Kuo skiriasi vaikas ir subrendęs žmogus?

Skirtumų milijonai.
O kuo skiriasi paauglys ir jaunuolis? Septyniolikmetis paauglys ir
aštuoniolikmetis jaunas suaugęs žmogus.

            Nemanau, kad kiti turėtų už mus spręsti, ar esame pakankamai suaugę,
tuo labiau, kad ir puikiai save pažinodami, savąsias silpnas bei stiprias puses,
neretai nesame pakankamai įsitikinę, kokiai amžiaus kategorijai save priskirti.
Kol dar nepasenome ir nepradėjome mąstyti, ar esame pakankamai „jauni“, tačiau
jau nesitapatiname su „vaikiškumo“ sąvoka, gyvename tarsi pakabinti virš
bedugnės, ant lyno, jungiančio šiuos du, taip skirtingus pasaulius. Vieni nori
 kuo greičiau prasiveržti į suaugusiųjų pasaulį, o kiti, atvirkščiai, gailisi
 tų nerūpestingų akimirkų ir lengvabūdiško gyvenimo.
            Šią vasarą išgyvenau daugelį akimirkų, kurios mane vėliau trauks
į jaunystės pasaulį ir kels nostalgiškus prisiminimus. Vienas iš tokių- tai
ežeras, apsuptas tamsos miglos, bet ankstyvas rytas jau spėjo jo krantus aplieti
 snieguota migla. Dangus plaukia ir susilieja su ežeru, kuris ramus, stovi
vietoje ir girdisi tik tylus pliuškenimas, kai mūsų kojos brenda per šaltą vandenį.
            Mes jauni, mes išprotėję, norime įspūdžių, ir šaltas vanduo
nesugeba atvėsinti liepsnojančių emocijų. Kai brendame gilyn, nusprendžiame
išsirengti visai nuogai ir tik trumpai sudvejojusi numetu savo maudymosi k
ostiumėlį ant kranto.
            -Trečia valanda ryto.
            -Mes nenormalūs.
            -Žinau.
            Juokas.
            Tokia akimirka, kai suprantu, kad atitrūkstu nuo to, kas
įprasta, nuo dienų, kai būna linksma, bet vis tiek po savaitės nebeprisimeni,
 ką veikei; tokia akimirka, kai supranti, kad čia yra kai kas daugiau negu
du nuogi žmogiukai miglotame vandenyje. Galbūt tai laisvė, galbūt Gyvenimas
 iš didžiosios G, o galbūt Prisiminimas.
            Taip šalta, kad abudu drebame kalendami dantimis. Praplaukusi
porą metrų prisiglaudžiu prie draugo ir stovime susikabinę, tai drebėdami,
 tai juokdamiesi be priežasties.

            -Tai jūs pora, ar kaip čia taip?
            (tas vaikinas gūžteli pečiais)
            -Jis mano bitch.
            (I just like to call... I just like to call.. You‘re my bitch)

            Galų gale šiurpulys pereina į tikrą šaltį ir nusprendžiame grįžti
 į palapinę. Tolumoje tarp aukštų pušų kamienų švysteli ankstyvaus žvejo,
lėtai žingsniojančio ežero link, siluetas, bet greit pradingsta už krūmų.
Deja, palapinėje nėra taip šilta, kaip tikėjomės, todėl susikabiname ir
tylėdami kiekvienas plaukiame savo mintyse, nugrimzdami jų migloje kaip to
aušros nuspalvinto ežero vandenyse.
            Devintą ryto pagaliau atsiranda proga bent trumpam numigti.
Eglių spygliai užsipainioja plaukuose, o džinsų kišenėje jų rasiu dar po
 menėsio, stovėdama mokyklos koridoriuje ir nuobodžiai laukdama beprasidedančios
pamokos. Maloniai nustebinta tada prisiminsiu tas akimirkas, kai grimzdau į
miegą nedidukėje palapinėje, kažkur miškuose, supančiuose Vilniaus miestą.
Užmigti dar negaliu, girdėdama balsus iš lauko. Pasiklausau keleto sakinių,
kaip visada smalsiai tikėdamasi, kad išgirsiu ką nors apie save, bet supratusi,
 kad kalba eina apie skruzdes (o gal benamius, pasipainiojusius apylinkėje?
Miego šaukiantis organizmas trukdo tinkamai įsiklausyti į žodžius) atsijungiu nuo realybės.
            Kai pabundu iš negilaus miego apsižvalgau aplinkui ir pastebiu
nesenai į palapinę atsigulusį draugą. Dar nežinau, kad po poros savaičių
labai susibendrausime, dar jo visai, galima sakyti, nepažįstu, ir tik nusišypsau,
žiūrėdama į jį.
            -O, žinai, manęs nebūtų, tai būtum su tuo... Nes anas turi paną ir
tas kitas irgi. O taip, aš esu ir esi su manim.
            O gal būčiau su tuo. O gal būsiu su tuo.