.
4 Ir aš iki mirties persekiojau šitą kelią, surišdamas ir atiduodamas į kalėjimus tiek vyrus, tiek moteris.
5 Kaip ir aukščiausiasis kunigas man liudija, ir visas vyresniųjų luomas, iš kurių aš taip pat gavau laiškus broliams ir ėjau į Damaską, kad ten esančius vesčiau surištus į Jeruzalę, idant būtų nubausti.
6 Ir įvyko, kad, kai aš keliavau ir apie vidurdienį priartėjau prie Damasko, staiga iš dangaus mane apšvietė didi šviesa.
7 Ir aš nukritau ant žemės ir išgirdau man sakantį balsą: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl tu mane persekioji?’
8 Ir aš atsakiau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O jis man tarė: ‘Aš esu Jėzus iš Nazareto, kurį tu persekioji’.
9 Ir tie, kurie buvo su manimi, iš tiesų matė šviesą ir išsigando; bet jie negirdėjo man kalbėjusiojo balso.
10 Ir aš tariau: ‘Ką aš turiu daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis ir eik į Damaską; ir ten tau bus pasakyta apie visa, kas tau yra paskirta daryti’.
11 Ir kai negalėjau matyti dėl tos šviesos šlovės, vedamas už rankos tų, kurie buvo su manimi, atėjau į Damaską.
12 Ir toks Ananijas, dievobaimingas pagal įstatymą vyras, turintis gerą atsiliepimą iš visų ten gyvenančių žydų,
13 atėjo pas mane, atsistojo ir man tarė: ‘Broli Sauliau, atgauk savo regėjimą!’ Ir tą pačią valandą aš pažiūrėjau į jį aukštyn.
14 Ir jis tarė: ‘Mūsų tėvų Dievas tave išsirinko, kad pažintum jo valią ir pamatytum tą Teisųjį, ir išgirstum jo burnos balsą.
15 Nes tu būsi jo liudytojas visiems žmonėms to, ką matei ir girdėjai.
16 O dabar, ko delsi? Kelkis, būk pakrikštytas ir nusiplauk savo nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties vardo’.
17 Ir įvyko, kai buvau grįžęs į Jeruzalę, man besimeldžiant šventykloje, aš buvau transe;
18 ir pamačiau jį man sakant: ‘Skubėk ir greitai išeik iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavo liudijimo apie mane’.
19 Ir aš tariau: ‘Viešpatie, jie žino, kad aš įkalindavau ir mušdavau kiekvienoje sinagogoje tuos, kurie tiki į tave;
20 ir kai buvo pralietas tavo liudytojo Stepono kraujas, aš irgi stovėjau šalia ir pritariau jo mirčiai, ir saugojau drabužius tų, kurie jį užmušė.
21 O jis man tarė: ‘Išeik, nes aš tave išsiųsiu toli pas pagonis’“.
22 Ir jie klausėsi jo iki šio žodžio, ir tada pakėlė savo balsus ir tarė: „Šalin tokį nuo žemės, nes nedera, kad jis gyventų!“
23 Ir jiems šaukiant bei nusimetant drabužius ir mėtant dulkes į orą,
24 vyriausiasis vadas įsakė įvesti jį į pilį ir liepė, kad jis būtų tardomas plakant; idant sužinotų, kodėl jie taip prieš jį šaukė.
25 Ir kai jie rišo jį diržais, Paulius tarė šalia stovinčiam šimtininkui: „Ar jums teisėta plakti žmogų, kuris yra romietis ir nepasmerktas?“
26 Kai šimtininkas tai išgirdo, jis nuėjo ir pasakė vyriausiajam vadui tardamas: „Žiūrėk, ką darai, nes šitas žmogus yra romietis“.
27 Tada vyriausiasis vadas atėjo ir jam tarė: „Sakyk man, ar tu esi romietis?“ Jis tarė: „Taip“.
28 O vyriausiasis vadas atsakė: „Už didelę sumą aš įsigijau šią laisvę“. Ir Paulius tarė: „O aš gimiau laisvas “.
29 Tuomet bematant pasitraukė nuo jo tie, kurie turėjo jį tardyti; ir vyriausiasis vadas irgi išsigando po to, kai sužinojo, kad jis buvo romietis ir kad buvo jį surišęs.
30 Rytojaus dieną, norėdamas sužinoti tikrumą, kodėl jis buvo apkaltintas žydų, jis atlaisvino jį nuo raiščių ir įsakė pasirodyti vyriausiems kunigams bei visai jų tarybai, ir, atvedęs Paulių žemyn, pastatė jį jų akivaizdoje.
1 Ir Paulius įdėmiai žiūrėdamas į tarybą tarė: „Vyrai ir broliai, aš iki šios dienos gyvenau Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine“.
2 O aukščiausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia jo stovintiems smogti jam per burną.
3 Tada Paulius jam tarė: „Dievas tau smogs, pabaltinta siena; ar tu sėdi, kad mane teistum pagal įstatymą, o įsakai, kad man smogtų priešingai įstatymui?“
4 Ir stovintys šalia tarė: „Ar tu keiki aukščiausiąjį Dievo kunigą?“
5 Tada Paulius tarė: „Aš nežinojau, broliai, kad jis yra aukščiausiasis kunigas, nes yra parašyta: ‘Nekalbėk pikto apie savo tautos valdovą’.
6 Bet Paulius, supratęs, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, šaukė taryboje: „Vyrai ir broliai, aš esu fariziejus, fariziejaus sūnus; aš esu teisiamas dėl mirusiųjų vilties ir prisikėlimo“.
7 Ir kai jis taip pasakė, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo ginčas; ir minia pasidalijo.
8 Nes sadukiejai sako, kad nėra prisikėlimo nei angelo, nei dvasios; bet fariziejai tuos pripažįsta.
9 Ir kilo didelis šauksmas; ir pakilo raštininkai iš fariziejų pusės, ir ginčijosi, sakydami: „Mes nerandame nieko pikta šiame žmoguje; bet jeigu jam kalbėjo dvasia ar angelas, nekovokime prieš Dievą“.
10 Ir kai kilo smarkus ginčas, vyriausiasis vadas bijodamas, kad Paulius nebūtų jų sudraskytas į gabalus, įsakė kareiviams nueiti žemyn ir jėga paimti jį iš jų tarpo bei nuvesti į pilį.
11 Ir sekančią naktį prie jo atsistojo Viešpats ir tarė: „Pauliau, būk linksmas; nes kaip tu liudijai apie mane Jeruzalėje, taip tu turi liudyti ir Romoje“.
12 Ir kai buvo diena, susibūrė kai kurie žydai ir užsikeikė, sakydami, kad jie nei valgys, nei gers, kol nenužudys Pauliaus.
13 O buvo daugiau nei keturiasdešimt surengusių šį sąmokslą.
14 Ir jie atėjo pas vyriausiuosius kunigus bei vyresniuosius ir tarė: „Mes didžiai užsikeikėme, kad nieko nevalgysime, kol neužmušime Pauliaus.
15 Todėl jūs dabar su taryba praneškite vyriausiajam vadui, kad jis atvestų jį rytoj žemyn pas jus, tarsi norėtumėte geriau išsiaiškinti apie jį; o mes, jam dar neprisiartinus, esame pasiruošę jį nužudyti“.
16 Bet Pauliaus sesers sūnus, išgirdęs apie jų tykojimą, nuėjo ir įėjo į pilį, ir pasakė Pauliui.
17 Tada Paulius pasišaukė vieną iš šimtininkų ir tarė: „Nuvesk šitą jaunuolį pas vyriausiąjį vadą, nes jis turi jam kai ką pasakyti“.
18 Taigi jis paėmė jį, nuvedė pas vyriausiąjį vadą ir tarė: „Kalinys Paulius pasišaukė mane ir meldė mane atvesti pas tave šį jaunuolį, kuris turi tau kažką pasakyti“.
19 Tada vyriausiasis vadas paėmė jį už rankos ir nuėjo su juo asmeniškai į šalį, ir jo paklausė: „Kas tai yra, ką turi man pasakyti?“
20 Ir jis tarė: „Žydai sutarė tavęs prašyti, kad tu rytoj nuvestum Paulių žemyn į tarybą, tarsi jie nori apie jį šį tą geriau išsiaiškinti.
21 Bet tu nenusileisk jiems; nes iš jų daugiau nei keturiasdešimt vyrų jo tyko, kurie surišo save priesaika, kad jie nei valgys, nei gers, kol jo nenužudys; o dabar jie yra pasiruošę, laukdami iš tavęs pažado“.
22 Taigi vyriausiasis vadas išleido jaunuolį ir jį įpareigojo: „ Žiūrėk, niekam nesakyk, kad man tai pranešei“.
23 Ir jis pasišaukė du šimtininkus, sakydamas: „Paruoškite du šimtus kareivių eiti į Cezarėją ir septyniasdešimt raitelių bei du šimtus ietininkų trečią valandą nakties;
24 ir parūpinkite jiems gyvulių, kad jie užsodintų Paulių ir nugabentų jį sveiką pas valdytoją Feliksą“.
25 Ir jis parašė tokio pobūdžio laišką:
26 „Klaudijus Lisijus, pačiam prakilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.
27 Šitas vyras buvo pagautas žydų ir turėjo būti jų nužudytas; tuomet aš atėjau su kariuomene ir jį išgelbėjau, supratęs, kad jis buvo romietis.
28 Ir norėdamas sužinoti priežastį, dėl kurios jie kaltino jį, aš nuvedžiau jį į jų tarybą;
29 supratau jį kaltinamą dėl jų įstatymo klausimų, bet nieko nepaskirta jo kaltinimui, kas būtų verta mirties ar pančių.
30 Ir kai man buvo pasakyta, kad žydai tykojo to vyro, aš tuojau pat nusiunčiau pas tave ir jo kaltintojams daviau įsakymą, kad ir tavo akivaizdoje pasakytų, ką jie turėjo prieš jį. Lik sveikas“.
31 Tada kareiviai, kaip jiems buvo įsakyta, paėmė Paulių ir nakčia nugabeno jį į Antipatridą.
32 Rytojaus dieną jie paliko raitelius eiti su juo ir sugrįžo į pilį;
33 kurie, atėję į Cezarėją ir padavę valdytojui laišką, pristatė jo akivaizdon ir Paulių.
34 Ir perskaitęs laišką valdytojas paklausė, iš kokios jis provincijos. Ir supratęs, kad jis iš Kilikijos,
35 tarė: „Aš išklausysiu tavęs, kai bus atėję ir tavo kaltintojai“. Ir jis įsakė saugoti jį Erodo teismo rūmuose.
1 Ir po penkių dienų aukščiausiasis kunigas Ananijas nusileido su vyresniaisiais ir su vienu oratoriumi, vardu Tertulas, kurie įskundė Paulių valdytojui.
2 Ir kai jis buvo iškviestas, Tertulas pradėjo jį kaltinti, sakydamas: „Kadangi per tave mes patiriame didelę ramybę ir kad tavo rūpesčiu šitai tautai yra daromi labai vertingi darbai,
3 mes visada ir visur tai pripažįstame, kilmingiausiasis Feliksai, su visu dėkingumu.
4 Tačiau, kad toliau tavęs nevarginčiau, aš meldžiu tave, kad iš savo maloningumo išklausytum keletą mūsų žodžių.
5 Nes šitą žmogų radome esant maru ir maišto kurstytoju tarp visų žydų po visą pasaulį; ir nazarėnų sektos vadeiva,
6 kuris taip pat ėmėsi teršti šventyklą; kurį mes sučiupome ir norėjome teisti pagal mūsų įstatymą.
7 Bet vyriausiasis vadas Lisijus užėjo ant mūsų ir su didele prievarta atėmė jį iš mūsų rankų,
8 įsakydamas jo kaltintojams ateiti pas tave; apklausdamas tu pats galėsi iš jo sužinoti apie viską, kuo mes jį kaltiname“.
9 Ir žydai taip pat pritarė sakydami, kad taip buvo.
10 Tada Paulius, po to kai valdytojas pamojo jam ranka kalbėti, atsakė: „Kadangi žinau, kad tu daug metų buvai šitos tautos teisėju, dar džiugiau atsakysiu už save;
11 nes tu gali sužinoti, kad yra dar tik dvylika dienų nuo tada, kai aš ėjau aukštyn į Jeruzalę garbinti.
12 Ir nei jie mane rado šventykloje su kuo besiginčijant, nei sukeliant tautą, nei sinagogose, nei mieste;
13 nei jie gali įrodyti tai, kuo jie dabar mane kaltina.
14 Bet tau išpažįstu tai, kad pagal tą kelią, kurį jie vadina erezija, taip aš garbinu savo tėvų Dievą, tikėdamas viskuo, kas yra parašyta įstatyme ir pranašuose;
15 ir turiu viltį Dievo link, kurią ir jie patys pripažįsta, kad bus mirusiųjų prisikėlimas, tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų.
16 Ir tuo aš lavinu save, kad visada turėčiau sąžinę be nusižengimo prieš Dievą ir žmones.
17 Na, o po daugelio metų aš atvykau, kad atneščiau išmaldas savo tautai ir aukas.
18 Tame gi kai kurie žydai iš Azijos rado mane apsivaliusį šventykloje be minios ir be triukšmo.
19 Kuriems reikėtų būti čia, tavo akivaizdoje, ir prieštarauti, jei ką turi prieš mane.
20 Arba tegul šitie patys pasako, jeigu jie rado manyje kokį piktą darbą, kol stovėjau prieš tarybą,
21 nebent tai būtų dėl to vieno balso, kai aš šaukiau stovėdamas tarp jų: ‘Dėl mirusiųjų prisikėlimo šią dieną esu jūsų teisiamas’“.
22 Ir tai išklausęs Feliksas, turėdamas tobulesnį šio kelio pažinimą, atidėjo juos ir tarė: „Kai ateis žemyn vyriausiasis vadas Lisijus, aš iki galo sužinosiu apie jūsų reikalą“.
23 Ir jis įsakė šimtininkui, kad saugotų Paulių ir kad leistų jam turėti laisvę, ir kad jis nedraustų nei vienam iš jo pažįstamų jam tarnauti ar pas jį ateiti.
24 Ir po keleto dienų, kai atėjo Feliksas su savo žmona Drusila, kuri buvo žydė, jis pasiuntė Pauliaus pakviesti ir išklausė jo apie tikėjimą Kristumi.
25 Ir kai jis samprotavo apie teisumą, susilaikymą ir ateisiantį teismą, Feliksas drebėjo ir atsakė: „Šiam kartui eik; kai man bus tinkamas laikas, aš išsikviesiu tave“.
26 Jis taip pat tikėjosi, kad Paulius jam duosiąs pinigų, idant jį paleistų; todėl jis dažniau pasiųsdavo jo pakviesti ir su juo kalbėdavosi.
27 Bet po dviejų metų Porcijus Festas atėjo į Felikso vietą; ir Feliksas, norėdamas suteikti žydams malonumą, paliko Paulių sulaikytą.
1 Na, o kai Festas buvo atėjęs į provinciją, po trijų dienų jis iš Cezarėjos užkilo į Jeruzalę.
2 Tada aukščiausiasis kunigas ir žydų vyriausiasis įskundė jam Paulių ir jo maldavo,
3 ir prašė malonės jo nenaudai, kad jis pasiųstų jo iškviesti į Jeruzalę, tykodami kelyje jį nužudyti.
4 Bet Festas atsakė, kad Paulius turi būti saugomas Cezarėjoje, ir kad jis pats netrukus ten išvyksiąs.
5 „Todėl tie, – tarė jis, – kurie tarp jūsų gali, tegul eina su manimi žemyn ir kaltina šį vyrą, jei jame būtų kokia nedorybė“.
6 Ir prabuvęs tarp jų daugiau nei dešimt dienų, nuėjo žemyn į Cezarėją; ir sekančią dieną sėdėdamas teismo krasėje įsakė, kad būtų atvestas Paulius.
7 Ir kai jis buvo atėjęs, žydai, atėję žemyn iš Jeruzalės, sustojo aplinkui ir primetė daug bei sunkių kaltinimų prieš Paulių, kurių jie negalėjo įrodyti.
8 Tuo tarpu jis už save atsakė: „Nei prieš žydų įstatymą, nei prieš šventyklą ir nei prieš ciesorių aš visiškai niekuo nenusikaltau“.
9 Bet Festas, norėdamas padaryti žydams malonumą, atsakė Pauliui ir tarė: „Ar nori eiti aukštyn į Jeruzalę ir ten mano akivaizdoje būti teisiamas dėl šitų dalykų?“
10 Tada Paulius tarė: „Aš stoviu prie ciesoriaus teismo krasės, kur turiu būti teisiamas: žydams aš nieko blogo nepadariau, kaip tu labai gerai žinai.
11 Nes jeigu aš esu nusikaltėlis ar padariau ką nors verto mirties, aš neatsisakau mirti; bet jei nėra nieko, kuo šitie mane kaltina, niekas negali manęs jiems atiduoti. Aš kreipiuosi į ciesorių“.
12 Tada Festas, pasitaręs su taryba, atsakė: „Ar tu kreipiesi į ciesorių? Pas ciesorių tu eisi“.
13 Ir po keleto dienų karalius Agripa ir Bernikė atėjo į Cezarėją pasveikinti Festo.
14 Ir jiems ten išbuvus daug dienų, Festas paskelbė karaliui Pauliaus bylą, sakydamas: „Felikso yra paliktas vienas vyras pančiuose,
15 kurį, man būnant Jeruzalėje, įskundė vyriausieji kunigai ir žydų vyresnieji, prašydami prieš jį vykdyti teismą.
16 Kuriems aš atsakiau: ‘Tai ne romiečių būdas atiduoti kurį nors žmogų mirti, prieš tai kaltinamajam nesusitikus su kaltintojais akis į akį ir negavus leidimo už save atsakyti dėl primesto jam nusikaltimo.
17 Todėl, kai jie buvo čia atėję, nedelsiant rytojaus dieną aš atsisėdau į teismo krasę ir įsakiau, kad būtų išvestas tas vyras.
18 Prieš kurį atsistoję kaltintojai nepateikė jokio kaltinimo tuo, ko tikėjausi;
19 bet turėjo prieš jį tam tikrų klausimų apie jų pačių prietarus ir apie tokį Jėzų, kuris buvo miręs, kurį Paulius tvirtino esant gyvą.
20 Ir kadangi aš abejojau dėl tokių klausimų, paklausiau, ar jis norėtų eiti į Jeruzalę ir ten būti dėl šito teisiamas.
21 Bet kai Paulius kreipėsi, kad būtų paliktas Augusto išklausymui, aš įsakiau, kad jis būtų saugomas, kol galėsiu jį pasiųsti pas ciesorių“.
22 Tada Agripa tarė Festui: „Aš pats irgi norėčiau išgirsti tą žmogų“. „Rytoj, – jis tarė, – išgirsi jį“.
23 Ir rytojaus dieną, kai buvo atėjęs Agripa ir Bernikė su didele puikybe ir buvo įėję į klausymosi vietą su vyriausiais vadais ir viršiausiais miesto vyrais, Festo įsakymu buvo išvestas Paulius.
24 Ir Festas tarė: „Karaliau Agripa ir visi, kurie čia esate su mumis, jūs matote šitą vyrą, dėl kurio visa žydų daugybė kreipėsi į mane tiek Jeruzalėje, tiek ir čia, šaukdami, kad jis neturįs ilgiau gyventi.
25 Bet kai aš radau, kad jis nieko nepadarė verto mirties ir kad jis pats kreipėsi į Augustą, nusprendžiau jį pasiųsti.
26 Apie kurį aš neturiu nieko tikro parašyti savo viešpačiui. Todėl jį išvedžiau jūsų akivaizdon, o ypač prieš tave, karaliau Agripa, kad po įvykdytos apklausos turėčiau ką rašyti.
27 Nes man atrodo neprotinga siųsti kalinį ir kartu nenurodyti jam priskirtų nusikaltimų“.
1 Tada Agripa tarė Pauliui: „Tau leidžiama kalbėti už save“. Tada Paulius ištiesė ranką ir atsakinėjo už save:
2 „Aš manau esu laimingas, karaliau Agripa, nes aš atsakysiu už save šią dieną tavo akivaizdoje dėl visko, kuo esu žydų kaltinamas;
3 ypač todėl, kad žinau, jog tu esi žinovas visų papročių ir klausimų, esančių tarp žydų, todėl maldauju tave kantriai manęs išklausyti.
4 Mano gyvenimo būdą nuo jaunystės, kuris pirma buvo mano tautos tarpe Jeruzalėje, pažįsta visi žydai;
5 kurie mane pažinojo nuo pradžios, jeigu jie norėtų paliudyti, kad pagal griežčiausią mūsų religijos sektą aš gyvenau fariziejumi.
6 O dabar aš stoviu ir esu teisiamas dėl vilties pažado, kurį Dievas davė mūsų tėvams;
7 to pažado mūsų dvylika genčių, nepaliaujamai tarnaudamos Dievui naktį ir dieną, tikisi ateinant. Dėlei šios vilties, karaliau Agripa, aš esu kaltinamas žydų.
8 Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?
9 Aš iš tikrųjų galvojau savyje, kad turiu daryti daug ką priešingai vardui Jėzaus iš Nazareto.
10 Ką aš ir dariau Jeruzalėje; ir daug šventųjų aš uždariau į kalėjimą, gavęs įgaliojimą iš vyriausiųjų kunigų; ir kai jie buvo žudomi, aš daviau savo balsą prieš juos.
11 Ir aš juos dažnai baudžiau kiekvienoje sinagogoje bei verčiau juos piktžodžiauti; ir būdamas be galo ant jų supykęs, aš juos persekiojau netgi iki svetimų miestų.
12 Dėl to vykdamas į Damaską su įgaliojimu ir pavedimu nuo vyriausiųjų kunigų,
13 vidurdienį, o karaliau, aš kelyje pamačiau iš dangaus šviesą, skaistesnę už saulės skaistumą, apšviečiančią mane ir tuos, kurie keliavo su manimi.
14 Ir kai mes visi buvome nukritę ant žemės, aš išgirdau balsą, kalbantį man ir tariantį hebrajų kalba: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš dyglius’.
15 Ir aš tariau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O jis tarė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.
16 Bet kelkis ir stokis ant kojų, nes aš tau pasirodžiau tam, kad padaryčiau tave tarnu ir liudytoju to, ką tu matei, ir to, kame aš tau pasirodysiu,
17 išvaduodamas tave iš tautos ir pagonių, pas kuriuos aš dabar tave siunčiu
18 atverti jiems akis ir atgręžti juos nuo tamsybės į šviesą ir nuo Šėtono valdžios į Dievą, kad jie gautų nuodėmių atleidimą ir paveldą tarp tų, kurie yra pašvęsti per tikėjimą, kuris yra manyje’.
19 Todėl, o karaliau Agripa, aš nebuvau neklusnus tam dangiškajam regėjimui;
20 bet apsakiau pirmiausiai tiems iš Damasko ir Jeruzalėje, ir visuose Judėjos kraštuose, ir paskui pagonims, kad jie atgailautų ir gręžtųsi į Dievą bei darytų darbus tinkamus atgailai.
21 Dėl šių dalykų žydai pagavo mane šventykloje ir ruošėsi mane nužudyti.
22 Todėl gavęs pagalbos iš Dievo, aš tebetęsiu iki šios dienos, liudydamas tiek mažam, tiek dideliam, nesakydamas nieko kito, kaip tik tai, ką pranašai ir Mozė kalbėjo įvyksiant:
23 kad Kristus turės kentėti ir kad jis turės būti pirmasis, kuris prisikels iš numirusiųjų ir paskelbs šviesą tautai bei pagonims“.
24 Ir kai jis taip kalbėjo už save, Festas tarė garsiu balsu: „Pauliau, tu esi išprotėjęs; daug mokymosi tave veda iš proto“.
25 Bet jis tarė: „Aš nesu išprotėjęs, kilmingiausiasis Festai; bet kalbu tiesos ir blaivumo žodžius.
26 Nes apie tai žino karalius, kurio akivaizdoje aš laisvai ir kalbu; nes aš esu įsitikinęs, kad nuo jo nieko iš to nėra paslėpto; nes tai neįvyko užkampyje.
27 Karaliau Agripa, ar tu tiki pranašais? Aš žinau, kad tu tiki“.
28 Tada Agripa tarė Pauliui: „Tu mane beveik įtikinai tapti krikščionimi“.
29 O Paulius tarė: „Aš norėčiau Dievo akivaizdoje, kad ne tik tu, bet ir visi, kurie klausosi manęs šią dieną, būtų ir beveik, ir visiškai tokie kaip aš esu, tik be šitų pančių“.
30 Ir kai jis taip pakalbėjo, atsikėlė karalius, valdytojas, Bernikė ir tie, kurie su jais sėdėjo;
31 ir nuėję į šoną jie kalbėjosi tarpusavyje, sakydami: „Šitas žmogus nedaro nieko verto mirties ar pančių“.
32 Tada Agripa tarė Festui: „Šitą žmogų būtų galima išlaisvinti, jeigu jis nebūtų kreipęsis į ciesorių“.
1 Ir kai buvo nuspręsta, kad mes turime plaukti į Italiją, jie atidavė Paulių ir kai kuriuos kitus kalinius tokiam vardu Julijus, Augusto pulko šimtininkui.
2 Ir įlipę į Adramitijos laivą, mes pasileidome nuo kranto, ketindami plaukti palei Azijos ribas; tokiam Aristarchui, makedoniečiui iš Tesalonikos, esant su mumis.
3 O sekančią dieną mes pasiekėme Sidoną. Ir Julijus pagarbiai elgėsi su Pauliumi ir davė jam laisvę eiti pas savo draugus atsigaivinti.
4 O iš ten pasileidę plaukėme Kipro užuovėja, kadangi buvo priešpriešiai vėjai.
5 Ir perplaukę Kilikijos ir Pamfilijos jūrą, atvykome į Lykijos miestą Mirą.
6 Ir ten šimtininkas rado Aleksandrijos laivą, plaukiantį į Italiją; ir jis mus įsodino į jį.
7 Ir kai mes daug dienų plaukėme palengva, ir vos ne vos atvykę priešais Knidą, vėjui mums neleidžiant, mes plaukėme Kretos užuovėja priešais Salmonę;
8 ir, sunkiai ją aplenkę, atvykome į vietą, vadinamą „Dailūs uostai“, arti kurios buvo Lasėjos miestas.
9 Na, o kai buvo praėję daug laiko ir kai plaukiojimas jau buvo pavojingas, kadangi jau buvo praėjęs pasninkas, Paulius juos įspėjo
10 ir jiems tarė: „Ponai, aš matau, kad ši kelionė bus su žala ir dideliu nuostoliu ne vien tik krovinio ir laivo, bet ir mūsų gyvybių“.
11 Tačiau šimtininkas tikėjo laivo kapitonu ir šeimininku labiau negu tuo, ką kalbėjo Paulius.
12 Ir kadangi uostas nebuvo tinkamas jame žiemoti, didesnė dalis taipogi patarė iš ten pasitraukti, kad kaip nors galėtų pasiekti Feniką peržiemojimui; kuris yra Kretos uostas ir išsidėstęs link pietvakarių bei šiaurės vakarų.
13 Ir kai švelniai pūtė pietų vėjas, manydami, kad jie pasiekė savo tikslą, iš ten pasileidę jie plaukė arti palei Kretą.
14 Bet netrukus priešais ją pakilo audringas vėjas, vadinamas Euroklidonu.
15 Ir kai laivas buvo pagautas ir negalėjo pasipriešinti vėjui, mes leidome jį nešti.
16 Ir leidžiantis vienos salos, vadinamos Klauda, užuovėja, mums iškilo daug darbo prie valties,
17 kurią jie pakėlę, naudojo pastiprinimą, apjuosdami laivą; ir bijodami, kad neįpultų į slankųjį smėlį, nuleido bures ir taip buvo nešami.
18 Ir kai mes buvome be galo blaškomi audros, sekančią dieną jie palengvino laivą;
19 o trečią dieną savo pačių rankomis išmetėme laivo įrenginius.
20 Ir nei saulei, nei žvaigždėms daugelį dienų nesirodant, ir nemažai audrai užgulus ant mūsų, buvo atimta bet kokia viltis, kad mes būsime išgelbėti.
21 Bet po ilgo susilaikymo atsistojo Paulius į jų vidurį ir tarė: „Ponai, jums reikėjo paklausyti manęs ir nesileisti iš Kretos, ir neįgyti šitos žalos bei netekimo.
22 Ir dabar aš raginu jus būti linksmiems, nes tarp jūsų nebus nei vienos gyvybės praradimo, o tiktai laivo.
23 Nes šią naktį prie manęs atsistojo angelas Dievo, kurio aš esu ir kuriam aš tarnauju,
24 sakydamas: ‘Nebijok, Pauliau; tu turi būti nugabentas ciesoriaus akivaizdon, ir štai Dievas tau davė visus tuos, kurie plaukia su tavimi’.
25 Todėl, ponai, būkit linksmi, nes aš tikiu Dievu, kad bus taip, kaip buvo man pasakyta.
26 Tačiau mes turime būti išmesti tam tikroje saloje“.
27 Bet kai atėjo keturiolikta naktis, kai mes buvome Adrijoje nešiojami šen bei ten, apie vidurnaktį laivininkai manė, kad jie priartėjo prie kažkokios tai šalies;
28 ir išmatavę gylį rado jį dvidešimties jūros sieksnių; ir paplaukę truputį toliau jie vėl išmatavo gylį ir rado jį penkiolikos jūros sieksnių.
29 Tada bijodami, kad mes neužšoktume ant uolų, jie išmetė iš laivagalio keturis inkarus ir troško dienos.
30 O kai laivininkai ruošėsi pabėgti iš laivo, nuleidę į jūrą valtį apsimesdami, neva norėtų išmesti inkarus iš laivo pirmgalio,
31 Paulius tarė šimtininkui ir kareiviams: „Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs negalite būti išgelbėti“.
32 Tuomet kareiviai atkirto nuo valties virves ir leido jai nukristi.
33 Ir dienai ateinant, Paulius jų visų maldavo imti maisto, sakydamas: „Ši diena yra keturiolikta diena, kai laukiate ir pasiliekate pasninkaujantys, nieko neimdami.
34 Todėl aš meldžiu jus imti maisto, nes tai yra jūsų sveikatai: nes nei nuo vieno jūsų galvos nenukris nei plaukas“.
35 Ir taip pakalbėjęs jis paėmė duoną ir visų jų akivaizdoje padėkojo Dievui; ir ją sulaužęs jis pradėjo valgyti.
36 Tuomet jie visi pralinksmėjo ir taip pat ėmė maisto.
37 O laive mūsų visų buvo du šimtai septyniasdešimt šešios sielos.
38 Ir užtektinai pavalgę jie palengvino laivą ir išmetė kviečius į jūrą.
39 O kai buvo diena, jie nepažino sausumos, bet išvydo vieną nedidelę įlanką su krantu, į kurią jie manė, jei būtų įmanoma, įvaryti laivą.
40 Ir pakėlę inkarus patikėjo save jūrai ir atleido vairo raiščius bei iškėlė didburę į vėją ir leidosi į krantą.
41 Ir įpuolę į vietą, kur susitinka dvi jūros, jie užvarė laivą ant seklumos; ir priekis tvirtai įstrigo, ir liko nepajudinamas, bet paskuigalis buvo sulaužytas nuo bangų smarkumo.
42 O kareivių sumanymas buvo nužudyti kalinius, kad kuris iš jų neišplauktų ir nepabėgtų.
43 Bet šimtininkas, norėdamas išgelbėti Paulių, sulaikė juos nuo jų tikslo; ir įsakė, kad tie, kurie gali plaukti, pirmi mestųsi į jūrą ir pasiektų sausumą,
44 o likusieji – vieni ant lentų, o kiti ant laivo nuolaužų. Ir taip įvyko, kad jie visi sveiki išsigelbėjo sausumoje.
1 Ir kai jie buvo išsigelbėję, tada jie sužinojo, kad sala buvo vadinama Melita.
2 O barbarai parodė mums nemažai gerumo, nes jie užkūrė ugnį ir priėmė mus visus dėl esamo lietaus ir dėl šalčio.
3 Ir kai Paulius pririnko glėbį pagalių ir uždėjo juos ant ugnies, iš karščio išėjo angis ir įsikabino jam į ranką.
4 Ir kai tie barbarai pamatė nuodingą gyvūną, pakibusį jam ant rankos, jie tarė tarpusavyje: „Be jokių abejonių šitas žmogus yra žmogžudys ir nors jis ir išsigelbėjo iš jūros, tačiau kerštas neleidžia jam gyventi“.
5 Bet jis nukratė gyvūną į ugnį ir nieko blogo nepatyrė.
6 Tačiau jie žiūrėjo, kada jis turės ištinti arba staiga kristi negyvas; bet ilgai pražiūrėję ir nepamatę jokiam blogiui jį ištinkant, jie pakeitė savo nuomones ir sakė, kad jis yra dievas.
7 Tose pačiose vietose buvo nuosavybė viršiausiojo salos vyro, kurio vardas buvo Publijus; kuris mus priėmė ir pagarbiai tris dienas apgyvendino.
8 Ir įvyko, kad Publijaus tėvas gulėjo sergantis karštine ir kraujingu viduriavimu; pas kurį Paulius įėjo ir meldėsi, ir uždėjo ant jo savo rankas, ir jį išgydė.
9 Taigi kai tai atsitiko, atėjo ir kiti, turintys ligas saloje, ir buvo išgydyti;
10 kurie taip pat gerbė mus daugeriopa pagarba; ir mums išvykstant, jie prikrovė mums visko, kas buvo reikalinga.
11 O po trijų mėnesių mes išvykome Aleksandrijos laivu, žiemojusiu toje saloje, kuris turėjo Kastoro ir Polukso ženklą.
12 Ir išlipę Sirakūzuose, mes ten pasilikome tris dienas.
13 Ir iš ten mes plaukėme aplinkui ir atvykome į Regijų, ir po vienos dienos pūtė pietų vėjas, ir sekančią dieną mes atvykome į Puteolus,
14 kur mes radome brolius, ir buvome prašomi pasilikti su jais septynias dienas; ir taip mes vykome Romos link.
15 Ir broliai, išgirdę apie mus, iš ten atėjo mūsų pasitikti iki Apijaus Forumo ir Trijų smuklių; kuriuos pamatęs Paulius dėkojo Dievui ir įgavo drąsos.
16 Ir kai mes atvykome į Romą, šimtininkas perdavė kalinius sargybos vadui, bet Pauliui buvo leista gyventi atskirai su kareiviu, kuris jį saugojo.
17 Ir įvyko, kad po trijų dienų Paulius sukvietė žydų vyriausiuosius; ir kai jie buvo susirinkę, jis jiems tarė: „Vyrai ir broliai, nors aš nieko nepadariau prieš tautą ar mūsų tėvų papročius, tačiau iš Jeruzalės buvau įduotas kaliniu į romiečių rankas.
18 Kurie, mane ištardę, norėjo paleisti, nes manyje nebuvo nieko, verto mirties.
19 Bet kai žydai tam prieštaravo, aš buvau priverstas kreiptis į ciesorių; ne todėl, kad aš turėjau kuo nors kaltinti savo tautą.
20 Todėl dėl šios priežasties aš pasikviečiau jus, kad jus pamatyčiau ir su jumis kalbėčiau; nes dėl Izraelio vilties aš esu surakintas šia grandine“.
21 O jie tarė jam: „Mes nei laiškų negavome iš Judėjos apie tave, nei kas iš atėjusių brolių pranešė ar kalbėjo ką bloga apie tave.
22 Bet mes norime išgirsti iš tavęs, ką tu galvoji, nes apie šitą sektą mes žinome, kad visur jai prieštaraujama“.
23 Ir kai jie paskyrė jam dieną, daug atėjo pas jį į jo buveinę; kuriems jis nuo ryto iki vakaro dėstė ir liudijo Dievo karalystę, įtikinėdamas juos apie Jėzų tiek iš Mozės įstatymo, tiek iš pranašų.
24 Ir vieni tikėjo tuo, kas buvo kalbama, o kiti ne.
25 Bet kai jie tarpusavyje nesutarė, jie išėjo po to, kai Paulius pasakė vieną žodį: „Gerai sakė Šventoji DVASIA per pranašą Ezaiją mūsų tėvams,
26 sakydama: ‘Eik pas šitą tautą ir sakyk: Girdėdami jūs girdėsite, bet nesuprasite; ir žiūrėdami jūs žiūrėsite, bet nepastebėsite;
27 nes šios tautos širdis nutuko, ir jų ausys sunkiai girdi, ir jie užmerkė savo akis, kad nepamatytų savo akimis ir neišgirstų savo ausimis, ir nesuprastų savo širdimi, ir neatsiverstų, ir aš jų neišgydyčiau’.
28 Todėl tebūna jums žinoma, kad šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonims, ir jie jo klausysis“.
29 Ir jam pasakius tuos žodžius, žydai išėjo ir daug samprotavo tarpusavyje.
30 Ir Paulius ištisus du metus gyveno savo išsinuomotame name ir priimdavo visus, kurie ateidavo pas jį,
31 skelbdamas Dievo karalystę ir mokydamas to, kas apie Viešpatį Jėzų Kristų, su pilnu pasitikėjimu, niekam jam nedraudžiant.