[16:09:56] Medis Žmogėdra Mutantas: Mano nuomone,

Viskas dar labai priklauso nuo to, su kokiais lūkesčiais (jie daugiau pasąmoningi nei sąmoningi, todėl ne visada aiškūs protui) žmonės įsijungia į pokalbį. Jei asmuo iš anksto tikisi, kad kitas asmuo bus už jį pranašesnis (žiniomis, suvokimu ir pan.) ir pripažįsta savo menkesnius gebėjimus tose srityse, kuriose kitas manomai pranašesnis, ir  nėra dėl vienokių ar kitokių priežasčių pažeidžiamas žmogaus orumas (pvz. pabrėžiamas mažiau išmanančio žmogaus ribotumas, arba daugiau išmanančio – pasikėlimas, savęs išstatymas ir t.t.) bendravimas vyks normaliai (pvz. kaip mokytojo ir mokinio, juk retai kyla nepatogumas ar noras laikyti save kvailiu, o kitą nežinia ką vaizduojančiu tokiose situacijoje, kad mokytojas perteikia žinias, kurias turime įsisavinti). Tokiam bendravime ko geronebus tikimasi didelio abipusiškumo. Ko gero, tas kuris šioje situacijoje atlieka imtuvo vaidmenį dėl to, kad pasąmoningai kitą priskyrė aukštesniam lygmeniui, sunkiau atsiskleis ir parodys savo gebėjimus nes jaus negalįs prilygti kitam ir nuolat jus jo pranašumą.

 

Tuo atveju, kai į pokalbį įsijungiama su lūkesčiu, kad abiejų bendraujančiųjų asmenų pozicijos bus lygiavertės, bus tikimasi, kad pateikiama informacija bus abiem suprantama, atitinkanti abiejų dalyvių žinių ir proto lygį. Tai sudaro psichologinę terpę, kur individai gali jaustis saugūs ir pasitikintys savo jėgomis, todėl čia susidaro mažiausiai kliūčių atsiskleidimui. Vėlgi, šitie lūkesčiai yra daugiau pasąmoningi, išliekantys net ir tuo atveju, kai „pažeidžiami“ lygiaverčio bendravimo principai

 

Taigi, jei bendravimas pradedamas tikintis, kad bus bendraujama kaip lygus su lygiu, žmogus bus linkęs jo lūkesčius apie tokį bendravimą patvirtinančio elgesio ir pats busatitinkamai atsakyti pagal menamus kito lūkesčius. Tokiu atveju linkstama įtikėti, kad į pateiktas įžvalgas reikia  atsakyti savais komentarais, o kadangi klausytojas pats puikiai pajunta, kad dabartinės jo proto ir žinių galimybės toli gražu neleidžia suregzti ir pateikti atsakymo tokiu lygiu, kokiu kaipo manoma būtų pageidaujama (juk iš tokio bendravimo, iš kurio tikimasi suvokimo ir žinių lygių panašumo, viliamasi ir atsakymo panašiu lygiu), nenoromis pradeda jausti nusivylimą savo žiniomis ir gebėjimais (sąmoningai gal ir suvokia, kad tokiu atveju galėtų persijungti į siųstuvo-imtuvo rėžimą ir iš kito ramiai pasisemti naudingos informacijos, kuri jam būtų pravarti, bet pasąmonė laikosi tendencijos laikyti šį bendravimą kaip vis dar tebevykstantį vienodame lygmenyje, todėl  kyla prieštaravimas tarp to, ko tikimasi ir tarp to, kaip yra, galimai kitas asmuo įvertinamas kaip bendravimo taisyklių „pažeidėjas“). Kadangi tai yra nemalonus savivertę žeidžiantis, nerimą keliantis pojūtis, stengiamasi jį nuslopinti, išstumti iš sąmonės (sąmonė šioje vietoje kaip realiu momentu prote esantys apmąstomi dalykai). Slopinamas jis niekur nedingsta, o persikelia į pasąmonę, kur tolesnis jo veikimas tampa nekontroliuojamas. Jei pasąmonė, kaip šio nemalonaus pojūčio priežastį, įspėja esant kitą asmenį, automatiškai visos mintys apie savo ribotumą ir menkumą, negatyvumas priskiriami kitam asmeniui. Sąmonėje tai pasireiškia minčių, kad kitas asmuo tave laiko kvailesniu, kadangi negali pakomentuoti jo įžvalgų,.jų nesupranti, atsiradimu. Tokiam menamam kito nusiteikimui į tave kyla priešiškumas.

 

Velniai rautų, kaip viską sumaliau.

[16:13:32 | Edited 16:14:11] Medis Žmogėdra Mutantas: kai pajuntu, jog reikia pakomentuoti, tačiau įžvalga, kuri turėtų sudaryti komentaro turinį dar menkai suformuluota (nes tos temos dar pakankamai neišnagrinėjau ir nesuteikiau deramo būdo jai pateikti raštu ar žodžiu), tenka užtilt ir taisyt "nedadirbį", kad būtų įmanoma įsiterpt į pokalbį tokiu lygiu, kokiu norėčiau.. O mąstau aš lėtai :D